Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui A. M., atsakovės atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovo 200 Lt turtinės žalos atlyginimą ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2010-03-27 gavo iš Vilniaus m. 1 apylinkės teismo raštą, kuriama nurodyta, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-03-18 nutarimu jis patrauktas administracinėn atsakomybėn, ir pasiūlyta sumokėti paskirtą baudą. Iš pridėto nutarimo sužinojo, kad jis buvo nubaustas už administracinį teisės pažeidimą, t. y. 2010-03-03 vagystę iš parduotuvės „IKI“. Kadangi jis nieko nevogė, dėl nutarimo padavė skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad 2010-03-05 21.45 val. į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 6 policijos komisariatą buvo pristatytas asmuo, prisistatęs jo vardu, nurodęs jo gimimo datą, neturėjęs asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir kuris iš parduotuvės „IKI“, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagrobė butelį „Čepkelių trauktinė“. Asmens tapatybę nustatinėjo postinė J. A., patikrinusi pristatyto asmens pateiktą informaciją per centrinę duomenų bazę. Postinės J. A. pateiktos informacijos pagrindu buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, nurodant jame jo asmens kodą, kai tokios informacijos pristatytas asmuo nebuvo pateikęs. Nebuvo palygintas to asmens parašas. Pagal Asmens tapatybės kortelės įstatymo 4 straipsnį, asmens tapatybės kortelėje pagal Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenų centrinės bazės duomenis įrašomi šie duomenys apie pilietį: vardas; pavardė; lytis; gimimo data; asmens kodas; pilietybė; taip pat asmens tapatybės kortelėje turi būti piliečio nuotrauka ir piliečio parašas. Taigi tikrinant asmens tapatybę pagal centrinės bazės duomenis, turėjo būti palyginama ne tik nuotrauka, bet ir parašas. Nei postinė J. A., nei administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs pareigūnas nevykdė Administracinių teisės pažeidimų, išskyrus kelių eismo taisyklių pažeidimus, bylų rengimo ir nagrinėjimo policijos įstaigose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2005-07-25 įsakymu Nr. 5-V-461, 21 ir 23 punktų reikalavimų. Dėl policijos pareigūnų netinkamai vykdytos pareigos nustatyti administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens tapatybę jis nepagrįstai ir neteisėtai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, dėl ko turėjo kreiptis į advokatus, teisintis prieš savo vadovybę darbovietėje, patyrė psichologinį stresą, nes turėjo įrodinėti, kad nėra vagis, – taigi patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta tvarka. Jis advokatei sumokėjo 200 Lt už procesinių dokumentų Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui surašymą. Neturtinės žalos, padarytos valdžios institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais viešojo administravimo srityje, atlyginimą nustato Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, todėl atsakovas privalo atlyginti ir neturtinę žalą. Savo išgyvenimus, teisinimąsi darbovietėje, pusės metų laikotarpyje patirtą stresą, nervinę įtampą, kad nepanaikinus nepagrįsto kaltinimo jis gali netekti darbo, jis vertina 10 000 Lt.

Teisme A. M.palaikė skundą ir jame išdėstytus argumentus.

