Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5443-640/2015 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl Valstybinės energetikos inspekcijos 2015 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 2R-1978 panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. A. kreipėsi į teismą, prašydamas išnagrinėti iš esmės ir patenkinti jo skundą dėl AB „Kauno energija“ neteisėtų veiksmų, apskaičiuojant mokesčius už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir vandens pašildymą, laikotarpyje nuo 2010 metų iki skundo padavimo.

Ieškovas paaiškino, kad 2015 m. birželio 9 d. kreipėsi į Valstybinę energetikos inspekciją (toliau – VEI) dėl AB „Kauno energija“ veiksmų, kuriais iš jo nepagrįstai reikalaujama sumokėti 2 623,22 Eur skolą už butui, esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas šilumos energijos tiekimo paslaugas. Skundžiamu sprendimu VEI jo (ieškovo) skundą atmetė, sutikdama su AB „Kauno energija“ atsiliepimo į skundą motyvais.

Ieškovo teigimu, VEI šališkai vertino jo pateiktus įrodymus, netinkamai taikė CK 6.55 straipsnio, reglamentuojančio įmokų paskirstymą, nuostatas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad ieškovas AB „Kauno energija“ veiksmų neteisėtumą motyvuoja aplinkybe, kad šilumos paslaugų tiekėja nepagrįstai skaičiuoja rankšluosčių džiovintuvo mokestį, nes šį prietaisą jo (ieškovo) bute dar 2010 m. sausio 27-28 d. nuėmė inžinerinių namo sistemos priežiūrą vykdžiusi bendrovė UAB „Žaidas“.

Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, priėjo prie išvados, kad VEI pagrįstai rėmėsi 2010 m. sausio 27 d. galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – taisyklės) 263 punktu, kuris nustato, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas taisyklėse ir teisės aktuose nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų. Kadangi ieškovas nei VEI, nei teismui nepateikė duomenų, kad rankšluosčių džiovintuvas jo bute buvo atjungtas laikantis taisyklėse nustatytos tvarkos, teismas priėjo prie išvados, kad ieškovo teiginys apie teisėtai jo nemokamą šilumos energiją karšto vandens temperatūrai palaikyti nepagrįstas. Analogiškos pozicijos, aiškinant paminėtas taisykles, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse, priimtose civilinėse Nr. 3K-3-277/2012, 3K-3-44/2012, 3K-3-259/2012.

AB „Kauno energija“ veiksmų neteisėtumą ieškovas grindė ir tuo, kad jam skaičiuojamas padidintas karšto vandens mokestis pagal bute gyvenamąją vietą deklaravusių 4 asmenų skaičių, nors šiuo metu jis bute gyvena vienas.

Spręsdamas šio teiginio pagrįstumą, teismas nustatė, kad AB „Kauno energija“ dar 2010 m. gruodžio 1 d. raštu informavo ieškovą apie tai, kad jam pateikus duomenis apie pasikeitusį buto gyventojų skaičių, mokesčiai būtų skaičiuojami įvertinus gautą informaciją. Ieškovas, kaip buto savininkas, turi įgyvendinti visas teises ir pareigas, susijusias su šio buto valdymu, taip pat ir teisę kreiptis į atitinkamas seniūnijos ar savivaldos institucijas dėl duomenų apie bute gyvenančių asmenų skaičių pateikimą. Teismas nustatė, kad ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad jis informavo AB „Kauno energija“ apie pasikeitusį buto gyventojų skaičių.

