- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-24
- Bylos Nr.
- 2-620-370/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01470-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- "Kauno energija"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5443-640/2015, pagal apelianto A. A. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. pareiškimą atsakovei AB „Kauno energija“ dėl 2015-06-09 skundo nagrinėjimo iš esmės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. A. kreipėsi į teismą prašydamas išnagrinėti iš esmės ir tenkinti jo 2015-06-09 skundą dėl AB „Kauno energija“ veiksmų. Reikalavimo įvykdymui užtikrinti prašė įpareigoti AB „Kauno energija“ atnaujinti karšto vandens tiekimą butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant apriboti karšto vandens tiekimą šiam butui iki sprendimo dėl skundo priėmimo.
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 28 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimai, dėstomi skunde, niekaip nesusiję su prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone, t. y. įpareigojimas AB „Kauno energija“ atnaujinti karšto vandens tiekimą pareiškėjui niekaip neužtikrina pareiškėjo skundo reikalavimų – perskaičiuoti mokesčius, ar pripažinti neteisėtais mokesčių paskirstymus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.
Vilniaus apygardos teisme 2015-12-10 gautas ieškovo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-11-09 sprendimo, juo prašoma: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-11-09 sprendimą; 2 ) tenkinti ieškovo 2015-06-09 skundą dėl AB „Kauno energija“ veiksmų; 3) taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti AB „Kauno energija“ atnaujinti karšto vandens tiekimą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), uždraudžiant apiboti karšto vandens tiekimą šiam butui iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas nurodė, kad pagal CPK 144 str. teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nagrinėjamu atveju apelianto reikalavimai dėstomi skunde nėra niekaip susiję su prašoma taikyti laikinąja apsaugos priemone, t. y. įpareigojimas AB „Kauno energija“ atnaujinti karšo vandens tiekimą niekaip neužtikrina pareikėjo skundo reikalavimų, t. y. įpareigojimas AB „Kauno energija“ atnaujinti karšto vandens tiekimą niekaip neužtikrina pareiškėjo skundo reikalavimų - perskaičiuoti mokesčius ar pripažinti neteisėtais mokesčių paskirstymus, todėl negali būti taikomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde ieškovas teismo prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį; 2) taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti AB „Kauno energija“ atnaujinti karšto vandens tiekimą butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant apriboti karšto vandens tiekimą šiam butui iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; 3) atleisti nuo žyminio mokesčio. Nurodo, kad jo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su jo prašomomis taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes ginčas tarp jo ir atsakovės kilęs dėl mokesčių už šilumos energiją skaičiavimo. Ieškovui ginčijant ir atsakovei nemokant dalies mokesčių, susidarė įsiskolinimas, dėl kurio atsakovė taikė sankciją – apribojo karšto vandens tiekimą. Taip pat nurodė, kad jis yra pensininkas, neįgalus, gyvena vienas, be karšto vandens jam sunku apsitarnauti, už suvartotą karštą vandenį visuomet mokėdavo pagal skaitiklio rodmenis. Dėl sunkios finansinės padėties (mažos pajamos, neturi turto, yra neįgalus, pensininkas), prašo atleisti jį nuo žyminio mokesčio.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė AB „Kauno energija“ nurodo, kad pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
Ieškovo atskirasis skundas nepagrįstas. 2015-07-01 Valstybinė energetikos inspekcija išnagrinėjusi ieškovo skundą jį atmetė, nenustačiusi pažeidimų AB „Kauno energija“ veiksmuose.Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 14 str. 1 d., šilumos tiekėjas turi teisę sustabdyti karšto vandens tiekimą įsiskolinusiam vartotojui. Pats ieškovas nurodo, kad AB „Kauno energija“ apribojo galimybę naudotis karštu vandeniu dėl įsiskolinimo. Tai, kad ieškovas visa apimtimi nemoka mokesčių patvirtina buto apyvartos žiniaraščiai. Taigi, AB „Kauno energija“ karšto vandens tiekimą ieškovui apribojo pagrįstai ir teisėtai. Tai, kad ieškovas yra pensininkas, ar neįgalus, jokių privilegijų mokesčių mokėjimo klausimais nesuteikia.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta (CPK 320 str. 2 d.).
Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas kreipėsi į Valstybinę energetikos inspekciją su skundu, prašydamas: 1) pripažinti neteisėtais AB „Kauno energija“ skaičiavimus butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), mokesčius už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir vandens pašildymą laikotarpyje nuo 2010 metų iki šios dienos; 2) pripažinti neteisėtais AB „Kauno energija“ paskirstymą įmokų už butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), tiekiamas šildymo pasaugas laikotarpyje nuo 2010 metų iki šios dienos; 3) įpareigoti AB „Kauno energija“ perskaičiuoti butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), mokėtinas sumas. Valstybinė energetikos inspekcija netenkino pareiškėjo skundo dėl AB „Kauno energija“ veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas: 1) išnagrinėti iš esmės ir tenkinti 2015-06-09 skundą dėl AB „Kauno energija“ veiksmų; 2) įpareigoti AB „Kauno energija“ atnaujinti karšto vandens tiekimą butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant apriboti karšto vandens tiekimą šiam butui iki sprendimo dėl skundo priėmimo. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartimi ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu, ieškovo ieškinys atmestas.
