- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-27
- Bylos Nr.
- eI3-946-596/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03090-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė (pirm.), Henrikas Sadauskas, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- T. P.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius, V. P.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. P. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir V. P. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT arba atsakovė) direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 1T-18-(7.5.) „Dėl F. S. įpėdinės T. P. skundo“ (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovę suformuoti apie 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotą (duomenys neskelbtini) greta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), bei suteikti pareiškėjai 0,27 ha dydžio dalį šio žemės ploto neatlygintinai, o likusį žemės plotą leisti pirkti iš valstybės; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad 2019 m. gegužės 23 d. su skundu „Dėl asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, įteisinimo“ kreipėsi į NŽT prašydama: 1) panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 48SD-4768-(14.48.104.) „Dėl asmeninio ūkio žemės“; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. 2.3-13569-(41) „Dėl Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašo ir piliečių, kurie iš dalies nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – 2008 m. spalio 23 d. Įsakymas) toje dalyje, kurioje nurodyta, kad F. S. nenaudoja 1,96 ha asmeninio ūkio žemės ploto, nes mirė; 3) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių suformuoti apie 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotą (duomenys neskelbtini), šalia gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (ties šio žemės sklypo šiaurės rytine dalimi), pateiktame plane pažymėta žalia spalva, bei suteikti jį neatlygintinai panaudojant 0,27 ha žemės plotą pagal išvadą Nr. 2819, o likusį plotą leisti pirkti iš valstybės.
Nurodo, kad ginčijamu Sprendimu NŽT atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad atsakovė Sprendime nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10616-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ 2 punktu atsisakė tvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą bei naudojamo asmeninio ūkio žemės plotą T. P., nurodant, kad žemę gali įgyti tik šeimos nariai, o T. P. nebuvo F. S. šeimos narė ir yra kitos šeimos narys bei naudoja kitą asmeninio ūkio žemę savo vardu. Ginčijamu Sprendimu NŽT įpareigojo NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėją teisės aktų nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. priimto įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2100 4 punkto, kuriuo nuspręsta parduoti pareiškėjai 1,7743 ha asmeninio ūkio žemės sklypą (projektinis Nr. 892) ir 2013 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimo, argumentuojant tuo, kad pareiškėja nebuvo F. S. šeimos narė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad šioje skundžiamo Sprendimo dalyje yra nurodyta klaidinga valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties data, kadangi tikroji šios sutarties sudarymo data yra 2013 m. spalio 3 d.
Pareiškėja su ginčijamu Sprendimu nesutinka, teigdama, kad jis priimtas neteisingai įvertinus pateiktus dokumentus. Be to, pareiškėja nurodo, kad nors skunde atsakovei ji nekėlė klausimo dėl jai parduoto valstybinės žemės sklypo sandorio teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau NŽT Sprendimu įpareigojo teritorinio skyriaus vedėją imtis veiksmų ir sandorį panaikinti.
Pasisakydama dėl Sprendimo argumento, kad pareiškėja nebuvo F. S. šeimos narė, nurodo, kad pareiškėjos senelė F. S. mirė 1999 m. balandžio 2 d., o tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcija nustatė, kad jeigu pilietis mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai, o atsakovė nekvestionuoja to, kad pareiškėjos senelė 1999 m. balandžio 2 d. naudojo jai suteiktą asmeninio ūkio žemę, į kurios dalį ir pretenduoja pareiškėja, kadangi F. S. mirties metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo 329 straipsnio redakcija (galiojusi nuo 1998 m. gruodžio 31 d. iki 1994 m. balandžio 23 d.) nurodė, kad nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. Pareiškėjos teigimu, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2019 m. kovo 26 d. raštas Nr. 12-33-(5.8) „Dėl bendro ūkio“, patvirtina, kad pagal 1995-1999 m. laikotarpio ūkinių knygų duomenis su F. S. pareiškėja kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, todėl priešingai nei teigiama Sprendime, pareiškėja neginčytinai laikytina F. S. šeimos nare, o be to, faktą, kad F. S. ir pareiškėja vedė bendrą ūkį ir buvo šeima (artimiausi asmenys), patvirtina ir pačios F. S. 1998 m. lapkričio 6 d. sudarytas testamentas.
Šalies argumentai
Pareiškėja nesutinka, su ginčijamo Sprendimo dalimi, kurioje nurodyta, kad neatitinka tikrovės pareiškėjos skųsto Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. Įsakymo dalis, kurioje nurodyta, kad F. S. nenaudoja 1,96 ha asmeninio ūkio žemės ploto, nes mirė. Nurodo, kad nuo pat 2006 m. minimą žemės plotą naudoja ir jį deklaruoja būtent velionės F. S. šeimos narė, t. y. pareiškėja, o visi oficialūs duomenys ir faktai buvo išsamiai aprašyti ir nurodyti atsakovei, tačiau jie nebuvo vertinami nei priimant 2008 m. spalio 23 d. Įsakymą, nei skundžiamą Sprendimą.
