- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-12
- Bylos Nr.
- 2A-462-112/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-10-3-00525-2009-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rimvida Zubernienė (pirm.), Jolanta Gailevičienė, Raimonda Andrulienė
- Atsakovas
- O. C.
- Ieškovas
- S. K.
- Trečiasis asmuo
- AB SEB bankui
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimvidos Zubernienės, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Raimondos Andrulienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka nagrinėdama atsakovo O. C. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui O. C., trečiajam asmeniui AB SEB bankui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, turto padalijimo bei pagal atsakovo O. C. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turto padalijimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė S. K. 2009-06-25 kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui O. C. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir turto padalijimo. 2011-05-23 ieškovė patikslino ieškinį ir nurodė, kad šalių santuoka sudaryta 1988-07-23. Ši santuoka nutrūko dėl atsakovo kaltės, nes atsakovas iš esmės pažeidė sutuoktinio pareigas, atsakovas smurtavo prieš ieškovę, šalių santuokoje gimusį sūnų. Ieškovė santuokos metu įkūrė medicininių paslaugų įmonę. Įmonė buvo įkurta ieškovės profesinei veiklai vystyti ir plėtoti, nes ieškovė turi medicininį išsilavinimą. Atsakovas prie įmonės veiklos neprisidėjo, šis verslas nesusijęs su atsakovo vykdoma veikla. Nors ieškovė įmonę įkūrė 1990-10-12, tai yra po santuokos sudarymo, tačiau medicininę praktiką pagal šeimos gydytojo profesinę kvalifikaciją ieškovė vykdo viena, iš šio verslo gaunamos pajamos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams, gautos pajamos buvo skiriamos verslui plėtoti, dalis gydymo centro gaunamų pajamų sudaro valstybės dotacijos gydymo paslaugoms teikti. Ieškovė ieškinyje nurodė ir tai, kad iki santuokos sudarymo su atsakovu ji asmeninės nuosavybės teise turėjo 1 kambario butą, kurį santuokoje, t. y. 1995-04-27, pardavė už 28 000 Lt ir šalys įsigijo 4 kambarių butą už 52 325 Lt. Ieškovė 4 kambarių butui įsigyti panaudojo 53,51 proc. asmeninių lėšų. 2005-12-08 šalys pardavė šį butą už 155 000 Lt, o 53,51 procentai šios sumos sudaro 82 940 Lt, šią turto dalį ieškovei kompensuoti privalo atsakovas. Be to, ieškovei turi būti kompensuota iš bendro turto 80 000 Lt už 2003-09-11 parduotą žemės sklypą, esantį SB „Bočiai“, nes šis turtas ieškovės buvo įgytas 2001-07-18 dovanojimo sutartimi, turtas buvo jos asmeninė nuosavybė ir už šį turtą gautos lėšos buvo panaudotos bendram turtui įsigyti. Nuo ieškinio pateikimo teismui dienos ieškovė sumokėjo buto (duomenys neskelbtini), išlaikymo išlaidas, tai yra 24 445,00 Lt, ½ dalį šių lėšų, tai yra 12 222 Lt privalo atlyginti ieškovei atsakovas. Atsakovas ieškovei taip pat privalo kompensuoti ½ dalį ieškovės grąžinto kredito, tai yra 40 033 Lt, nes nuo 2008 metų lapkričio mėnesio kredito įmokas sumokėjo tik ieškovė. Dėl to ieškovė prašė teismo nutraukti santuoką dėl atsakovo O. C. kaltės, pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe (duomenys neskelbtini)gydytojo centrą bei centro medicininę įrangą, padalyti šalių santuokoje įgytą turtą ir priteisti ieškovei gydymo centro patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kurių vertė 900 000 Lt, atsakovui priteisti 4-ių kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendras plotas 140,23 kv. m, kurio vertė 810 000 Lt, 9/100 dalis dirbtuvių su administracinėmis patalpomis, plane pažymėtomis indeksu 2 Plp, esančiomis (duomenys neskelbtini), kurių vertė 228 000 Lt, automobilį „VW PASSAT“ Nr. (duomenys neskelbtini), 3 000 Lt vertės, kilnojamąjį turtą, esantį bute (duomenys neskelbtini), kurio vertė 28 600 Lt, priteisti ieškovei iš atsakovo 382 342 Lt dydžio kompensaciją, sumokant ją per vienerius metus nuo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo dienos. Ieškovė prašė teismo pripažinti, jog po santuokos nutraukimo šalims lieka solidari prievolė grąžinti AB SEB bankui 95 486,09 eurų dydžio kreditą.