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą dėl minėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo, juo prašė: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą; 2) tenkinti 2015-06-09 skundą dėl AB „Kauno energija“ veiksmų; 3) taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti AB „Kauno energija“ atnaujinti karšto vandens tiekimą butui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant apriboti karšto vandens tiekimą šiam butui iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 11 d. nutartimi atsisakė tenkinti apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodydamas, kad ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės negali užtikrinti skunde nurodomų reikalavimų – perskaičiuoti mokesčius, ar pripažinti neteisėtais mokesčių paskirstymus, todėl negali būti taikomos. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos skundžiama nutartimi, atskirajame skunde nurodo, kad jo prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra susijusios su jo reiškimais reikalavimais, nes karšto vandens tiekimas yra apribotas už susidariusį įsiskolinimą, kuris yra ginčijamas.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai iš esmės yra pagrįsti, t. y. bylos faktiniai duomenys, taip pat šalių pozicijos patvirtina, kad karštas vanduo ieškovui atjungtas dėl susidariusios skolos, su kuria ieškovas nesutinka, tačiau jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nes laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi atitikti įstatyme nustatytas sąlygas. Nagrinėjamu atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų nenustatyta.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi nepažeisti šalių interesų pusiausvyros (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Nurodytos sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013; 2014 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Apibendrinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas pabrėžtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra pagrįstos prielaidos, jog jų nesiėmus realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui iškils grėsmė, o paskirtis – išvengti nurodytos grėsmės (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
Pagal formuojamą teismų praktiką sprendžiant dėl poreikio taikyti atsakovu nurodomam asmeniui laikinus apribojimus ir draudimus, iki ginčas bus išnagrinėtas iš esmės, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė ta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovo ieškinys atmestas, t. y. teismas išnagrinėjo ir įvertino iš esmės ieškovo pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus, padarydamas išvadą, jog ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti. Nors šis pirmosios instancijos teismo sprendimas dar neįsiteisėjęs (ieškovas yra padavęs apeliacinį skundą dėl minėto sprendimo), tačiau jau vien ši aplinkybė sudaro pagrindą atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nesant vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų – ieškinio preliminaraus pagrįstumo.
Antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai – teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimui ar pasidarymui neįmanomu, būdingi civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) bei proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (sprendimo vykdymo apsaugos poreikį, aplinkybių, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis – atsakovas, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą, t. y. grėsmę sprendimo įvykdymui. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1066-464/2015). CPK numatytos laikinosios apsaugos priemonės skirtos tam, kad padėtų užtikrinti materialiųjų teisių gynybą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas prašydamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įpareigoti AB „Kauno energija“ atnaujinti karšto vandens tiekimą butui adresu (duomenys neskelbtini), uždraudžiant apriboti karšto vandens tiekimą šiam butui iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, niekaip nepagrindžia, kaip tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas gali užtikrinti būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo įgyvendinimą ieškovui, kai jo ieškinio reikalavimai susiję su skundo tenkinimu, kuriuo prašoma pripažinti neteisėtais AB „Kauno energija“ veiksmus apskaičiuojant mokesčius už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti ir vandens pašildymą, taip pat teikiamas paslaugas laikotarpyje nuo 2010 metų iki šios dienos ir įpareigoti perskaičiuoti mokėtinas sumas. Taigi, nors, kaip teisingai nurodo apeliantas, prašymas iš esmės yra susijęs su kilusiu ginču, tačiau jis negali užtikrinti reiškiamų reikalavimų, t. y. neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antrosios sąlygos, nes nesiejamas su teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimu, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali komplikuotis nuo jo įvykdymo pasunkėjimo iki tapimo visiškai neįvykdomu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė neatitinka savo paskirties ir tikslų, ji iš esmės negali užtikrinti ieškovo reikalavimų (CPK 144 str.), todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp ieškovo reikalavimų ir prašomos taikyti laikinosios pasaugos priemonės nėra jokių sąsajų.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir padarė teisėtą bei pagrįstą išvadą, konstatuodamas, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina pareiškėjo skundo reikalavimų, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį pagal atskirajame skunde išdėstytus argumentus, nėra teisinio pagrindo, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys pirmosios instancijos teismo sprendimu yra atmestas kaip nepagrįstas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovas atskirajame skunde teismo prašė atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo dėl jo sunkios materialinės padėties, garbingo amžiaus, tačiau pažymėtina, kad jis nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistinas įstatymo pagrindu (CPK 83 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.