Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-145-547/2021 pagal pareiškėjo V. Č. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Varėnos rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei „Turto bankui“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos bei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Suinteresuoti asmenys Varėnos rajono savivaldybės administracija 2020 m. rugpjūčio 27 d., valstybės įmonė „Turto bankas“ 2020 rugpjūčio 28 d., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Varėnos skyrius (toliau ir NŽT) 2020 m. rugsėjo 17 d. pateikė teismui atsiliepimus į pareiškėjo V. Č. pareiškimą, kuriuose nurodė, jog neprieštarauja pareiškėjo pareiškimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, palieka jį spręsti teismo nuožiūra.

II. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniame skunde suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, taip pat neįvertino, kad byloje nėra surinkta pakankamai rašytinių įrodymų, kad būtų galima pripažinti pareiškėjo prašomą nustatyti juridinį faktą. Be to, sprendimas prieštarauja teismų suformuotai praktikai.

1.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-706/2016). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, net neišsiaiškinęs ir apskritai netyręs jokių aplinkybių dėl pareiškėjo siekiamo įgyjamąja senatimi įgyti garažo bokso statybos teisėtumo, sprendimu konstatavo, jog iš nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) matyti, kad statiniai (statinys) faktiškai egzistuoja ir šis objektas yra suformuotas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas. Todėl teismas visiškai nepagrįstai tenkino pareiškėjo pareiškimą.

1.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog garažo boksas (garažas) visą 24 metų laikotarpį buvo valdomas teisėtai, nes jo valdymas nebuvo įgytas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus ir jokie kiti asmenys iki šiol nereiškė jokių pretenzijų dėl to, kad pareiškėjas garažą būtų valdęs neteisėtai - pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys daugiau teisių už jį į garažą neturi. Todėl egzistuoja visos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodytos sąlygos, sudarančios pagrindą patenkinti pareiškėjo pareiškimą. Tačiau tai, jog pareiškėjas garažo boksą įgijo neva ne statybos būdu, o kaip sprendime nurodo pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo išvadai, kad šioje byloje neturėjo būti nustatinėjamas garažo bokso statybos teisėtumas. Net ir esant nustatytoms aplinkybėms dėl garažo bokso perleidimo pareiškėjui, byloje papildomai turėjo būti nustatytos aplinkybės dėl jo statybos teistumo dar iki perdavimo – priėmimo akto surašymo. Sprendime nenustačius garažo bokso statybos teisėtumo iki jo perleidimo momento, skundžiamu sprendimu negalėjo būti konstatuota, kad toks garažo boksas atitinka privačios nuosavybės teisės objektui keliamus reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nenustatęs garažo bokso statybos teisėtumo, tačiau patenkinęs pareiškėjo pareiškimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos dėl būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo į nekilnojamuosius daiktus pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti. Be to, CK 4.47 straipsnio 11 punkte įtvirtinta, jog įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Tuo tarpu iš pareiškimo žinoma, kad pareiškėjas garažo boksą nuosavybės teise įgijo nekilnojamojo daikto priėmimo-perdavimo aktu, t. y. kitu būdu (prilyginant nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčiai), t. y. CK 4.47 straipsnio 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas įsigijo garažo boksą už bendrovėje turėtus pajus iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas ir (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija būtų (iš) sprendę garažo bokso grąžinimo klausimą CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Taip pat lieka neaišku, kodėl pareiškėjas, sužinojęs, kad šiai sutarčiai privaloma notarinė forma, iš naujo nesprendė garažo bokso įsigijimo nuosavybės teise klausimo sudarant naują, teisės aktų reikalavimus atitinkančią pirkimo-pardavimo sutartį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, net neišsiaiškinęs ir apskritai netyręs jokių aplinkybių dėl pareiškėjo siekiamo įgyjamąja senatimi įgyti garažo statybos teisėtumo, skundžiamu sprendimu konstatavo, jog, kaip matyti iš nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), statiniai (statinys) faktiškai egzistuoja. Taigi šis objektas yra suformuotas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas. Jame yra nurodyta statinių išsidėstymo planas, pastato ir jo sudėtinių dalių kadastro duomenys ir kita, o tariamai dėl to, kad byloje įtraukti suinteresuoti asmenys taip pat nepateikė teismui jokių prieštaravimų dėl pareiškėjo pateikto prašymo, teismas visiškai nepagrįstai tenkino pareikštą pareiškimą. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 29 d. atsiliepime į pareiškimą Nr. (2.34E)-2D-13696 aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog iš byloje kartu su pareiškimu pateiktų nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylų yra žinoma, jog garažų statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1979. Ministrų Tarybos 1958 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 570 „Dėl statybos vykdymo tvarkos ir dėl valstybinės statybos kontrolės įvedimo kaimo vietovėje“ nustatyta, kad bet kokį garažą asmeniniam automobiliui laikyti galima statyti tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Jų statybą individualioje namų valdoje reglamentavo individualinės statybos nuostatai, kitose vietose Ministrų Tarybos 1972 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. 195, Ministrų Tarybos 1974 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas Nr. 292, Ministrų Tarybos 1981 m. birželio 12 d. nutarimas Nr. 213, Ministrų Tarybos 1986 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 249. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl nagrinėjamoje byloje garažo bokso statybos teisėtumui nustatyti taikytinų materialinės teisės normų, todėl toks sprendimas yra nepagrįstas. Teismas, pažeisdamas CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą pareigą būti aktyviam, šių aplinkybių nesiaiškino, papildomų statybos teisėtumą patvirtinančių įrodymų nerinko pats, tokių įpareigojimų nenurodė ir pareiškėjui. Net ir esant teismo nustatytoms aplinkybėms apie P. C. kolūkiui 1978 m. lapkričio 1 d. išduotą statybos leidimą Nr. (duomenys neskelbtini) rekonstruoti P. C. kolūkio mechanizacijos kiemą, iš kurio, inspekcijos nuomone, neaišku, kokiems konkrečiai statiniams statyti ar rekonstruoti jis buvo išduotas, byloje papildomai turėjo būti nustatinėjamos aplinkybės, ar garažo pastatas ir jame esantis garažo boksas pagal tuo metu galiojančius teisės aktus buvo nustatyta tvarka pripažintas baigtu statyti ir tinkamu eksploatuoti.