Civilinė atsakomybė galima tik esant visoms sąlygoms: neteisėtai veikai, žalai, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltei. Pagrindo pareiškėjo nurodomai patirtai žalai atlyginti nėra. Vadovaujasi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalimi ir aiškina, kad žala gali būti atlyginama, jeigu institucijos ir pareigūnai veikė neteisėtai, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie pareigūnų padarytus norminių aktų pažeidimus, nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė atsakovas. Remiantis Civilinio kodekso 6.248 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, reglamentuojantis žalos, padarytos dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, neturtinės žalos atlyginimo tiesiogiai nenumato. Remiasi Civilinio kodekso 6.250 straipsniu ir aiškina, kad neturtinės žalos atlyginimo galimybė siejama su specialiaisiais įstatymais, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus (2003-12-15 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689-03). Iš pareiškėjo skundo neaišku, kokios neigiamos fizinės ar emocinės pasekmės sąlygojo pareiškėjo reikalavimus ir kuo remiantis neturtinė žala įvertinta 10 000 Lt. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie galimai patirtą moralinę žalą, emocinį sukrėtimą ir jo padarinius, o visi argumentai paremti asmenine nuomone, subjektyviu aplinkybių vertinimu. Todėl prašymas atlyginti žalą yra visiškai nepagrįstas Civilinio kodekso 6.245-6.255 ir 6.271 straipsnių prasme ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai (2003-12-15 administracinė byla Nr. A-4-689-2003). Neturtinė žala turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Taip pat nepagrįstas pareiškėjo prašymas dėl 200 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų teisme, ginčijant nuobaudos paskyrimą administracinio teisės pažeidimo byloje, nes tokios atstovavimo išlaidos priskirtinos administracinių teisės pažeidimų proceso reguliavimo sričiai ir į Civilinio kodekso 6.249 ir 6.271 straipsnių reguliavimo sritį nepatenka. Nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą turėtų išlaidų kompensavimas numatytas ATPK 279 straipsnyje, o šis straipsnis nenumato galimybės ieškovui priteisti išlaidas, susijusias su administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimu. Prašymas priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas turi būti reiškiamas toje byloje, kurią nagrinėjant išlaidos buvo patirtos. Prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Pareiškėjas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad jam buvo iškelta administracinio teisės pažeidimo byla dėl to, kad policijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas. Pirmiausia pareiškėjas teigia, kad netinkamai buvo nustatinėjama sulaikytojo asmens tapatybė. Paaiškina, kad postinė J. A. tikrino asmens tapatybę per centrinę duomenų bazę ir, sulaikytam asmeniui nenurodžius asmens kodo, šį kodą policijos pareigūnė įrašė iš duomenų bazės. Nurodo, kad pareigūnai nepalygino ir asmens parašo, kuris pagal Asmens tapatybės įstatymo 4 straipsnio nuostatas turi būti kortelėje. Pareiškėjas teigia, kad bylą tyrę policijos pareigūnai nesilaikė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005- 0- 25 įsakymu Nr. 5-V-461 patvirtintų Administracinių teisės pažeidimų, išskyrus kelių eismo taisyklių pažeidimus, bylų rengimo ir nagrinėjimo policijos įstaigose taisyklių (toliau – Taisyklės) 21 ir 23 punktų reikalavimų, dėl ko pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kurio pagrindu pareiškėjas patrauktas administracinėn atsakomybėn. Šie pažeidimai lėmė ir tai, kad pareiškėjui nebuvo žinoma apie administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą teisme, apie priimtą jo atžvilgiu nutarimą, kas vėliau sukėlė jam atitinkamas pasekmes – jis turėjo kreiptis į advokatus, teisintis prieš vadovybę darbe, patyrė psichologinį stresą, nes turėjo įrodinėti, kad nėra vagis.

