Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

A. K. 4212,80 Lt žalos, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 176,00 Lt bylinėjimosi išlaidų;

B. R. 7211,36 Lt žalos, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 301,00 Lt bylinėjimosi išlaidų;

S. J. 7908,44 Lt žalos, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 330,00 Lt bylinėjimosi išlaidų; taip pat prašė išreikalauti baudžiamosios bylos Nr. I-957-201/2001 medžiagą.

Ieškovių atstovas teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimus palaikė, o priešinį ieškinį, kaip nepagrįstą, prašė atmesti. Paaiškino, kad šiuo atveju reikia šioje civilinėje byloje teismo vertinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. baudžiamojoje byloje buvo atnaujintas procesas, byla išnagrinėta ir nutraukta. Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog ieškovės nepadarė jokių neteisėtų veikų. Taigi, minėtas prokuratūros nutarimas panaikino atsakovės prielaidas apie atleidimo teisėtumą. Pats UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinių dokumentų neišsaugojimą. Tiki, kad bendrovės vadovas S. R. pats sunaikino dokumentus bei siekia atsakomybės klausimą perkelti savo darbuotojams. Kaip matyti, vadovas per degalinę, įtraukdamas kuro pardavimą už mažesnę kainą, gryninosi pinigus. Nurodė, jog tarp ieškovių ir atsakovės buvo sudarytos neterminuotos darbo sutartys, pagal kurias bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo įdarbintos degalinėje operatorėmis. Taip pat su operatorėmis darbdavys pasirašė darbuotojo kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nes darbas susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu ir perdavimu. Buvo mokama minimali mėnesinė alga. Visus darbus ieškovės atliko tik su vadovybės žinia. Kaip išsiaiškino, buvo tam tikri sąrašai, barteriniai mainai su įmonėmis, kurios degalus pildavosi už vieną centą. Po to vykdavo tarp įmonių atsiskaitymai, o degalinėje kas dieną keičiantis pamainai, pateikiami duomenys, sutikrinama kasa ir perimami pinigai, kurie buvo laikomi po grindimis seife. Taip pat tekdavo realizuoti iš nelegalios talpos kurą, už kurį pinigus operatorės taip pat apskaitydavo. Atsakovei ieškoves apkaltinus materialinių vertybių grobstymu, kaip tyčia už tą laikotarpį buvo dingę įmonės dokumentai ir kontrolinės kasos juostos. Visi darbai degalinėje buvo atliekami tik su vadovybės žinia. Darbuotojos žinojo visą procesą ir vykdė tiesioginius vadovo nurodymus. Teisme ieškovės neginčijo ir aiškino tas aplinkybes, susijusias su tomis operacijomis, kurias vykdė vadovybės nurodymu. Degalinės vadovas E. kontroliavo ir prižiūrėjo operatorių darbą. Tikrino, ar visos operatorių ataskaitos jį pasiekė ir ar tinkamai atliko vadovybės paliepimus. Atsakovės reikalavimu prokuratūra net keletą kartų atliko ikiteisminius tyrimus, kurie, nesant rašytinių įrodymų, ieškovių atžvilgiu buvo nutraukti. Tačiau 2011 metais netikėtai „atsiranda“ firmos „Labena“ padaryta suvestinė excel formatu, kuri pateikiama į baudžiamąją bylą. Taigi, tyrimas pirmojoje instancijoje nebuvo atliktas tinkamai, nes, jų nuomone, nebuvo ištraukti ir sutikrinti su „Labenos“ suvestine kasos aparato juodosios dėžės duomenys. Kaip paaiškėjo tai buvo akivaizdūs neatitikimai, kurie negalėjo būti pagrindu, įrodinėjant žalos bendrovėje atsiradimą. Ieškovės degalinėje dirbo nuo pat jos atidarymo bei iš darbo buvo atleistos tik po to, kai gavus naują specialisto išvadą, buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas S. R.. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina ieškovių teiginius, jog jos negalėjo pasinaudoti degalinės pinigais ar turtu. Tai, kad darbuotojos vykdė tiesioginių vadovų reikalavimus, negali būti atleistos iš darbo, nes jų veiksmai teisėti. Ieškovė S. J. iki šiol darbo negavo, B. R. turi nedarbingumą, o A. K. ėmė dirbti „Office 1“. Prašo ieškinio reikalavimus tenkinti taip, kaip yra reglamentuota, nes, akivaizdu, kad ir neturtinė žala yra visiškai pagrįsta bei įrodyta. Ieškovės nepagrįstai buvo apkaltintos, patyrė atsakovės pažeminimus ir dėl to didelius išgyvenimus, sunkumus, nepatogumus, buvo daromas darbdavio „spaudimas“ teikti jam naudingus paaiškinimus, žadant už tai piniginę kompensaciją – nereikalautų iš ieškovių žalos bendrovei atlyginimo. Darbdavys, žinodamas, jog su atleidžiamomis iš darbo darbuotojomis neatsiskaitė, nepervedė nustatyta tvarka joms į banko korteles, o reikalavo atvykti už savo pinigus į (duomenys neskelbtini) atsiimti darbo užmokesčio. Akivaizdu, kad ieškovės pabūgo psichologinio spaudimo bei pas darbdavį nenuvyko, todėl iki šiol darbdavys joms yra skolingas. Ieškovių atstovas teigė, jog pakanka byloje duomenų, jog įmonė visą laikotarpį apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, todėl netinkamai ir neteisėtai vertėsi ūkine veikla. Priešinis ieškinys atmestinas, nes nėra sąlygų materialinei ieškovių atsakomybei kilti. Prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovės nepasidavė darbdavio spaudimui išeiti iš darbo „savo noru“ bei nesutiko apkalbėti bendradarbį J., todėl buvo atleistos pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013-10-019 nutartimi Nr. 2S-1465-513 atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-105-613/2012 ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės (c.b.A2-143823-122, b. l. 85-89). Ieškovės prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-13 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-14301-613 pakeisti: UAB „(duomenys neskelbtini)“ priešieškinį atmesti, o ieškovių ieškinį patenkinti visiškai (2013-04-10 DOK – 10113).

