Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-13 · Administracinė byla Nr. I-2160-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-13
Bylos Nr.
I-2160-554/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
V.P.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2160-554/2015.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00017-2015-0.Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 21.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 13 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,dalyvaujant pareiškėjui – V.P.,

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo 12000 EUR neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų įkalinimo sąlygų už atskirus laikotarpius nuo 2013-09-24 iki 2014-07-24.

Pareiškėjas skunde (b.l. 4-5) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad jis 2013-09-24 buvo etapuotas į Marijampolės AVPK areštinę ir buvo periodiškai laikomas iki 2014-07-24. Pareiškėjas buvo patalpintas į kameras Nr. 1, Nr. 2, Nr. 6, Nr. 7, kuriose laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose nustatytų reikalavimų. Pareiškėjui kamerose trūko gyvenamojo ploto, kuris turi būti užtikrintas vienam asmeniui. Jam teko apie 3 kv.m. ploto, o realiai turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 4 kv.m. plotas vienam asmeniui. Kamerose langai buvo nešvarūs, todėl buvo netinkamas apšvietimas, nes patekdavo labai mažai šviesos. Be to, areštinės patalpos yra rūsyje, todėl patekdavo mažiau šviesos. Kamerose visi asmenys rūkė, nors areštinės administracija ir buvo apie tai informuota, tačiau nesiėmė jokių priemonių dėl pareiškėjo perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad nėra kamerų nerūkantiems asmenims. Pasivaikščiojimo kiemelyje pareiškėjui buvo suteikiamas tik 1 valandos pasivaikščiojimas, o turėtų būti ilgesnis laiko tarpas. Kamerų patalpose tualetas ir kriauklė nėra atskirti nuo bendros kameros erdvės.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dušu naudotis jam buvo leista tik kartą į savaitę ir tai yra akivaizdžiai per mažai. Kamerose buvo bloga ventiliacija, todėl nuolatos trūko oro, patalpose buvo drėgna (iki 80 procentų), taip pat buvo suteikti suplėšyti čiužiniai, kamerose taip pat buvo parazitų. Pateikiamo maisto buvo maža energetinė vertė, o parduotuvėje maisto pirkti nebuvo galima, taip pat neperduodavo siuntinių. Be to, žiemos periodu kamerose būdavo tik apie 12 laipsnių šilumos, o tai yra akivaizdžiai per mažai. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, pasidarė dirglus, uždaras, nervuotas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b.l. 20-25) atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nurodė netikslų laikotarpį, kada jis buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinėje, taip pat netiksliai nurodė ir kameras. Pareiškėjas atskirais laikotarpiais buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2, 6, 7, 8 ir visą laiką jam buvo užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Areštinėje maitinimas organizuojamas remiantis sudarytais valgiaraščiais, kurie iš esmės atitinka Tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų valgiaraščius. Asmenys maitinami 3 kartus per dieną ir maisto kokybė bei kaloringumas atitinka Higienos normos HN 15:2055 ,,Maisto higiena“ reikalavimus. Atliktų eilės patikrinimų metu jokių pažeidimų nebuvo nustatyta. Marijampolės AVPK areštinėje įrengti 2 pasivaikščiojimo kiemeliai. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė 1 kartą per dienoje pasivaikščioti vieną valandą ir teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Marijampolės AVPK areštinėje taip pat nuolatos atliekama asmenų sveikatos priežiūra. 2014-06-02, 2014-06-03 pareiškėjas kreipėsi dėl gerklės bei danties skausmų. Jam buvo suteikta medicininė pagalba. 2014-06-13 pareiškėjas kreipėsi dėl padidėjusios temperatūros. Jokie kiti susirgimai (arba esančių paūmėjimai) pareiškėjui nebuvo užfiksuoti.

