Klaipėdos apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės V. Š. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. ieškinį atsakovei V. Š., institucija, teikianti išvadą byloje, – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo / pakeitimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas.

3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

4. Byloje nagrinėjamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, yra teisėta ir pagrįsta (CPK 263 str. 1 d.).

5. Remiantis informacinės teismų sistemos „Liteko“ ir nagrinėjamos bylos duomenimis, nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-10282-328/2014 nutraukė pareiškėjo R. Š. ir V. Š. santuoką, jų nepilnamečių vaikų M. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ir H. Š., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatyta kartu su V. Š.. 2018 m. liepos 24 d. nepilnamečiai vaikai M. Š. ir H. Š. paimti iš jiems nesaugios aplinkos – buto, adresu (duomenys neskelbtini), ir laikinai apgyvendinti BĮ Klaipėdos šeimos ir vaiko gerovės centre, kadangi namuose jų girta mama triukšmavo, vaikai nenorėjo būti su ja, jautėsi nesaugiai. Buvo nustatyta, kad vaikų motina V. Š., apsvaigusi nuo alkoholio, negali apsaugoti vaikų nuo juos žalojančio elgesio ir negali jais pasirūpinti. Abiem vaikams išreiškus pageidavimą, 2018 m. liepos 25 d. vaikai buvo perduoti jų tėvui R. Š., atstovui pagal įstatymą, gyvenančiam adresu (duomenys neskelbtini). 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi teismas tenkino ieškovo prašymą ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatė M. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ir H. Š., gim. (duomenys neskelbtini), laikiną gyvenamąją vietą su vaikų tėvu R. Š., iki kol bus priimtas teismo sprendimas dėl nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo iki teismo sprendimo priėmimo. Atsakovė V. Š. kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl sūnaus H. Š.. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. sausio 21 d. nutartimi atsisakė tenkinti atsakovės V. Š. prašymą. 2019 m. gegužės 23 d. teisme gautas pakartotinis atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 19 d. nutartimi atsisakė tenkinti V. Š. prašymą. Apeliantė pateikė atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2019 m. birželio 13 d. nutarties.

Dėl atskirojo skundo argumentų

6. Apeliantė atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria nuspręsta netenkinti prašymo dėl laikinai nustatytos nepilnamečio vaiko H. Š. gyvenamosios vietos kartu su ieškovu. Iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, pažeisdamas proceso teisės normas, padarė nepagrįstas išvadas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Ieškovas atsilepimo į apeliantės atskirąjį skundą nepateikė.

7. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Ši laikinoji apsaugos priemonė skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, tai yra turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas. Nusistovėjusios ir vaikui įprastos aplinkos keitimas kiekvienu atveju yra susijęs su emociniais išgyvenimais ir gali sukelti didesnę ar mažesnę socialinę bei psichologinę žalą. O šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai ir turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

8. Apeliantė nagrinėjamu atveju iš esmės nurodo, kad teismas vertindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes – tai, kad nors vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu, vaikai gyvena mokyklos bendrabutyje, o be to, jaunesnysis sūnus H. Š. nuo 2018 m. gruodžio 20 d. faktiškai gyvena kartu su atsakove. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visus byloje esančius duomenis, susipažinęs su abiejų vaikų teismo psichologijos ekspertizės aktais, sutinka su šiais apeliantės argumentais.

9. Pažymėtina, kad teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Šeimos bylose vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra grėsmė, jog iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems nepilnamečių vaikų ir dalyvaujančių byloje asmenų interesams. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas (CK 3.3 straipsnis).

10. Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams (CK 3.161 straipsnio 3 dalis). Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė). Vaiko šeima visų pirma yra jo tėvai, nepriklausomai nuo jų tarpusavio santykio kvalifikavimo (sutuoktiniai, buvę sutuoktiniai, partneriai, atskirai gyvenantys asmenys ir pan.). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo tėviškąsias pareigas – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai.

11. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatė M. Š. ir H. Š. laikiną gyvenamąją vietą su vaikų tėvu R. Š., iki kol bus priimtas teismo sprendimas dėl nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo iki teismo sprendimo priėmimo. Tačiau remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės faktiškai nėra tinkamai vykdomos, nors teisiškai laikina nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškovu, tačiau faktiškai vaikai su ieškovu negyvena, abu vaikai nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. gyveno (duomenys neskelbtini) gimnazijos bendrabutyje. Ieškovas vaikus atveža sekmadienį ir pasiima penktadienį. Savaitgaliais ieškovas dirba vestuvių muzikantu, todėl vaikų priežiūrą patiki seneliui. Nuo 2018 m. gruodžio 20 d. jaunesnysis šalių sūnus, jam susirgus, gyvena su atsakove, yra jos prižiūrimas, auklėjamas ir rūpinamasi jo sveikata.