Pareiškėjos teigimu, NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. rašte Nr. 48SD-4768-(14.78.104.) „Dėl asmeninio ūkio žemės“ nurodyta, kad šiuo metu yra likęs 0,54 ha asmeninio ūkio žemės plotas, kuris galėjo būti F. S. parduotas arba kitu būdu įteisintas ir būtent dėl šio žemės ploto suformavimo ir jo vėlesnio įsigijimo pareiškėja ir pateikė reikalavimą atsakovei, tačiau atsakovė tokius veiksmus atlikti atsisakė dėl to, kad neva tai pareiškėja negali būti laikoma F. S. šeimos nare. Atkreipia dėmesį, kad NŽT 2017 m. gegužės 12d. sprendimo Nr. 48S-249-(14.48.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajai F. S.“ 4 punkte nurodė, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančios žemės valdos dalį (0,27 ha žemės) bus atkurtos vėliau, o būtent šią žemės dalį pareiškėja ir reikalauja gauti neatlygintinai, o likusią dalį iš apie 0,50 ha žemės ploto prašo leisti pirkti iš valstybės.
Pareiškėjos manymu, atsakovė neteisingai nustatė, kad pareiškėja nebuvo F. S. šeimos narė, kas lėmė tai, kad NŽT teritorinis skyrius nepagrįstai atsisakė suformuoti apie 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotą (duomenys neskelbtini), šalia gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (ties šio žemės sklypo šiaurės rytine dalimi) bei suteikti pareiškėjai 0,27 ha dydžio dalį šio žemės ploto neatlygintinai, o likusį žemės plotą leisti pirkti iš valstybės.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 2 straipsnio 9 dalies ir 8 straipsnio reikalavimų, nes jame nebuvo pasisakyta nei dėl NŽT 2019 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 48SD-4768-(14.48.104.), nei dėl Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. Įsakymo. Nurodo, kad neaišku, kokie duomenys sąlygojo išvadą, kad F. S. suteikta žemė yra nenaudojama, bei dėl ko pareiškėja negali pretenduoti į buvusio savo šeimos nario turėtos teisės atkurti nuosavybės teises įgyvendinimą. Pareiškėja akcentuoja, kad skundžiamame Sprendime atsakovė nurodė, kad turi būti panaikintas teisinis pagrindas, kuriuo ji iš tos pačios valstybės institucijos įsigijo visai kitą žemės sklypą, tačiau dėl šių aplinkybių Sprendimas yra neaiškus, kadangi ji į atsakovę kreipėsi visai dėl kito klausimo išsprendimo. Paaiškina, kad Sprendime tuo pačiu buvo nurodyta NŽT teritorinio skyriaus vedėjui spręsti dėl Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. priimto įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2100 dalies ir 2013 m. spalio 3 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimo ir ši Sprendimo dalis praktiškai jau yra įgyvendinama, kadangi 2019 m. rugpjūčio 14 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus raštu Nr. 48SD-11481-(14.48.104.) „Dėl informacijos pateikimo bei siūlymo panaikinti valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį“ pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. buvo informuoti apie tai, kad jie turi arba sutikti su valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimu, arba bus kreipiamasi į teismą dėl šios nutarties panaikinimo.
Pareiškėja paaiškina, kad dar iki įsigyjant žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (toliau – Žemės sklypas) jau 2010 m. ji dalyvavo šio Žemės sklypo kadastriniuose matavimuose kaip šio žemės sklypo savininkė / naudotoja, o UAB „Arlitanus“ 2010 m. lapkričio 25 d. parengtame šio Žemės sklypo plane, patvirtindama atliktus kadastrinius matavimus, kaip savininkė / naudotoja jame pasirašė. Visus matavimus patikrino ir suderino NŽT Vilniaus rajono specialistai ir tokiais valstybės institucijų veiksmais buvo užtikrinti pareiškėjos teisėti lūkesčiai tikėtis, kad šis Žemės sklypas ir bus jai vėliau parduotas. Pareiškėjos teigimu, NŽT Vilniaus rajono skyrius patvirtino, kad Žemės sklypas niekam neperleistas, neįkeistas, neareštuotas, nėra teisminio ginčo objektu ir kt. Nurodo, kad įsigijusi šį Žemės sklypą pareiškėja atliko ženklias investicijas - iškasė jame du tvenkinius, pastatė ūkinį pastatą, kitus statinius ir kt. Nuo 2016 m. spalio 7 d. išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo šis Žemės sklypas yra perleistas trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P., kuris yra prisiėmęs itin svarbius asmeninius įsipareigojimus – už jam perleistus žemės sklypus ir pastatą jis įsipareigojo iki gyvos galvos išlaikyti savo tėvus – pareiškėją ir jos sutuoktinį (savo tėvą) Z. P., todėl prašant panaikinti valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, akivaizdu, jog bus prašoma panaikinti ir šią išlaikymo iki gyvos galvos sutartį.