Nustatyta, kad A. M. 2010-03-05 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr.17P-068396-10 už tai, kad parduotuvėje „IKI“ rankoje išnešė pro kasas nesumokėjęs butelį trauktinės „Čepkelių“ už 9,99 Lt. Protokole pažeidimo vieta ir laikas nurodyti taip: 2010 m. kovo mėn. 3 d. apie 21 val. 20 min., Vilnius, (duomenys neskelbtini). Protokole nurodyta, kad atsakomybė už tai numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnyje. Protokole yra du A. M. vardu padėti parašai (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo administracinė byla Nr. A2.2-5655-851/2010, procesinis Nr. 4-01-3-05237-2010-8, lapas 9). Protokolas surašytas remiantis UAB „Palink“ prekybos centro „IKI“ Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškimu, kurio data 2010-03-05 (ten pat, l. 4). Šiame pareiškime įvykio data nurodyta „š.m. kovo mėn. 03 d.“. Administracinio teisės pažeidimo byloje yra VPK Patrulių rinktinės 6-osios kuopos 1-o būrio patrulio V. J. (V. J.) 2010-03-05 tarnybinis pranešimas (ten pat, b. l. 5), kuriame nurodyta, kad 2010-03-05 dieną patruliuojant apie 21 val. 30 min. iš VPK OVS gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini), p. c. „IKI“ sulaikytas vagis. Atvykus patrulius pasitiko apsaugos darbuotojas, kuris perdavė sulaikytąjį pilietį A. M., gim. 1981 m. (iš žodžių), kurį pagal apsaugos darbuotojo pareiškimą pristatė į 6 PK 21 val. 45 min. Administracinio teisės pažeidimo byloje taip pat yra duomenys, patvirtinantys, kad policijos komisariate 2010-03-05 buvo imami duomenų bazių duomenys apie A.M., kuriuose yra ir jo nuotrauka (ten pat, b. l. 6-8). Iš A. M. paaiškinimas paimtas 2010-03-05, šį paaiškinimą užrašė postinė J. A. (ten pat, b. l. 10). Ranka asmuo nieko nerašė, yra tik kompiuteriu darytas įrašas, kad asmuo kažką (nenurodyta ką) išsinešė rankoje, pamiršo sumokėti, gailisi (nenurodyta kada ir kur tai vyko). Nurodytas mobilaus telefono numeris, pareiškėjas teigia, kad ne jo (nors buvo galimybė antrą kartą renkant įrodymus tai patikrinti, tačiau tai nebuvo daroma). Taip pat yra neva paaiškinimą davusio asmens parašas ir postinės J. A. parašas. Administracinio teisės pažeidimo byloje nėra nutarimo, kuris buvo priimtas 2010-03-18 ir kuriuo Vilniaus miesto pirmas apylinkės teismas nubaudė A. M. pagal ATPK 50 straipsnį 300 Lt bauda, tačiau šie duomenys yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2010-07-10 nutartyje (administracinė byla Nr. N575-5790/2010 (ten pat, b. l. 3). Iš pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos matyti, kad A. M. 2010-07-05 LVAT pateikė apeliacinį skundą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto I apylinkės teismo nutarimą (ten pat, b. l. 11-12). Apeliaciniame skunde pareiškėjas rašė, kad administracinio teisės pažeidimo nepadarė, apie Vilniaus miesto I apylinkės teismo priimtą nutarimą nieko nežinojo, šaukimų į teismą negavo. Gavo tik Vilniaus miesto I apylinkės teismo nutarimą paskirti jam baudą, tuomet nedelsdamas pateikė apeliacinį skundą. Nurodė, kad protokole nurodytas ne jo telefono numeris, ne jo parašai, paaiškinime, kuris atspausdintas, parašas yra ne jo. Į 6 PK nebuvo pristatytas, nes 2010-03-05 buvo darbe, pateikė teismui vaizdo įrašą, kuris tai patvirtina, kadangi pareiškėjas dirba UAB „Olympic Casino Baltija“, pateikė ir darbo grafiką, kuris patvirtina, kad 2010-03-05 jis dirbo naktinėje pamainoje nuo 20 val. iki 2010-03-06 8 val. LVAT 2010-07-10 nutartimi pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus miesto I apylinkės teismo 2010-03-18 nutarimą panaikino ir bylą grąžino tirti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštajam policijos komisariatui. LVAT nutartyje nurodyta, kad iš pažeidimo bylos neaišku, ar policijos pareigūnai įsitikino, kad iš duomenų bazės paimti asmens duomenys priklauso būtent tam asmeniui, kuris sulaikytas, pažymėta, kad sulaikyto asmens parašai ikiteisminio tyrimo metu įformintuose dokumentuose vizualiai skiriasi nuo A. M. parašo pateiktame apeliaciniame skunde. Iš pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos matyti, kokie veiksmai buvo atlikti po to, kai LVAT grąžino bylą tirti iš naujo: postinė J. A. 2010-08-13 surašė Tarnybinį pranešimą (ten pat, b. l. 14), kuriame paaiškino, kaip nustatinėjo asmens tapatybę. Vyresnysis postinis V. G. (V. G.) 2010-08-11 surašė tarnybinį pranešimą, kuriame paaiškino, kaip ir kada pristatė pažeidimą padariusį asmenį, kaip tas asmuo prisistatė ir kad postinė J. A. nustatinėjo to asmens tapatybę. Nurodė, kad pagal surinktus duomenis jis surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą (ten pat, b. l. 15). Iš bylos duomenų matyti, kad 2010-08-02 buvo paimti duomenys iš SODROS duomenų bazės, kur nurodyta A. M. darbo vieta – UAB „Olympic Casino Group Baltija“, Vilniaus m. (duomenys neskelbtini), nuo 2006-09-15. 6 PK Šeškinės policijos nuovada 2010-08-02 raštu kreipėsi į pareiškėjo darbdavį ir prašė atsiųsti pareiškėjo 2010 m. kovo mėnesio darbo grafiko ir darbo laiko apskaitos žiniaraščio patvirtintas kopijas bei šio asmens 2010-03-05 darbo vietos vaizdo įrašą (ten pat, b. l. 17). UAB „Olympic Casino Group Baltija“ 2010-08-10 raštu pateikė Šeškinės policijos nuovadai prašytą medžiagą (ten pat, b. l. 18). Šeškinės PN taip pat prašė iš UAB „Palink“ parduotuvėje „IKI“ daryto vaizdo įrašo, tačiau jau 2010-03-03 datos (ten pat, b. l. 21). Iš UAB „Palink“ gautas 2010-08-31 atsakymas, kuriame nurodyta, kad vaizdo įrašai saugomi 3 dienas ir vaizdo įrašas jau automatiškai ištrintas (ten pat, b. l. 22). Iš naujo tirtoje administracinio teisės pažeidimo byloje jau yra pateiktas įrašas iš pareiškėjo darbo vietos. Vilniaus miesto I apylinkės teismas pagal visą šią medžiagą priėmė 2010-11-30 nutarimą, kuriuo A. M. iškeltą pažeidimo bylą nutraukė. Nutarime nurodytas bylos nutraukimo pagrindas – ATPK 250 straipsnio 1 punktas, žodžiu įvardinant taip: byla nutrauktina neįrodžius A. M. kaltės padarius administracinį teisės pažeidimą numatytą ATPK 50 str.