Nustatęs, kad Buto šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo ir šilumos įrenginių eksploatavimo paslaugų sutarties 5.2 punktu šalys susitarė dėl ieškovo mokėjimų pagal jam pateiktas sąskaitas užskaitymo tvarkos, kad ieškovui prievolė apmokėti įsiskolinimą už suteiktas šilumos energijos paslaugas kilo iš vienos sutarties, teismas sprendė, kad ieškovui tik iš dalies apmokant sąskaitas už šilumos energiją, AB „Kauno energija“ pagrįstai jo sumokėtas lėšas skirdavo ankstesniems įsiskolinimams padengti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas A. A. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė įrodinėjimo pareigą, konstatuodamas, kad ieškovas turėjo įrodyti, kad rankšluosčių džiovintuvas buvo atjungtas teisėtai. Šį prietaisą dar 2010 m. sausio 27 d. faktiškai atjungė UAB „Žaidas“ ir jo nepajungė iki šiol. Apie tokią aplinkybę paminėta bendrovė pagal taisyklių 245.12 punktą turėjo informuoti AB „Kauno energija“, o pastaroji turi vadovautis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. liepos 27 d. nutarimo Nr. O3-113 8 punkto 3 lentelėje nustatytu 80 kWh normatyvu – kai karšto vandens sistemos teikimo ir cirkuliacijos stovai įrengti buto pagalbinėse patalpose, bet nėra vonios šildytuvo. Tokiu būdu jam (ieškovui) būtų skaičiuojamas mokestis už bendrą namo šilto vandens cirkuliaciją, ir toks skaičiavimas atitiktų teisės aktus ir būtų teisingas, nes nei jis (ieškovas), nei šilumos tiekėjas nepatirtų nuostolių.Teismas nevertino argumentų dėl netinkamo AB „Kauno energija“ mokesčių už karštą vandenį apskaičiavimo. Teismas sprendė, kad ieškovas turi pareigą pranešti apie buto gyventojų skaičiaus pasikeitimą, tačiau esmė tame, kad atsakovė nepagrįstai šį mokestį skaičiuoja pagal normatyvus, o ne pagal karšto vandens skaitiklio parodymus. AB „Kauno energija“ nepagrįstai remiasi tariamais taisyklių pažeidimais, kad ieškovas neteisėtai atjungė rankšluosčių džiovintuvą ir naudojasi neatsiskaitomojo karšto vandens prietaiso rodmenimis, tačiau jokie pažeidimai nebuvo padaryti, užfiksuoti ir ištirti teisės aktų nustatyta tvarka. AB „Kauno energija“ nurodyta tariama papildoma vartojimo linija yra ne kas kita, o dar iki 1973 metų, – iki ieškovas atsikėlė į butą, buvusi atšaka iš grįžtamojo karšto vandens vamzdžio. Nesutiktina ir su teismo argumentais dėl AB „Kauno energija“ sumokėtų įmokų paskirstymo tvarkos. Teismo išvada, kad atsakovė tinkamai paskirsto įmokas, lemia, kad ieškovas, kaip vartotojas, negali atsisakyti mokėti už netinkamą ar nesuteikiamą šilumos energiją.Šiame ginče ieškovo, kaip vartotojo, teisės realiai negali būti įgyvendinamos. Nesuprantama, kodėl AB „Kauno energija“, žinodama apie susidariusią situaciją, turėdama duomenis apie ieškovo amžių, invalidumą, nesistengia padėti ir pašalinti tariamus pažeidimus, o tik abejingai didina įsiskolinimo sumą, mokesčius už ginčo paslaugas skaičiuodama maksimaliais tarifais.

Atsiliepime atsakovė AB „Kauno energija“ prašo skundą atmesti.

1. Rankšluosčių džiovintuvo atjungimas ieškovo buvo atliktas savavališkai, ne pagal norminių aktų reikalavimus. Sutiktina su skundžiamo sprendimo motyvu, kad toks atjungimas pagal kasacinio teismo išaiškinimą neatleidžia ieškovo nuo pareigos mokėti priskaičiuotus mokesčius.

2. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovė neteisingai skaičiuoja karšto vandens suvartojimą. Ieškovas nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio šilumos tiekėjui sunaudoto karšto vandens skaitiklio parodymų nedeklaravo, tačiau karštas vanduo buvo naudojamas. Remiantis taisyklių 235.4 punktu karšto vandens vartotojas privalo pateikti karšto vandens tiekėjui nustatytais terminais karšto vandens skaitiklių rodmenų ataskaitą. Vartotojui nepranešus karšto vandens tiekėjui butuose įrengtų karšto vandens skaitiklio rodmenų iki sutartyje nurodyto termino, karšto vandens kiekis už ataskaitinį laikotarpį nustatomas pagal teisės aktų nuostatas. Esant tokiai situacijai, AB „Kauno energija“ ieškovui mokestį už karštą vandenį apskaičiavo pagal karšto vandens suvartojimo normatyvą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas informavo šilumos tiekėją apie bute pasikeitusį gyventojų skaičių.