1.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą motyvavo argumentu, kad pareiškėjas, valdydamas garažo boksą Nr. 6, jį sąžiningai atvirai ir nepertraukiamai valdė nuo 1996 m. liepos mėnesio, t. y. 24 metus laiko. Tačiau, nenustačius garažo statybos teisėtumo fakto, jo valdymas ilgiau kaip 10 metų (24 metus) savaime nepagrindžia įgyjamosios senaties taikymo pagrindo, nes turi būti nustatyta nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visuma. Be to, CK 1.136 straipsnyje, išvardijančiame civilinių teisių atsiradimo pagrindus įtvirtinta nuostata, kad iš neteisėtumo teisė neatsiranda.

1.5. Pirmosios instancijos teismas byloje nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, nors teismo vaidmuo tokio pobūdžio bylose yra aktyvus.

1.6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas reglamentuojančias nekilnojamojo turto objektų suformavimą. Pagal garažo bokso statybos darbų atlikimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, jo ir viso pastato statyba galėjo būti pradėta, tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą, o garažo pastatas ir jame esančios garažo patalpos galėjo būti naudojamos tik po jų priėmimo naudoti valstybinėje komisijoje. Nesant duomenų apie garažo pastato ir jame esančio garažo bokso priėmimą naudoti valstybinėje komisijoje, nebuvo pagrindo teismo išvadai sprendime, apie garažo bokso tinkamą suformavimą nekilnojamojo turto kadastro objektu. Nagrinėjamu atveju apie garažo suformavimą būtų buvę galima konstatuoti tik tokiu atveju, jei būtų nustatytos aplinkybės, kad egzistuoja viešojo administravimo subjekto (statybos valstybinę priežiūrą atliekančios institucijos) sprendimas suformuoti garažą kaip nekilnojamąjį daiktą. Unikalaus ar kadastrinio numerio suteikimas nekilnojamajam daiktui nėra jo, kaip nekilnojamojo turto objekto, suformavimas. Tuo labiau, kad Nekilnojamojo turto registre pagal sprendime nurodytus unikalius ar registro numerius nėra įregistruota jokių nekilnojamojo turto objektų. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendimu nepagrįstai konstatavo, jog garažo boksas yra suformuotas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas, kadangi garažo boksas, dėl kurio pareikštas reikalavimas, nėra suformuotas kaip nekilnojamojo turto kadastro objektas.