Rinkdami pirminę medžiagą administracinio teisės pažeidimo (toliau – ATP) byloje, surašydami ATP protokolą, pareigūnai, kuriems suteikti įgaliojimai atlikti šiuos veiksmus, privalo vadovautis Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) nuostatomis, taip pat kitais teisės aktais, kuriuose nustatomos jų pareigos tiriant administracinių teisės pažeidimų bylas. Reikalavimai ATP protokolo turiniui nustatyti ATPK 260 straipsnyje (redakcija, galiojusi 2010-03-05). Nurodytame straipsnyje reikalaujama, kad protokole būtų nurodyta ATP padarymo vieta, laikas ir esmė. Šiuo atveju galima teigti, kad protokole neteisingai nurodytas pažeidimo padarymo laikas, nes teismas ėmėsi priemonių ir išsiaiškino, kad pažeidimo laikas turėjo būti nurodytas 2010-03-05. ATPK 260 straipsnyje nurodyta, kad protokole turi būti nurodyti liudytojai, nukentėjusieji, jų pavardės, adresai. Šiuo atveju, apklausus teisme liudytojus, buvo nustatyta, kad įvykio liudytojų buvo, juos nustatyti buvo paprasta, nes policijos pareigūnai buvo atvykę į įvykio vietą, tačiau liudytojai nebuvo nurodyti protokole, jų paaiškinimai nebuvo paimti. Nustatyta, kad parduotuvės vardu policijos pareigūnams buvo įteiktas 2010-03-05 pareiškimas, kuriame jau yra klaida, nes nurodyta, kad įvykis buvo 2010-03-03. Be to, teisme apklausus liudytojus paaiškėjo, kad pareiškimo parduotuvės vardu nepasirašė vyr. kasininkė L. B. (jos spaudas yra pareiškime uždėtas atvirkščiai). Liudytoja L. B. teisme, pamačiusi parašą, paneigė, kad tai jos parašas, kas pasirašė, ji nežino, kas paėmė jos spaudą, ji nežino. Teisme apklausus liudytoją R. M., parduotuvės apsaugos darbuotoją, jis paaiškino, kad vagysčių būna daug, kartais keletą per vieną dieną, todėl jis šio įvykio neprisimena, asmens padariusio vagystę neprisimena. Tačiau liudytojas patvirtino, kad jis sulaiko asmenis, kai gerai mato jų daromus veiksmus, kad parduotuvėje yra vaizdo įrašai, kad sulaikytus asmenis su parduotuvės vardu rašytu pareiškimu perduoda policijos pareigūnams, kad asmens dokumentų netikrina, nes neturi tokios teisės, kad pareiškimus rašo kasininkės. Liudytojas parodė, kad policijos pareigūnai filmuotos medžiagos neprašė ir liudytojo į apklausą nekvietė. Tai reiškia, kad šis asmuo turėjo būti nurodytas liudytoju, be to, pareigūnai turėjo galimybę, arba iš karto, arba po to kai buvo surašytas protokolas, pareikalauti pateikti policijai to įvykio vaizdo įrašą. Taip pat liudytoja turėjo būti nurodyta kasininkė, jeigu ji tikrai padavė pareiškimą policijos pareigūnams. Parduotuvės pareiškimo formoje nurodyta, kad reikia nurodyti sulaikiusio asmens duomenis, tačiau pareiškimą policija priėmė visiškai netikrindama, nei kas jį pasirašė, nei kas sulaikė asmenį. Pagal iškvietimą į parduotuvę vykęs policijos pareigūnas V. J., teisme apklaustas liudytoju, šio įvykio neprisiminė. Kartu su šiuo liudytoju pagal iškvietimą vykęs policijos pareigūnas P. K. teisme parodė, kad šio įvykio neprisimena, asmens, kuris buvo sulaikytas, neprisimena, tačiau paprastai, kai parduotuvėse sulaikomi vogę asmenys, paimami pareiškimai iš parduotuvių, apžiūrimas sulaikytas žmogus, jis pristatomas į 6 PK ir ten atiduodamas parduotuvės pareiškimas. Imdami pareiškimą pareigūnai jo netikrina. Vaizdo įrašai paprastai neperžiūrimi, išskyrus, kai iškyla kokių nors klausimų. Dėl asmenybės tapatybės nustatymo teisme apklausta liudytoju J. A., postinė, kuri ir nustatinėjo A. M. asmenybės tapatybę. Liudytoja parodė, kad šio konkretaus atvejo neprisimena, asmens, kuris buvo sulaikytas, neprisimena, tačiau paprastai sulaikyti asmenys pasodinami ant suoliuko bendroje patalpoje, ji pagal duomenų bazę surenka duomenis apie sulaikytą asmenį, jeigu būna nuotrauka, ji sulygina nuotrauką su asmeniu. Jeigu nėra nuotraukos, klausinėja apie to asmens giminaičius, žmoną, vaikus, jų gimimo datas. Liudytojas V. G., vyresnysis postinis, kuris surašė ATP protokolą, taip pat neprisiminė asmens, kuris buvo sulaikytas. Liudytojas paaiškino, kad jis pasitiki duomenimis, kuriuos jam perdavė J. A., nes jos pareiga yra nustatyti asmens tapatybę. Iš jo paaiškinimų teisme darytina išvada, kad jis jau netikrina asmens tapatybės, t. y., ar asmuo panašus į nuotraukoje esantį asmenį. Iš šių parodymų daroma išvada, kad šis pareigūnas jau nelygina gautos iš duomenų bazės nuotraukos su sulaikyto asmens išvaizda, taip pat nepatikrina kitų gautų duomenų.