Atsakovas O. C. 2011-05-20 pareiškė priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turto padalijimo, 2013-05-02 priešieškinį patikslino ir nurodė, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, prieš ieškovę atsakovas nesmurtavo. Su byloje nustatytu turto įvertinimu atsakovas sutiko, tačiau atsakovas prieštaravo gydytojo centro pripažinimu asmenine ieškovės S. K. nuosavybe. Atsakovas nurodė, kad centras įsteigtas šalių santuokos metu ir yra dalintinas turtas. Atsakovas nesutiko ir su tuo, kad ieškovės asmeninės lėšos buvo panaudotos keturių kambarių butui įsigyti. Atsakovas nurodė, kad dovanojimo sutartimi ieškovė S. K. įgijo tik žemės sklypą, o santuokos metu sklype buvo pastatytas namas, turtas 2003-09-11 buvo parduotas ir lėšos panaudotos šeimos interesais, todėl atsakovas sutiko ieškovei S. K. kompensuoti 4 000 Lt, tai yra žemės sklypo pradinę vertę. Atsakovas nurodė, kad kompensuoti pusę sumokėtų įmokų už kreditą jis neprivalo, nes nėra nustatyta, jog kredito įmokas ieškovė sumokėjo iš asmeninių lėšų. Atsakovas nurodė ir tai, kad per 2006-2011 metus ieškovė S. K. iš gydymo centro veiklos gavo 1 626 007,82 Lt pelno, kurio pusę ieškovė privalo atsakovui kompensuoti. Atsakovas prašė teismo nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ieškovei S. K. priteisti gydymo centro patalpas 900 000 Lt vertės bei S. K. įmonę 445 000 Lt vertės, viso turto už 1 345 000 Lt. Atsakovas prašė teismo jam priteisti butą, esantį (duomenys neskelbtini) 810 000 Lt vertės, 9/100 dalis dirbtuvių su administracinėmis patalpomis (duomenys neskelbtini), 228 000 Lt vertės, automobilį VW Passat – 3 000 Lt vertės, kilnojamąjį turtą, esantį bute (duomenys neskelbtini), 28 600 Lt vertės, viso atsakovui priteisti turto už 1 069 600,00 Lt. Kadangi ieškovei S. K. tenkančio turto dalis yra didesnė 275 400 Lt, iš šios sumos atsakovas sutiko išskaičiuoti 4 000 Lt dėl ieškovei priklausiusio žemės sklypo pardavimo, tai yra atsakovui priteistiną iš ieškovės kompensaciją sumažinti iki 271 400 Lt. Atsakovas prašė priešieškiniu priteisti nuo 2006-01-01 iki 2011-12-31 S. K. įmonės gauto pelno ½ dalį, tai yra 813 003 Lt, bendrai atsakovas iš ieškovės prašė teismo priteisti atsakovui 1 084 403 Lt dydžio piniginę kompensaciją.
