Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad E. Š. bute (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, sumušė savo sugyventinę R. T.: 2013 m. gruodžio 1 d., apie 23.00 val., 2014 m. sausio 11 d. apie 00.00 val. ir 2014 m. vasario 5 d.. Šiais veiksmais E. Š. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje. E. Š. savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažino. Pareiškėjo įvykdyti nusikaltimai yra smurtinio pobūdžio, t. y. smurtas artimoje aplinkoje, smurtiniai nusikalstami veiksmai buvo atlikti pakartotinai (per maždaug du mėnesius tris kartus), todėl pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

II.

Klaipėdos apygardos prokuratūros nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 33-1-00064-14 nustatyta ir įrodyta, jog nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. vasario 5 d., t. y. maždaug per du mėnesius pareiškėjas padarė tris smurtinio pobūdžio veikas; pareiškėjas atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui) kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Pareiškėjas, darydamas smurtinio pobūdžio veikas, kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjo teiginys, kad jo veikos sugyventinės atžvilgiu nesusijusios su ginklo laikymu, nepaneigia jo grėsmės kėlimo kitų asmenų saugumui.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi prevencijos priemonių ir neišduoda leidimo laikyti (nešioti) ginklą arba panaikina turimus leidimus.

Civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz. 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjas, kaip minėta, maždaug per du mėnesius padarė tris smurtinio pobūdžio veikas. Tokie pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, visuomenės saugumui, pažeidžia įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę.

III.

Apeliacinį skundą grindžia argumentais, kuriuos nurodė ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl Klaipėdos apskrities VPK 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 14-IL-30-00261-e, kuriuo atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui E. Š. leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pagrįstumo bei teisėtumo.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas. Šio įstatymo paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas (2013 m. rugsėjo 30 d. įstatymo Nr. XII-447 redakcija) nustato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustato, jog leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Pažymėtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai.

Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi šių prevencijos priemonių: 1) organizuoja visuomenės švietimo ir informavimo kampanijas, skatinančias netoleruoti smurto; 2) organizuoja teisėjų, prokurorų, policijos pareigūnų, specialistų ir kitų asmenų, dirbančių smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos srityje, mokymus ir kvalifikacijos kėlimo kursus pagal Vyriausybės ir jos įgaliotų institucijų bei savivaldybių parengtas programas, finansuojamas iš valstybės ir savivaldybių biudžetų ir tarptautinių programų; 3) organizuoja visuomenės teisinį švietimą apie veikas, kurios laikomos smurtu artimoje aplinkoje, šių veikų teisines pasekmes ir atsakomybės už jų padarymą neišvengiamumą; 4) organizuoja tyrimus, statistinių duomenų rinkimą apie smurtą artimoje aplinkoje ir šių duomenų analizę; 5) rengia kursus, kuriuose mokoma konfliktų, kylančių artimoje aplinkoje, taikaus sprendimo būdų; 6) neišduoda leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikina turimus leidimus; 7) imasi kitų prevencijos priemonių.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Klaipėdos apskrities VPK priėmė skundžiamą sprendimą, atsižvelgęs į aplinkybę, jog Klaipėdos apygardos prokuratūros 2014 m. balandžio 1 d. nutarimu kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 33-1-00064-14, kurioje pareiškėjas buvo įtariamas padaręs Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad E. Š. bute (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, sumušė savo sugyventinę R. T.: 2013 m. gruodžio 1 d., apie 23.00 val., 2014 m. sausio 11 d. apie 00.00 val. ir 2014 m. vasario 5 d. Šiais veiksmais E. Š. įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje. E. Š. savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų prisipažino. Pareiškėjo įvykdyti nusikaltimai yra smurtinio pobūdžio, t. y. smurtas artimoje aplinkoje, smurtiniai nusikalstami veiksmai buvo atlikti pakartotinai (per maždaug du mėnesius tris kartus), todėl pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pasisakant dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą reikšmės tokio pobūdžio bylose, pažymima, kad tai yra oficialus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka priimtas dokumentas, kuris (jame padarytos išvados) jo teisėtumo bei fakto nustatymo aspektais negali būti kvestionuojamas administracinėje byloje (ABTĮ 58 str. 3 d.) ir yra laikytinas tinkamu, pareiškėjo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos patvirtinančiu dokumentu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1347/2014, 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-328/2014).

Teisėjų kolegijos vertimu aplinkybė, kad pareiškėjas naudojo fizinį smurtą prieš savo sugyventinę, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl šį faktą vertinant ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto, pagal kurį tokia aplinkybė yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas taikyti pareiškėjui smurto artimoje aplinkoje prevencinę priemonę – neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikinti turimus leidimus, taikymo požiūriu, atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą sprendimą.

Atsižvelgiant į byloje pateiktų duomenų visumą, darytina išvada, jog atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis, pagrįstai nusprendė, jog E. Š. gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, todėl, vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo reikalavimus. Ginčijamas sprendimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros.

Atsižvelgusi į minėtas faktines aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, įvertinęs visas bylai svarbias faktines aplinkybes, priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.