Atsakovas taip pat nurodė, kad kamerose yra natūralus ir dirbtinis vėdinimas, taip pat yra natūralus bei dirbtinis apšvietimas. Teisės aktai numato, kad turi būti suteikta teisė 1 kartą per savaitę nusiprasti po šiltu dušu. Areštinėje šis reikalavimas vykdomas. Jokių parazitų bei graužikų kamerose nėra, nes sistemingai vykdoma kenkėjų kontrolė. Visuomenės sveikatos centro atstovai patikrinimų metu jokių esminių pažeidimų nenustatė. Areštinėje 2013 metų pabaigoje, prasidėjus šildymo sezonui, taip pat buvo įjungtas šildymas ir patikrinimų metu pažeidimų dėl temperatūros nebuvo nustatyta. Tai patvirtina, kad Marijampolės AVPK atstovai jokių teisės aktų pažeidimų nepadarė ir tenkinti pareiškėjo skundo nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d., Suėmimo vykdymo įstatymo 49 str. 1 d., 2 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Administracinėje byloje esančių įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad laikotarpyje nuo 2013-03-25 iki 2014-07-24 pareiškėjas į Marijampolės AVPK areštinę buvo etapuotas 11 kartų. Nuo 2013-03-25 iki 2013-03-28 pareiškėjas gyveno kameroje Nr. 8 (viso - 2 asmenys), kurios plotas 7,84 kv.m. (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,9 kv.m.). Nuo 2013-11-28 iki 2013-12-05 ir nuo 2014-02-20 iki 2014-02-24, taip pat nuo 2014-07-17 iki 2014-07-24 buvo laikomas kameroje Nr. 2 (viso – 4 asmenys), kurios plotas 18,46 kv.m. (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,62 kv.m.). Nuo 2014-01-09 iki 2014-01-16 ir nuo 2014-01-23 iki 2014-01-30, taip pat 2014-02-24 – 2014-02-25 ir nuo 2014-03-27 iki 2014-04-01, nuo 2014-06-12 iki 2014-06-19, nuo 2014-07-03 iki 2014-07-15 buvo laikomas kameroje Nr. 7 (viso – 4 asmenys), kurios plotas 18,63 kv.m. (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,66 kv.m.)(atskirais laikotarpiais kameroje nebuvo laikomi 4 asmenys, bet mažiau). Nuo 2014-04-15 iki 2014-04-17 buvo laikomas kameroje Nr. 1 (viso – 2 asmenys), kurios plotas 8,7 kv.m. (vienam asmeniui tenkantis plotas – 4,35 kv.m.). Nuo 2014-05-29 iki 2014-06-05 pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 6 (viso – 3 asmenys), kurios plotas 11,19 kv.m. (vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,73 kv.m.)(b.l. 22, 47-51, 58-59). Atkreiptinas dėmesys, kad į kameros plotą nebuvo įskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas.

Teismas konstatuoja, kad 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nepateikia minimalių areštinių kamerų ploto normų. 2007-05-29 Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (neteko galios 2009 metais) 80 p. reglamentavo, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv.m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės turi galioti iki Vidaus reikalų ministras patvirtins Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles. Teismas pažymi, kad naujos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės iki šiol nėra patvirtintos. Ginčo situacijoje aktualu tai, kad LVAT jau yra suformavęs praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str.), jog vadovaujantis 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatyto“ 1.3.1 p., iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame 2009-05-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus). Teismas daro išvadą, kad, atsižvelgiant į LVAT praktiką, ginčo teisiniams santykiams taikytinas vėliau priimtas teisės aktas – 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, jog areštinės kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. (ABTĮ 13 str., 20 str., 2013-01-18 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013, 2014-06-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-516/2014, 2014-04-09 LVAT aprobuota teismų praktika – Administracinė jurisprudencija. 2014, Nr. 26, p. 460-564 ir kt.). Taigi, pateiktas teisinis reglamentavimas ir faktiniai teisiškai reikšmingi administracinės bylos duomenys patvirtina išvadą, kad pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės AVPK areštinės kamerose, nepažeidžiant minimalaus areštinės kamerų ploto vienam žmogui reikalavimo (ne mažiau kaip 3,6 kv.m. ploto vienam asmeniui, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto)(ABTĮ 57 str.).

Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja 2009-09-29 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma), kurios 6 p. numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Iš esmės analogiška nuostata išdėstyta ir 2007-05-29 Policijos Generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 6 p.. Suėmimo vykdymo įstatymo, kurio paskirtis nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, 29 str. 1 d. nustatyta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore. Be to, šią teisę užtikrina ir Taisyklių 7.10 p., 54 – 58 p. bei Higienos normos 11 p. nuostatos. Taisyklių 7.10 p. nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, turi teisę kasdien 1 valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti 2 kartus po 1 valandą per dieną). Higienos normos 17.3 p. taip pat nurodoma, kad areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Marijampolės AVPK statinių eksplikacijos (b.l. 51), taip pat atsiliepimo (b.l. 23) duomenys patvirtina, kad įrengti 2 pasivaikščiojimo kiemeliai. Atsakovas nurodė, jog pasivaikščiojimai organizuojami kiekvieną dieną šviesiu paros metu, esant tinkamoms oro sąlygoms pagal policijos areštinės viršininko sudarytą grafiką, suimtajam (sulaikytajam) sutikus pasivaikščioti. Pareiškėjas šioms aplinkybėms paneigti įrodymų nepateikė, taip pat byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl to būtų reiškęs pretenzijas areštinės administracijai. Šios aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad atsakovas tiksliai vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų pasivaikščioti areštinės kiemelyje (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog maistas neatitiko mitybos normų, tiekiamo maisto buvo maža energetinė vertė, papildomai maisto pirkti nebuvo galimybės, o taip pat artimiesiems perduoti maistą buvo draudžiama.

Higienos normos 8 p., Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 d., 6 d. nustato, jog policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. Taisyklių 59 p. taip pat nustato, jog policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Teismui pateikti duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad pareiškėjas buvo maitinamas pažeidžiant Lietuvos policijos komisaro 2003-03-27 įsakymu Nr. V-100 "Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse, patvirtinimo", Maisto įstatymo, Higienos normos HN 15:2055 „Maisto higiena" ir kitų teisės aktų reikalavimus (ABTĮ 57 str.). Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, jog minėtų teisės reikalavimų areštinėje buvo laikomasi tiksliai. Šias aplinkybes patvirtina ir 2012-11-19 Sutartis (b.l. 54-57), 2013-11-20, 2014-01-15, 2014-09-12, 2014-11-21 Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b.l. 32-41) duomenys. Akcentuotina, kad paminėtų patikrinimų metu jokių teisės normų, reglamentuojančių suimtųjų maitinimą, nenustatyta. Kadangi pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės, susijusios su maitinimu, o pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus (ABTĮ 57 str.). Teismas taip pat pabrėžia, kad Taisyklių nuostatos nenumato suimtiesiems pirkti maisto produktus, o įrodymų, jog pareiškėjui nebuvo perduotas artimųjų atneštas maistas (Taisyklių 7.14 p.), teismui pateikta nebuvo. Be to, administracinėje byloje nėra duomenų, kad Marijampolės AVPK areštinėje dėl blogo maitinimo kažkas dėl išsekimo būtų gydomas medicinos specialistų ir pan. (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad praustis duše jam buvo suteikiama galimybė tik kartą per savaitę ir vanduo maišytuve bėgo nepakankamai.

Higienos normos HN 37:2009 60 p., Taisyklių 7.12 p., Suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 5 d. numatyta, kad pareiškėjas turi teisę dušu naudotis kartą į savaitę. Atsakovas nurodė, kad ši pareiškėjo teisė buvo užtikrinta. Teismas laiko niekuo nepagrįstais (deklaratyviais) pareiškėjo teiginius, jog jam nepakanka vieną kartą per savaitę praustis duše. Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjui reikia prausti dažniau negu visiems kitiems asmenims, laikomiems areštinėse bei izoliatoriuose. Išrašai iš medicininių dokumentų (b.l. 42-46) taip pat neįrodo, kad dėl tokio prausimosi pareiškėjui pablogėjo sveikata ar atsirado kitokios neigiamos pasekmės (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose langai buvo nešvarūs, todėl buvo netinkamas apšvietimas, nes patekdavo labai mažai šviesos. Kamerose visi asmenys rūkė, nors ir administracija buvo apie tai informuota, tačiau nesiėmė jokių priemonių dėl jo perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą. Kamerų patalpose tualetas ir kriauklė nėra atskirti nuo bendros kameros erdvės. Kamerose buvo bloga ventiliacija, todėl nuolatos trūko oro, patalpose buvo drėgna (iki 80 procentų), taip pat buvo suteikti suplėšyti čiužiniai, kamerose taip pat buvo parazitų. Be to, žiemos periodu kamerose būdavo tik apie 12 laipsnių šilumos, o tai yra akivaizdžiai per mažai, taip pat laiku neįjungiamas šildymas.