Žemesnės instancijos teismas
Palangos miesto apylinkės teismas 2013-07-22 sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Teismas santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, pripažino ieškovės asmenine nuosavybe S. K. įmonę (duomenys neskelbtini) 445 000 Lt vertės, šio centro lėšas ir daiktus, medicininę įrangą 80 847,71 Lt vertės, įmonės lėšas, esančias įmonės kasoje 2011-10-11, tai yra 74 414 Lt. Teismas taip pat padalijo šalių santuokos metu įgytą turtą: ieškovei priteisė asmeninės nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) gydymo centro patalpas (duomenys neskelbtini), kurių vertė 900 000 Lt, atsakovui teismas priteisė asmeninės nuosavybės teise 4 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 810 000 Lt, 9/100 dalis dirbtuvių su administracinėmis patalpomis, unikalus Nr. 2597-3001-1058, plane pažymėtomis indeksu 2 Plp, esančiomis (duomenys neskelbtini), kurių vertė 228 000 Lt, automobilį „VW PASSAT“ Nr. (duomenys neskelbtini) 3 000 Lt vertės, kilnojamąjį turtą, esantį bute (duomenys neskelbtini), vertė 28 600 Lt. Kadangi atsakovui teko daugiau turto natūra, teismas priteisė iš atsakovo ieškovei 384 795 Lt kompensaciją bei išdėstė kompensacijos sumokėjimą vieneriems metams nuo teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo dienos. Teismas taip pat nustatė, kad šalių prievolė AB SEB bankui dėl 95 486,09 eurų kredito grąžinimo yra solidari.
Atsakovas O. C. dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo padavė apeliacinį skundą ir prašė patenkinti atsakovo priešieškinį. Atsakovas nurodė, kad teismas nepagrįstai ieškovės įmonę pripažino ieškovės asmenine nuosavybe, nes įmonė įsteigta santuokos metu už atsakovo lėšas, kurias jis įgijo santuokos metu. Teismas neįvertino, kad atsakovas dirbo šioje įmonėje nuo 2001-06-25 iki 2008-11-17, įmonės veiklai naudojamos patalpos buvo įgytos iš atsakovo lėšų, patalpos valdomos pagal su atsakovu sudarytą panaudos sutartį, tai yra nemokant atsakovui nuomos mokesčio. Teismas taip pat nepagrįstai nepriteisė atsakovui dalies gydymo centro gauto pelno, kuris buvo įgytas santuokos metu. Teismas nepagrįstai iš atsakovo ieškovei priteisė 80 000 Lt kompensaciją už santuokos metu parduotą žemės sklypą ir namą, nes šis turtas buvo pagerintas santuokos metu. Atsakovas nurodė, kad abi šalys atlieka privalomus mokėjimus bei įmokas, susijusias su turto išlaikymu, todėl atsakovas neprivalo tokių išlaidų kompensuoti ieškovei. Atsakovas nurodė, kad jis pateikė teismui reikalavimą dėl 17 000 Lt draudimo išmokos padalijimo, tačiau teismas dėl šio reikalavimo nepasisakė. Teismas nemotyvavo sprendimo dalies dėl prievolės AB SEB bankui pripažinimo solidariąja prievole, nes atsakovas prašė prievolę padalinti ir tai labiau atitiktų šalių interesus. Atsakovas skunde teigė, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo priešieškinį ir tuo pažeidė jo procesines teises.
Atsiliepimas
Ieškovė S. K. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą ir prašė jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodė, kad teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovo patikslintą priešieškinį, nes atsakovas jį pateikė siekiant užvilkinti bylos išnagrinėjimą. Teismas pagrįstai prievolę kreditoriui AB SEB bankui pripažino solidariąja prievole, nes kreditorius nesutiko prievolės padalinti. Atsakovas nepagrįstai teigė, kad ieškovės įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes įmonės veiklą vykdė tik ieškovė. Atsakovas nepagrįstai teigė, kad teismas nepadalijo 17 000 Lt draudimo išmokos, nes tokio reikalavimo atsakovas nebuvo pareiškęs.