Minėta, kad ATP bylų rengimą ir nagrinėjimą dar reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 07 25 įsakymu Nr. 5-V-461 patvirtintos taisyklės. Taisyklių 12 punkte nurodoma, kas laikytina įrodymais byloje, nurodyta, kad bylai reikšmingi duomenys nustatinėjami protokolu, nuotraukomis, garso ir vaizdo įrašais, liudytojų parodymais ir kt. Nurodyta, kad įrodymus renka pareigūnai, turintys teisę surašyti protokolą. Taisyklių 13 p. nurodyta, kad visose ATP bylose tarnybinius pranešimus privalo surašyti visi policijos pareigūnai, dalyvavę nustatant ATP faktą. Šiuo atveju tarnybinį pranešimą surašė tik patrulis V. J. Tarnybiniame pranešime nenurodytas pagrindinis asmuo, kuris galėjo patvirtinti pažeidimo faktą – apsaugos darbuotojas, kuris ir perdavė pareigūnams sulaikytą asmenį. Pareigūnas, rašęs tarnybinį pranešimą, pats vagystės fakto nematė, todėl iš esmės jo tarnybinis pranešimas nieko nepatvirtina, kaip to reikalauja minėtas Taisyklių punktas. Juo labiau, kad Taisyklių 14 punktas reikalauja, kad tarnybiniai pranešimai turi būti nepriekaištingi, nuoseklūs, visapusiški ir detalūs, kad juose kuo išsamiau atsispindėtų visos aplinkybės, turinčios reikšmės pažeidėjo versijoms paneigti, bylai teisingai išspręsti. Nagrinėjamu atveju galima teigti, kad surašant tarnybinį pranešimą minėtų Taisyklių punktų reikalavimų nebuvo laikomasi. Reikalavimai protokolo surašymui nustatyti Taisyklių 21, 26 punktuose, tačiau jau minėta, kad šiuo atveju nesilaikyta reikalavimų, kurie nustatyti ATPK 260 straipsnyje. Asmens tapatybės nustatymą reglamentuoja Taisyklių 23-24 punktai.

