- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-27
- Bylos Nr.
- 1A-45-315-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-87-1-00016-2008-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Kisielius (pirm.), Daiva Kazlauskienė, Pavelas Frolovas
- Nuteistasis
- J. J.
Pranešėjas Arūnas Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-45-315/2012
Teisėja Česlava Malinovska Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00016-2008-4
2012 m. sausio 27 d.
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,
teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis LR BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjo laiką sumokėti visą V. V. priteistą turtinę žalą.
Iš J. J. priteista 2697,63 Lt turtinės žalos ir 12000 Lt neturtinės žalos atlyginimo V. V. naudai, 144 Lt turtinės žalos atlyginimo Z. Š..
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. J. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, o būtent: kaltinamasis 2008 m. sausio 10 d. apie 11.30 val. kelio „Vilnius-Prienai-Marijampolė“ 29-ame kilometre, vairuodamas V. J. priklausantį automobilį BMW 316, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, atsižvelgdamas į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę ir į kelio važiuojamąją dalį išėjus pėsčiajai D. V., vedančiai dviratį ir tokiu būdu atsiradus kliūčiai bei iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku efektyviai nestabdė vairuojamo automobilio savo eismo juostoje, siekdamas išvengti minėtos pėsčiosios partrenkimo, o išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą partrenkė pėsčiąją, todėl pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 172, 173 punktų reikalavimus, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu pėsčioji D. V. nuo patirtų daugybinių kūno sužalojimų mirė vietoje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. J. prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nepriteisti turtinės ir neturtinės žalos. Mano, jog avarija įvyko dėl nukentėjusiosios veiksmų, nes pastaroji grubiai pažeidė KET 87, 89 str., ir tai buvo pagrindinė šio įvykio priežastis. Pažymi, kad įvykio dieną važiavo automobiliu į Vilnių. Ties Žaizdrių kaimu, jo važiavimo kryptimi prieš 100-150 metrų pastebėjo kelkraščiu einantį žmogų, kuris varėsi dviratį. Likus apie 10 metrų iki žmogaus, pastarasis nesidairydamas staigiai išėjo į kelio važiuojamąją dalį. Apelianto teigimu, matydamas sudarytą avarinę situaciją, jis stabdė automobilį pasukdamas daugiau į kairę pusę, taip pat signalizuodamas garsu. Žmogus į nieką nereagavo ir esant žiemos keliui jis negalėjo staigiai sustabdyti automobilio.
Nuteistasis pažymi, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog jis partrenkė staiga į kelio važiuojamąją dalį išėjusią D. V., kuri varėsi dviratį. Tai nustatė tyrimą vykdžiusi tyrėja, tai atsispindi ir jos tarnybiniame pranešime, užduotyse teismo medicinos ekspertui, autotechniniam ekspertui. 2008-07-09 specialisto išvadoje nurodoma, kad avarijos kaltininkas yra apeliantas, nes pėsčiajai išėjus į važiuojamąją kelio dalį, savalaikiai ir efektyviai nestabdė automobilio ir partrenkė D. V.. Išvadoje visiškai neminima, kad nukentėjusioji, neįsitikinusi saugumu, staigiai išėjo į važiuojamąją kelio dalį prieš pat keliu važiuojantį automobilį. Be to, įvykio vietos protokole ir schemoje nėra nurodyta automobilio stabdymo pradžia, nukentėjusiosios išėjimo į važiuojamąją kelio dalį vieta. Apelianto teigimu, KET 87, 89 str. nesilaikymas ir jų pažeidimas buvo tiesioginiame ryšyje su įvykusia avarija.
Apelianto nuomone, šiuo konkrečiu atveju avarija įvyko dėl didelio nukentėjusiosios neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d. 3 p.), todėl prašo nepriteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl J. J. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos.
Priešingai nei skunde teigia apeliantas, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ir prielaidomis, o byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Nagrinėjant bylą rungimosi principas nebuvo pažeistas, gynybos teisės nesuvaržytos, o tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas (Lietuvos Respublikos BPK 44 str. 6 d.).
Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmens, vairavusio kelių transporto priemonę ir pažeidusio kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žuvo žmogus) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir pėsčiojo žūties.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad J. J., pažeisdamas KET 172, 173 punktų reikalavimus, 2008 m. sausio 10 d. apie 11.30 val. kelio „Vilnius-Prienai-Marijampolė“ 29-ame kilometre, vairuodamas V. J. priklausantį automobilį BMW 316, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus greičio, atsižvelgdamas į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę ir į kelio važiuojamąją dalį išėjus pėsčiajai D. V., vedančiai dviratį ir tokiu būdu atsiradus kliūčiai bei iškilus grėsmei eismo saugumui, laiku efektyviai nestabdė vairuojamo automobilio savo eismo juostoje, siekdamas išvengti minėtos pėsčiosios partrenkimo, o išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą partrenkė pėsčiąją, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu pėsčioji D. V. nuo patirtų daugybinių kūno sužalojimų mirė vietoje Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tokiais savo veiksmais, apeliantas pažeidė KET 172 ir 173 p. reikalavimus.
KET, galiojusių veikos padarymo metu, 172 p. įpareigoja vairuotoją važiuoti neviršijant leistino greičio ir imperatyviai nurodo, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. 173 p. nurodo, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.