14. Suinteresuotas asmuo Varėnos rajono savivaldybės administracija atsiliepimo į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka teismui nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

16. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nustatytas nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas V. Č. 2020 m. rugpjūčio 14 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinį faktą, jog jis įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – garažo boksą (duomenys neskelbtini), kurio plotas 85,61 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad 1996 m. liepos mėnesį (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija, kurią sudarė komisijos pirmininkas A. S. ir komisijos nariai A. P., M. K., J. B., V. M., D. Č. ir V. G., perdavė jam, pareiškėjui už bendrovėje turėtus pajus nekilnojamojo turto objektą - tris garažus, esančius (duomenys neskelbtini). Šiam garažui šiuo metu yra suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir jis įvardintas kaip garažo boksas (duomenys neskelbtini), kurio plotas yra 85,61 m². Įgyvendindamas savo, kaip turto savininko teises, norėdamas įregistruoti jam priklausantį turtą viešajame registre, pareiškėjas kreipėsi dėl kadastrinių matavimų bylos parengimo, o parengus nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl nekilnojamojo turto nuosavybės teisių įregistravimo. Tačiau Kadastro tvarkytojo ir Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimais jo prašymas įregistruoti nuosavybės teises į garažo boksą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo atmestas. Jokių kitų dokumentų, išskyrus teismui teikiamus (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės perdavimo-priėmimo aktą ir nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, jis neturi. Apie tai, kad nekilnojamojo turto pardavimo sandorį reikia įregistruoti notaro biure, nežinojo. Šiuo metu jokių dokumentų, susijusių su (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės turto perleidimu gauti nėra galimybių, nes bendrovė yra likviduota. (duomenys neskelbtini) jau anksčiau yra pateikęs pažymą, jog (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės dokumentai saugoti į (duomenys neskelbtini) neperduoti. Pareiškėjas nurodė, kad teismui pateikiami dokumentai patvirtina, kad jau 1996 metais (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija jam perdavė tris garažus, kurie Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje įvardijami kaip 85,61 m² ploto garažo boksas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuo pat garažo bokso (duomenys neskelbtini) perdavimo jo žinion, t. y., nuo jo perdavimo už bendrovėje turėtus pajus, jis vienintelis juos valdė daugiau kaip dvidešimt ketverius metus. Pareiškėjas V. Č. nurodė, kad 85,61 m² ploto garažo bokso (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), valdymas nuo šio garažo bokso įsigijimo, nuo 1996 metų, buvo atviras ir nepertraukiamas, ir nėra jokių apribojimų, nustatyti jam nuosavybės teisę į šį garažo boksą įgyjamosios senaties pagrindu. Alytaus apylinkės teismas 2021 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo V. Č. pareiškimą tenkino ir nustatė nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą - garažų boksą (duomenys neskelbtini), kurio plotas yra 85,61 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, prašo jį panaikinti, pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nepilnai ištyrė ir nustatė aplinkybes, kad garažo boksas buvo pastatytas teisėtai, t. y. laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos teisės departamento vidurio Lietuvos teisės skyrius nurodė, kad nurodomo statinio statybos metai 1979 metai, tai šio statinio statybos teisėtumui nustatyti turėtų būti taikomi tuo metu galiojusių statybų procesą reglamentavusių teisės aktų nuostatos, statyba galėjo būti pradėta tik gavus statybos valstybinės priežiūros tarnybos leidimą. Pareiškėjas garažo boksą įgijo ne statybos būdu, o kaip sprendime nurodo teismas už turėtus bendrovėje pajus priėmimo-perdavimo aktu perdavus tris garažų boksus, nesudaro pagrindo išvadai, kad šioje byloje neturėjo būti nustatinėjamas garažo bokso statybos teisėtumas. Net ir esant nustatytoms aplinkybėms dėl garažo bokso perleidimo pareiškėjui, byloje papildomai turėjo būti nustatytos aplinkybės dėl jo statybos teistumo dar iki perdavimo - priėmimo akto surašymo. Sprendime nenustačius garažo bokso statybos teisėtumo iki jo perleidimo momento, teismo sprendimu negalėjo būti konstatuota, kad toks garažo boksas atitinka privačios nuosavybės teisės objektui keliamus reikalavimus.