Kaip jau minėta, LVAT panaikino teismo nutarimą būtent dėl to, kad tyrimas atliktas nepilnai, ypatingai, kiek tai susiję su asmens tapatybės nustatymu. Grąžinus bylą policijai tirti papildomai, vėl nebuvo nustatinėjami asmenys, kurie galėtų atpažinti parduotuvėje sulaikytą asmenį, tuo metu jau buvo prarasta galimybė gauti vaizdo įrašą iš parduotuvės, dėl ko teismas bylą A. M. atžvilgiu nutraukė.

Taigi, renkant administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, nebuvo laikomasi ATPK ir Taisyklių reikalavimų, dėl ko nepaneigta galimybė, kad A. M. administracinio teisės pažeidimo byla iškelta nepagrįstai. Jau viename svarbiausių ATP bylos dokumentų, t. y. 2010 03 05 patrulio V. J. surašytame tarnybiniame pranešime, nurodyta, kad sulaikytas asmuo nurodė tik savo gimimo metus. J. A., kuri tikrino asmens duomenis, negalėjo prisiminti, kaip šiuo atveju nustatė tapatybę ir kiek duomenų gavo iš sulaikyto asmens, todėl nepaneigta galimybė, kad jis taip pat nurodė tik neva savo gimimo metus, o kadangi buvo gauta nuotrauka, tai apie giminaičius J. A. galėjo ir neklausinėti, nes ji sakė, kad klausinėja tik tuo atveju, kai nėra nuotraukos. Šiuo atveju visai nepagrįsti atsakovės valstybės atstovės paaiškinimai, kad A. M. elgiasi nesąžiningai, nes jis policijos pareigūnams privalėjo nurodyti asmenį, kuris galėjo pasinaudoti jo asmens duomenimis. Pareiškėjas neprivalo ieškoti asmens, kuris prisistatė jo vardu, tai yra policijos pareiga. Iš viso, asmuo neprivalo įrodinėti, kad jis nėra kaltas pažeidimo padarymu, nes tai prieštarautų pagrindiniams ir esminiams baudžiamosios teisės principams.

Taigi nustatyta, kad surašant ATP protokolą nebuvo kruopščiai nustatyta pažeidimą padariusio asmens tapatybė, nebuvo aiškinamasi, kas yra įvykio liudytojai, kokie dar įrodymai gali būti pateikiami. Taigi šiuo atveju ne tik buvo pažeisti nurodytų teisės aktų reikalavimai, bet buvo pažeista ir bendro pobūdžio policijos pareigūnų pareiga elgtis atidžiai, rūpestingai ir teisėtai, kaip to reikalauja Policijos veiklos įstatymo 4, 5 straipsniai. Nagrinėjamu atveju neteisėti veiksmai buvo atlikti ir iki prasidedant administracinio teisės pažeidimo teisenai, nesiimant pirmiau aptartų priemonių teisės pažeidimą padariusio asmens tapatybei nustatyti ir jį patraukti administracinėn atsakomybėn.

Šiuo atveju taikytinos teisės normos, nustatančios valstybės deliktinę atsakomybę.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos nustatyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK), kurio 6.245-6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti yra būtinos trys sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008). Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (bet nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nurodoma, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Konstitucijos normą, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad „būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog „iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d'etre.“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad vykstant administracinių teisės pažeidimų bylų teisenai, viešojo administravimo aktai nepriimami, o administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (žr. LVAT 2003-12-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A4-689/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, p. 270-277, 2008-04-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-330-08 ).

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Civilinio kodekso 6.249 str. 1 d.). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kaip specialioji norma bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų atžvilgiu, reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 dalį terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis. Kadangi Civilinio kodekso 6.271 straipsnis reguliuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą, neribodamas šio straipsnio taikymo, jog veiksmai būtų atlikti viešojo administravimo srityje, šis straipsnis gali būti taikomas ir sprendžiant žalos, padarytos administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, atlyginimo klausimą. Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama (žr. pvz., LVAT 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-822/2007; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17 – 1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A14–751/07, 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-330/08, 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-155/2010).

Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). ATPK nenumatyta galimybė administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėjas šioje byloje kaip turtinę žalą nurodo jo sumokėtą 200 Lt sumą advokatei už procesinių dokumentų rengimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Visų pirma, pareiškėjas kaip įrodymą pateikia 2010-05-06 Pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 9), kuriame nurodyta, kad už dokumento surašymą pareiškėjas sumokėjo 200 Lt. Kvite nenurodyta, nei už kokio dokumento, nei kokioje byloje. Todėl jau vien dėl to šis kvitas neįrodo, kad pareiškėjas mokėjo už paslaugas būtent toje administracinio teisės pažeidimo byloje, kuri buvo nutraukta. Antra, pareiškėjas žalai priskiria atstovavimo išlaidas, patirtas ginčijant teisme nuobaudos paskyrimą administracinio teisės pažeidimo byloje. Tokios išlaidos priskiriamos administracinių teisės pažeidimų proceso teisinio reguliavimo sferai ir į CK 6.249 bei 6.271 straipsnių reguliavimo sritį nepatenka. Šių išlaidų atlyginimą reglamentuoja Administracinių teisės pažeidimų kodekso (ATPK) 279 straipsnio nuostatos. Nurodytas straipsnis numato išlaidų priteisimą tik administracinio teisės pažeidimo byloje dalyvaujantiems nukentėjusiesiems, liudytojams, vertėjams, ekspertams. Atstovavimo išlaidų atlyginimas asmeniui, kuriam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, ATPK nenumatytas. Nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas iš dalies gali būti taikomos ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, tačiau jos netaikomos nagrinėjamam atvejui, nes ABTĮ 123 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad administracinių teisės pažeidimų bylos nagrinėjamos vadovaujantis ATPK normomis. Šiuo atveju teismas vadovaujasi LVAT plenarinės sesijos 2003-12-15 nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-689-03, taip pat kitose bylose LVAT išsakyta analogiška pozicija (LVAT 2010-08-19 nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-857/2010). Taigi prašomos priteisti išlaidos negali būti laikomos žala, kadangi tai yra bylinėjimosi išlaidos, kurios tegali būti atlyginamos procesinių įstatymų nustatyta tvarka.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Teisinį pagrindą neturtinei žalai, atsiradusiai viešojo administravimo srityje, atlyginti sudaro Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis (galiojęs 2010 03 05), tačiau šiuo atveju žala padaryta ne viešojo administravimo srityje. Nepaisant to, kaip minėta pirmiau, valstybės institucijų veiksmais padaryta žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje turi būti atlyginama. Todėl atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies nuostatas, į tai, kad būtinumas atlyginti žalą yra konstitucinis principas, į tai, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) neturtinė (moralinė) žala neatlyginama, teismas daro išvadą, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta žala gali būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas (žr. LVAT 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-330/08). Panašios praktikos, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimus ir tiesiogiai taikydami Konstituciją, laikosi ir bendrosios kompetencijos teismai (žr. pvz. Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K–3–26/2007). Taigi turtinė ir neturtinė žala asmeniui, padaryta administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d.). Vadovaujantis LVAT praktika, neturtinė žala, kuri padaryta neteisėtais pareigūnų veiksmais administracinio teisės pažeidimo bylos procese, turi būti atlyginama, kai nustatoma, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LAT 2007 10 09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007, LVAT 2010 01 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 01 28 nutartis administracinėje byloje Nr. A882-207/2010, 2010 03 08 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-491/2010, 2011 01 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011).

Nustatyta, kad pareiškėjui A. M. administracinio teisės pažeidimo byla iškelta nesilaikant aptartų teisės aktų reikalavimų, kas lėmė teismo galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą, kad nebuvo pagrindo patraukti A. M. administracinėn atsakomybėn. Administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga rengta pažeidžiant Taisyklių ir ATPK reikalavimus.