Pareiškėjos manymu, galiojant 2013 m. spalio 3 d. sudarytai valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarčiai, nei valstybės, nei kitų individualių asmenų interesai nėra pažeidžiami, tačiau jeigu valstybės institucija padarė klaidą ir fiziniam asmeniui sutarties sudarymo metu garantavo, kad jokių kliūčių tokios sutarties sudarymui nėra, tačiau suklydo ir vėliau iš šio asmens atima pačios valstybės parduotą žemės sklypą, tai valstybės institucija pati turi išsispręsti šį klausimą (skirti drausminę ar kitokią atsakomybę savo darbuotojams), o ne perkelti savo galimos klaidos naštą fiziniam asmeniui, kadangi nepanaikinus skundžiamo Sprendimo būtų visiškai paneigti asmenų teisėtų lūkesčių, sąžiningumo, protingumo, teisingumo bei sąžiningos trečiosios šalies principai.
Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja papildomai paaiškina, kad 2019 m. kovo 26 d. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos raštas Nr. 12-33-(5,8) „Dėl bendro ūkio“ patvirtina, kad pareiškėja turi būti laikoma F. S. šeimos nare. Nesupranta, kokių duomenų pagrindu buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. Įsakymas, kurio dalyje buvo nurodyta, kad F. S. nenaudoja 1,96 ha asmeninio ūkio žemės ploto, nes mirė. Pareiškėjos manymu, bylai reikšmingas ir 2019 m. balandžio 16 d. NŽT Vilniaus rajono skyriaus raštas Nr. 48SD-4768-(14.48.104.) „Dėl asmeninio ūkio žemės“, kadangi jame nurodyta, kad iš F. S. skirtos 2,50 ha ploto asmeninio ūkio žemės liko 0,54 ha asmeninio ūkio žemės plotas, kuris galėjo būti F. S. parduotas arba kitu būdu įteisintas, o į šį plotą ir pretenduoja pareiškėja. Teigia, kad pateiktas F. S. 1998 m. lapkričio 6 d. surašytas testamentas, kuriuo būtent pareiškėjai po mirties F. S. palieka priklausančią žemę patvirtina, kad būtent šią (0,27 ha) žemės dalį pareiškėja ir reikalauja gauti neatlygintinai, o likusią dalį prašo leisti išsipirkti iš valstybės. Nurodo, kad aktualus žemės plotas ribojasi su pareiškėjos žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), todėl niekieno interesai negali būti ir nebus pažeisti, jeigu šis žemės plotas atiteks būtent pareiškėjai.
Atsiliepimas
Atsakovė NŽT pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu F. S. buvo skirtas 2,50 ha asmeninio ūkio žemės plotas (duomenys neskelbtini) F. S. mirė 1999 m. balandžio 2 d. ir iki savo mirties nepateikė prašymo pirkti iš valstybės jai skirtą asmeninio ūkio žemę ir už jos privatizuojamą asmeninio ūkio žemę įmokų sumokėjusi nebuvo.
Paaiškina, kad remiantis Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 29 d. iki 2010 m. liepos 1 d.), Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10616-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ pareiškėjai buvo patvirtintas 2 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) suteikimas ir naudojamos asmeninio ūkio žemės plotas. Minėto įsakymo 2 punkte yra nurodyta, kad yra atsisakoma tvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą ir naudojimą asmenims, kurie yra kitų šeimų nariai ir naudoja kitą asmeninio ūkio žemę savo vardu, o šio įsakymo 2 priede nurodyta, kad atsisakoma T. P. įteisinti asmeninio ūkio žemės suteikimą už F. S., kadangi pareiškėja savo vardu naudoja kitą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kur ir yra jos gyvenamoji vieta. Atsakovė pažymi, kad minėto įsakymo pareiškėja neskundė ir jis yra galiojantis.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, 2004 m. spalio 29 d. asmeninio ūkio žemės sklypo patikrinimo – apžiūrėjimo akte pažymėta, kad T. P. (duomenys neskelbtini) naudoja 2 ha asmeninio ūkio žemės, žemė yra suarta, auga žiemkenčiai, braškės ir atsižvelgiant į, tai, kad yra pretendentų susigrąžinti žemę natūra - kaimas rėžinis ir pretendentams neužteko žemės, siūloma T. P. projektuoti asmeninio ūkio žemės sklypą naujoje vietoje – laisvos žemės fonde. Vilniaus rajono Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2671 „Dėl Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos żemėtvarkos projekto patvirtinimo“ T. P. suprojektuotas 0,78 ha ploto asmeninio ūkio žemės sklypas, kurio patikslintas plotas - 0,7784 ha, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Šis žemes sklypas pareiškėjai T. P. buvo parduotas 2012 m. gruodžio 7 d. sudaryta valstybinės žemes sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (reg. Nr. duomenys neskelbtini). Nurodo, kad asmeninio ūkio žemė skiriama šeimai ir ne daugiau nei 3 ha vienai šeimai, o nagrinėjamu atveju F. S. (jos šeimai) skirta 2,50 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini), o pareiškėjai T. P. (jos šeimai) - 2 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini).