3. Teismas pagrįstai sprendė, kad AB „Kauno energija“ turi teisę ieškovui skaičiuoti delspinigius ir gautomis įmokomis dengti anksčiau susidariusią skolą.

4. Ieškovo deklaruojamas atsakovės nebendradarbiavimas, nesąžiningas naudojimasis savo teisėmis nėra šio ginčo dalykas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Dėl naujų įrodymų

Apeliantas pateikė naujus rašytinius įrodymus: AB „Kauno energija“ laikotarpiu nuo 2010 iki 2014 metų jam (apeliantui) išrašytas sąskaitas už suteiktas šilumos energijos tiekimo paslaugas bei šių paslaugų apmokėjimo dokumentus (b. l. 89-133). Naujais įrodymais apeliantas siekia atsikirsti į atsakovės argumentą, kad jis paminėtu laikotarpiu nedeklaravo karšto vandens skaitiklių parodymų. Apelianto teigimu, šie įrodymai buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, jie teismo buvo apžiūrėti, tačiau prie bylos neprijungti, todėl teikiami apeliacinės instancijos teismui.

CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Bylos medžiaga neįrodo aplinkybės, kad AB „Kauno energija“ laikotarpiu nuo 2010 iki 2014 metų ieškovui išrašytos sąskaitos už suteiktas šilumos energijos tiekimo paslaugas bei šių paslaugų apmokėjimo dokumentai apelianto buvo teikiami pirmosios instancijos teismui, prašant juos prijungti prie bylos. Nors pateikti dokumentai, atsižvelgiant į jų sudarymo datą, leidžia spręsti, kad tokie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija, siekdama teisingai ir visapusiškai išnagrinėti byloje keliamus klausimus, nenustačiusi apelianto procesiniuose veiksmuose piktnaudžiavimo teikiant įrodymus, pateiktus papildomus dokumentus priima ir vertina (CPK 177, 178, 314 str.).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Nesutikdamas su teismo išvada, kad šilumos energijos tiekėja pagrįstai jam skaičiuoja rankšluosčių džiovintuvo mokestį, apeliantas teigia, kad teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą, nurodydamas, kad vartotojas turi įrodyti, jog šis prietaisas buvo atjungtas teisėtai.

Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija.

Spręsdami dėl apeliantui apskaičiuojamo mokesčio už rankšluosčių džiovintuvą teisėtumo klausimą, tiek VEI, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatomis dėl atjungimo procedūros laikymosi. Tiek pagal atsijungimo metu – 2010 m. sausio 27-28 d., galiojusį, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą pripažįstama butų savininkų teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 str. 1 d.) . Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą aptarta atjungimo nuo centralizuotos šildymo ir karšto vandens sistemų procedūra, išaiškintas reikalavimas laikytis nustatytos nurodytų sistemų įrenginių atjungimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2012; kt.).