Visapusiškas, objektyvus ir pilnutinis bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas yra būtina prielaida pažeidimo sudėčiai nustatyti ir užtikrinantis, kad administracinėn atsakomybėn bus patrauktas asmuo, kuris yra kaltas pažeidimo padarymu. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulių rinktinės pareigūnai nesurašė arba netinkamai surašė tarnybinius pranešimus, Vilniaus AVPK 6-ojo policijos komisariato viešosios policijos operatyvaus valdymo poskyrio tarnybos grupės ir budėtojų grupės pareigūnai netinkamai rinko administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą (visai nesiaiškino dėl galimų liudytojų ir kitų įrodymų), netinkamai nustatė asmens tapatybę, kas nulėmė tai, kad buvo prarasta galimybė išsiaiškinti, ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar asmuo, kuriam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kt. Tai, kad Vilniaus miesto I apylinkės teismas bylą nutraukė, nereiškia, kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nebuvo padaryta žala. Byla jam buvo iškelta, apie ją jis sužinojo, gavęs teismo nutarimą, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs vagystę (šie pareiškėjo teiginiai nebuvo paneigti), tuo metu jau buvo praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas, pareiškėjui teko ne tik kreiptis į advokatą, bet ir į savo darbdavį, nes jis su apeliaciniu skundu pateikė darbo grafiką ir videoįrašo ištrauką iš darbovietės (Administracinė byla Nr. A2.2-5655-851/2010, l. 11-12), kas reiškia, kad darbe turėjo paaiškinti, jog yra kaltinamas vagyste.

Nagrinėjama situacija nėra analogiška LVAT išnagrinėtoms byloms, kuriose buvo paneigta teisė į žalos atlyginimą, nes administracinių teisės pažeidimų bylose buvo iškilęs įrodymų vertinimo klausimas arba buvo nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo bylą tyrę pareigūnai jokių pažeidimų nepadarė. Šioje byloje kilęs ne įrodymų vertinimo klausimas (jie praktiškai nebuvo renkami), bet pareigos byloje visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai surinkti įrodymus, tinkamai nustatyti asmens tapatybę klausimas.

Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17- 1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo byla buvo iškelta už ATPK 50 straipsnyje padaryto pažeidimo padarymą – smulkųjį svetimo turto pagrobimą - akivaizdu, kad neteisėtai ir nepagrįstai patraukus pareiškėją administracinėn atsakomybėn už pažeidimą, kurio nepadarė, jis patyrė stresą, neigiamus išgyvenimus, emocinę įtampą. Tai tęsėsi gana ilgą laiko tarpą nuo 2010-03-27, kai jis gavo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo raštą, iš kurio sužinojo, kad buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, iki 2010-11-30, kai byla pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta. Tiek pats pareiškėjas, tiek policijos pareigūnai šiuo laikotarpiu kreipėsi į jo darbovietę, prašė pateikti duomenis, ar pareiškėjas tikrai dirbo 2010-03-05, policijos prašyme buvo nurodyta, kad tokia medžiaga reikalinga pateikti teismui su kita įrodomąja medžiaga, nurodytas administracinio teisės pažeidimo medžiagos registracijos numeris. Tokie raštai pareiškėjo reputacijai ir jo asmenybės vertinimui nėra naudingi.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys, taigi, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, yra pagrindas priteisti prašomą neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės. Tačiau prašomas priteisti neturtinės žalos dydis mažintinas. Nustatant pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į teisių pažeidimo laiką, į tai, kad vertinant formaliai (taikant galiojančią teisę) turtinė žala nėra padaryta, į tai, kad pareiškėjas nenurodė, jog dėl patirtų išgyvenimų turėjęs kokių nors sveikatos sutrikimų, nemalonumų darbe, pareiškėjo teisių pažeidimas neturėjo negrįžtamų pasekmių jo teisėms, todėl remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui priteistinas 400 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis, 2 dalis, 6 dalis). Prašymai dėl proceso šalies išlaidų atlyginimo, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalimi, teismui pateikiami raštu su išlaidu apskaičiavimu ir pagrindimu. Prie skundo pareiškėjas pridėjo 2010-12-20 Pinigų priėmimo kvitą, serija LAR Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 8). Kvite nenurodoma, už kokias advokato paslaugas sumokėti kvite nurodyti pinigai, taip pat šis kvitas neįrodo, kad tam tikros advokato paslaugos buvo suteiktos nagrinėjamoje byloje. Taigi pareiškėjo patirtos išlaidos nepagrįstos įrodymais. Dėl to nėra galimybės teismo išlaidas priteisti šiuo sprendimu. Tačiau tokį prašymą pareiškėjas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, gali raštu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir toks prašymas bus teismo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka priimant nutartį.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 127 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 400 Lt (keturis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitus pareiškėjo A. M. reikalavimus atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.