Atsakovė nurodo, kad šiuo metu galiojančioje Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad jeigu fizinis asmuo mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. F. S. mirties metu (1999 m. balandžio 2 d.) galiojusios Žemės reformos ?statymo redakcijos 15 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu pilietis mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai. Tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 329 straipsnis nustatė asmenų, kurie laikytini šeimos nariais, ratą. Kadangi F. S. iki mirties 1999 m. balandžio 2 d. nebuvo įsigijusi privačion nuosavybėn jai skirtos asmeninio ūkio žemės, kurią jos įpėdiniai galėtų paveldėti, pareiškėja T. P. nelaikytina F. S. šeimos nare 1964 m. Civilinio kodekso prasme, ir remiantis tuo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 15 straipsnio 6 dalimi neįgijo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai ar pirkti iš valstybės F. S. naudotą asmeninio ūkio žemę. Atsakovės teigimu, jeigu F. S. ir T. P. būtų laikomos viena šeima, asmeninio ūkio žemės suteikimas būtų įformintas tik vienu sprendimu ir ne daugiau nei 3 ha žemės, tačiau šiuo atveju tiek F. S., tiek T. P. asmeninio ūkio žemė buvo suteikta atskirai, t. y. kaip atskiroms šeimoms, skirtinguose kaimuose ir bendras žemės plotas viršija įstatymo nustatytą maksimalų dydį - 3 ha, bendrai F. S. ir T. P. skirta 4,5 ha žemės (2,50 ha duomenys neskelbtini. - F. S. ir 2 ha duomenys neskelbtini. - T. P.), todėl akivaizdu, kad F. S. ir T. P. nebuvo viena šeima.
Atsakovės teigimu, kritiškai vertintina Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2019 m. kovo 26 d. pažyma Nr. 12-33-(5,8), kadangi ji išduota tik remiantis formaliais, galimai netiksliais ar pasenusiais duomenimis (t. y. ūkinėmis knygomis), o ne įvertinus realius faktinius duomenis, be to, nėra duomenų, kad bendro ūkio vedimas būtų buvęs realiai patikrintas vietoje. Be to, F. S. yra įtraukta į Piliečių, kurie nenaudoja arba iš dalies nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. Įsakymu, kuriame nurodyta, kad F. S. nenaudoja 1,96 ha iš jai suteiktos asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini), nes mirė (t. y. yra miręs paskutinis šeimos narys), todėl likusi 0,54 ha F. S. suteiktos asmeninio ūkio žemės dalis neįtraukta į minėtą sąrašą, nes šiame plote suprojektuotas atkuriant nuosavybės teises grąžinamas natūra žemės sklypas, kurį įpėdinė T. P. turi teisę paveldėti. Kadangi minėtas Įsakymas įstatymo nustatytais terminais apskųstas nebuvo ir yra galiojantis, abejoti jo duomenų teisingumu nėra pagrindo. Pažymi, kad nors pareiškėja ir nesutinka su Įsakymu, tačiau reikalavimo jį panaikinti nereiškia, o Įsakymas patvirtina, kad pareiškėja T. P. nebuvo F. S. šeimos narė ir pastarosios asmeninio ūkio žemės naudojimo teisė pasibaigė jai mirus, kadangi F. S. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 0,3625 ha V. S. įpėdinių (buvusių žemės savininkų F., F., V., A., A. ir J. S.) (duomenys neskelbtini) turėtos žemės plotą, kurį pageidavo susigrąžinti natūra, ir 2,55 ha buvusio žemės savininko M. M. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės plotą, kurį pageidavo gauti kitoje vietoje.
Paaiškina, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 2.5-41-28451 F. S. atkurtos nuosavybės teisės į 0,6603 ha ploto kitos paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. 4110/0700:1884), NŽT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) F. S. atkurtos nuosavybės teisės į 0,3625 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. duomenys neskelbtini), NŽT 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 48S-249-(l4.48.3.) F. S. atkurtos nuosavybės teisės į 1,6292 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. duomenys neskelbtini), todėl jai atkurtos nuosavybės teisės į 2,652 ha ploto žemės sklypus, o, kaip minėta, asmeninio ūkio žemės buvo suteikta 2,5 ha ploto, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 6 dalimis, F. S. suteiktos asmeninio ūkio žemės 2,5 ha plotas visiškai įskaitytinas į atkuriant nuosavybės teises grąžintų natūra ar suteiktų nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų plotą - 2,652 ha, kadangi atkurtos nuosavybės teisės į didesnio ploto žemės sklypus, nei buvo suteikta asmeninio ūkio žemės.