12. Teismo psichologijos ekspertizių aktų išvadose aiškiai nuodyta, kad abiejų vaikų dabartinėje emocinėje būsenoje dominuoja vidinė įtampa, prasta emocijų reguliacija, vaikai nesijaučia saugūs, yra įsitempę ir visa tai yra tėvų nesibaigiančių konfliktų pasekmė. Po ilgesnės diskusijos su psichologe net vyresnysis sūnus M. Š. (palaikantis ieškovo pusę) prisipažino, kad likti vienam bendrabučio kambaryje vakare ir naktį nėra jauku ir gana vieniša, tad mieliau nakvynių bendrabutyje patogumą iškeistų į nakvynių namuose teikiamą jaukumą ir draugiją.

13. Ekspertizės išvadose apie vyresnįjį sūnų M. nurodoma, kad formuojasi neurotinio lygmens paranojinio tipo asmenybė, kurios raidą link žemesnio ribinės organizacijos lygmens gali pakreipti nesiliaujantis priešiškumas tėvų tarpusavio santykiuose, vaiko į(si)traukimas į tėvų tarpusavio konfliktą ir prasidėjęs motinos atstūmimo procesas. Psichologė prognozuoja, kad laiku nesuvaldžius tėvų tarpusavio konflikto, M. atstums savo motiną ir brolį, taip patirdamas didžiulę žalą savo paties psichologinei raidai, asmenybės integralumui, tarpasmeniniams santykiams bei adaptacijai visuomenėje. Vaiko emocinis ryšys su motina yra sutrikęs, su tėvu jį sieja emociškai artimiausias, tačiau pasižymintis prieštaringumu ir nesaugumu ryšys.

14. Ekspertizės išvadose apie jaunesnįjį sūnų H. nurodoma, kad abu tėvai yra emociškai reikšmingi vaikui asmenys, tačiau emociškai artimesnis ryšys berniuką sieja su motina. Vaiko bendravimas su tėvu yra įmanomas, tačiau tėvo draugijoje vaikas išgyvena didesnį nesaugumą ir įtampą, tikėtina, ne tik dėl buvusio tėvo elgesio keliamos baimės, bet ir dėl vaiko neužtikrintumo tuo, ar jis rūpi tėvui, subjektyviai išgyvenamo aktyvesnio tėvo domėjimosi ir tarpasmeninio bendravimo stokos. Psichologės teigimu, remiantis vaiko pasakojimu, jis galbūt yra patyręs psichologinį ir fizinį smurtą iš tėvo bei stebėjęs tėvo smurtinius veiksmus prieš motiną, tai laikytina emocinio smurto prieš vaiką forma. Po 2018 m. rudens vaikas jautėsi nesaugus, įsitempęs, užsisklendęs, pastebimas depresijos simptomų išreikštumas.

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ekspertizės aktų išvadas, mano, jog akivaizdu, kad abiejų vaikų emocinė, psichologinė būklė yra labai prasta dėl tėvų nuolatinių konfliktų ir ypač pablogėjo nuo 2018 m. rudens. Tai sutampa ir su vaikų apsigyvenimu mokyklos bendrabutyje. Nuo 2018 m. gruodžio 20 d. jaunesnysis sūnus gyvena su atsakove, nes jam susirgus, jis buvo paliktas mokyklos bendrabutyje, kur negalėjo būti slaugomas, turėjo naudoti medikamentus, ir todėl, nors vaiko gyvenamoji vieta laikinai nustatyta su ieškovu, vaiką namo parsivežė slaugyti atsakovė, kurios teigimu, ieškovas tam neprieštaravo. Bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad ieškovas prieštarauja, jog jaunesnysis sūnus nuo 2018 m. gruodžio 20 d. iki šiol faktiškai gyvena su atsakove. Priešingai, pokalbio su psichologe metu ieškovas nurodė, kad neprieštarautų, jog H. liktų gyventi pas motiną, jei tai atitinka tikrą vaiko norą. Ieškovas taip pat nepateikė atsiliepimo į atskirąjį skundą, neginčijo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo H. Š..

16. Atsižvelgiant į psichologinės ekspertizės išvadas ir į tai, kad teismui yra būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas, spręstina, kad abiem vaikams dėl tėvų nuolatinių konfliktų ir taip patiriant didelį stresą, jų apgyvendinimas ieškovo sprendimu mokyklos bendrabutyje, kai abu tėvai turi nuosavus gyvenamuosius būstus, yra ne tik nesuprantamas, bet ir nepateisinamas kaip keliantis didelę socialinę bei psichologinę žalą abiem vaikams.