At­lei­di­mas iš dar­bo Darbo kodekso 136 straips­nio 3 da­lies 1 ir 2 punk­tuo­se nu­sta­ty­tais pa­grin­dais yra draus­mi­nė nuo­bau­da (Darbo kodekso 237 straips­nio 1 da­lies 3 punk­tas), ku­ri ga­li bū­ti tai­ko­ma tik esant draus­mi­nės at­sa­ko­my­bės pa­grin­dui (Darbo kodekso 10 straips­nio 1 da­lis, 136 straips­nio 4 da­lis). Nu­sta­tant draus­mi­nės at­sa­ko­my­bės pa­grin­dą ir są­ly­gas, ver­ti­nant dar­buo­to­jo el­ge­sį ir ski­riant draus­mi­nę nuo­bau­dą, pri­va­lu lai­ky­tis Darbo kodekso XVI sky­riaus ,,Dar­bo draus­mė“ nor­mų. Šioje byloje atsakovė teigė, jog iš darbo ieškoves atleido atsižvelgęs į padarytus darbo sutarties, pareigybinių instrukcijų, bendrovės darbo tvarkos, įskaitant kitų bendrovės lokalinių dokumentų, LR teisės aktų šiurkščius pažeidimus, taip pat Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros ikiteisminio tyrimo metu nustatytus tokius faktus: 1. Neteisėtą nuolaidų taikymą kurui, parduodamo degalų klientams kainą sumažinant iki 0,01 lito už litrą, dėl ko įmonei padaryti dideli materialiniai nuostoliai; 2. Padarytą veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo ar įmonės turto pasisavinimo požymių; 3. Pasinaudojimą pareigomis, siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims; 4. Nesąžiningą savo darbo funkcijų atlikimu (I tomas b. l.14-18). Darbdavys ieškovėms paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo nuo 2011-08-18, vadovaudamasis Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu (235 straipsnio 2 dalies 4 ir 7 punktai). Tačiau, atsakovė, apart pretenzijų ir reikalavimų atlyginti bendrovei žalą, jokių kitų įrodymų dėl ieškovių drausmės pažeidimų, neprideda (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Esant tokioms faktinėms bylos aplinkybėms, šalių paaiškinimams ir byloje pateiktiems įrodymams, darytina išvada, kad atsakovė, siekdama atleisti ieškoves, pagrinde rėmėsi tik Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūroje atliekamu ikiteisminiu tyrimu. Pažymėtina, kad nurodytas ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas ir 2013-01-10 nutarimu ieškovių atžvilgiu nutrauktas, nesant nusikaltimo ar nusižengimo požymių, t. y. ieškovės nepadarė nusikalstamos veikos (Baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalis). Taigi, nustatyta, kad kuras UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientams pagal sąrašą privalėjo būti apmokestinamas tik po 1 centą, t. y. ieškovės dirbo sąžiningai ir vykdė tiesioginių vadovų žodinius nurodymus (Darbo kodekso 228 straipsnis), todėl jos nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo ar turto pasisavinimo), už kurį būtų galima taikyti griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo (Darbo kodekso 237 straipsnio 3 dalis). Darbuotojų neteisėtų veiksmų nustatymui patvirtinti nėra būtini ikiteisminiai tyrimai ar teisminiai procesiniai dokumentai, nes jų neteisėti veiksmai gali būti įrodinėjami visomis įstatymu nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių visuma leistų teismui padaryti neabejotiną išvadą. Be to, darbdavys, skirdamas savo darbuotojams - ieškovėms drausminę nuobaudą, turėjo atsižvelgti į visas aplinkybes: į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir jo sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis minėtas pažeidimas buvo padarytas ir į tai, kaip ieškovės dirbo anksčiau. Kaip minėta, atsakovė nepaneigė ieškovių teiginių dėl žodinių vadovų nurodymų vykdymo, tokio tyrimo neatliko, jokių su tuo susijusių įrodymų nepateikė bei neatsižvelgė į darbuotojų nepriekaištingą pareigų atlikimą, todėl teismas turi pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė nepagrįstai ieškovėms kvalifikavo šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (Darbo kodekso 235 straipsnio 1 dalis, 238 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis).