Apelianto pareigą įrodyti atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos įrenginių teisėtumą patvirtina taisyklių nuostatos. Iš taisyklių 250–264 punktų, kuriuose reglamentuota daugiabučio namo buto ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių buitinių šilumos vartotojų iniciatyva tvarka (namo bendrasavininkų sutikimo, techninių sąlygų iš šilumos tiekėjo gavimas, projektinės dokumentacijos parengimas, savivaldybės leidimo bei VEI Energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymos gavimas), sprendžiama, kad asmuo, norėdamas įgyvendinti paminėtą teisę (nagrinėjamos bylos atveju – apeliantas), privalo įrodyti, kad nurodytuose taisyklių punktuose nustatytos tvarkos buvo laikytasi. Nuo įrodinėjimo pareigos apelianto neatleidžia aplinkybė, kad ginčo teisiniuose santykiuose jis yra vartotojas (CPK 177, 178 str.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2010 m. sausio 27-28 d. apelianto bute inžinerinių namo sistemos priežiūrą vykdžiusi UAB „Žaidas“, atlikdama karšto vandens sistemos remonto darbus laikinai buvo išmontavusi seną rankšluosčių džiovintuvą, tačiau apeliantas šio prietaiso vėl sumontuoti neleido, teigdamas, kad nusipirks naują ir jį sumontuos pats. Naujo rankšluosčių džiovintuvo neįsigijo ir jo nesumontavo. Tai įrodo namo administratoriaus patikrinimų, atliktų 2010 m. balandžio 29 d., 2014 m. lapkričio 21 d. užfiksuoti duomenys. Apeliantas nepateikė duomenų, kad paminėtas prietaisas jo bute buvo atjungtas teisėtai, laikantis taisyklėse nustatytos tvarkos (CPK 178 str.).

Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes bei paminėtas taisyklių nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šalims tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantui mokestis už rankšluosčių džiovintuvo paslaugą skaičiuojamas pagrįstai.

Apeliantas nepagrįstai savo neteisėtus veiksmus siekia pateisinti aplinkybėmis, kad rankšluosčių džiovintuvą atjungė ne jis pats, o namo inžinerinių sistemų priežiūrą ginčo laikotarpiu vykdžiusi UAB „Žaidas“, kad ši bendrovė pagal taisyklių 245.12 punktą turėjo apie tai informuoti šilumos tiekėją, o pastaroji turėjo apeliantui apskaičiuoti mokestį tik už bendrą namo šilto vandens cirkuliaciją pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. liepos 27 d. nutarimu patvirtintą metodiką dėl nupirktos šilumos ar kitos energijos kiekio nustatymo pagal normas, kai prieš karšto vandens ruošimo įrenginius šilumos apskaitos prietaiso nėra arba jis sugedęs.

Pirma, aplinkybė, kas konkrečiai atliko rankšluosčių džiovintuvo atjungimo veiksmus, nėra reikšminga, nes šios procedūros įteisinimo pareiga tenka buto savininkui (taisyklių 263 p.). Paminėta, kad šis prietaisas apelianto bute buvo atjungtas dar 2010 m. sausio 27-28 d., tačiau per visą ginčo laikotarpį apeliantas nesiėmė jokių veiksmų, kad situacija pasikeistų: rankšluosčių džiovintuvas būtų įrengtas arba nustatyta tvarka įteisintas jo išmontavimas. Priešingai, bylos duomenys įrodo būtent apelianto neveikimą – kai apelianto bute buvo nuimtas rankšluosčių džiovintuvas, atliekant vandens tiekimo sistemos vamzdyno remonto darbus, apeliantas, nors žadėjo, bet šio prietaiso nauju nepakeitė ir nesutiko, kad UAB „Žaidas“ prijungtų ankščiau buvusį prietaisą, taip pat neatliko jokių taisyklėse nustatytų rankšluosčių džiovintuvo atjungimo įteisinimo procedūrų. Nėra pagrindo teigti, kad apeliantui nebuvo žinomi teisės aktų reikalavimai – AB „Kauno energija“ 2010 m. birželio 10 d. raštas įrodo, kad apeliantas buvo informuotas apie taisyklėse nustatytas jo – buto savininko, pareigas, be to, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 str.).

Antra, UAB „Žaidas“ informavo šilumos tiekėją apie tai, kad apelianto bute neįrengtas rankšluosčių džiovintuvas. Šią aplinkybę įrodo AB „Kauno energija“ 2010 m. birželio 10 d. raštas apeliantui (b. l. 44-45), ir tai paneigia apelianto teiginį apie UAB „Žaidas“ neveikimą.

Trečia, iš taisyklių 263 punkto akivaizdu, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas taisyklėse ir teisės akte (taisyklių 1 priedo 3 p.) nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų. Kadangi apeliantas rankšluosčių šildytuvą atjungė neteisėtai, AB „Kauno energija“ pagrįstai mokestį už šią paslaugą skaičiavo pagal iki neteisėto atsijungimo taikytą normatyvą.