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas yra skirtas spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Vadinasi, įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, t. y. šiuo pagrindu asmuo įgyja nuosavybės teisę, neperimdamas nuosavybės iš kito asmens, o iki nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu tas asmuo yra daikto valdytojas, kurio valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, bet ne savininkas. CK 4.23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.

19. Įstatymo leidėjas yra įtvirtinęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma. Pirma, pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnio nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. Antra, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Trečia, asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką, o daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2, 3 dalys, 4.70 straipsnio 1 dalis). Ketvirta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Penkta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnio nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Šešta, daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. Septinta, visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). Aštunta, valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip 10 metų; kilnojamąjį daiktą – ne mažiau kaip 3 metus. Teisme nustačius visas pirmiau nurodytas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygas, valdymo teisės pagrindu teismo sprendimu pareiškėjai gali būti pripažinta nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi į daiktą, jeigu dėl konkretaus daikto įgijimo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu nėra apribojimų ar draudimų (CK 4.68 – 4.71 straipsniai).

20. Apeliacinės instancijos teismas iš byloje pateiktų įrodymų visumos, jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių, šalių pateiktų procesinių dokumentų turinio, nustatė, kad pareiškėjas įrodė visas įstatyme nustatytas privalomas sąlygas, kad patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, t. y. faktą, jog pareiškėjas įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą – garažo boksą (duomenys neskelbtini), kurio plotas 85,61 m², unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės likvidacinė komisija 1996 metų pardavimo - priėmimo akto pagrindu perdavė pareiškėjui ginčo turtą, o šis jį priėmė valdyti kaip savo, garažo boksas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu, jį pareiškėjas valdo atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai, o per visą jo valdymo laikotarpį pareiškėjui niekas nėra pareiškęs pretenzijų į šį turtą. Todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, pagrįstai nustatė prašomą nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

21. Iš apeliacinio skundo argumentų turinio apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog apeliantė garažo bokso nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį faktui prieštarauja visų pirma nurodydama tą aplinkybę, kad ginčo garažas buvo pastatytas galimai nesilaikant statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, negavus statybos leidimų, dėl ko jis negali būti nuosavybės teisės objektu. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pareiškėjas nėra ir nebuvo ginčo garažo bokso statytojas, todėl jis neturi prievolės įrodinėti, jog pradėjo ir vykdė garažo bokso statybą gavęs nustatyta tvarka statybos leidimą ir laikydamasis statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

22. Vertindamas apeliacinio skundo argumentus dėl garažo bokso statybos neteisėtumo, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad garažo bokso statybos metu galiojusio Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 240 patvirtintų Kaimo gyvenviečių statymo taisyklių 3 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, jog kaimo gyvenviečių statymo bei teritorijų tvarkymo, taip pat visų rekonstruojamų ir naujai statomų objektų statybos kontrolę vykdo vietinės Tarybos, rajonų architektai ir rajonų architektai – inspektoriai. Šių taisyklių 29 punkte buvo reglamentuojama, kad statybą galima pradėti, tik turint paruoštą, nustatyta tvarka suderintą techninę dokumentaciją ir gavus rajono architekto – inspektoriaus leidimą. Bet kokių pastatų, įrenginių bei inžinerinių tinklų statyba be techninės dokumentacijos ir leidimo yra laikoma savavališka ir draudžiama. Lietuvos TSR Ministrų tarybos Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 buvo nustatyta, kad bet kokia nauja statyba ar esamų pastatų rekonstravimas miestuose ir kaimo vietovėje gali būti pradėta tik gavus atitinkamą leidimą; leidimus statyti ar rekonstruoti gyvenamuosius namus, bendrabučius ir civilinius pastatus iš valstybinių, kooperatinių ir kolūkinių lėšų duoda rajonų architektai inspektoriai, o leidimus statyti pramonės, žemės ūkio ir kitus objektus (išskyrus aukščiau išvardintus) įformina rajonų architektai, derindami šių objektų statybos arba rekonstrukcijos techninę dokumentaciją. Leidimas galioja vienerius metus (sekančius kalendorinius metus). Šio įsakymo 2a punkte buvo nurodyta, kad duoti leidimai registruojami tam tikslui skirtose registracijos knygose, kuriose taip pat daromos atžymos, kai leidimai nustoja galioti arba objektai atiduodami naudoti.

