Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

Iš nuteistosios R. J. priteista 1751,31 Lt turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteista už tai, kad 2012 m. kovo 19 d., apie 13 val., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini) esančioje E. S. priklausančioje lauko virtuvėje, asmeninio konflikto metu, tyčia dūrė peiliu vieną kartą S. A. į krūtinę, tuo padarydama jam durtinę – pjautinę kiauryminę kairės pusės krūtinės ląstos žaizdą su aortos ir kairės pusės II šonkaulio kremzlinės dalies pažeidimu, dėl to įvykus ūminiam vidiniam nukraujavimui į krūtinės ertmę, nukentėjusysis 16.20 val. ligoninėje mirė. Tokiu būdu R. J. S. A. nužudė.

Nuteistoji R. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo kvalifikuojant jos nusikalstamą veiką. Ji teisme aiškino, kad konfliktas su S. A. kilo ne dėl to, kad lupdama burokėlius ji rankoje laikė peilį, o todėl, kad atsisakė gulti su nukentėjusiuoju į lovą. Nuosprendyje neteisingai nurodyta, kad nukentėjusysis prieš ją keldavo ranką todėl, kad buvo labai pavydus. Iš tikrųjų jis ją mušdavo dėl girtumo. Nukentėjusiajam suduoti atgal ji negalėjo, nes šis yra 10 metų už ją jaunesnis ir stipresnis. Ji tik gindavosi nuo jo. Į policiją nesikreipdavo, nes jie greitai susitaikydavo. Kadangi ji neturi kur gyventi, dirba pas ūkininkę, todėl buvo priversta kentėti nukentėjusiojo mušimą. Be to, ji S. A. dar ir bijojo, nes šis buvo du kartus teistas.

Nuteistoji pripažįsta, kad nusikaltimo padarymo metu tikrai buvo neblaivi, tačiau jos girtumas neturėjo įtakos jos veiksmams. Todėl teismas jos apsvaigimo nuo alkoholio neturėjo pripažinti atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Ji prisipažino kalta ir nuoširdžiai gailisi. Nustatęs dvi jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes teismas galėjo skirti jai švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tačiau į visas paminėtas aplinkybes teismas neatsižvelgė.

Be to, kaip paminėta ir nuosprendyje, ji S. A. nužudyti nenorėjo. Po jai suduoto smūgio ji gynėsi ir netyčia įdūrė, nes nuo skausmo buvo streso būsenoje ir pamiršo, kad rankoje turi peilį. Netyčia dūrė rankoje turėtu peiliu norėdama, kad nukentėjusysis nutrauktų agresiją. Ji suprato, kad durdama peiliu gali sužeisti nukentėjusįjį ir šis apsiramins, tačiau ji tikėjosi, kad jos veiksmai tokių sunkių pasekmių nesukels. Todėl mano, kad savo veiksmais ji padarė nusikaltimą, numatytą BK 132 straipsnio 1 dalyje. Nuteistoji skundu prašo nuosprendį pakeisti.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašo nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad R. J. kaltė dėl tyčinio S. A. nužudymo yra neginčijamai įrodyta. Šios teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Apeliaciniame skunde nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas ginčijamas iš esmės dviem vienas kitam prieštaraujančiais argumentais, t. y. vienu atveju teigiama, kad nuteistoji S. A. po jai suduoto smūgio kumščiu į veidą ir spyrio į koją norėjo tik pastumti ir, pamiršusi, jog rankoje turi peilį, netyčia įdūrė.

Kitu atveju skunde nurodoma, kad nuteistoji suprato, jog durdama peiliu, gali jį sužeisti, tačiau tikėjosi, kad jos veiksmai nesukels sunkių pasekmių – mirties.

Kolegija daro išvadą, kad kaltės formą (tyčią) pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai.

Pati nuteistoji sužalojimų nukentėjusiajam padarymo mechanizmą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme aiškino itin prieštaringai: ,,... iš karto trenkė į skruostą, aš tada tuo pačiu peiliu dūriau į krūtinę...“, ,,...aš griebiau jį, nes norėjau parversti ant lovos, ir kadangi dešinėje rankoje turėjau peilį, juo įdūriau...“, ,,...su peiliu stumdama savo sugyventinį S. A. netyčia įdūriau į krūtinės sritį...“, ,,...kirto į veidą, o aš į jį tuo metu sukausi, ir nesuprantu kaip pataikiau...“ ,,...nesuprantu kaip įdūriau. Pastūmiau ir viskas...“, ,,...aš norėjau jį paguldyti, todėl rankomis į jį rėmiausi, o rankoj peilis buvo...“ (1 t. 97, 102-104, 106-107, 133 b. l., 2 t. 64-66 b. l.).