Kolegija pritaria objektyviųjų veikos požymių teismo nuosprendyje aprašymui, nustatant, kad J. J. nepasirinko saugaus greičio, atsižvelgdamas į kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, laiku efektyviai nestabdė vairuojamo automobilio savo eismo juostoje, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo pėsčioji D. V.. Akivaizdu, jog buvo pažeisti abu aukščiau nurodyti kelių eismo taisyklių punktai.
Apelianto argumentas, jog tarp jo veiksmų ir nagrinėjamo įvykio metu kilusių padarinių nėra tiesioginio priežastinio ryšio, paneigiamas byloje surinktais, teismo ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais: iš dalies paties nuteistojo parodymais, liudytojų Z. Š., R. T. parodymais, eismo įvykio vietos apžiūros protokolu su eismo įvykio schema ir fotonuotraukomis, transporto priemonių apžiūros protokolais, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2008-07-09 išvada, eksperto M. R. teisme duotais paaiškinimais bei kitais byloje esančiais įrodymais.
Byloje neginčytinai nustatyta, jog eismo įvykio sąlygos buvo vidutinės: matomumas geras, buvo apsiniaukę, pasnigę. Šio fakto neginčijo ir pats nuteistasis, nurodydamas, kad matomumas buvo geras, nors truputį snigo, asfaltas buvo padengtas šlapiu sniegu.
Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2008-07-09 išvados Nr. 11-729(08) matyti, kad techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti buvo vairuotojo J. J. veiksmai, t.y., jis savalaikiai efektyviai nestabdė savo vairuojamo automobilio savo eismo juostoje, siekdamas išvengti susidūrimo su pėsčiąja, o išvažiavęs į priešingą eismo juostą ją partrenkė. Be to, nurodyta, kad automobilio vairuotojas, važiuodamas 70 km/h greičiu ir savalaikiai stabdydamas vairuotą automobilį, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios, ėjusios važiuojamąja kelio dalimi, partrenkimo. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, pastarasis teigia, kad važiavo neviršydamas leistino greičio, t.y. ne didesniu kaip 70 km/h greičiu. Kolegijos vertinimu, net važiavimas neviršijant leistino greičio, tačiau neįvertinus susidariusios situacijos, nepašalina vairuotojo atsakomybės.
Nors apeliantas nurodo, kad nukentėjusiosios veiksmai KET 87, 89 str. nesilaikymas ir jų pažeidimas buvo tiesioginiame ryšyje su įvykusia avarija, kolegija pažymi, kad į tai skirdamas bausmę J. J. atsižvelgė pirmosios instancijos teismas. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad žuvusiosios D. V. veiksmai, t.y. ėjo per kelią važiuojamąją dalį prieš artėjantį automobilį ir sudarė kliūtį automobilio vairuotojui, taip pat sąlygojo eismo įvykio kilimą. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tarp J. J. padarytų KET 172 ir 173 p. pažeidimų ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Nagrinėjamo situacijoje, jeigu vairuotojas būtų atsižvelgęs į oro meteorologines sąlygas bei pasirinkęs saugų greitį, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Šiuo atveju būtent J. J. veika buvo būtina pagrindinė eismo įvykio metu kilusių pasekmių sąlyga ir šių pasekmių priežastis. Įvertinęs minėtas aplinkybės, apylinkės teismas paskyrė nuteistajam švelnesnę bausmę, negu sankcijoje už padarytą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bei bausmės vykdymą atidėjo.
Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tyrė ir vertino įrodymus objektyviai. Tai, kad apeliantas nurodo, jog specialisto išvadoje visiškai neminima, kad nukentėjusioji, neįsitikinusi saugumu, staigiai išėjo į važiuojamąją kelio dalį prieš pat keliu važiuojantį automobilį, nėra pagrindas teigti, jog avarija įvyko dėl nukentėjusiosios veiksmų, nes pastaroji grubiai pažeidė KET 87, 89 str., ir tai buvo pagrindinė šio įvykio priežastis.
Vertinant J. J. padarytą veiką Lietuvos Respublikos BK 281 str. prasme pagrindinis momentas buvo nustatyti jo padarytus eismo saugumo taisyklių pažeidimus ir priežastinį ryšį tarp kelių eismo taisyklių pažeidimų bei kilusių padarinių. Atkreiptinas dėmesys, kad priežastinio ryšio, kaip nusikaltimo sudėties požymio jo nustatymas yra teismo kompetencija. Priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia jo buvimo teisine prasme. Eismo saugumo taisyklių pažeidimo (nusikalstamos veikos) fakto nustatymas taip pat yra teismo, o ne ekspertų kompetencijoje. Taigi ekspertizės akto išsamumo bei pagrįstumo vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 50 str. 2, 5 p.). Konstatuotina, kad šioje byloje teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kurių visuma leido daryti išvadą, kad nukentėjusiojo mirtis buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su avarijos kilimu, nes jei automobilio vairuotojas būtų sulėtinęs ar sustabdęs automobilį, tokių pasekmių galima buvo išvengti.
Tokiu būdu kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl J. J. kaltės. Pagrindo naikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir J. J. išteisinti bei nepriteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra. Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.