Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. nuosprendžiu paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas J. M. atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

K. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas M. M. atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Priteista nukentėjusiajam A. M. solidariai iš J. M., K. L. ir M. M. 40 (keturiasdešimt) litų turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M., K. L. ir M. M. nuteisti už tai, kad 2011 m. kovo 29 d., apie 9.00 val., (duomenys neskelbtini) r., veikdami bendrininkų grupėje, J. M. išėmus A. M. priklausančio ūkinio pastato langą, per jį įsibrovė į A. M. priklausantį ūkinį pastatą ir pagrobė 80 kg metalo laužo, kurio vertė 80 litų, tuo padarydami A. M. 80 Lt turtinę žalą, po ko, tęsdami nusikalstamą veiką ir veikdami vieninga tyčia, 2011 m. kovo 29 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini) r., veikdami bendrininkų grupėje, per išimtą A. M. priklausančio ūkinio pastato langą, įsibrovė į A. M. priklausantį ūkinį pastatą, tačiau svetimo turto nespėjo pagrobti, nes buvo pastebėti nukentėjusiojo A. M..

Nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (Lietuvos Respublikos BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Nuteistųjų J. M., K. L. ir M. M. kaltė, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Nagrinėjamos bylos aplinkybės tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus, o juos vertindamas ir kvalifikuodamas nuteistųjų padarytą veiką, išsamiai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus įrodymus atmeta. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė. O apelianto nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Byloje nustatyta, dėl to ginčo byloje ir nėra, kad J. M., K. L. ir M. M. 2011 m. kovo 29 d., apie 9.00 val., (duomenys neskelbtini) r., veikdami bendrininkų grupėje, J. M. išėmus A. M. priklausančio ūkinio pastato langą, per jį įsibrovė į A. M. priklausantį ūkinį pastatą ir pagrobė A. M. priklausant turtą, po ko, tęsdami nusikalstamą veiką ir veikdami vieninga tyčia, 2011 m. kovo 29 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini) r., veikdami bendrininkų grupėje, per išimtą A. M. priklausančio ūkinio pastato langą, vėl įsibrovė į A. M. priklausantį ūkinį pastatą, tačiau svetimo turto nespėjo pagrobti, nes buvo pastebėti nukentėjusiojo A. M..

Šioje byloje, viena iš nukentėjusiojo esminių ginčijamų aplinkybių yra nuteistųjų pagrobto turto vertė bei tai, kaip galima suprasti iš skundo turinio, kad šioje byloje nuteisti asmenys, nukentėjusiojo įsitikinimu, yra atlikę nusikalstamas veikas 2011 m. vasario mėnesį pas V. M., po to 2011 m. kovo 22 d. bandė pagrobti iš tų pačių nukentėjusiajam priklausančių patalpų 45 kW galios elektros variklį su kėlimo priemone pagrobta iš V. M., po to 2011 m. kovo 29 d. tie patys asmenys su įrankiais (raktais) pagrobtais iš V. M. jo įmonėje pagrobė tą patį 45 kW galios elektros variklį, galandimo stakles ir neatstatomai išardė metalo frezavimo stakles.

Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, pritaria apylinkės teismo išvadai, kad išskyrus nepagrįstus ir prieštaringus nukentėjusiojo parodymus, kad kaltinamieji vagystės metu iš jam priklausančių pastatų pagrobė užgalandymo stakles, elektros variklį ir nepataisomai išardė universalias metalo frezavimo stakles, byloje jokių kitų objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti šiuos apelianto teiginius, nėra. Grįsdama tokią padarytą išvadą, kolegija atkreipia dėmesį į paties nukentėjusiojo A. M. prieštaringą poziciją ir jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. kovo 29 d. rašytame protokole-pareiškime, A. M. nurodė, kad 2011 m. kovo 29 d., apie 14.00 val., jis, atvažiavęs į (duomenys neskelbtini) r., prie jam priklausančių ūkinių pastatų, pamatė jaunuolius, po to, pastebėjęs išimtą langą per jį įlipo į pastato vidų, ir apžiūrėjęs patalpas pastebėjo, kad yra dingę įvairių daiktai, kokie konkrečiai daiktai pagrobti, jis žadėjo pranešti vėliau ir pateikti duomenis, kokia žala dėl jo turto pagrobimo jam padaryta (1 t., 3 b. l.). Tos pačios dienos apklausos protokole A. M. nurodė, kad iš jo sandėlio buvo pagrobta daug įvairių daiktų (1 t., 45-46 b. l.). Tuo tarpu 2011 m. balandžio 13 d. apklausos metu, A. M. jau teigė, kad pretenzijų vagims neturi, civilinio ieškinio nereikš, iš įmonės patalpų niekas nepavogta, o supirktuvėje apžiūrėjęs metalo laužą suprato, kad tai ne iš jo pagrobtas metalas (1 t., 47-48 b. l.). 2011 m. birželio 30 d. apklausos metu A. M. atsisakė duoti parodymus (2 t., 28-29 b. l.). Dar vėlesnės apklausos metu 2011 m. rugpjūčio 30 d., A. M. atsisakė nuo ikiteisminio tyrimo veiksmų ir parodė, kad pateiks nušalinimą visai ikiteisminio tyrimo tarnybai (2 t., 106-107 b. l.). Už trukdymą atlikti ikiteisminį tyrimą, 2011 m. liepos 20 prokurorės nutarimu A. M. buvo skirta 650 Lt bauda (2 t., 41-42 b. l.). O jau teisminio bylos nagrinėjimo metu – 2013 m. balandžio 9 d., t. y. po įvykio praėjus daugiau nei dvejiems metams, nukentėjusysis A. M. parodė, kad iš jo buvo pavogtas elektros variklis, išardytos frezavimo staklės, nuimti judantys stalai (4 t., 58-59 b. l.). Taigi akivaizdu, kad tokie nukentėjusiojo asmens parodymai negali būti pripažinti nei nuosekliais, nei neprieštaringais, todėl jais remtis, ir didinti nuteistiesiems inkriminuotos veikos apimtį, apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nemato objektyvaus pagrindo.

Priešingai nei nuteistųjų apylinkės teismo posėdžio metu duoti bylai reikšminguose aplinkybėse nuoseklūs ir tapatūs parodymai, kai jie patvirtino savo pagarsintus pirminius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai jie buvo nurodę, kad įsibrovė į fermą ir pagrobė įvairių metalinių vamzdžių, metalo laužą, kurį nuvežė parduoti ir gavo nuo 80 iki 100 Lt (1 t., 54-55, 105-106, 143-144 b. l.). Taip pat parodė tai, kad nukentėjusiojo ieškinyje nurodytų pagrobtų daiktų nepagrobė, kad sandėlyje buvo metalo laužas, o ne detalės, jog staklių ir variklio nepagrobė (4 t., 60-62 b. l.). Be to, pastebėtina tai, kad tokie nuteistųjų parodymai, o būtent tai, kad nuteistieji iš nukentėjusiajam A. M. priklausančių ūkinių pastatų pagrobė tik metalo laužą, o ne konkrečius daiktus ir detales, atitinka ir liudytojo V. Š., kuris tuo metu dirbo metalo supirktuvėje ir iš nuteistųjų priėmė jų atvežtą metalo laužą, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, kad jis nurodė, kad 2011 m. kovo 29 d. į metalo supirktuvę atvykę trys jaunuoliai atvežė apie 80, iki 100 kg juodojo metalo laužo, buvo vamzdukai, rėmukai, staklių mazgų, elektros variklio nebuvo, ir jį pridavė, jis jiems už metalą galėjo sumokėti apie 40 45 Lt, tiksliai neprisimena (1 t., 50 b. l., 2 t., 63-64 b. l., 4 t., 31-32 b. l.). O tokius aptartus liudytojo parodymus atitinka ir iš metalo supirktuvės paimtų 2011 m. birželio 13 d. (vamzdžių) apžiūros protokolas (2 t., 22-24 b. l.). Todėl kolegija remiasi šiais teismo posėdžio metu duotais nuteistųjų parodymais ir posėdžio metu pagarsintais jų pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi jie atitinka ir papildo vieni kitus ir liudytojo V. Š. parodymus bei rašytinę byloje esančią medžiagą. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji J. M., K. L. ir M. M. 2011 m. kovo 29 d., apie 9.00 val., (duomenys neskelbtini) r., įsibrovę į A. M. priklausantį ūkinį pastatą pagrobė 80 kg metalo laužo, kurio vertė 80 Lt, ir tuo padarė A. M. 80 Lt turtinę žalą.

Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios ir rezoliucinės dalių, apylinkės teismas, kaip ir apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad J. M., K. L. ir M. M. įsibrovę į A. M. priklausantį ūkinį pastatą pagrobė 80 kg metalo laužo, kurio vertė 80 Lt, tuo padarydami A. M. 80 Lt turtinę žalą, šios nukentėjusiojo dėl nuteistųjų neteisėtų veiksmų patirtos turtinės 80 Lt žalos pastarajam nepriteisė, o priteisė tik 40 Lt dėl išdaužto lango stiklo įsibraunant į patalpą. Todėl kolegijai, anksčiau išdėstytais ir aptartais duomenimis nustačius, kad nuteistieji įsibraudami į nukentėjusiajam priklausantį ūkinį pastatą ne tik padarė jam 40 Lt žalą, bet ir pagrobė metalo laužo už 80 Lt, sprendžia, kad ir ši nukentėjusiojo patirta turtinė žala turi būti solidariai priteista iš nuteistųjų. Dėl to šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, didinant iš nuteistųjų J. M., K. L. ir M. M. nukentėjusiojo A. M. naudai solidariai priteistą turtinės žalos atlyginimą iki 120 Lt (vieno šimto dvidešimties litų).

Kartu nagrinėjamoje byloje kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų ir jo apeliacinio skundo, tai ne pirma nukentėjusiojo turto atžvilgiu iš tų pačių ūkinių pastatų įvykdyta vagystė, kurios metu nukentėjusysis patiria žalą. Nepaisant to, nukentėjusysis nesiėmė jokių priemonių tinkamam savo turto apsaugojimui. Dėl to akivaizdu, jog nukentėjusiojo nurodytu laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 22 iki 2011 m. kovo 29 d., į nukentėjusiajam priklausančias patalpas patekti galėjo bet kas, ne vien nuteistieji. Nurodytos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl to, ar visą nukentėjusiojo A. M. nurodytą iš jo dingusį turtą galėjo pagrobti būtent šioje byloje nuteisti asmenys. Todėl dar ir dėl to, tenkinti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį (4 t., 77-78 b. l.) visa apimtimi ir priteisti jam iš nuteistųjų jo prašomą 15 730, 09 Lt turtinės žalos atlyginimą, remiantis tik nukentėjusiojo spėjimais ir prielaidomis, kurių jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina, nėra teisinio pagrindo.

Tačiau kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis dėl jo turto vagystės būtų patyręs tokią neturtinę žalą, kurią būtų galima įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sunku įrodyti konkretų patirtos neturtinės žalos dydį, nes išvardytų neturtinio pobūdžio praradimų pinigais neįmanoma išmatuoti, tačiau įrodymai (tiesioginiai ir netiesioginiai) turi pagrįsti žalos dydžio nustatymui reikšmingus aukščiau nurodytus kriterijus. Šios bylos faktinės aplinkybės įrodo, kad A. M. dėl nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos turėjo nepatogumų, išgyvenimų ir dvasinės pusiausvyros sukrėtimų dėl besikartojančių vagysčių. Šios aplinkybės įrodo, kad neturtinė žala nuteistųjų nusikalstamais veiksmais buvo padaryta ir ji turi būti atlyginta. Tačiau teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį įvertina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie liekamąsias pasekmes nukentėjusiojo sveikatai bei atsižvelgia į bylos aplinkybes ir į teisingumo, sąžiningumo, bei protingumo principus, ir sprendžia, kad nukentėjusiojo ieškiniu reikalaujama 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma yra per didelė, ir yra mažintina iki 1500 Lt, kuri iš nuteistųjų priteistina solidariai, o skundžiamas nuosprendis ir šioje dalyje keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.).

Dėl kitų nukentėjusiojo manymu įvykdytų šioje byloje nuteistų asmenų nusikalstamų veikų, pasisakytina tai, kad nukentėjusysis į policijos pareigūnus kreipėsi ir jiems pranešė tik apie 2011 m. kovo 29 d. iš jam priklausančių patalpų įvykdytą vagystę. Be to, pažymėtina tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, o gali būti tik pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, tačiau tai turi būti daroma laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos. Pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas turi įgaliojimus kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma BPK 256 straipsnio 1 dalyje nurodyto proceso dalyvio apeliaciniame skunde (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190/2012). Be to, BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su 256 straipsnio 1 dalyje nustatytu reguliavimu, pažymėtina, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiam teismui nesuteikiami įgaliojimai pakeisti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, kai paduotuose apeliaciniuose skunduose to nėra prašoma. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tokių prašymų nukentėjusysis savo apeliaciniame skunde nepateikė. Todėl visi apelianto skunde nurodyti samprotavimai, susiję su kitomis nuteistųjų galimai padarytomis teisei priešingomis veikomis, atmestini.