Pažymi, kad vadovaujantis NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2100, 2013 m. spalio 3 d. buvo sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr. duomenys neskelbtini), kuria pareiškėjai T. P. parduotas 1,7743 ha ploto F. S. skirtos asmeninio ūkio žemės sklypas (kadastro Nr. duomenys neskelbtini), esantis duomenys neskelbtini (ribojasi su duomenys neskelbtini). Atsakovės teigimu, nevertinant tos aplinkybės, kad pareiškėja T. P. nėra F. S. šeimos narė ir neturi teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai ar pirkti iš valstybės F. S. naudotą asmeninio ūkio žemę, minėtas žemės sklypas negalėjo būti parduodamas, kadangi pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatas šis žemės sklypas turėjo būti perduodamas atkuriant nuosavybės teises (panaudota asmens turima teisė į nuosavybės teisių atkūrimą), o ne parduodant šį žemės sklypą, tačiau minėtu atveju pažeidžiant teisės aktų nuostatas nuosavybės teisės buvo atkurtos į kitus žemės sklypus, o asmeninio ūkio žemės sklypas buvo parduotas, nors asmuo ir turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Paaiškina, kad F. S. suteiktos asmeninio ūkio žemės sklypai buvo suprojektuoti Vilniaus raj. Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Buivydiškių kadastro vietovėje, Vilniaus rajone“: 0,54 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. duomenys neskelbtini) ir 1,77 ha ploto žemės sklypas (projektinis Nr. duomenys neskelbtini). Abu žemės sklypai šiuo metu yra privatizuoti. Dalis 0,54 ha ploto žemės sklypo, kurio projektinis Nr. duomenys neskelbtini, įskaityta į F. S. NŽT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 48S-599 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajai F. S.“ grąžintą natūra 0,3625 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. 4110/100:174), o kita dalis įskaityta į pareiškėjai T. P. NŽT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 48S-596 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje pilietei T. P.“ grąžintą natūra 0,3625 ha ploto žemės sklypą (kadastro Nr. duomenys neskelbtini). 1,77 ha ploto žemės sklypas, kurio patikslintas plotas - 1,7743 ha, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kaip jau minėta, parduotas pareiškėjai T. P. 2013 m. spalio 3 d. sudaryta valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi (reg. Nr. duomenys neskelbtini)), todėl iš F. S. suteiktos 2,5 ha ploto asmeninio ūkio žemės šiuo metu yra privatizuota 2,3143 ha, likęs neprivatizuotas plotas - 0,1857 ha, t. y. žymiai mažesnis, nei pareiškėjos prašomas suformuoti asmeninio ūkio žemės sklypo plotas, o žemės sklypai projektuojami tik naudojamame asmeninio ūkio žemės plote, todėl likęs nenaudojamas asmeninio ūkio žemės plotas (apie 0,1857 ha) žemėtvarkos projekte nebuvo projektuojamas.
Pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatą ir į tai, kad F. S. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į didesnį žemės plotą, nei jai suteiktos asmeninio ūkio žemės plotas, visas F. S. asmeninio ūkio žemės plotas galėjo būti perduodamas atkuriant nuosavybės teises (panaudota asmens turima teisė į nuosavybės teisių atkūrimą), o ne parduodamas, kadangi šiuo metu F. S. yra atkurtos nuosavybės teisės į didesnio ploto žemės sklypus, nei suteiktos asmeninio ūkio žemės plotas, todėl remiantis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostata F. S. suteiktos asmeninio ūkio žemės plotas įskaitytinas į atkuriant nuosavybės teises grąžintų natūra ar suteiktų nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypų plotą. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad bendras T. P. privatizuotų asmeninio ūkio žemės sklypų (tiek suteiktų F. S., tiek suteiktų T. P.), t. y. 2,3143 ha F. S. suteikta asmeninio ūkio žemė ir 0,7784 ha T. P. suteikta asmeninio ūkio žemė kartu sudaro 3,0927 ha asmeninio ūkio žemės ir viršija teisės aktais nustatytą maksimalų asmeninio ūkio žemės plotą - 3 ha, todėl ginčijamame NŽT Sprendime nustatytas įpareigojimas NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui spręsti klausimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2100 ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo savaime pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Nurodo, kad pareiškėja T. P. su šeima ir F. S. ilgą laiką gyveno kartu kaip šeima, vedė bendrą ūkį (augino gyvulius, daržoves), o artimus pareiškėjos ir F. S. tarpusavio santykius patvirtina tai, kad būtent pareiškėjai F. S. testamentu paliko visą savo turtą. Paaiškina, kad skundžiamame Sprendime minima valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp valstybinės žemės patikėtinio (atsakovės) ir pareiškėjos patvirtinta notaro ir įregistruota VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre, o šiame žemės sklype vėliau pastatytų statinių teisėtumo dokumentai buvo įvertinti ir išanalizuoti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei šių statinių duomenys įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja nei vieno šio proceso metu neturėjo jokios teisės ir galimybės paveikti valstybės institucijų atliekamus oficialius įstatymuose numatytus veiksmus. Paaiškina, kad trečiojo suinteresuoto asmens ir jo tėvų 2016 m. spalio 7 d. sudaryta išlaikymo iki gyvos galvos sutartis taip pat buvo sudaryta notarine tvarka bei įregistruota VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Pažymi, kad sudarydamas šią sutartį trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. prisiėmė didelius asmeninius įsipareigojimus, todėl netenkinus pareiškėjos skundo ir palikus galioti skundžiamą Sprendimą, iš esmės bus panaikinta ir ši išlaikymo iki gyvos galvos sutartis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje keliamas ginčas dėl NŽT 2019 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovės įpareigojimo atlikti veiksmus: suformuoti apie 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotą (duomenys neskelbtini), šalia gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), suteikti pareiškėjai 0,27 ha dydžio dalį šio žemės ploto neatlygintinai, likusį žemės plotą leisti pirkti iš valstybės pagrįstumo.
