- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-05
- Bylos Nr.
- eI2-1157-872/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03531-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Fausta Vitkienė (pirm.), Iveta Pelienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- M. D., A. D., E. D., V. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės, Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. D. (M. D.), A. D. (A. D.), E. D. (E. D.) ir V. D. (V. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjos M. D., A. D., E. D. ir V. D. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamos: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-00408; 00409; 00410; 00411 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos pilietėms M. D., A. D., E. D. ir V. D.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjos skunde nurodė, kad 2019 m. liepos 25 d. M. D. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tą pačią dieną buvo pateikti pareiškėjos nepilnamečių dukrų A. D., E. D. ir V. D. prašymai pakeisti jų leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Minėtas prašymas buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 43 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, t.y. leidimas laikinai gyventi gali būti keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis.
Nurodo, kad 2019 m. spalio 1 d. elektroniniu paštu gavo Migracijos departamento Imigracijos skyriaus pranešimą Nr. (15/4-5)10K-41503 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje” kartu su 2019 m. rugsėjo 30 d. Sprendimu.
Pažymi, kad Migracijos departamentas, priimė skundžiamą Sprendimą nesilaikant teisės aktuose nustatytų dokumentų nagrinėjimo terminų. Atsakovas apie pratęstą pareiškėjų prašymų nagrinėjimą neinformavo, sumokėtos pareiškėjų valstybės rinkliavos už prašymų nagrinėjimą skubos tvarka negrąžino, nenurodė tokio priimto sprendimo priežasčių, todėl, pareiškėjų teigimu, savo veiksmais grubiai pažeidė dokumentų nagrinėjimo procedūras, numatytas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. 1V-329 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 62 punkte.
Šalies argumentai
Pareiškėjos nurodo, kad nuo 2014 m. spalio 19 d. iki šiol yra deklaravusios gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. 2019 m. sausio 11 d. pasikeitė minėto buto savininkas. Naujasis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, savininkas A. N., 2019 m. liepos 25 d. sutikimu Nr. 7588, patvirtintu Vilniaus m. 45-ajame notarų biure, sutiko, kad jam nuosavybės teise priklausančiame bute neterminuotai gyventų ir gyvenamąją vietą deklaruotų pareiškėjos.
Pareiškėjos pažymi, kad valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro 2019 m. sausio 11 d. išrašai patvirtina, jog butai Nr. 19 ir Nr. 20, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Nekilnojamo turto registre yra įregistruoti kaip du atskiri nekilnojamo turto vienetai, turintys gyvenamųjų patalpų paskirtį.
Teigia, kad Migracijos departamentas iki priimant skundžiamą Sprendimą pakartotinai namo administratorės neapklausė ir nepatikslino galimai naujų aplinkybių, susijusių su pareiškėjų gyvenimo fakto patvirtinimu adresu: (duomenys neskelbtini), Vilnius, o vadovavosi tik 2018 m. rugpjūčio 7 d. atliktu patikrinimu. Apklausos metu administratorė dirbo tik penkis mėnesius, tad kyla klausimas, ar per tokį laiko tarpą administratorė galėjo žinoti visus 80 butų gyventojus.
Migracijos departamento tvirtinimas, kad 2019 m. rugsėjo 17 d., apie 19.00 val. ir 2019 m. rugsėjo 25 d., 19.40 val. atliktų patikrinimų adresu: (duomenys neskelbtini) (nors turėjo būti tikrinamas butas Nr. 19) Vilniuje, metu nebuvo pareiškėjų yra nepagrįstas, kadangi 2019 m. rugsėjo 17 d. namo, esančio (duomenys neskelbtini)gyventojas – E. R. patvirtino, kad pareiškėjas mato pastoviai. Pastarieji du kartai, kurių metu buvo atvykta pas pareiškėjas į namus atsakovui neduoda pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos negyvena Lietuvoje. Pareiškėjos teigia, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. atlikta daugiabučio namo administratoriaus apklausa, tikslu nustatyti, kas gyvena adresu (duomenys neskelbtini)ir jos metu minėto darbuotojo paaiškintas argumentas, kad bute Nr. 19 (20) gyvena E. ir K. R. su vaikais yra niekinis, kadangi E. ir K. R. gyvena ir yra deklaravę gyvenamąją vietą bute Nr. 45. Ši aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjos kartu su šeima negyvena bute Nr. 20, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadangi jų deklaruota gyvenamoji vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius.
