Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų E. G., R. G. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-18442-955/2016 pagal ieškovų E. G., R. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovų E. G., R. G. ieškinį atsakovei Klausučių kredito unijai dėl sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia, sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, iki bylos išnagrinėjimo sustabdant vykdymo veiksmus išieškant skolą pagal kredito sutartį, kurią ieškovai prašo pripažinti iš dalies negaliojančia ir iš dalies įvykdyta. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus bei užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Specializuotas transportas“ v. VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras, bylos Nr. 2-1868/2010). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Šalių lygiateisiškumo principas reikalauja taikant laikinąsias apsaugos priemones laikytis proporcingumo principo bei suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta byloje Šveicarijos įmonė „Apatit Fertlizers S.A.“ v. AB „Lifosa“, bylos Nr. 3K-3-146/2002, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Z. v. UAB „MC Wealth Management“, bylos Nr. 2-1319-330/2015). CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, jog, nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Priešingu atveju būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo (vykdomojo rašto) vykdymo privalomumo principas.Apeliantai teisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl duomenų apie pradėtą išieškojimą nebuvimo. Antstolė R. G. 2016 m. gegužės 9 d. patvarkymu Nr. S-16-90-1814 vykdomojoje byloje Nr. 0090/16/00626 priėmė vykdyti išieškotojos (atsakovės) vykdomąjį dokumentą Nr. 1571 dėl 115 940,15 Eur skolos, palūkanų išieškojimo iš ieškovo. 2015 m. gegužės 10 d. antstolė priėmė raginimą įvykdyti sprendimą, 2016 m. gegužės 18 d. surašė turto arešto aktą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu pradėtas vykdyti išieškojimas nesudaro pagrindo spręsti apie skundžiamos nutarties neteisėtumą.Atmestini apeliantų argumentai dėl netinkamai taikytos teismų praktikos. Apeliantai nepagrįstai remiasi skunde nurodytomis bylomis, kuriose buvo kilęs ginčas dėl skolinio įsipareigojimo pagal kredito sutartį vykdytinumo iš esmės. Civilinėje byloje D. K. v. BUAB „MGS LT“, AB SEB bankas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, bylos Nr. 2-1379/2013, ginčas buvo kilęs dėl kredito sutarties ir jos pagrindu sudaryto hipotekos sandorio, taip pat pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo (sandorių pripažinimo apsimestiniais nuo jų sudarymo momento) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartis); civilinėje byloje V. K. v. AB SEB bankas dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, bylos Nr. e2S-1325-273/2016, ginčas buvo kilęs dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo ir sprendimo išieškoti skolą prieš terminą pripažinimo neteisėtais, įpareigojant šalis grąžinti į padėtį, buvusią iki kreditavimo sutarties nutraukimo, ją pratęsiant (Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis). Nurodytos bylos nėra aktualios, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą byloje dėl kreditavimo sutartimi nustatytų palūkanų normos, kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdant. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad, netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nekyla grėsmė sprendimo įvykdymui, jei ieškinys būtų patenkintas. Nustatyta, kad šalys 2007 m. spalio 16 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. 07-00130, kuria atsakovė suteikė ieškovui E. G. 400 000 Lt (115 848,01 Eur) kreditą. Paskolos grąžinimo data – 2022 m. spalio 25 d. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto – namo su priklausiniais ir žemės sklypu, esančiais (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Kauno m. 9-ojo notarų biuro notarė D. K. išdavė 2016 m. balandžio 28 d. vykdomąjį raštą Nr. 1571, pagal kurį iš ieškovų atsakovės naudai išieškoma 115 940,15 Eur, 190,59 Eur palūkanų. Vykdomąjį raštą Nr. 1571 vykdo antstolė R. G. vykdomojoje byloje Nr. 0090/16/00626. Ieškovai ieškiniu prašo pripažinti iš dalies negaliojančia ir iš dalies įvykdyta 2007 m. spalio 16 d. kreditavimo sutartį Nr. 07-00130. Ieškinio reikalavimą grindžia nesąžiningomis kredito sutarties specialiosios dalies 2.7, 2.8 ir 2.9 punktų sąlygomis, tačiau neginčija fakto, kad jie pažeidė kredito sutartį nemokėdami atsakovei kredito įmokų ir palūkanų kredito sutartyje nustatytu grafiku, nekvestionuoja sutartyje numatyto šių prievolių įvykdymo užtikrinimo hipoteka teisėtumo, vykdymo išieškojimo pagrindo ir veiksmų (kredito sutarties bendrosios dalies 3.3, 3.6 punktai). Ieškovai patvirtino, kad nuo 2015 m. kredito įmokų nebemoka, iki 2015 m. rugpjūčio 25 d. sumokėjo 72 029 Eur, kas sudaro apie 60 procentų grąžintino kredito sumos, neskaičiuojant palūkanų. Teismų praktikoje nurodoma, kad ieškinio padavimas ar net jo patenkinimas pats savaime nereiškia, jog yra pagrindas taikyti ir palikti galioti laikinąsias apsaugos priemones, kurios nebeatlieka sprendimo įvykdymo užtikrinimo funkcijos ar yra aiškiai perteklinės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi būti savitikslis, kadangi toks jų taikymas pažeistų ekonomiškumo bei proporcingumo principus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-45-516/2015). Hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje AB DnB NORD bankas dėl hipotekos įgyvendinimo priverstinai išieškant skolą iš skolininkų A. P. ir D. P., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Ieškovams neginčijant savo skolinio įsipareigojimo pagal kredito sutartį vykdytinumo, tačiau išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto sustabdžius, būtų nepagrįstai ignoruojama hipotekos instituto prasmė, neproporcingai apribotos atsakovės kaip hipotekos kreditorės teisės. Ieškinio patenkinimas sąlygotų ieškovų finansinių įsipareigojimų vykdymą ateityje, bet neturėtų jokios įtakos jau pradelstų ieškovų piniginių prievolių išieškojimo iš įkeisto turto vykdymui. Paminėtina, kad 2016 m. rugsėjo 12 d. pirmosios instancijos teismui ieškovai pateikė patikslintą ieškinį, kuriame papildomai prašė pripažinti 2007 m. spalio 16 d. kreditavimo sutarties vienašališką nutraukimą nuo 2015 m. gruodžio 10 d. neteisėtu; panaikinti Kauno m. 9-ojo notarų biuro notarės D. K. vykdomąjį raštą Nr. 1571. Šių reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti tapačias laikinąsias apsaugos priemones. Kauno apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi ieškovų prašymą atmetė. Ieškovai nutarties apeliacine tvarka neskundė. Nutartis įsiteisėjusi.

Apeliacinės instancijos teismo išvados

Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes bei reikalavimus, pagrįstai nutarė dėl ieškovų pageidaujamos laikinosios apsaugos taikymo sąlygų nebuvimo (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka patikrinta nutartis nekeistina.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.