Skundžiamo sprendimo neteisėtumą apeliantas grindžia ir tuo, kad teismas neįvertino jo argumentų dėl AB „Kauno energija“ apskaičiuojamų mokesčių už karštą vandenį. Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad AB „Kauno energija“ nepagrįstai šį mokestį skaičiuoja pagal normatyvus, o ne pagal karšto vandens skaitiklio parodymus. Su tuo sutikti nėra pagrindo.

Bylos duomenys įrodo, kad 2010 m. balandžio 29 d. UAB „Žaidas“ apelianto bute atliko karšto vandens stovų ir vamzdžių, rankšluosčio džiovintuvo apžiūrą, kurios metu nustatė savavališkai papildomoje karšto vandens vartojimo linijoje sumontuotą karšto vandens kiekio nefiksuojantį ir be metrologinės patikros, neplombuotą prietaisą. AB „Kauno energija“ 2010 m. birželio 10 d. pranešimu įpareigojo apeliantą atstatyti karšto vandens įrenginius į iki pažeidimo buvusią padėtį ir nurodė, kad mokestis už karštą vandenį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki pažeidimo pašalinimo bus skaičiuojamas pagal Vandens vartojimo normos RSN 26-90 nustatytą 92 l/parą vienam gyventojui normą (kaip butui be karšto vandens apskaitos). Iš 2014 m. lapkričio 19 d. apelianto buto apžiūrą atlikusios namo administratorės UAB „Dainavos būstas“ 2014 m. lapkričio 28 d. rašto AB „Kauno energija“ matyti, kad 2010 m. balandžio 29 d. patikrinimo akte nustatytų pažeidimų apeliantas nepašalino.

Ginčo metu galiojusių taisyklių redakcijos 330, 330.1 – 330.4 punktai nustatė draudimą naudotis neatsiskaitomojo (neplombuoto) karšto vandens apskaitos prietaiso duomenimis. Taisyklių 331 punktas reglamentavo, kad karšto vandens tiekėjams ar pastato buto ar patalpų savininkui, eksploatuojantiems savo nuosavybės teise priklausančius atsiskaitomuosius karšto vandens apskaitos prietaisus ir nesilaikantiems taisyklių 329 punkte nustatytų reikalavimų arba nustačius dėl jų kaltės taisyklių 330.3 ir 330.4 punktuose nurodytų pažeidimų, arba dėl butų ir kitų patalpų savininkų kaltės nustačius taisyklių 330.1 ir 330.2 punktuose nurodytų pažeidimų, kada negalima naudotis atsiskaitomųjų karšto vandens apskaitos prietaisų rodmenimis ar jų ataskaitomis, suvartotos šilumos, geriamojo vandens ir (ar) karšto vandens kiekiai nustatomi skaičiavimo būdu (taisyklių 1 priedo 59, 60, 61, 63, 64 p.) teisės aktuose (taisyklių 1 priedo 1, 2, 3, 12, 14, 15, 54, 59, 60, 61, 63, 64 p.) nustatyta tvarka, t. y. pagal vandens vartojimo normos RSN 26-90 nuostatas.

Nustatytos aplinkybės įrodo, kad AB „Kauno energija“ negalėjo nustatyti apelianto suvartojamo karšto vandens pagal apskaitos prietaiso rodmenis dėl apelianto netinkamo prievolių vykdymo, todėl šios paslaugos mokesčiai pagrįstai buvo apskaičiuojami pagal karšto vandens suvartojimo normą atitinkamam buto gyventojų skaičių.

Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl apeliantui taikomo karšto vandens mokesčio apskaičiavimo būdo teisėtumo, nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 328 str., 329 str. 1 d.). Dėl to, atmesdama apelianto skundą, išsamiai pasisakė VEI, todėl teismas, pritardamas ikiteismine tvarka ginčą nagrinėjusios institucijos pozicijai, galėjo jos skundžiamame sprendime nekartoti.