17. Įstatymuose įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą. Vaikams gyvenant mokyklos bendrabutyje tokiu jiems sudėtingu laikotarpiu, neužtikrinama vaikų psichologinė bei socialinė raida, pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai. Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo tėviškąsias pareigas – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tačiau nagrinėjamu atveju matyti, kad šias pareigas ieškovas perkėlė mokyklos pedagogams ir mokyklos bendrabučio auklėtojoms, savaitgaliais savo tėvui, pareigos slaugyti ir gydyti sergantį vaiką taip pat nevykdė, nes sergantį vaiką į savo namus parsivežė atsakovė, o ne ieškovas.

18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepasisakė dėl mažamečių vaikų apgyvendinimo mokyklos bendrabutyje, neįvertino aplinkybės, kad jaunesnysis šalių sūnus nuo 2018 m. gruodžio 20 d. gyvena su atsakove, todėl priėmė nepagrįstą nutartį.

19. Abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios (CK 3.156 straipsnis). Kilęs tarp jų ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Seimas 1995m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Ratifikuota konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais, reglamentuojančiais klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Konvencijos 12 straipsnis įpareigoja teismą ir kitas institucijas, sprendžiant ginčus dėl vaikų, išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo nuomonę. Konvencija, kaip ir nacionaliniai įstatymai, vaiko amžiaus ribas dėl vaiko apklausos nenumato. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 4 dalis numato, kad, sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos tėvams gyvenant skyrium, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi. Kaip jau buvo minėta, CK 3.174 straipsnio 2 dalyje taip pat nustato, jog ginčą teismas išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Taigi vaiko norai ir pažiūros turi būti išsiaiškinti nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbiausia, jei jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Priimant sprendimą, vaiko norams turi būti skiriamas didelis dėmesys. Tačiau vertinant vaiko norus ir skiriant tam dėmesį, turi būti atsižvelgta į vaiko amžių ir jo brandumą. Taip pat vaiko norų vertinimas priklauso ir nuo jų motyvacijos, kurią pateikia vaikas. Be to, vaiko norus būtina vertinti atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, ypač į tai, ar vaiko norai atitinka jo interesus.

20. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo dėl laikinos vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, visiškai neskyrė dėmesio aptartuose įstatymuose įtvirtintam reikalavimui – ginčą spręsti, atsižvelgiant į vaiko norą, su kuriuo iš skyrium gyvenančių tėvų jis nori gyventi, ir vaiko nurodytus motyvus bei vaiko norų atitikimą jo interesams. Vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą (CK 3.164 straipsnis). Nepilnametis vaikas turi teisę dalyvauti sprendžiant bet kokį su juo susijusį klausimą. Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje įtvirtinta vaiko teisė reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisinio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Jungtinių Tautų Vaikų teisių komitetas 1997 metų Instrukcijoje dėl ataskaitų apie žmogaus teises pažymėjo, kad Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nustatyta vaiko teisė būti išklausytam gali būti įgyvendinama įvairiais būdais tiesiogiai, per atstovus ar kitus tam tinkamus asmenis, bei nurodė, kad visi šie būdai yra galimos alternatyvos, kiekvienas iš jų nustatytas tam, kad suteiktų vaikui geriausias galimybes išreikšti savo nuomonę laisvai ir informatyviai. Šios nuostatos taip pat įtvirtintos ir nacionalinėje teisėje – teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus (CK 3.177 straipsnis). Visais atvejais teismas, aiškindamasis vaiko pažiūras ir norus, turi išsiaiškinti, ar vaikas pakankamai brandus, kad juos suformuluotų ir išreikštų. Teismas, aiškindamasis, ar vaikas pakankamai brandus, kad suformuluotų ir išreikštų savo norus ir pažiūras, atsižvelgia į vaiko amžių ir išreikštą jų motyvaciją, ir tik teismui suabejojus vaiko gebėjimu suformuluoti ir išreikšti savo norus ir pažiūras, jis gali į teismo posėdį pakviesti ekspertą psichologą ar skirti psichologinę ekspertizę. Sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, vaikui sudarytos geriausios galimybės išreikšti savo nuomonę laisvai ir informatyviai. Savo norus ir pažiūras dėl gyvenamosios vietos nustatymo berniukai ne kartą išreiškė vaikų teisių apsaugos tarnybų darbuotojams, psichologams ir teismui.

21. Byloje gautas psichologinės ekspertizės aktas ir 2019 m. sausio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad H. Š. išreiškė aiškų norą gyventi su mama, be to, nustatyta tvirta šių norų motyvacija (bendrabutyje gyventi nepatinka, nejauku, vieniša, liūdna, baisu naktį vienam eiti iki tualeto, skriaudžia brolis ir nuteikinėja prieš jį draugus; tėčio bijo, pas jį nenori, nes iš jo patyrė daugiau smurto, tėtis labai stipriai mušė mamą, todėl su juo nesaugu, tėtis gali liepti nakvoti bendrabutyje, o į bendrabutį jis grįžti nenori, savaitgaliais tėtis palikdavo juos su seneliu, kuris vartoja alkoholį; su mama gyventi geriau, dabar gyvendamas su mama jaučiasi laimingas, tik ilgisi brolio ir gaili jo, kad šis turi nakvoti bendrabutyje, kur tokių mažų vaikų kaip jie niekas nepalieka).

22. Nors ekspertizės aktuose nustatyta, kad nė vienas iš vaikų nėra pakankamai brandus savo norams išreikšti, tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad šie norai prieštarautų vaiko interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Vaiko interesai reikalauja sudaryti tokias sąlygas vystytis, kad jis užaugtų sveika, intelektuali, dorovinga bei tvirta asmenybė. Spręsdamas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teismas turi įvertinti, ar aplinkoje, kurioje gyvena kiekvienas iš tėvų, atsižvelgiant į tėvų charakterio savybes, gyvenimo būdą ir kita, objektyviai galimas tokių sąlygų sudarymas.

23. Remiantis nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis 2018 m. liepos 24 d. nepilnamečiai vaikai M. Š. ir H. Š. paimti iš jiems nesaugios aplinkos – buto, adresu (duomenys neskelbtini), ir laikinai apgyvendinti BĮ Klaipėdos šeimos ir vaiko gerovės centre, kadangi namuose buvo triukšmaujama, mama buvo apsvaigusi nuo alkoholio, vaikai tuo metu nenorėjo būti su ja, jautėsi nesaugiai. Dėl to vaikai buvo perduoti ieškovui ir nustatyta laikinai jų gyvenamoji vieta su tėvu. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovės piktnaudžiavimas alkoholiu būtų ne vienkartinio, o nuolatinio ir tęstinio pobūdžio, priešingai, atsakovė turi nuolatinį darbą, pajamas, darbovietės charakterizuojama teigiamai, turi būstą, rūpinasi vaikais ir jų sveikata, ugdymu bei kitais interesais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, remiantis prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, ieškovės suteikiamos gyvenimo sąlygos vaikams namuose yra geresnės ir nesulyginamos su gyvenimu mokyklos bendrabutyje. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė nepateikė duomenų, jog laikinai nenustačius kitos vaiko gyvenamosios vietos, negu nustatyta teismo nutartyje, būtų iš esmės pažeidžiamos vaikų teisės, vertintinos kaip visiškai nepagrįstos.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr.35 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nustatant nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, tėvams gyvenant skyrium“ 6 punkto 4 dalyje nustatyta, kad teismas turi išsiaiškinti, ar vaikas, dėl kurio gyvenamosios vietos nustatymo vyksta ginčas, turi brolių ir seserų, kokie tarp jų santykiai, išsiaiškinti jų norus sprendžiamu klausimu. Brolių ir seserų atskyrimas, ypač tada, kai vaikus sieja glaudūs santykiai, mėgsta tarpusavyje bendrauti ir būti kartu, pažeistų vaikų interesus. Remiantis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad šalių sūnūs yra panašaus amžiaus, dėl kilusių ir ilgą laiką besitęsiančių tarp jų tėvų konfliktų, ilgą laiką buvę glaudūs vaikų tarpusavio santykiai 2018 m. rudenį pašlijo, tačiau psichologinės ekspertizės išvadose nustatyta, kad likę dviese vaikai mėgsta tarpusavyje bendrauti, būdami atskirai berniukai pasiilgsta vienas kito, norėtų gyventi abu kartu, tačiau išreiškia prieštaringas pozicijas, pas kurį iš tėvų, todėl skirtingų gyvenamųjų vietų nustatymas ilgalaikėje perspektyvoje pažeistų brolių interesą gyventi ir bendrauti vienam su kitu.

25. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-10257-889/2018 taikytas laikinąsias apsaugos priemones tik dėl sūnaus H. Š. laikinos gyvenamosios vietos nustatymo su ieškovu, iki bus priimtas sprendimas dėl nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo, apeliacinės instancijos teismas dėl kito nepilnamečio vaiko M. Š. laikinos gyvenamosios vietos nustatymo nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

26. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, todėl yra pagrindas skundžiamą nutartį pakeisti – panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo – laikinai nustatytos nepilnamečio vaiko H. Š. gyvenamosios vietos kartu su ieškovu. Dėl šios dalies klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti atsakovės V. Š. prašymą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-10257-889/2018 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo dėl nepilnamečio vaiko H. Š. laikinos gyvenamosios vietos nustatymo kartu su ieškovu. Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 335 straipsniu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. birželio 19 d. nutartį.

Panaikinti nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti atsakovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo – laikinai nustatytos nepilnamečio vaiko H. Š. gyvenamosios vietos kartu su ieškovu.

Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-10257-889/2018 taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl nepilnamečio vaiko H. Š., gim. (duomenys neskelbtini), laikinos gyvenamosios vietos nustatymo kartu su ieškovu.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.