Nurodo, kad nebuvimas nepilnamečiams vaikams registruotiems Lietuvos Respublikos mokinių registre nepatvirtina negyvenimo fakto Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nepaneigė, kad A. D., E. D., V. D. mokosi nuotoliniu būdu Lietuvoje ar užsienyje. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas šeimos susijungimo pagrindu nenumato pareigos mokytis nepilnamečiams vaikams.
Pažymi, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė į gerą administravimą, teisė būti išklausytoms, nes Sprendimas buvo priimtas remiantis vien atlikus formalų ir paviršutinį duomenų vertinimą, remiantis prielaidomis, o ne faktais, nepaprašius jokių papildymų, paaiškinimų, patikslinimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigia, kad Migracijos departamentas savo Sprendime neargumentavo, kokie pareiškėjų pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokiomis procedūromis jos piktnaudžiavo ir kuo grindžiamos Migracijos departamento abejonės dėl pareiškėjų atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų. Nurodo, kad atsakovo Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, atsakovo Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepilnametėms A. D., E. D. ir V. D. pažeidžia 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Vaikų teisių konvencijos 2, 6, 26 ir 28 straipsniuose užtikrinamas vaiko teises: gyventi, mokytis, naudotis socialiniu aprūpinimu, įgyti išsilavinimą, specialybę, todėl laikytinas neteisėtu.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjų prašymai buvo pateikti nagrinėti bendra tvarka. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas Įstatymo terminą viršijus nežymiai (tik 5 dienomis). Sprendimo priėmimas užtruko dėl objektyvių priežasčių, buvo atliktas ne vienas patikrinimas, siekiant atlikti išsamų tyrimą.
Teigia, kad nors pareiškėjos buvo deklaravusios savo gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir turėjo patalpų savininko leidimą gyventi minėtose patalpose, tačiau faktiškai tose patalpose negyveno (ką patvirtino net trys patikrinimai), o tai patvirtina, kad pareiškėja Maria D. M. departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo ir savo dukterų gyvenamąją vietą, siekė formaliai atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimams pakeisti.
Nesutinka su pareiškėjų skundo teiginiais, kad name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, esantys butai 19 ir 20 yra atskiri ir, kad 19 bute gyvena pareiškėjos. Pabrėžia, kad aplinkybę, jog minėto namo 19 ir 20 butai yra sujungti patvirtina ne tik L. M. paaiškinimas, bet ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. bei 2019 m. rugsėjo 17 d. E. R. paaiškinimai. Taip pat 2019 m. rugsėjo 25 d. 19.40 val. atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad 19 ir 20 butai yra sujungti, o minėtą dieną 20 bute buvusi Gruzijos pilietė S. A. ir pastato fojė budėjęs administratorius patvirtino, kad minėtame bute (19/20) gyvena tik E. ir K. R. šeima. Tai, kad Valstybės įmonės Registrų centro išrašuose butai 19 ir 20 yra įregistruoti kaip atskiri, neįrodo jų faktinio atskirumo. Minėti išrašai nepaneigia butų sujungimo, tik patvirtina, kad sujungti butai nekilnojamo turto registre nėra įregistruoti kaip vienas nekilnojamo turto vienetas.
Nurodo, kad aplinkybė, jog A. D., E. D. ir V. D. Lietuvos Respublikos mokinių registre neregistruotos buvo vertinama duomenų visumoje ir pareiškėjų vengimas pasinaudoti Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta teise mokytis, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją Migracijos departamentui sukėlė pagrįstų įtarimų dėl pareiškėjų gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Skunde taip pat nėra teigiama, kad pareiškėjos mokosi nuotoliniu būdu, apie jų mokymąsi nėra pateikta jokių įrodymų. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio teisės aktų nustatyta tvarka ateityje pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi mokymosi pagrindu. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo nuostatas iš vaikų teisės gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti išvesta tėvų teisė gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teigia, kad Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą ir patikrinimų medžiagą. Surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Mano, kad ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 31-00408; 00409; 00410; 00411 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos pilietėms M. D., A. D., E. D. ir V. D.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad 2019 m. liepos 25 d. pareiškėja M. D., ketindama toliau gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktiniu – Rusijos Federacijos piliečiu A. D., Migracijos departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu (el. b. II t., b. l. 229–239). Tą pačią dieną M. D. M. departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymus pakeisti jos ir A. D. trims nepilnametėms dukterims –A. D., E. D., ir V. D. – leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimu pagrindu (el. b. II t., b. l. 13–23, 84–94).