Procesiniuose dokumentuose apeliantas labiau akcentavo aplinkybę dėl netinkamai apskaičiuojamo jo bute gyvenančių asmenų kiekio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent apeliantas – buto savininkas, turi pareigą informuoti atitinkamas institucijas bei šilumos tiekėją apie pasikeitusį buto gyventojų skaičių. Apeliantas nepateikė duomenų, kad būtų ėmęsis atitinkamų veiksmų dėl jo bute savo gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų skaičiaus pakeitimo, dėl to teismas pagrįstai sprendė, kad AB „Kauno energija“ turėjo pagrindą remtis turimais duomenis apie tai, kad apelianto bute, esančiame (duomenys neskelbtini), deklaravę gyvenamąją vietą keturi asmenys. Apeliaciniame skunde ši teismo išvada iš esmės nekvestionuojama.

Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad papildoma karšto vandens vartojimo atšaka jo bute buvo įrengta dar iki jam apsigyvenant bute (CPK 178 str.).

Nesutikimą su teismo išvada dėl AB „Kauno energija“ tinkamai paskirstomų įmokų už suteiktas šilumos energijos paslaugas apeliantas motyvuoja CK 6.55 straipsnyje nustatyta skolininko teise, esant kelioms skoloms, nurodyti kurią skolą atitinkama įmoka jis dengia.

CK 6.55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina; tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs; kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola; kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas; jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola; jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms.

Taigi CK 6.55 straipsnio nuostatos nėra imperatyviosios, jos reglamentuoja įmokų paskirstymą tik nesant kitokio šalių susitarimo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apelianto teisės įsiskolinimus AB „Kauno energija“ dengti ne pagal jam siunčiamas sąskaitas, o savo nuožiūra, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad sudarydamos Buto šilumos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo ir šilumos įrenginių eksploatavimo paslaugų sutartį (toliau – sutartis), šalys susitarė dėl konkrečios vartotojo (apelianto) sumokėtų pinigų įskaitymo tvarkos. Sutarties 5.2 punktu šalys sulygo, kad lėšos įskaitomos tokia tvarka – 5.2.1 PVM; 5.2.2 skola; 5.2.3 mokesčiai už ataskaitinį laikotarpį; 5.2.4 delspinigiai. Apeliantas, pasirašydamas paminėtą sutartį, su pirmiau nurodyta įmokų paskirstymo tvarka sutiko, ji jam buvo žinoma ir nebuvo ginčyta. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.).

Apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad apeliantas atsiskaitymus už jam suteiktas paslaugas vykdydavo savo nuožiūra, ranka pakoreguodamas AB „Kauno energija“ išrašytas sąskaitas, nurodydamas neatsiskaitomojo karšto vandens apskaitos prietaiso rodiklių duomenimis (b. l. 89-133).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir įvertinusi tai, kad sutarties 5.2 punktas nebuvo šalių nuginčytas ar pakeistas įstatymų ir sutarties nustatyta tvarka, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad AB „Kauno energija“ pagrįstai iš apelianto mokamų lėšų dengia anksčiau susidariusią skolos už suteiktas šilumos energijos paslaugas sumą, apskaičiuoja delspinigius už netinkamą prievolės atsiskaityti už šias paslaugas vykdymą.

Byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad AB „Kauno energija“ neužtikrina apeliantui tinkamų ir kokybiškų paslaugų teikimo, atsisako bendradarbiauti ar piktnaudžiauja savo, kaip stipresniosios sutarties šalies, statusu. Skunde akcentuojamos apelianto amžiaus, invalidumo aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad šilumos teikėja tinkamai vykdė savo sutartines pareigas, t. y. užtikrino šilumos energijos teikimą vartotojui, suteikė informaciją, būtiną sutarčiai vykdyti ir pažeidimams pašalinti, nepaneigia apelianto pareigos tinkamai vykdyti sutartį, nepažeisti šilumos tiekimą ir atsiskaitymą už šią paslaugą reglamentuojančios tvarkos ir atsiskaityti už pateiktas šilumos energijos tiekimo paslaugas laiku ir tinkamai.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti nėra reikšmingi.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas; keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.