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu F. S. buvo skirtas 2,50 ha asmeninio ūkio žemės plotas (duomenys neskelbtini) (vardinis sąrašo eilės Nr. duomenys neskelbtini).
F. S. mirė 1999 m. balandžio 2 d. Pagal F. S. 1998 m. lapkričio 6 d. sudarytą testamentą testatorė patvarkė, kad jos mirties atveju jai priklausančią žemę, į kurią nuosavybės teisės po jos mirties bus atkurtos, palieka anūkei T. P. Pareiškėjai T. P. 1999 m. spalio 14 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas.
Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10616-41„Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ pareiškėjai buvo patvirtintas 2 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini), suteikimas ir naudojamos asmeninio ūkio žemės plotas. Be to, šio įsakymo 2-uoju punktu buvo atsisakyta tvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą bei naudojamo asmeninio ūkio žemės plotą piliečiams pagal šio įsakymo priedą Nr. 2 (jame nurodyta pareiškėja T. P.), kadangi asmeninio ūkio naudotojui mirus iki Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies pakeitimo įsigaliojimo (2001 m. rugpjūčio 17 d.) šio asmens žemę gali įgyti tik šeimos nariai, o nurodyti priede piliečiai (t. y. T. P.) yra kitų šeimų nariai ir naudoja kitą asmeninio ūkio žemę savo vardu.
Pareiškėja 2019 m. kovo 26 d. pateikė NŽT Vilniaus rajono skyriui prašymą dėl jai, kaip F. S. paveldėtojai, asmeninio ūkio žemės, esančios (duomenys neskelbtini), grąžinimo, nurodydama, kad: ji kartu su F. S. vedė bendrą ūkį, naudojosi jos žeme; po F. S. mirties toliau naudojosi žeme; nuosavybės teise turi 0,27 ha žemės, kurią jos močiutė F. S. prašė perkelti iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) kaimą.
NŽT Vilniaus rajono skyrius 2019 m. balandžio 16 d. raštu Nr. 48SD-4768-(14.48.104.) atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir informavo, kad Buivydiškių apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXIV sesijos sprendimu F. S. skirta 2,50 ploto asmeninio ūkio žemė, esanti (duomenys neskelbtini), o Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. 2.3-13569-(41) „Dėl Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašo ir piliečių, kurie iš dalies nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašo patvirtinimo“, nurodyta, kad F. S. nenaudoja 1,96 ha iš jai suteiktos asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini), nes mirė, todėl padaryta išvada, kad iš skirtos 2,50 ha ploto asmeninio ūkio žemės liko 0, 54 ha asmeninio ūkio žemės plotas, kuris galėjo būti F. S. parduotas arba kitu būdu įteisintas. NŽT Vilniaus rajono skyrius nurodė, kad iš esamų dokumentų nustatė: kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 41-2089 atkurtos nuosavybės teisės į 0,672 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, iš kurios 0,572 ha žemės sklypo plotą sudaro žemės ūkio naudmenos (F. S. 2/10 žemės sklypo dalis); Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. 2.5-41-28451 F. S. atkurtos nuosavybės teisės į 0,6603 ha ploto kitos paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. duomenys neskelbtini), iš kurio 0,5158 ha žemės sklypo plotą sudaro žemės ūkio naudmenos; NŽT 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu Nr. 48S-599 F. S. atkurtos nuosavybės teisės į 0,3625 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. duomenys neskelbtini), iš kurio 0,3625 ha žemės sklypo plotą sudaro žemės ūkio naudmenos, t. y. bendras plotas, kuris yra įteisintas, sudaro 1,4503 ha žemės ūkio naudmenų plotą kaip asmeninio ūkio žemę, todėl vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostatomis laiko, kad F. S. asmeninio ūkio žemė yra įteisinta, todėl NŽT teritorinis skyrius neturi teisinio pagrindo parduoti (išnuomoti arba kitaip įteisinti) pareiškėjai asmeninio ūkio žemės, kuri buvo skirta F. S..
Pareiškėja su 2019 m. gegužės 23 d. skundu „Dėl asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, įteisinimo“ kreipėsi į NŽT prašydama: panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 48SD-4768-(14.48.104.) „Dėl asmeninio ūkio žemės“; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. spalio 23 d. įsakymą Nr. 2.3-13569-(41) „Dėl Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos piliečių, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašo ir piliečių, kurie iš dalies nenaudoja jiems suteiktos asmeninio ūkio žemės, sąrašo patvirtinimo“ toje dalyje, kurioje nurodyta, kad F. S. nenaudoja 1,96 ha asmeninio ūkio žemės ploto, nes mirė; 3) įpareigoti NŽT Vilniaus rajono skyrių suformuoti apie 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotą (duomenys neskelbtini), šalia gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (ties šio žemės sklypo šiaurės rytine dalimi), kuris pateiktame plane pažymėta žalia spalva, bei suteikti neatlygintinai panaudojant 0,27 ha žemės plotą pagal išvadą Nr. 2819, o likusį plotą leisti pirkti iš valstybės.