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. vasario 26 d. nutartimi panaikino Palangos miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 22 d. sprendimo dalį dėl įmonės pripažinimo ieškovės asmenine nuosavybe ir šią ieškinio dalį atmetė; pakeitė sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir ieškovei priteisė 1 345 000 Lt (389 538,92 Eur) vertės turtą – gydymo centrą (900 000 Lt arba 260 658,02 Eur vertės) ir jo patalpas (445 000 Lt arba 128 880,91 Eur vertės), esančias (duomenys neskelbtini); panaikino sprendimo dalį dėl 384 795 Lt (111 444,34 Eur) kompensacijos ieškovei priteisimo iš atsakovo ir šią ieškinio dalį atmetė; panaikino sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo; kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įmonę pripažino ieškovės asmenine nuosavybe, nes ji įsteigta santuokos metu ir už atsakovo lėšas, kurias jis gavo kaip darbo užmokestį; teismas neįvertino aplinkybių, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2001 m. birželio 25 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d. dirbo šioje įmonėje, o įmonės veiklai naudojamos patalpos valdomos panaudos sutarties su atsakovu pagrindu. Remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. gruodžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, atsižvelgusi į byloje nustatytas pirmiau nurodytas aplinkybes, sprendė, kad nuo gydymo centro įsteigimo juo rūpinosi ir jo veikla buvo suinteresuotos abi šalys, vykdžiusios bendrą verslą, ir nors ieškovė turi medikės išsilavinimą, tačiau vien šios aplinkybės nepakanka pripažinti įmonę jos asmenine nuosavybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą prezumpciją, ieškovės įsteigtas 445 000 Lt (128 880,91 Eur) vertės gydymo centras laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį ieškovės asmenine nuosavybe, pažeidė materialiosios teisės normas, todėl yra pagrindas įmonės vertę įtraukti į bendro sutuoktinių turto sudėtį. Su atsakovo argumentu, kad ieškovė privalo jam sumokėti kompensaciją (½ dalį įmonės pelno), apskaičiuotą pagal 2006–2012 metais gydymo centro gautą pelną, teisėjų kolegija nesutiko. Nurodžiusi, kad pagal CK 3.119 straipsnį dalijamo turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog gydymo centro gautos lėšos iki ieškinio pareiškimo buvo panaudotos šalių interesams patenkinti. Teismas įvertino tai, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog nuo 2008 metų šalys kartu negyvena, nagrinėjant bylą nenustatyta, kad atsakovas nuo 2008 metų pabaigos būtų dalyvavęs ieškovės valdomos įmonės veikloje, todėl teismas sprendė, kad iš gydymo centro veiklos gautos lėšos yra asmeninė ieškovės nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 7 punktas). Teisėjų kolegija iš dalies sutiko su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė ieškovei kompensaciją už šalių santuokos metu įgytą ir realizuotą turtą, sumokėtas įmokas pagal sudarytus sandorius. Teismas dalija šalių santuokoje įgytą ir realiai turimą turtą, o išlaidos nedalijamos. Nagrinėjamoje byloje negalima padalyti buto, esančio (duomenys neskelbtini), nes šis turtas šalių parduotas 2005 m. gruodžio 8 d. ir gautos lėšos panaudotos šeimos interesais, taip pat žemės sklypo sodų bendrijoje „Bočiai“, parduoto 2003 metais. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad ieškovės asmeninės lėšos iš dalies buvo panaudotos sutuoktinių bendrai nuosavybei įgyti, todėl teisėjų kolegija padarė išvadą, kad yra pagrindas teismui nukrypti nuo lygių dalių nustatymo bendrojoje nuosavybėje principo, bet nėra pagrindo priteisti ½ dalį šių lėšų (CK 3.123 straipsnis). Su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuo 2008 m. lapkričio 1 d. nustatė šalių gyvenimą skyrium, teisėjų kolegija nesutiko. Šalys neginčijo aplinkybės, kad kartu negyvena ir bendros veiklos nevykdo, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad jos nuo 2008 m. lapkričio 1 d. bendro ūkio neveda. Remdamasi CK 3.127 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo teisė nustatyti šalių gyvenimą skyrium pagal faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad, nustatant šalių gyvenimą skyrium santuokos nutraukimo byloje, jų separacija pagal CK 3.73 straipsnį nėra patvirtinama. Atsakovas neįrodė šalių gyvenimo kartu, bendro ūkio vedimo, šalių bendros veiklos nuo 2008 m. lapkričio 1 d., todėl pirmosios instancijos teismas šalių gyvenimą skyrium nuo šios datos nustatė pagrįstai. Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl 17 000 Lt (4923,54 Eur) draudimo kompensacijos padalijimo. Reikalavimas dėl šios kompensacijos įtraukimo į dalytiną turtą buvo nurodytas tik atsakovo apeliaciniame skunde, o jo pateiktuose ir teismo priimtuose priešieškiniuose nereikštas. Be to, draudimo išmoka ieškovei buvo sumokėta 2012 m. balandžio 12 d. ir byloje nepateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog ši išmoka panaudota ne pagal paskirtį (ne buto remontui). Atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė prievolės bankui padalijimo klausimą, teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus. Šalys neginčija negrąžinto kredito – 95 486,09 Eur – dalies. CK nereglamentuojamas įsipareigojimų kreditoriams padalijimas tuo atveju, jei šalys kreditoriui yra įsipareigojusios solidariai ir kreditorius nesutinka su prievolės modifikavimu. Kadangi trečiasis asmuo AB SEB bankas nesutiko su įsipareigojimų pagal kredito sutartį padalijimu, teismas neturėjo pagrindo šiuos įsipareigojimus padalyti šalims po lygiai. Teisėjų kolegija iš dalies sutiko su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš jo ieškovei kompensaciją, nes atsakovui tenka mažesnė santuokoje įgyto turto dalis. Teismas atsižvelgė į CK 3.118 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad iš bendro sutuoktinių turto pirmiausia turi būti sumokamos arba priteisiamos mokėtinos skolos ir bendro dalytino turto visuma mažinama šių prievolių suma. Nėra šalių ginčo dėl to, kad ieškovei priteistina bendro šalių santuokoje įgyto turto už 1 345 000 Lt (389 538,92 Eur), atsakovui – už 1 069 000 Lt (309 603,80 Eur), taigi bendro šalių turto vertė – 2 414 000 Lt (699 142,72 Eur). Teisėjų kolegija nurodė, kad, taikant CK 3.118 straipsnio 2 dalį, šalių bendrai įgyto turto vertė mažinta negrąžinto kredito verte, t. y. iki 2 084 306 Lt (603 656,74 Eur), ir ieškovei priklausančio turto dalis mažintina ½ dalimi negražinto kredito iki 1 180 153 Lt (341 795,93 Eur), o atsakovui priklausanti turto dalis – iki 904 153 Lt (261 860,81 Eur). Taigi pagal sutuoktinių turto balansą ieškovei tenka 138 000 Lt (39 967,56 Eur) daugiau turto. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad pagal bylos duomenis ieškovė nuo 2008 m. lapkričio 1 d. kreditui grąžinti bei komunalinėms paslaugoms atlyginti panaudojo asmenines lėšas, kurių ½ dalį sudaro 52 259 Lt (15 135,25 Eur). Kadangi tai yra atsakovo skola ieškovei dėl ieškovės asmeniškai įvykdytų prievolių (CK 6.9 straipsnis), tai 138 000 Lt (39 967,56 Eur) kompensacija atsakovui mažintina šios skolos dydžiu iki 85 741 Lt (24 832,31 Eur). Ieškovė byloje įrodinėjo, kad ji bendrajai sutuoktinių nuosavybei įgyti panaudojo 162 000 Lt (46 918,44 Eur), gautų už ieškovei priklausiusį asmeninės nuosavybės teise ir santuokos metu realizuotą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas pripažino tik 4000 Lt (1158,48 Eur) ieškovės asmeninių lėšų panaudojimą bendrai sutuoktinių nuosavybei įgyti. Ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų apie tai, kokia dalis iš 162 000 Lt (46 918,44 Eur) buvo panaudota šeimos interesais. Šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtinant ieškovės asmeninių lėšų panaudojimą bendrai nuosavybei įgyti, darytina išvada, kad yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo bendrojoje nuosavybėje ir tikslinga likusios 85 741 Lt (24 832,31 Eur) kompensacijos dalies atsakovui iš ieškovės nepriteisti (CK 3.123 straipsnis). Teisėjų kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo patikslintą priešieškinį, pažeidė atsakovo procesines teises. Patikslintu priešieškiniu atsakovas prašė teismo padidinti jam priteistinos piniginės kompensacijos dydį dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo bei priteisti iš atsakovės 17 000 Lt (4923,54 Eur) draudimo išmokos kompensaciją. Pagal CPK 143 straipsnio 1 dalį priešieškinis priimamas tuo atveju, jeigu jo pareiškimas neužvilkina bylos išnagrinėjimo, o bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas pradiniame ieškinyje, jo patikslinime 2013 m. gegužės 2 d. nenurodė aplinkybių dėl draudimo išmokos padalijimo, nors pripažino šios išmokos