Išanalizavus objektyviai, išsamiai ir visapusiškai visas bylos aplinkybes, šalių, jų atstovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, Teismas sutinka su ieškovių teiginiais, kad atsakovės pateiktieji rašytiniai įrodymai labiau leidžia manyti, jog atsakovė iš dalies neįrodė aplinkybių, grindžiančių ieškovių nesąžiningą darbo pareigų atlikimą, o ieškovių atlikti veiksmai, parduodant pagal sąrašą ar įtakingų bendrovės darbuotojų reikalavimus benziną už 1 centą, nagrinėjamoje byloje ne­ga­li bū­ti kva­li­fi­kuo­ja­mi kaip kal­ti, juos naudojant draus­mi­nės at­sa­ko­my­bės pa­grin­dui. Nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodė ieškovių visišką darbo pareigų atlikimo aplaidumą ar savivaliavimą. Byloje nėra pateiktų leistinų rašytinių duomenų, kas leistų daryti pagrįstą išvadą dėl ieškovių savivaliavimo, piktnaudžiavimo savo teisėmis ar uždarbiavimo savo naudai (Civilinio proceso kodekso 185, 197, 200 straipsniai).

Darbo kodekso 235 straips­nio 2 da­lies 4 punk­to pras­me sa­va­va­lia­vi­mas aiš­kin­ti­nas kaip aki­vaiz­dus tei­sės ak­tų nu­sta­ty­tos pa­rei­gų vyk­dy­mo ar­ba tei­sių įgy­ven­di­ni­mo tvar­kos ne­pai­sy­mas. Tai dar­buo­to­jo vei­ki­mas aki­vaiz­džiai ir ne­pa­tei­si­na­mai ne­pai­sant nu­sta­ty­tos jo kom­pe­ten­ci­jos, veiks­mų at­li­ki­mas ig­no­ruo­jant pri­va­lo­mą jų at­li­ki­mo tvar­ką ir pan. Dar­buo­to­jo draus­mi­nė at­sa­ko­my­bė yra tik in­di­vi­du­a­li. Ji kon­kre­čiam dar­buo­to­jui ga­li bū­ti tai­ko­ma tik už šio dar­buo­to­jo kal­tus ne­tei­sė­tus veiks­mus ar­ba ne­vei­ki­mą. Dar­buo­to­jo kal­tė, ku­ri ga­li­ma ty­čios ar­ba ne­at­sar­gu­mo for­mo­mis, nė­ra pre­ziu­muo­ja­ma (Darbo kodekso 236 straips­nis). Dar­buo­to­jo ne­tei­sė­ti veiks­mai ar­ba ne­vei­ki­mas dar­bo draus­mės pa­žei­di­mo at­ve­ju reiš­kia­si dar­bo pa­rei­gų ne­vyk­dy­mu ar­ba ne­tin­ka­mu jų vyk­dy­mu dėl dar­buo­to­jo kal­tės (Darbo kodekso 234 straips­nis). Dar­buo­to­jai, įgy­ven­din­da­mi sa­vo tei­ses bei vyk­dy­da­mi pa­rei­gas, tu­ri lai­ky­tis įsta­ty­mų, gerb­ti ben­dro gy­ve­ni­mo tai­syk­les bei veik­ti są­ži­nin­gai, lai­ky­tis pro­tin­gu­mo, tei­sin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pų. Drau­džia­ma pik­tnau­džiau­ti sa­vo tei­se (Darbo kodekso 35 straips­nio 1 da­lis). Dar­buo­to­jai, įgy­ven­din­da­mi dar­bo tei­ses ir vyk­dy­da­mi pa­rei­gas, ne­tu­ri pa­žeis­ti ki­tų as­me­nų tei­sių ir įsta­ty­mų sau­go­mų in­te­re­sų (Darbo kodekso 35 straips­nio 2 da­lis). Darbo kodekso 228 straips­ny­je nu­sta­ty­tos pa­grin­di­nės dar­buo­to­jų pa­rei­gos, ku­rių pri­va­lo lai­ky­tis vi­si dar­buo­to­jai.