Tokių nenuoseklių parodymų davimo priežasties nuteistoji nesugebėjo įtikinamai paaiškinti. Todėl šioje dalyje nuteistosios parodymus vertinti kaip patikimą įrodymų šaltinį nėra pagrindo. Jais galima remtis tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Įvertinus specialisto išvadoje (1 t. 34-40 b. l.) aprašyto sužalojimo pobūdį ir žaizdos kanalo kryptį (pažeista oda, parodė, kairės pusės II-o šonkaulio kremzlinė dalis, aortos lanko priekinė sienelė, žaizdos kanalas, statmenos kryptis), galima pagrįstai manyti, kad tokių sužalojimų padarymui buvo reikalinga tam tikra jėga. Kolegijos nuomone, tokios išvados padarymui nereikalingos jokios specialios žinios teismo medicinos srityje, juo labiau, kad ši išvada pilnai sutampa su nuteistosios atvirame prisipažinime nurodytu sužalojimo padarymo mechanizmu (1 t. 97 b. l.).

Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistoji veikė netiesiogine tyčia, t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo nukentėjusiajam gali būti padarytas mirtinas sužalojimas ir nors tokių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Tokia išvada atitinka apeliacinio skundo pabaigoje suformuluotus teiginius. Kitaip vertinti tyčios turinį ir kryptingumą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 320) straipsnio 4 dalies nuostatas, kolegija neturi teisės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai apsvaigimą nuo alkoholio pripažino nuteistosios atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Byloje nustatyta, kad S. J. ir S. A. girtavo dvi dienas. Buvo girtaujama ir prieš nusikalstamos veikos padarymą. Pati nuteistoji teisme iš esmės pripažino, kad jos girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (2 t. 64-66 b. l.).

Apeliaciniame skunde suformuluotas prašymas nuteistosios nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Šio skundo turinys taip pat leidžia manyti, kad apeliantė yra pareiškusi ir kitus alternatyvius prašymus – nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį ar taikyti BK 28 straipsnio nuostatas.

Visi paminėti prašymai yra nepagrįsti.

Tiek esant neatsargios kaltės subjektyviajam požymiui, tiek netiesioginės tyčios kaltės formai, BK 132 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padariniai – kito žmogaus gyvybės atėmimas – sutampa, tačiau veikos ir jų motyvacija skiriasi. Atribojant šias veikas pagal subjektyviuosius požymius, paprastai remiamasi objektyviais bylos duomenimis, t. y. aplinkybėmis, apibūdinančiomis įvykio situaciją, kaltininko veiksmus, panaudotą įrankį, elgesį prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo. Byloje nustatyta, kad nuteistoji tyčia smogė pakankamai ilgą ir smailią geležtę turinčiu peiliu į gyvybiškai svarbią kūno vietą – kairę krūtinės pusę. Šie objektyvieji požymiai rodo, kad R. J., būdama 56 metų amžiaus, t. y. turėdama didelę gyvenimišką patirtį, negalėjo nesuprasti, kad savo veiksmais kėsinasi į S. A. gyvybę, bei nenumatyti, kad gali ją atimti, ir nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Todėl apeliantė privalo atsakyti už kilusius padarinius, t. y. nukentėjusiojo tyčinį nužudymą.

Nužudymas pagal BK 130 straipsnį kvalifikuojamas tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Be to, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai iš karto sekė po neteisėto ar įžeidžiančio poelgio.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė nukentėjusiajam peiliu smogė iš karto po suduoto smūgio ranka į veidą ir spyrio į koją. Taigi, nuteistosios atsakas buvo pakankamai greitas. Tačiau to nepakanka, kad būtų galima nustatyti fiziologinio afekto būsenos buvimą. Tokia išvada darytina dėl sekančių aplinkybių.

Visų pirma, nuteistoji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo girta. Ši aplinkybė paprastai nesiderina su fiziologinio afekto būsena.

Be to, byloje nustatyta (nuteistosios, liudytojos E. S. parodymai), kad nukentėjusysis ir nuteistoji nuolat girtaudavo, pykdavosi ir mušdavosi. Tai reiškia, kad tokia situacija R. J. nebuvo nei neįprasta, nei netikėta. Todėl nėra pagrindo teigti, jog neteisėtas nukentėjusiojo elgesys šiuo atveju sukėlė fiziologinio afekto būseną. Tai faktiškai konstatuota teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadoje ir šio akto aprašomojoje dalyje (2 t. 39-41 b. l.).

Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad jokie sužalojimai R. J. nebuvo padaryti (1 t. 27-28 b. l.). Ši aplinkybė ir nuolatinis konfliktų pobūdis leidžia daryti išvadą, kad smurtas prieš nuteistąją šiuo atveju negali būti laikomas pavojingu kėsinimusi. Todėl konstatuoti būtinosios ginties situacijos buvimą taip pat nėra pagrindo.

Teismų praktikoje BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos, kai byloje yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta ir yra bent viena iš BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-740/2006, 2K-435/2008, 2K-61/2009).

R. J. žalos valstybinei ligonių kasai neatlygino. Be to, byloje nėra BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų aplinkybių.

Byloje taip pat nėra nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų R. J. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistajai už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra ženkliai mažesnė už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje sankcijos vidurkį. Tokia bausmė, įvertinus visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes ir BK 61 straipsnio nuostatas, nėra aiškiai per griežta ir neprieštarauja teisingumo principui.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, įvertino jos atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų tarpusavio santykį ir svarbą.

Nuosprendis apeliacinio skundo ribose teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios R. J. apeliacinį skundą atmesti.