NŽT 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 1T-18-(7.5.) pareiškėjos skundo netenkino bei įpareigojo NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėją teisės aktų nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. priimto įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2100 4 punkto, kuriuo nuspręsta parduoti pareiškėjai 1,7743 ha asmeninio ūkio žemės sklypą (projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2013 m. gruodžio 7 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimo. Sprendime atsakovė nurodė, kad F. S. iki mirties (1999 m. balandžio 2 d.) nebuvo įsigijusi privačion nuosavybėn jai skirtos asmeninio ūkio žemės, kurią jos įpėdiniai galėtų paveldėti kaip nuosavybės objektą, todėl pagal tuo metu galiojusios Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcijos nuostatą F. S. 1999 m. balandžio 2 d. mirus, teisę įsigyti nuosavybėn F. S. suteiktą (ir naudotą) asmeninio ūkio žemę įgijo tik jos šeimos nariai, o pareiškėja nebuvo F. S. šeimos narė, tai patvirtina ir faktas, kad Vilniaus apskrities viršininkas pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2004 m. liepos 13 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10616-41 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės plotų patvirtinimo Vilniaus rajone“ pareiškėjos vardu patvirtino 2 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbiami) suteikimą ir faktinį naudojimą, todėl 1999 m. balandžio 2 d. mirus F. S., pareiškėjai neperėjo teisė naudoti, taip pat įsigyti nuosavybėn mirusiai F. S. suteiktos asmeninio ūkio žemės.
Pareiškėja, nesutikdama su priimtu sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Žemės reformos įstatymas bei jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai.
Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. 1990 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 1-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ nustatė teisę gauti iki 3 ha žemės sklypą vienai šeimai kaimo vietovėje gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, jiems pageidaujant, ir iki 2 ha vienai šeimai - kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems. Šis nutarimas neteko galios nuo 1994 m. liepos 20 d., įsigaliojus 1994 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais“, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios. Šio įstatymo 2 dalimi žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui nutrauktas. 1990 m. liepos 26 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas asmeninio ūkio žemės suteikimo tvarkos nereglamentavo, tai buvo sureguliuota 1990 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos“, nustačiusiu subjektų, turinčių teisę gauti žemę asmeniniam ūkiui steigti, ratą, prašymų padavimo tvarką, instituciją, sprendžiančią dėl tokių sklypų suteikimo, žemės sklypo paženklinimo vietoje tvarką. Nutarimu buvo nustatyta, kad žemės sklypas asmeniniam ūkiui steigti buvo skiriamas pagal asmens prašymą apylinkės tarybos sprendimu, po to paženklinant sklypo ribas vietoje. 1993 m. liepos 15 d. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio redakcija taip pat sureguliavo tokio žemės sklypo skyrimo tvarką, o ji detalizuota 1993 m. spalio 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“. Ir pagal šias nuostatas asmeninio ūkio žemę turėjo skirti tik apylinkės taryba sprendimu. 1995 m. birželio 13 d. Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio redakcija jau reglamentavo ne asmeninio ūkio žemės skyrimą, o tik asmeninio ūkio žemės sklypo išdėstymo patikslinimą rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą.
F. S. mirties metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalis reglamentavo, kad jeigu pilietis mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai, o pagal to paties straipsnio 8 dalį - kad asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis piliečiams, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat piliečiams, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad asmeninio ūkio žemės statusas, taigi ir galimybė pirmumo teise be aukciono pirkti ar nuomotis valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, yra siejami su dviejų sąlygų buvimu: žemė turi būti suteikta asmeniui pagal teisės aktų reikalavimus; žemė turi būti naudojama pačių fizinių asmenų (piliečių), kuriems ji buvo suteikta arba šių asmenų šeimos narių ar kitų asmenų, įgijusių teisę šią žemę naudoti mirus fiziniam asmeniui (piliečiui), kuriam ši žemė buvo suteikta. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo praranda teisę šią žemę įsigyti nuosavybėn bei naudoti kitais teisėtais būdais (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2886/2012, 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-216/2014).
Byloje ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog F. S. iki savo mirties t. y. 1999 m. balandžio 2 d., nepateikė prašymo pirkti iš valstybės jai skirtą asmeninio ūkio žemę ir už privatizuojamą asmeninio ūkio žemę įmokų sumokėjusi nebuvo, nėra.