Taigi, darytina išvada, kad ieškovės iš darbo atleistos nesant nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl tenkintinas prašymas – pripažinti jų atleidimą iš darbo neteisėtu (Darbo kodekso 124 straipsnis, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas straipsnis); atleidžiant jas, įsiteisėjus šiam sprendimui, iš darbo teismo sprendimu. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad darbuotojos į pirmesnį darbą negali būti grąžinamos dėl to, kad gali joms būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Kaip matyti, dar 2011 metais darbdavys siekė operatores jų pačių pareiškimu atleisti. Tačiau joms nesutikus rašyti prašymų, buvo išreikštas nepasitikėjimas jų atliekamu darbu bei ieškovės atleistos už šiurkštų pareigų pažeidimą (Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalis).

Akivaizdu, kad darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalėjo išmokėti visas joms priklausančias pinigų sumas (Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju darbdavys (atsakovė) nepateikė įrodymų, kad ji atsiskaitė su ieškovėmis laiku ir tinkamai, o visi byloje pateikti duomenys (prašymas nurodyti banko sąskaitos numerius, siųstos pretenzijos bei reikalavimas atvykti į (duomenys neskelbtini) atsiimti darbo užmokesčio) vertintini, kaip atsiskaityti su atleistais darbuotojais formaliu vengimu. Taip pat, esant byloje UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų paaiškinimais ir parodymais, labiau tikėtina ieškovių teiginiais, kad joms atvykus į vietą, galimai jų atžvilgiu būtų taikytas psichologinis spaudimas. Tačiau tokia aplinkybė neatima iš ieškovių pareigos pranešti atsakovei, dėl kokių priežasčių negali pačios atvykti ir nedelsiant prašyti pervesti pinigus į jų nurodytas asmenines banko sąskaitas. Atsakovė teismui pateikė duomenis (II tomas b. l. 126), kad įsiskolinimas atleidus ieškoves iš darbo atsirado nuo 2011-08-19: A. K. neišmokėta 484,80 Lt darbo užmokesčio; B. R. – 755,28 Lt, o S. J. – 695,68 Lt. Ieškovėms atlyginimą atsakovė pervedė į jų nurodytas sąskaitas 2012-04-27 (II tomas b. l. 127-131). Ši faktinė aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad dėl darbo užmokesčio gavimo pačios ieškovės iš dalies buvo nepakankamai rūpestingos ir apdairios, todėl delspinigiai dėl negauto darbo užmokesčio iš atsakovės joms nepriteistini.