Teismui pateiktų 2009-12-24 Leidimo – higienos paso (b.l. 26), 2009-12-23 Ūkinės komercinės veiklos sąlygų vertinimo pažymos (b.l. 27-31), 2013-11-20, 2014-01-15, 2014-09-12, 2014-11-21 Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b.l. 32-41), 2011-11-02 Sutarties (b.l. 52-53) duomenys patvirtina, kad nepagrįsti likusieji pareiškėjo teiginiai dėl Marijampolės AVPK areštinėje esančių sąlygų neatitikimo nustatytiems teisės aktų reikalavimams. Iš paminėtų patikrinimo aktų matyti, kad areštinėje laikomi asmenys tik apgyvendinimui skirtose kamerose (atitinka HN 37:2009 18 p.), apgyvendinimo kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti 120 -130 cm aukščio pertvaromis, sanitarinį mazgą sudaro unitazas, praustuvė (atitinka HN 37:2009 20 p.), areštinėje gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai (atitinka HN 37:2009 V 21 p.), areštinėje nėra graužikų bei buitinių parazitų (atitinka HN 37:2009 53 p.). Taip pat konstatuota, kad į areštinę patekę asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais ir rankšluosčiais (atitinka HN 37:2009 56 p.). Be to, Marijampolės AVPK sudaręs sutartis dėl skalbimo paslaugų teikimo, dėl vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo areštinės patalpose, dėl medicininių atliekų šalinimo, dėl patalpų. Įvertinus Patikrinimo aktų turinį matyti, kad Marijampolės AVPK Lietuvos higienos normų, taip pat Taisyklių pažeidimų nenustatyta. Teismas taip pat pabrėžia, kad 2009-12-23 Marijampolės visuomenės sveikatos pažymoje Nr. 1P-252 (b.l. 27-31) nurodyta, jog rūkymui atskiros patalpos neįrengtos, tačiau teismui nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs dėl to pretenzijas areštinės administracijai arba kreipęsis į atsakovą dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis, todėl nurodyti abstraktaus pobūdžio argumentai neįrodo jo teisių pažeidimo (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo konkrečiais įrodymais neparemti skundo deklaratyvūs teiginiai (atsakovo pateikti įrodymai, kuriuos teismas išreikalavo savo iniciatyva padėdamas pareiškėjui įgyvendinti savo procesines teises, patvirtina priešingas aplinkybes) jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias neturtinės žalos atsiradimui ir, tuo pačiu, atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu asmenys, kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodė jokių neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti (ir sukėlė) tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais (12000 eurų), atlyginimo. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes buvo suimtas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros įkalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi procesinių prievartos priemonių taikymo metu, o asmens izoliavimas objektyviai visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus bei kontrolę (ABTĮ 57 str.). LVAT praktikoje konstatuota, kad asmuo tik tada, kai yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 d. (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008, administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010 ir kt.), taip pat ši nuostata įtvirtinta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz. EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Įvertinęs pateiktus įrodymus bei išrašus iš medicininių dokumentų (b.l. 42-46) teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl pareiškėjo skunde deklaratyviai išvardintų netinkamų asmenų laikymo sąlygų Marijampolės AVPK areštinės kamerose būtų sutrikusi jo sveikata ir galimai atsiradusios skunde minimos pasekmės. Vertintina ir tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas buvimo Marijampolės AVPK areštinėje laikotarpiu (konkrečiai laikotarpiu už kurį prašo priteisti neturtinę žalą) jis būtų kreipęsis dėl netinkamų laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į pareigūnus. Taip pat teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad Marijampolės AVPK areštinėje būtų sąmoningai siekiama pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgiamasi. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą teismas atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas nuo 2004 metų sistemingai daro vis sunkesnius nusikaltimus, eilę kartų buvo patalpintas į areštinę, izoliatorių, pataisos namus, tačiau, nežiūrint to, laikymo sąlygos šiose įstaigose neatgrasė pareiškėjo nuo tolimesnio nusikaltimų darymo. Iš to matyti, kad kardomųjų priemonių ir bausmės paskyrimas pareiškėjui ilgalaikių neigiamų pasekmių nesukelia. Teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas tyčia darė nusikaltimus, todėl jis turėjo objektyvią galimybę suvokti, jog už nusikaltimų darymą jis bus patalpintas į areštinę, tardymo izoliatorių ir vėliau į pataisos namus – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi (tyčiniai) neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl gyvenimo (įkalinimo) sąlygų pablogėjimo bei atsiradusių būtinų apribojimų (CK 6.282 str. 1 d.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, taip pat argumentai, išsakyti teismo posėdžio metu, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V.P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius