Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-09-17 · Administracinė byla Nr. A-822-1036-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-09-17
Bylos Nr.
A-822-1036-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos apeliaciniam teismui
Kategorijos
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės byla Nr. A822-1036/2009
Procesinio sprendimo kategorija 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. rugsėjo 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei,dalyvaujant atsakovės atstovui Virginijui Varnaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. G. ir atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos apeliaciniam teismui dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėja R. G. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos apeliacinio teismo priteisti dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2008-03-01, kuris iš viso sudaro 328 535,11 Lt, įskaitant jai neišmokėtus 239 830,61 Lt (atsižvelgiant į infliaciją); 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas; 3) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2-4). Nurodė, kad dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėja. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – LR Vyriausybės 1997-06-30 nutarimas Nr. 689), tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. jai mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494). Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas jai buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Lietuvos Respublika neskyrė tinkamo finansavimo, 2000 – 2008 m. Lietuvos apeliacinis teismas jai nepagrįstai nepriskaičiavo 272 255,92 Lt ir neišmokėjo 198 746,81 Lt atlyginimo. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikė statistinę informaciją apie infliaciją, kuri 2007 m. gruodžio mėn., palyginti su 1999 m. gruodžio mėn., sudarė 21,1 procento, 2008 m. I ketvirčio (2008 m. kovo mėn., palyginti su 2007 m. gruodžio mėn.) - 3,8 procento. Infliacija nuo 2000 m. iki 2007 m. gruodžio mėn. sudaro 56 022,90 Lt. Už 2008 m. sausio – vasario mėn. infliacija sudaro 256,29 Lt. Visa nepriemoka kartu su infliacija sudaro 328 535,11 Lt.

Žemesnės instancijos teismas

Savo veiksmais atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat jos teises į įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime suformulavo teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą įtvirtinančių garantijų apsaugos konstitucinę doktriną, taip pat apibrėžė teisėjo materialinių garantijų pobūdį ir turinį – pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą. LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarime Nr. 1494 nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė minėtą nutarimą priėmė „atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“ ir atlyginimo koeficientą sumažino nuo 2,5 karto iki 1,75 karto. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį (atsižvelgiant į Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatą) teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Pabrėžė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki, neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta. Pareiškėjos įsitikinimu, kad LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nebuvo išlaikyta proporcingumo pusiausvyra tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 metų iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 nuo pat jo priėmimo dienos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Valstybė privalo savo prievolę įvykdyti visiškai, t. y. atsiskaityti su pareiškėja už visą laikotarpį.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu su pareiškėjos prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21-24).

Nurodė, kad panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje buvo skirta ekonominė ir finansinė ekspertizė. Ekspertizės išvadose konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonomine ir finansinė padėtis: „1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinant kitus ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui (angl. default)“. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Atsakovo manymu, kad tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000-01-01. Konstitucinio Teismo praktikoje yra bylų, kuriose buvo kitaip vertinta valstybės ekonominė ir finansinė padėtis 1999 metais ir vėliau (2005-08-23 nutarimas, 2007-11-13 nutarimas), todėl teismas, padarydamas priešingas išvadas, priėmė neteisingą sprendimą. Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000-2001 metams; minėtos ekonominės – finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjos teiginys, jog sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis buvo, tačiau pablogėjusi ne tiek, kad mažinti teisėjams atlyginimus, turėtų būti paremta bent kokiais įrodymais. Taip pat atsakovui neaišku, kokią politinę valią pareiškėja turi mintyje. 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama LR Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimus, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Atkreipia dėmesį į tai, kad 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus: teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui, valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui ir kt. Vyriausybė minėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Kai kurie jų kreipėsi į teismus dėl nepagrįstai sumažintų atlyginimų: šiose bylose Konstitucinis Teismas, sprendė, ar toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniui (Konstitucinio Teismo 2001-12-18 nutarimas). 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1 d. protokole Nr. 52 nurodyta, kad lėšų taupymo srityje Vyriausybė nusprendė sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių. Valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius (Lietuvos Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas), todėl vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 lito, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7784,2 lito. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1 d. priimtų „Principinių sprendinių 2000“ pagrindu 1999 m. gruodžio 28 d. buvo patvirtintos LR Vyriausybės 1999 – 2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonės. Juose priimti sprendimai dėl lėšų taupymo (10 priemonių), lengvatų mažinimo (5 priemonės) ir mokesčių, įplaukų į biudžetą ir jo fondus perskirstymo (8 priemonės), valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto subalansavimo (7 priemonės). Motyvuojant sunkia ekonomine ir finansine būkle, buvo priimti ir kiti teisės aktai atskirais klausimais - 1999 m. gruodžio 3 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1359, 1999 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1398, 1999 m. lapkričio 18 d. Seimo rezoliucija. Pažymėta, kad šioje byloje taikytinas Darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams (teisėjai yra valstybės pareigūnai). Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas savo pobūdžiu yra materialinis teisinis terminas. Nors šis terminas yra susijęs su analogiškos trukmės ieškinio senaties terminu, numatytu DK 27 straipsnyje, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teises į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Todėl šis terminas, kitaip negu ieškinio senaties terminas, negali būti atnaujinamas teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu ar šalių susitarimu pailginamas, t. y. jis yra imperatyvus (LR darbo kodekso komentaras, III dalis, 532 psl.).

Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas pateiktu atsiliepimu į prašymą nurodė (b. l. 17-19), kad teismai yra valstybės biudžetinės įstaigos, finansuojamos iš valstybės biudžeto (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 126 str.). Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Apeliaciniam teismui skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Teismas, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį (Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (toliau - Biudžetinės sandaros įstatymo) 5 str. 1 d. 1 p.). Biudžetinės sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne teismo, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pareiškėjos prašyme yra keliamas klausimas dėl teisėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, kuris, Lietuvos apeliacinio teismo manymu, turi būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau - Konstitucija) kaip tiesioginio taikymo aktu (Konstitucijos 6 straipsnis) bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Taigi teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybinės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės valdžios, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas ir kt.). Teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas yra įtvirtintas taip pat ir tarptautiniuose dokumentuose. Teisėjo darbo apmokėjimo apsauga - viena iš teisėjo nepriklausomumo garantijų. Europos chartijos dėl teisėjų statuso 6.1 punkte nustatyta, jog teisėjams, vykdantiems savo pareigas, už darbą turi būti apmokama tokiu lygiu, kad jie būtų apsaugoti nuo galimo spaudimo, kuriuo būtų siekiama daryti įtaką jų sprendimams ir elgesiui teisme, pažeidžiant jų nepriklausomumą ir nešališkumą. Antai, Europos teisėjų asociacija 2008-05-24 rezoliucija kreipėsi į Slovėnijos Vyriausybę ir Parlamentą su prašymu laikytis Konstitucinio Teismo nutarimo ir tarptautinių įsipareigojimų nustatant teisėjų atlyginimų sistemą. Lietuvos apeliacinis teisinas pažymi, kad oficialioje Lietuvos konstitucinėje doktrinoje yra suformuluota nuostata, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad butų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Tačiau bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansine būklė yra itin sunki. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 išaiškino, jog „nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ teisėjų atlyginimų mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti [...] valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėtojo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. [...] Be to, vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu, taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansines būklės trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą“. Tokia yra teismų formuojama praktika sprendžiant analogiškas nagrinėjamai bylas. Kaip ne kartą pažymėta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, o bet koks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstine teisėjų kolegija 2007 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, nurodė, kad sunkios valstybės ekonominės ir finansines būklės įrodinėjimo našta priklauso valstybei, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė (CK 6.273 str.).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 16 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės 87 565,72 Lt (aštuoniasdešimt septynis tūkstančius penkis šimtus šešiasdešimt penkis litus 72 ct) neišmokėto atlyginimo pareiškėjai R. G.. Kitoje dalyje prašymą atmetė.

Teismas, nagrinėdamas ginčą, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A10-01/2007. Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimui ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Savo esme analogiškos nuostatos, susijusios su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu ginčijamu laikotarpiu, nurodytos ir 2007-01-18 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 priimtoje nutartyje: teismas, be kita ko, nurodė, Konstitucinio Teismo oficiali konstitucinė doktrina suponuoja išvadą, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Todėl nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atliktas teisėjų atlyginimų mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti, kiek šis mažinimas atitiko aukščiau nurodytas sąlygas.

Teismas nustatė, kad LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, kuriuo nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d., buvo priimtas atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Šis nutarimas pagal Konstitucijoje įtvirtintą principą, kad teisėjams mažinti atlyginimus galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, – buvo laikino pobūdžio. Lietuvos Konstitucinis Teismas nurodė (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas), kad LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime suformuluotas išaiškinimas, „...kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos...“. Taigi, vertinant, ar LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimo mažinimas buvo pagrįstas, reikšmingas laikotarpis yra nuo 2000-01-01 iki 2000-09-07, kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kurio atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Laikotarpiu nuo 2000-09-07 iki 2001-07-18, kada įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, galiojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ir jo atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, teismo manymu, reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Atsižvelgęs į LR darbo kodekso 298 str., numatantį, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, yra teismas priėjo išvadą, kad pareiškėja yra praradusi galimybę per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo.

Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad teisėjų atlyginimų mažinimas bylai reikšmingu laikotarpiu (nuo 2000-01-01 iki 2000-09-08) įvykdytas teisėtai ir pagrįstai: itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties buvimą patvirtina Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizė bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-216-55/2007 dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo aktas, kuris nagrinėjamoje byloje vertinamas kaip rašytinis įrodymas (b. l. 36-104). Ekspertų išvadose nurodyta, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (b. l. 103-104). Sunkios ekonominės padėties buvimas konstatuotas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005-08-23 nutarime ir 2007-11-13 sprendime. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimų mažinimas buvo neproporcingas, t. y. diskriminacinis, atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu: 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tarp jų ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurindama ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas nuo 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Tai rodo, kad atlyginimų sumažinimas buvo proporcingas ir įvykdytas dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties šalyje, o pareiškėjos skunde ir jo atstovo teismo posėdžio metu nurodyti teiginiai, kad atlyginimai sumažinti tik dėl Seimo politinės valios, nėra patvirtinti jokiais įrodymais.

Atsižvelgiant į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2001-07-18 iki 2008-03-01 (laikotarpis, iki kurio prašoma priteisti neišmokėtą atlyginimą) turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą ir ši jos teisė atsakovo Lietuvos valstybės buvo pažeista ir turi būti ginama.

Pareiškėjos reikalavimo priteisti nuostolius, atsiradusius jai neišmokėtai atlyginimo daliai nuvertėjus dėl infliacijos, teismas netenkino, kadangi nei teisėjų atlyginimu mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, nei LR darbo kodeksas nenumato, kad turi būti kompensuojamas tokio pobūdžio atlyginimo nuvertėjimas, be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė tokio pobūdžio nuostolius. Pažymėjo, kad pareiškėja nereiškė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo LR darbo kodekso 207 str. 1 d. ir 1996-02-20 LR delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo pagrindu.

III.

Pareiškėja R. G. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad 1999 m. gruodžio 28 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Vyriausybės 1997-07-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo dalinio pakeitimo“ pagrįstas ir teisėtas. Remiasi Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarimu kuriame nustatyta, kad esant ne bet kokiai sunkiai ekonominei finansinei situacijai galima mažinti teisėjų atlyginimus, tačiau situacija turi būti tokia, kad nesumažinus atlyginimų, valstybė negalės toliau vykdyti savo funkcijų. Mažinti teisėjams atlyginimus galima esant išskirtinei ekonominei krizei arba gaivalinei nelaimei ir tai galima daryti laikantis tik proporcingumo principo bei tik tam tikrą griežtai apibrėžtą laiką. Be to, 2008-06-20 Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-611-764/2008 priėmė sprendimą analogiškoje byloje ir priteisė iš atsakovų atlyginimo nepriemoką nuo 2000-01-01 ir įpareigojo mokėti atlyginimą buvusi iki sumažinimo dienos. Teismas konstatavo, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvo toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka „itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“. Byloje atsakovai neįrodė, kad Lietuvoje buvo ekonominė krizė ir nesumažinus teisėjams atlyginimų, valstybė negalėjo vykdyti savo funkcijų.

2. Teismas nepagrįstai savo iniciatyva išėjo už reikalavimo ribų ir priteisė atlyginimo skirtumą iki 2008-08-18. Pakeisdamas reikalavime nurodytą terminą apribojo apeliantės teises, nes atsakovų daromas pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir sukuria teisę vėl kreiptis į teismą. Be to, teismui buvo pateikta pažyma dėl darbo užmokesčio iki 2008 m. kovo mėn. 1 d. , o teismas, neturėdamas duomenų apie nepriemokos dydį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 18 d., priimdamas sprendimą, neteisingai paskaičiavo nepriemokos dydį.

3. Teismas nepagrįstai rėmėsi Darbo kodekso 27 straipsniu, kadangi atsakovų daromas pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir jis dar ir dabar nėra pasibaigęs. Ieškinio senaties skaičiavimas prasidės nuo to momento, kai atsakovai nutrauks savo neteisėtus veiksmus ir tinkamus mokės atlygius teisėjams. Teisėjas dirba ne darbo sutarties pagrindu ir todėl jam Darbo kodeksas negali būti taikomas. Teisėjo darbą reglamentuoja specialusis teisės aktas – Teismų įstatymas. Teismas sprendime nurodė, kad darbo teisė savo prigimtimi yra artimesnė nei civilinė. Taikydamas DK 298 straipsnį teismas man priteisė nepriemoką tik nuo 2005-03-01 iki 2008-03-01, o infliacijos koeficiento netaikė. Toks įstatymų taikymas prieštarauja įstatymui ir teismų praktikai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija dėl teisėjų atlyginimo civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 nurodė, kad taikytinos CK šeštos knygos nuostatos. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutarties administracinėje byloje Nr. A-l-638/2005 taip pat išplaukia, kad esant tokios kategorijos byloms taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą.

CK 6.251 str. nurodo, kad padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. CK 6.271 str. numato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltes. Komentuojamas straipsnis yra specialioji norma, taikoma, kai žalą padarė viešasis asmuo - valstybė ar savivaldybė viešojo administravimo srityje. Šis straipsnis taikomas, kai viena teisinio santykio, kurį reglamentuoja viešoji teisė, šalis – valstybė ar savivaldybė, padarė žalą kitai šio santykio šaliai – fiziniam ar juridiniam asmeniui. Nors žalą padaro valstybė, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai. (LAT CBS teisėjų kolegijos 1999-04-26 nutartis c. b. Nr. 3k-3-92/l 999, A. Z. ir Visagino miesto valstybinė mokesčių inspekcija). Esant įstatymų nesureguliuotiems klausimams dėl teisėjų atlyginimo, taikytinos ne DK 298 straipsnio nuostatos, o Lietuvos Respublikos Konstitucija ir iš jos išplaukiantis principas, kad pažeistos teisės turi būti atstatytos, o padaryti nuostoliai kompensuoti pilnai.

Sprendžiant teisėjų atlyginimo klausimus taikytina tiesiogiai Konstitucijos 109 str. ir CK bendrosios nuostatos dėl žalos padarymo. Atsakovų padarytas teisės pažeidimas yra tęstinio pobūdžio ir senaties terminas prasidės nuo pažeidimo pabaigos dienos. Sąlygos atsirasti atsakomybei už padarytą žalą yra numatytos civilinio kodekso nuostatose: 6.246 str. (neteisėti veiksmai), 6.248 str. (kaltė), 6.249 str. (pasekmės – žala ir nuostoliai) ir 6.247 str. (priežastinis ryšys). Šioje byloje yra visi šie požymiai: Vyriausybė priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą, kuris sukėlė teisines pasekmes – nuostolius. Nebuvo pilnai gautos darbinės pajamos, pinigai nuvertėjo. Negautos piniginės lėšos traktuojamos kaip nuostoliai. Kaip nuostolis traktuotini ir infliacijos padariniai. Atsakovai privalo patirtą nuostolį visiškai atlyginti (CK 6.251 str.).

Šalies argumentai

Atsakovą Lietuvos Respublikos atstovaujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai priteistas atlyginimo skirtumas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas baigiamuosiuose aktuose įtvirtintuose išaiškinimuose nesieja teisėjų atlyginimo mažinimo prielaidų ir sąlygų su vienu konkrečiu teisės aktu, t.y., LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494. Nepaisant šio teisės akto galiojimo laiko, kiekvienu atveju nagrinėjant klausimą, ar teisėjų atlyginimas buvo sumažintas pagrįstai, turi būti nustatinėjama tuometinė valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, taip pat turi būti vertinami proporcingumo ir laikinumo kriterijai.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktame ekspertizės akte, pateiktame šioje byloje, konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t.y. iki 2006 m. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė pakeitė 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimai, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos. Teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio ir buvo proporcingas. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, nevertino atsakovo pateiktų įrodymų bei argumentų, neatskleidė šiai bylai reikšmingų aplinkybių, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

Lietuvos Apeliacinis teismas atsiliepimu prašo nagrinėjant bylą atsižvelgti į suformuotą Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjos reikalavimai byloje susiję su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu, tai yra pareiškėja siekia prisiteisti savo darbo užmokesčio dalį, kuri jai nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus prieš tai jos gaunamą ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjos pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėja, remdamasi atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotu teismų ir teisėjų nepriklausomumu, draudimu valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjui atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime apibendrindamas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjai buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 buvo integruotai įvertinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariamai bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo. Taigi pareiškėjos argumentai dėl reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d., pagrįstumo kolegijos nepripažintini pagrįstais.

Sprendžiant klausimą dėl teisės į skundą patenkinimo, o būtent klausimą dėl to, už kurį laikotarpį ir kokio dydžio gali būti priteistas neišmokėtas teisėjo atlyginimas, teisėjo atlyginimo įsiskolinimas negali būti tapatinamas su žala. Žalos atlyginimo teisiniai santykiai nėra tapatūs santykiams, kurie atsiranda tuomet, kai darbo (tarnybos) teisinių santykių subjektai yra priverčiami įvykdyti savo pareigas (šiuo atveju – sumokėti atlyginimo skirtumą). Tokiu atveju nauji savarankiški teisiniai santykiai neatsiranda, o tik įvykdomos pareigos jau esančiuose darbo (tarnybos) teisiniuose santykiuose. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo, ir atmeta pareiškėjos (apeliantės) argumentus, susijusius su tuo, kad neišmokėtas teisėjo atlyginimas turi būti traktuojamas kaip žala ar nuostoliai.

Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje yra pritaikęs ieškinio senatį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kad teismas savo iniciatyva taikyti ieškinio senaties negali (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), o taip pat ex officio teismas negali iškelti klausimo dėl ieškinio senaties taikymo (2002 m. CPK 12 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad prašymą taikyti ieškinio senatį atsakovas turi išdėstyti raštu, papildomai žodžiu reikalavimą taikyti ieškinio senatį galima pareikšti parengiamajame teismo posėdyje (2002 m. CPK 230 straipsnio 1 dalis), taip pat bylos teisminio nagrinėjimo žodinio proceso tvarka metu, jeigu teismas tokį prašymą pateikti leidžia, bet tokiu atveju apie pareikštą reikalavimą taikyti ieškinio senatį pažymima teismo posėdžio protokole (2002 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato nutarimas Nr. 39 dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje nėra raštu pateikęs reikalavimo taikyti senaties terminą, be to, iš teismo posėdžio protokolo taip pat matyti, kad toks reikalavimas nebuvo pateiktas teismo posėdžio metu. Remiantis aukščiau išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes atsakovas nei atsiliepime į prašymą (b. l. 21-24), nei 2008 m. spalio 7 d. teismo posėdyje (teismo posėdžio protokolas – b. l. 105-106) nėra pareiškęs prašymo taikyti ieškinio senatį.

Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas, dėl to pareiškėjai priteistina neišmokėto atlyginimo dalis už trejus metus, susidariusi nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėto atlyginimo dalį, atsižvelgiant į infliaciją, nes infliacija, kaip nuolat kintantis ekonominis procesas, tiesiogiai neįtakoja darbo užmokesčio dydžio. Taip pat konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai taikęs ginčo teisiniams santykiams trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą DK 27 straipsnio 2 dalyje, netinkamai taikė teisės aktus ir pažeidė materialinės teisės normas, ir tai yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį (ABTĮ 143 str.), dėl to R. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas šiuo požiūriu keistinas. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinis skundas atmestinas.

Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad aukščiau aptarti teisės taikymo klausimai leidžia tai padaryti be papildomo teisės taikymo aiškinimosi. Byloje esančioje Lietuvos apeliacinio teismo pažymoje apie teisėjai R. G. neišmokėtą atlyginimą už 2000 – 2008 m. (b. l. 5-13) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjai nesumokėto ir, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydžius. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturi pagrindo nesiremti šiais duomenimis. Spręsdama bylos nagrinėjimo iš esmės klausimą, kolegija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į pareiškėjos skundo reikalavimą grąžinti jai (priteisti) iki 2008 m. kovo 1 d. nesumokėto darbo užmokesčio dalį, priteistina pareiškėjai darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki 2008 m. kovo 1 d. trejus dirbtus metus. Taikydama nurodytus pareiškėjai priteistinų darbo užmokesčio dalių apskaičiavimo kriterijus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai R. G. priteistina – 103 449 Lt darbo užmokesčio suma.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad teismo posėdyje pateiktas atsakovo atstovo prašymas dėl teismo nutarties įvykdymo nagrinėjamoje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, kaip nepagrįstas atmestinas.

Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjos R. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo dalį, susijusią su R. G. priteistinos sumos dydžiu, ir išdėstyti ją taip: priteisti pareiškėjai R. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 103 449 Lt (vieną šimtą tris tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt devynis litus), suma nurodyta su privalomaisiais valstybei mokėjimais, teisėjo atlyginimo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVirgilijus ValančiusSkirgailė Žalimienė