sumokėjimą ieškovei 2012 m. balandžio 13 d., todėl teisėjų kolegija sprendė, kad aplinkybės dėl draudimo išmokos sumokėjimo ieškovei galėjo būti nurodytos ankstesniuose atsakovo procesiniuose dokumentuose ir teismo teisėtai konstatuota, kad naujų reikalavimų pateikimas gali užvilkinti bylos išnagrinėjimą. Aplinkybės dėl iš įmonės gautų lėšų, teismo vertinimu, atsakovui taip pat galėjo būti žinomos ir pateiktos kartu su patikslintu priešieškiniu (2013 m. gegužės 2 d.), todėl pirmosios instancijos teismo atsisakymu priimti 2013 m. liepos 2 d. patikslintą priešieškinį procesinės atsakovo teisės nepažeistos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-01-16 nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutarties dalis dėl atsisakymo tenkinti priešieškinio reikalavimą padalyti iš individualios įmonės gaunamas pajamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir perdavė šias bylos dalis apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Nurodė, jog apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas iš bendrąja jungtine nuosavybe esančio verslo gaunamas pajamas kaip asmeninę ieškovės nuosavybę, netinkamai taikė CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino svarbių aplinkybių, susijusių su iš S. K. įmonės (duomenys neskelbtini) gydytojo centro 2006–2012 metais gautomis pajamomis ir padarė galbūt neteisingą išvadą dėl šios rūšies turto nedalijimo tarp sutuoktinių, todėl šią skundžiamos nutarties dalį panaikino ir bylos dalį dėl priešieškinio reikalavimo padalyti individualios įmonės turtą perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė papildomus paaiškinimus, nurodo, jog iš ieškovės turėtų pajamų atsakovui papildomai turėtų būti priteista kompensacija, kitos sprendimo dalies nekeičiant. Teigia, jog „(duomenys neskelbtini) gydymo centras“ yra bendra jungtinė šalių nuosavybė. Tikina, kad atsakovo indėlis į įmonės veiklą nenuginčijamas.
Šalies argumentai
Ieškovė su atsakovo argumentais nesutinka, mano, kad atsakovo reikalavimas neteisėtas, todėl negali būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Byloje kilo ginčas dėl iš ieškovės individualios įmonės gaunamų pajamų dalijimo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-01-16 nutartyje, kuria panaikino Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutarties dalis dėl atsisakymo tenkinti priešieškinio reikalavimą padalyti iš individualios įmonės gaunamas pajamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, konstatavo, jog ieškovės ir atsakovo turtinėms teisėms santuokos nutraukimas teisinius padarinius sukėlė nuo 2008 metų, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi, nuo šio momento iki 2012 metų iš bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto – verslo gaunamos pajamos, jeigu bus nustatyta, kad tokios egzistavo, turėtų būti dalijamos pagal atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės taisykles.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nutraukiant santuoką privalo būti padalijamas visas sutuoktinių turtas, nes santuokos nutraukimas yra bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaiga (CK 3.100 straipsnio 4 punktas). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe inter alia pripažįstama įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos nutraukimo (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad individualios įmonės valdomas turtas, kuris sukurtas santuokos metu, laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, kol neįrodyta priešingai – kad tai yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. ir kt. v. S. J. autopaslaugų įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-7-400/2012).
Atsakovas byloje teikė papildomus įrodymus dėl, jo nuomone, papildomai dalytinų ieškovės gautų pajamų iš įmonės veiklos.
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę ir jos nustatymo momentą tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys. Dalijant sutuoktinių turtą turto rinkos kaina gali būti nustatoma viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-566/2012).
Šiai teisinei situacijai spręsti svarbu tai, jog pirmosios instancijos teismas tenkino būtent atsakovo prašymą skirti S. K. įmonės (duomenys neskelbtini) gydytojo centro rinkos vertės ekspertizę. Ekspertizę atliko V. Černiaus turto vertinimo paslaugų įmonės verslo vertintojas, įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, Vytautas Černius (Turto ekspertizės aktas, 4 priedas). Turto ekspertizės akto išvadoje (Turto ekspertizės aktas, l. 29–31) buvo nustatyta S. K. įmonės (duomenys neskelbtini) gydytojo centro rinkos vertė 2011 m. spalio m. 11 d. taikant turto požiūrio metodų derinį – 97 601,95 EUR (337 000 Lt); taikant naudojimo metodo diskontuotų pinigų srautų skaičiavimo būdą – 128 880,91 EUR (445 000 Lt) (nustatant vertę šiuo būdu buvo įvertintas ir įmonės pelnas ir pajamos už 2007 – 2011 metus bei visas įmonės turtas). Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas 128 880,91 EUR (445 000 Lt) vertės S. K. įmonę (duomenys neskelbtini) gydytojo centrą įtraukė į bendro dalytino turto masę.
Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje papildomai pateiktą duomenų paketą ir kitus byloje esančius reikšmingus rašytinius įrodymus, mano, jog atsakovo reikalavimas iš ieškovės papildomai priteisti įmonės pajamų už 2006–2012 m. laikotarpį yra nepagristas dėl žemiau nurodytų argumentų. Pažymėtina, jog įmonės rinkos vertė – 128 880,91 EUR (445 000 Lt), buvo nustatyta 2011 m. spalio mėn. 11 d., t. y. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme metu ir tai atitinka teismų praktiką, nes kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, dalijant bendrą sutuoktinių turtą, turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, – tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.59 straipsnis). Priimdamas sprendimą, teismas vadovaujasi duomenimis, nustatomais iš byloje surinktų įrodinėjimo priemonių. Teismas gali nustatyti dalijamo turto vertę tokiomis įrodinėjimo priemonėmis, kurias vykdydamos savo procesines pareigas yra pateikusios ginčo šalys, išskyrus atvejus, kai teismas, turėdamas pareiga būti aktyvus, savo iniciatyva renka įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Ginčų dėl bendro sutuoktinių turto padalijimo specifika lemia tai, kad nauji įrodymai dėl dalijamo turto vertės gali būti teikiami ir apeliacinėje instancijoje. Šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismas privalo įvertinti vadovaudamasis CPK 185 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2011).
Nagrinėjamu atveju ekspertizės aktu nustatytos S. K. įmonės (duomenys neskelbtini) gydytojo centro rinkos vertės – 128 880,91 EUR (445 000 Lt) atsakovas neginčijo ir neginčija, t. y. sutiko su nustatyta įmonės rinkos verte, nors įmonės rinkos vertė buvo nustatyta vertinant 2007 – 2011 metų įmonės finansinius rodiklius, kitų įrodymų, dėl šio turto vertės, atsakovas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė, todėl sutiktina su ieškove, kad nėra pagrindo vertinti įmonės pajamas už kitą laikotarpį.
Minėtos faktinės aplinkybės, kurios yra pagrįstos byloje surinktais rašytiniais įrodymais, patvirtina, kad tiek pirmosios instancijos teismas tiek ir apeliacinės instancijos teismas išsiaiškino visas svarbias aplinkybes, susijusias su S. K. įmonės (duomenys neskelbtini) gydytojo centro gautomis pajamomis, teismas S. K. įmonės (duomenys neskelbtini) gydytojo centro pajamas įtraukė į bendrą dalytiną turtą ir šis turtas buvo padalytas taikant kompensacijos mechanizmą (CPK 12, 178 straipsniai).