2019 m. rugsėjo 30 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pakeisti pareiškėjoms leidimus laikinai gyventi Lietuvoje. Minėtame Sprendime Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjos teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos bei siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir formaliai atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimams laikinai gyventi gauti tam, kad galėtų legalizuoti savo ir šeimos narių buvimą Šengeno erdvėje (el. b. I t., b. l. 14–18).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis.
Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena nepilnamečio užsieniečio tėvai ar vienas iš jų arba vieno iš jų, globojančio nepilnametį užsienietį, sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba turi leidimą gyventi. O Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; taip pat jeigu užsienietis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pagal to paties straipsnio 1 dalies 12 punktą, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pagal 14 punktą – užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, kad užsieniečio prašymas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi turi būti išnagrinėtas ir leidimas gyventi turi būti išduotas, pakeistas arba atsisakyta jį išduoti ar pakeisti dėl leidimo laikinai gyventi keitimo – ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo prašymo pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos.
Visų pirma, spręstinas skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjų reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žv. pvz. LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skunde teigia, kad Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą nesilaikydamas teisės aktuose nustatytų dokumentų nagrinėjimo terminų ir užtrukus pareiškėjų prašymo nagrinėjimui, pareiškėjoms rinkliavos už prašymų nagrinėjimą skubos tvarka negrąžino.
Iš pareiškėjų 2019 m. liepos 25 d. prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turinio matyti, kad prašymas buvo pateiktas nagrinėti bendra tvarka. Pažymėtina, kad Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato 2 mėnesių terminą, per kurį turėjo būti išnagrinėtas pareiškėjų prašymas. Sutiktina su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas viršijus Įstatymo numatytą terminą, tačiau šis terminas buvo viršytas nežymiai (tik 5 dienomis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) dėl procedūrinio termino sprendimo priėmimui yra nurodęs, kad viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui. Įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis- sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą (LVAT 2012-02-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundo argumentai nurodytu aspektu atmestini.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei užsienietis pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenimą Lietuvoje, t. y. patikrinus užsieniečio nurodytą gyvenamąją vietą, nustatoma, kad jis nurodytoje gyvenamojoje vietoje negyvena, tai yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3077-756/2017; 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4514-520/2018).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nesutinka su Migracijos departamento ginčijamame Sprendime padaryta išvada, kad jos teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos. Pareiškėjos teigia, kad nuo 2014 m. spalio 19 d. iki šiol yra deklaravusios gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir šiuo adresu nuolat gyvena. Migracijos departamentui pareiškėjos yra pateikusios buto savininko A. N. 2019 m. liepos 25 d. notariškai patvirtintą sutikimą, kad pareiškėjos gali minėtame bute gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą. Pareiškėjų teigimu, valstybės įmonės Registrų centro 2019 m. sausio 11 d. išrašai patvirtina, jog butai Nr. 19 ir Nr. 20, esantys (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje nekilnojamo turto registre yra įregistruoti kaip du atskiri nekilnojamo turto vienetai, turintys gyvenamųjų patalpų paskirtį.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovui, kilus įtarimų, jog pareiškėjos Lietuvos Respublikoje negyvena ir yra nurodžiusios tikrovės neatitinkantį gyvenamosios vietos adresą, buvo atlikti trys patikrinimai (2018 m. rugjūčio 7 d. (el. b. II t., b. l. 64); 2019 m. rugsėjo 17 d. (el. b. II t., b. l. 71–72). ir 2019 m. rugsėjo 25 d. (el. b. II t., b. l. 77)), kurių metu nustatyta, kad pareiškėjos jų deklaruotoje gyvenamojoje vietoje negyvena.