Apelianto skunde nurodyti teiginiai, kad nebuvo atliktos ekspertizės, jog tyrimo medžiagoje nėra užfiksuotas kirpimo įrankis, neatliktos kratos, neturi įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo veiksmai atliekami ikiteisminio tyrimo subjektui, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, nusprendus, jog tam tikrą veiksmą atlikti būtina; atliekant ikiteisminį tyrimą, neprivalo būti atliekami absoliučiai visi BPK nurodyti tyrimo veiksmai (BPK 164 str. 1 d., 178 str. 1 dalis). Kokius tyrimo veiksmus būtina atlikti, ikiteisminio tyrimo metu sprendžia pats ikiteisminio tyrimo subjektas.

Atsakant į nukentėjusiojo skunde nurodytus teiginius dėl akivaizdžių liudytojos L. Š. dokumentų klastojimo požymių taisant įrašus įtariamojo J. M. 2011-03-30 apklausos protokole (1 t., 54 b. l.), kuriame matosi korektoriaus dažų žymės, pirmiausia pastebėtina tai, kad vien ta aplinkybė, kad buvo taisomas įrašas įtariamojo apklausos protokole, dar nereiškia, kad aptariamas dokumentas buvo suklastotas. Antra, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžiu metu apklaustos liudytojos L. Š. parodymų, ji paaiškino ir tokio taisymo aplinkybes bei parodė, kad rašant kompiuteriu buvo suklysta, o ranka ji pataisė įrašą ir šalia parašė prierašą „taisymu tikėti, tyrėja L. Š.“ (1 t., 54 b. l.). Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, tai nelaikytina dokumento klastojimu, todėl tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad teismui netenkinus jo prašymo teismo posėdyje apklausą atlikti sekančia tvarka – apklausti kaltinamuosius, liudytojus po to kviesti jį kaip nukentėjusįjį, taip buvo pažeistos jo teisės ir jis buvo priverstas duoti parodymus pirmiau kaltinamųjų. Lietuvos Respublikos BPK 272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nagrinėjant bylą teisme dalyvauja keli kaltinamieji ir jie pageidauja duoti parodymus, parodymų davimo eilę nustato teismas, atsiklausęs kaltinamųjų ir jų gynėjų nuomonės. Šiaulių apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolas tvirtina, kad teisėjas, spęsdamas klausimą dėl įrodymų tyrimo tvarkos, iš tiesų, netenkino nukentėjusiojo prašymo pirma apklausti liudytojus, kaltinamuosius, o tada nukentėjusįjį ir nutarė pirma apklausti liudytojus, nukentėjusįjį, o tada kaltinamuosius (4 t., 31 b. l.), tačiau tai dar nereiškia, kad buvo pažeistos nukentėjusiojo teisės, kadangi Lietuvos Respublikos BPK 272 straipsnio 2 dalyje aiškiai nustatyta, kad parodymų davimo eilę nustato teismas. Be to, su nukentėjusiojo siūloma parodymų davimo eile nesutiko nei kaltinamieji, nei prokurorė, nei jų gynėjai (4 t., 57 b. l.). Todėl apelianto prašomo prašymo netenkinimas jokiu būdu neleidžia teigti apie kokį tai nukentėjusiojo teisių pažeidimą.