Atsakovas pateikė teismui papildomą reikalavimą, kuriuo prašo papildomai padalyti S. K. įmonės (duomenys neskelbtini) gydytojo centro 2006 – 2012 metais gautas pajamas. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove ir mano, kad šis reikalavimas negali būti tenkinamas dėl to, kad minėtas turtas – įmonės pajamos, buvo įvertintos ir įtrauktos į sutuoktinių bendro ir dalytino turto balansą, nes ekspertize nustatant įmonės rinkos vertę, buvo vertinamos ir įmonės pajamos bei pelnas. Tai reiškia, kad papildomo reikalavimo dalykas yra tapatus byloje jau išspręstam reikalavimui, apelianto 2015-03-17 raštu yra pareikštas ne papildomas reikalavimas, o prašymas patenkinti reikalavimą, kuris jau buvo patenkintas. Sutiktina su ieškove, kad dėl paminėtų priežasčių nėra pagrindo tenkinti to paties reikalavimo antrą kartą, nes ginčas yra taip tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnis, CPK 296 straipsnis).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovės įmonės vykdoma veikla nėra ūkinė ar komercinė. S. K. įmonė (duomenys neskelbtini) gydytojo centras, kaip nurodo ieškovė, yra Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaiga, finansuojama teritorinės ligonių kasos, su kuria kiekvienais metais sudaroma sutartis. Didžiąją dalį pajamų (apie 90 procentų) įmonė gauna iš teritorinės ligonių kasos už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kurios panaudojamos darbo užmokesčiui, (įmonėje dirba 25 darbuotojai iš kurių 11 gydytojai), sutiktina, kad šios pajamos negali būti dalijamos. Be to, pabrėžtina, kad atsakovas prašo dalyti įmonės pajamas, jis šias pajamas traktuoja siaurąja prasme. Sąvoka „pajamos“ apima ne vien pelną, kaip nepagrįstai mano atsakovas. 1-asis verslo apskaitos standartas „Finansinė atskaitomybė“ pajamas apibūdina kaip įmonės ekonominės naudos padidėjimą, pasireiškiantį turto (arba jo vertės) padidėjimu per ataskaitinį laikotarpį arba įsipareigojimų sumažėjimu, dėl kurio padidėja nuosavas kapitalas, išskyrus papildomus savininkų įnašus. Taigi, pajamomis laikomas tik įmonės ekonominės naudos padidėjimas, be to, pajamos apima ir išlaidas bei sąnaudas, o sutuoktinių patirtos (kaip ir įmonės) išlaidos nėra laikomos bendru turtu ir nėra dalijamos.
Apibendrinant išdėstytą, papildomo tyrimo metu byloje nenustatytos faktinės aplinkybės bei teisės normos, patvirtinančios atsakovo teisę į gydymo cento veikloje gautų lėšų dalį, dėl to atsakovo reikalavimų dalis dėl ½ dalies įmonės pelno priteisimo yra neįrodyta ir netenkintina (CPK 178 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta antrą kartą, į tai, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nesikeičia, pakartotina Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 26 d. nutarties rezoliucinė dalis. Dėl to nėra pagrindo iš naujo analizuoti bylinėjimosi išlaidų klausimo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutarties rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
atsakovo O. C. apeliacinio skundo dalies dėl iš ieškovės S. K. individualios įmonės gaunamų pajamų dalijimo netenkinti.
panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo dalį dėl S. K. (duomenys neskelbtini) gydymo centro pripažinimo ieškovės S. K. asmenine nuosavybe ir šią ieškinio dalį atmesti;
pakeisti Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo ir ieškovei S. K. priteisti S. K. (duomenys neskelbtini) gydymo centro patalpas (duomenys neskelbtini), kurių vertė 260 658 EUR (900 000 Lt), bei S. K. įmonę – (duomenys neskelbtini)gydymo centrą, 128 880,91 EUR (445 000 Lt) vertės, viso turto už 389 538,92 EUR (1 345 000 Lt);
panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo dalį dėl 111 444,34 EUR (384 795 Lt) kompensacijos priteisimo iš atsakovo O. C. ieškovei S. K. ir šią ieškinio dalį atmesti;
panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo;
kitas Palangos miesto apylinkės teismo 2013-07-22 sprendimo dalis palikti nepakeistas.