Byloje esantis daugiabučio namo administratorės L. M. 2018 m. rugpjūčio 7 d. paaiškinimas, Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. tarnybinis pranešimas Nr. (21/20)-13VR-7874 bei E. R. 2019 m. rugsėjo 17 d. paaiškinimas, patvirtina, jog butai Nr. 19 ir Nr. 20, esantys (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, yra sujungti. Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 26 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog 2019 m. rugsėjo 25 d. atlikto patikrinimo metu bute, esančiame (duomenys neskelbtini) g. 20, Vilniuje, buvusi, Gruzijos pilietė S. A., kuri yra K. R. teta taip pat patvirtino, jog tiek butas Nr. 19, tiek butas Nr. 20 yra sujungti ir šiame bute gyveno ir gyvena tik E. ir K. R. šeima, o pareiškėjos niekada negyveno. Minėtame tarnybiniame pranešime nurodyta, jog šio fakto nepaneigė ir pastato fojė budėjęs administratorius.Taigi, tai, kad VĮ Registrų centro išrašuose butai Nr. 19 ir 20, esantys (duomenys neskelbtini) Vilniuje, yra įregistruoti kaip atskiri neįrodo jų faktinio atskirtinumo, o tik patvirtina, kad sujungti butai Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti kaip vienas nekilnojamojo turto vienetas.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjos atsakovui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais būtų nurodžiusios kitą savo gyvenamosios vietos adresą. Todėl teismas, įvertinęs pateiktų duomenų visumą, visiškai sutinka su atsakovo padaryta išvada, jog nors pareiškėjos ir buvo deklaravusios gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, bei atsakovui pateikė buto savininko A. N. 2019 m. liepos 25 d. sutikimą, tačiau faktiškai tose patalpose negyveno, kas leidžia konstatuoti, jog pareiškėjos Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenamąją vietą bei siekė formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus ir tokiu būdu legalizuoti savo ir visos šeimos buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje.
Pareiškėjų argumentas, jog atsakovo Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nepilnametėms A. D., E. D. ir V. D. pažeidžia 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Vaikų teisių konvencijos 2, 6, 26 ir 28 straipsniuose užtikrinamas vaiko teises: gyventi, mokytis, naudotis socialiniu aprūpinimu, įgyti išsilavinimą, specialybę atmestinas kaip nepagrįstas, nes byloje esantis Nacionalinės švietimo agentūros 2019 m. rugsėjo 18 d. raštas Nr. SD-28 patvirtina, jog pareiškėjos mokyklinio amžiaus dukros A. ir E. yra neregistruotos Lietuvos Respublikos mokinių registre (el. b. II t., b. l. 51). Pareiškėjos taip pat neįrodinėjo aplinkybės dėl dukrų mokymosi nuotoliniu būdu.
Pažymėtina, jog faktinės aplinkybės, kad pareiškėjos nurodytu gyvenamosios vietos adresu faktiškai negyvena, o mokyklinio amžiaus dukros A.ir E. yra neregistruotos Lietuvos Respublikos mokinių registre yra nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1156-809/2020 (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis).
Kaip minėta, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Ginčijamame Sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėjos pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ir tai leido daryti išvadą, kad jos piktnaudžiavo migracijos procedūromis, kas atitinka nelegalios migracijos grėsmės kriterijus (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54). Duomenų, kurie pateikti norint gauti leidimą gyventi Lietuvoje, neatitikimas tikrovei, savaime gali būti rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (LVAT 2018 m. rugsėjo 10 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-4902-1062/2018).
Pareiškėjos teigia, kad atsakovo sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nebuvo užtikrintas gero administravimo principo įgyvendinimas ir pažeista pareiškėjų teisė būti išklausytoms.
Teismo vertinimu, iš byloje esančio ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas aiškiai nurodė priežastį, lėmusią jo priėmimą, Sprendime nurodyti teisiniai jo priėmimo pagrindai, todėl akivaizdu, kad pareiškėjos žinojo ir suvokė Migracijos departamento Sprendimo faktinius bei teisinius pagrindus ir priėmimo motyvus. Dėl to pareiškėjų argumentas dėl Sprendimo prieštaravimo VAĮ 8 straipsnio 1 daliai yra nepagrįstas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos nenurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis joms sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jų neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jų teisės būti išklausytoms suvaržymas, be to, nenurodo, kokias papildomas aplinkybes jos būtų nurodžiusios ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikusios atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą. Esant aukščiau nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjų argumentai dėl gero administravimo principo pažeidimo atmestini kaip neįrodyti.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjų skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjos skunde taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Nors proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Be to, paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjų M. D. (M. D.), A. D. (A. D.), E. D. (E. D.) ir V. D. (V. D.) skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.