23. Iš byloje pareiškėjo pateikto Leidimų statybai vykdyti Varėnos mieste / rajone registracijos knygos 1968-1978 metais išrašo, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo garažo statyba buvo vykdoma turint nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Nustatyta, kad P. C. kolūkiui 1978 m. lapkričio 1 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) mechanizacijos kiemo rekonstrukcijai, 1981 m. vasario 2 d. išduotas statybos leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) statyti penkis ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių dokumentų (Nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų bylos) matyti, kad garažas, į kurį pareiškėjas prašė pripažinti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu, statybos pradžios ir pabaigos metai nurodyti 1979 metai, kas sudaro pagrindą išvadai, jog pastatas pastatytas (rekonstruotas) statybos leidimo galiojimo metu, t. y. per sekančius kalendorinius metus nuo statybos leidimo išdavimo. Nors byloje duomenų apie ginčo statinio priėmimą naudoti registracijos knygoje nėra, tačiau tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo teigti, jog statyba (statinio rekonstrukcija) buvo savavališka, neatitinkanti tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimų. Apeliantė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė teismui leistinų įstatymo įrodymų, sudarančių pagrindą vertinti, kad ginčo garažo boksas įstatymų nustatyta tvarka būtų pripažintas savavališkos statybos objektu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės apeliacinio skundo argumentus, jog ginčo garažo boksas yra pastatytas savavališkai, dėl ko jis negali būti civilinių teisinių santykių apyvartos objektu.

24. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, jog ginčo garažo boksas nesuformuotas kaip atskiras turto objektas ir neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, dėl ko pirmosios instancijos teismas ėmėsi teismo kompetencijai nepriskirtinos administracinės veiklos dėl statinio ar jo dalies kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto formavimo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo garažo boksas buvo įregistruotas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės turto apskaitoje, jis 1996 metų bendrovės Likvidacinės komisijos aktu perduotas pareiškėjui valdyti. Pagal 1978-1979 metais galiojusių teisės aktų nuostatas, kaimo vietovėse esantys nekilnojamojo turto objektai neturėjo būti privalomai registruojami Nekilnojamojo turto registre, pakako fiziniams asmenims priklausantį turtą registruoti vietinių Tarybų kaimo ūkinėse knygose, o juridiniams asmenims priklausantį nekilnojamąjį turtą apskaityti šio asmens buhalterinėje apskaitoje. Apeliantės apeliacinio skundo argumentai, jog garažo boksas, kurį pareiškėjas perėmė ir valdė nuo 1996 metų iki šiol, nebuvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, turėtų prasmę tik tokiu atveju, jei pareiškėjas būtų kreipęsis į teismą kitu teisinu pagrindu ­– dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Nagrinėtoje byloje pareiškėjas prašė patvirtinti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kur pareiškėjui tenka prievolė įrodyti tik tas aplinkybes, kad jis teisėtai perėmė daiktą valdyti, yra tokio daikto sąžiningas valdytojas, valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o daiktas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, bei nėra registruotas kitų asmenų vardu.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai, negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad asmuo, pretenduojantis daiktą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu, neturi nurodyti daikto teisėto įgijimo pagrindo, t. y. kurio nors iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, ir nurodyti, kodėl jis šiuo pagrindu neįgijo nuosavybės teisės į daiktą. Toks CK 4.23 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintos normos aiškinimas išplaukia iš CK 4.70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąžiningo įgijėjo sampratos, pagal kurią sąžiningu daikto įgijėju laikomas asmuo, kuris užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, – tai reiškia, kad tokiam asmeniui turi būti žinomas teisėtas pagrindas įgyti daikto valdymą, kuris jam suteikia daugiau teisių į daiktą nei kitiems asmenims. Byloje pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės 1996 metų Likvidacinės komisijos aktas kaip tik patvirtina pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad jis teisėtu būdu perėmė garažo boksą, jį valdė atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai iki šiol ir įrodo, kad pirkimo pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo patvirtinta. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog daiktą – garažo boksą – įgijo pirkimo – pardavimo sutartimi, o byloje nėra duomenų apie šio sandorio negaliojimą.

26. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, jas tinkamai įvertino, teismo sprendimo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visumai, todėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.