Taip pat nesutiktina su nukentėjusiojo teiginiu, kad teisėjas E. B. nutaręs nespręsti nušalinimo klausimo nutartimi, motyvuodamas tuo, kad šis klausimas yra išspręstas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi, o naujų duomenų nukentėjusysis nepateikė, padarė procesinį pažeidimą. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolas tvirtina, kad apeliantas nutyli, jog jo prašymas buvo atmestas ne vien todėl, kad nušalinimo klausimas buvo jau išspręstas nutartimi (4 t., 23 b. l.) bet ir todėl, kad pradėjus įrodymų tyrimą, nušalinimas negali būti reiškiamas (4 t., 58 b. l.), o tai visiškai atitinka BPK 59 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Kiti nukentėjusiojo skunde nurodyti teiginiai, kad teismas nepagrįstai netenkino ir jo 2013-04-25 prašymo – apžiūrėti daiktinius įrodymus (t. y. iškomplektuotus įrengimus vagystės metu) įvykio vietoje, bei tos pačios dienos prašymo apžiūrėti nusikaltimo vietą, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Atkreipiamas apelianto dėmesys, kad teismas, vertindamas bei svarstydamas pateiktus prašymus, pagrįstai vadovavosi kriterijumi, ar šie prašymai turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visus nukentėjusiojo prašymus teismas sprendė teisiamajame posėdyje ir dėl šių prašymų priėmė motyvuotus sprendimus (4 t., 90-92 b. l.). Todėl tai, kad teismas netenkino visų apelianto prašymų, nereiškia, kad teismas padarė kokius tai procesinius pažeidimus.

Nukentėjusiojo apeliacinio skundo reikalavimai – priimti nutartis dėl (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK kriminalinio skyriaus darbuotojo A. T. galimos nusikalstamos veikos tyrimo, dėl (duomenys neskelbtini) AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK tyrėjos L. Š. galimos nusikalstamos veikos tyrimo, dėl UAB „V.“ sandėlininko V. Š. galimos nusikalstamos veikos tyrimo, atmestini kaip nepagrįsti. Iš tiesų, nagrinėjimo teisme metu paaiškėjus, kad gali būti padaryta nusikalstama veika, teismas, vadovaudamasis BPK 257 straipsnio nuostatomis, tai praneša prokurorui. Tačiau nagrinėjamos bylos duomenys tokių išvadų daryti neleidžia. Bylos medžiaga tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad ir kiti asmenys, ne tik kaltinamieji, gali būti padarę kokias tai nusikalstamas veikas. Tokių duomenų nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl aukštesnės instancijos teismui, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nebuvo ir nėra įstatyminio pagrindo pranešti prokurorui apie kitą ar kitas kitų asmenų galimai padarytas nusikalstamas veikas.

Nukentėjusiojo skunde nurodytas pareiškimas, kad apylinkės teismo nuosprendis – neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismo teisėjas E. B. buvo šališkas, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų aplinkybių. Tokių aplinkybių apeliantas skunde nenurodė, tokių aplinkybių buvimo nepatvirtina ir bylos medžiaga. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo šališkumo neįžvelgė ir pats nukentėjusysis A. M. rašydamas apeliacinį skundą, nes jame neprašė skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti dėl to, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą apeliantas įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus nukentėjusiojo skunde nurodytus pažeidimus.

Teisėjų kolegija, apelianto skunde nurodytus teiginius, jog priimant nuosprendį pirmosios instancijos teismas padarė visą eilę BPK pažeidimų, juos laiko tik subjektyvia nukentėjusiojo nuomone ir pažymi, kad tai, jog teismas vertino ištirtus įrodymus kitaip negu to norėtų nukentėjusysis, nėra esminis BPK pažeidimas, nes įstatymu įrodymų vertinimo prerogatyva suteikta teismui. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi ir norėtų nukentėjusysis, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Ir nors nukentėjusysis skunde nurodo, kad apylinkės teismas nuteistiesiems paskyrė nepagrįstai švelnias bausmes, tačiau kolegija neturi pagrindo abejoti ir nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems skirtomis bausmėmis. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į jų padarytos veikos pavojingumo laipsnį, į tai, kad veikdami bendrininkų grupėje padarė vieną apysunkį nusikaltimą, įvertino jų padarytos veikos motyvus ir tikslus – iš savanaudiškų paskatų, atsižvelgė ir į jų asmenybes. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad nuteistųjų asmenybių ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nukentėjusysis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta. Taigi, skiriant nuteistiesiems bausmes, BK bendrosios dalies normos (BK 54, 61 straipsniai) taikytos tinkamai, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, kad už vieno tyčinio nusikaltimo padarymą nuteistiesiems paskirtos bausmės yra aiškiai per švelnios ir neatitinkančios bausmės paskirties. Kartu pastebėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuteistųjų J. M., K. L. ir M. M. nukentėjusiojo A. M. naudai solidariai priteistą turtinės žalos atlyginimą padidinti iki 120 Lt (vieno šimto dvidešimties litų).

Priteisti solidariai iš nuteistųjų J. M., K. L. ir M. M. nukentėjusiojo A. M. naudai 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.