Svarbu paminėti, kad atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju susideda iš dviejų dalių: finansinės ir teisinės. Darbo kodekso 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tokios darbdavio prievolės neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-23 nutartis, bylos Nr. 3K-3-625/2008; 2009-07-07 nutartis, bylos Nr. 3K-3-305/2009; 2011-03-21 nutartis, bylos Nr. 3K-3-116/2011).

Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Ieškovių vidutinis darbo užmokestis yra: S. J. - 1130,96 Lt, A. K. – 1034,00 Lt ir B. R. – 300,70 Lt.

Taigi, jeigu darbdavys išmoka atleidžiamiems darbuotojams mažesnę už jų vidutinį darbo užmokestį sumą, tai tokiais atvejais mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis už uždelstą atsiskaityti laiką. Bylos duomenimis pagrįsta, kad ieškovėms atleidimo iš darbo (011-08-18) dieną neišmokėta atlyginimo: S. J. – 695,68 Lt, A. K. – 484,80 Lt ir B. R. – 755,28 Lt. Kaip minėta, faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad dėl uždelsimo atsiskaityti su ieškovėmis yra vien atsakovės kaltė (Civilinio proceso kodekso 185 straipsnis). Šiuo atveju išmokos pagal Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį dydis apskaičiuotinas taip: ieškovių vidutinį darbo užmokestį dauginant iš uždelsimo atsiskaityti laiko, nepriteisiant už tą laikotarpį delspinigių. Bylos duomenimis ieškovių vidutinis darbo užmokestis yra: S. J. - 1130,96 Lt, A. K. – 1034,00 Lt ir B. R. – 300,70 Lt.

Pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatas, remiantis byloje pateiktais duomenimis, t. y. pavėluotai išmokėtu darbo užmokesčiu, nustatyta darbo savaitės trukme, taikant Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymais (2011 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. A1-535) patvirtintus metinius vidutinio mėnesio darbo dienų skaičių, darytina pagrįsta išvada, kad S. J. vidutinį darbo dienos užmokestį, pritaikius neapmokestinamąjį pajamų dydį bei neatskaičius privalomuosius mokesčius (pajamų mokestį, sveikatos draudimą, pensijų ir socialinį draudimą) sudaro 729,54 Lt ((695,68+34,05+0):21=34,74 Lt); A. K. – 518,91 Lt ((484,80+34,05):21=24,71 Lt); B. R. – 334,74 Lt (( 300,70+34,05):21=15,94 Lt. Tokiu būdu, ieškovėms S. J. ir A. K. nuo atleidimo iš darbo dienos (2011-08-18), atsižvelgiant į mokamą atlyginimą kitoje darbovietėje bei B. R. nuo 2011-08-18 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteistinas paskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis ir penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos (Darbo kodekso 124, 140, 141, 204, 226 straipsniai).

Iš bylose esančių įrodymų, šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, kad ieškovės savo iniciatyva klientams nuolaidų nedarė, nerengė atliktų darbų mėnesio ataskaitų ir nepasisavino atsakovės įvardintų sumų, t. y. nepažeidė materialinės atsakomybės sutarčių sąlygų. Atsakovė ieškovių kaltės ir neteisėto veikimo, dėl kurios bendrovei atsirado žala bei su tuo susijusio priežastinio ryšio leistinais rašytiniais įrodymais nepagrindė, todėl priešinis ieškinys, kaip neįrodytas, atmestinas (Darbo kodekso 255, 256 straipsniai, Civilinio proceso kodekso 178, 179, 197, 200 straipsniai).