Žemės reformos įstatyme numatyta teisė privatizuoti valstybinę žemę įgyvendinama Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2003 m. vasario 21 d. nutarimu Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo žemės ūkio tvarkos 9.3 punkte nustatyta, kad Žemėtvarkos skyrius organizuoja žemės sklypo pardavimą, turėdamas dokumentus, vienas iš kurių – prašymas pirkti žemės sklypą. Tvarkoje numatytos nuoseklios procedūros, tarp kurių valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projekto parengimas ir derinimas, pirkėjo raštiškas patvirtinimas, kad sutinka su perkamo žemės sklypo kaina ir kitomis sutarties projekte išdėstytomis žemės sklypo pirkimo sąlygomis, apskrities viršininko sprendimas parduoti žemės sklypą arba prašymo netenkinti įforminamas įsakymu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-492/2009, išnagrinėjęs asmeninio ūkio žemės paveldėjimo klausimą, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas iki mirties nebuvo išreiškęs valios pirkti naudojamos asmeninio ūkio žemės ir nesumokėjo už ją įmokų, konstatavo, kad mirusio asmeninio ūkio naudotojo teisių ir pareigų turinys turi būti nustatomas pagal asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio įstatymo normas. Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad turtinė teisė į asmeninio ūkio žemę, mirus asmeninio ūkio naudotojui, gali būti įgyta ne įpėdinių Civilinio kodekso nustatyta tvarka be jokių apribojimų, bet įpėdinio, atitinkančio asmeninio ūkio naudotojo mirties dieną galiojusio specialaus įstatymo - Žemės reformos įstatymo - nustatytas sąlygas. Todėl sprendžiant dėl teisės įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypą mirus naudotojui perėjimo tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas iki mirties neįgyvendino savo teisės įsigyti nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės (nepateikė prašymo ir nesumokėjo įmokų už naudojamą asmeninio ūkio žemę), atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą išskirtinas atvejis, kai asmeninio ūkio žemės naudotojas mirė iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.
Kaip minėta, Įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje buvo numatyta, kad, mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą, turėjo teisę tik mirusiojo šeimos nariai. Pagal iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso (toliau - 1964 m. Civilinis kodeksas) 329 straipsnį šeimos nariu buvo laikomi kartu gyvenantys sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), abiejų sutuoktinių tėvai, vaikų sutuoktiniai ir vaikaičiai, jeigu jie turėjo bendrą ūkį, giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir bendrai tvarkę namų ūkį. Vadovaujantis Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.5 punkto antra pastraipa, suteikiant žemę asmeniniam ūkiui, atskira šeima buvo laikomi asmenys, sulaukę 18 metų, įregistruoti apylinkės ūkinėse knygose ir gyvenantys atskirame name (bute) arba kartu su tėvais, vaikais ir kitais asmenimis, tačiau turintys atskirus ūkinius pastatus arba atskirai laikomus gyvulius, arba naudoję žemę asmeniniam ūkiui.
Vadovaujantis prieš tai paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paminėta praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-492/2009, darytina išvada, kad jeigu asmeninio ūkio žemės naudotojas mirė iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. ir iki mirties neišreiškė valios pirkti teisės aktų nustatyta tvarka suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės (nepateikė prašymo pirkti asmeninio ūkio žemės ir nesumokėjo įmokų), teisę pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą turi tik kartu su asmeninio ūkio žemės naudotoju iki jo mirties gyvenę ir bendrą ūkį vedę jo šeimos nariai. Asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniai, kurie nebuvo šeimos nariai, neatitinkantys 1964 m. Civilinio kodekso 329 straipsnyje ir Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų, negali nei privatizuoti asmeninio ūkio žemės, nei nuomoti jos iš valstybės, nes tokia žemė, mirus jos naudotojui, netenka asmeninio ūkio žemės statuso.
Kaip minėta, rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-10616-41 pareiškėjai buvo patvirtintas 2 ha asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini)(kuris yra pariškėjos gyvenamoji vieta) suteikimas ir naudojamos asmeninio ūkio žemės plotas, o šio įsakymo 2-uoju punktu buvo atsisakyta tvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą bei naudojamo asmeninio ūkio žemės plotą piliečiams pagal šio įsakymo priedą Nr. 2 (jame nurodyta pareiškėja T. P.), kadangi asmeninio ūkio naudotojui mirus iki Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies pakeitimo įsigaliojimo (2001 m. rugpjūčio 17 d.) šio asmens žemę gali įgyti tik šeimos nariai, o nurodyti priede piliečiai (t. y. T. P.) yra kitų šeimų nariai ir naudoja kitą asmeninio ūkio žemę savo vardu. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad šis įsakymas būtų panaikintas ar pripažintas negaliojančiu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja neatitinka 1964 m. Civilinio kodekso 329 straipsnyje ir Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl mirus F. S. pareiškėjai neperėjo teisė naudoti, taip pat įsigyti nuosavybėn mirusiai F. S. kitoje vietovėje – duomenys neskelbtini, suteiktą 2,50 ha asmeninio ūkio žemę.
Dėl pareiškėjos argumento, jog ji nesutinka su Sprendime nustatytu įpareigojimu NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui spręsti klausimą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-2100 ir valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo, kadangi tai sukelia teisines pasekmes ne tik pareiškėjai, bet ir trečiajam suinteresuotam asmeniui V. P., teisėjų kolegija pastebi, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo patenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų) asmeniui, negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju skundžiamu Sprendimu įpareigojimai buvo duoti ne pareiškėjai, o NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjui, taigi pareiškėjai nebuvo nustatyta privalomų vykdyti pareigų ar suteikta teisių. Pažymėtina, kad pareiškėja, nesutikdama NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjo sprendimu, kuris yra bus priimtas vykdant skundžiamą NŽT sprendimą, turės teisę jį ginčyti teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėjos teigimu, ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal VAĮ 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis), individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis), jis turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl VAĮ 8 straipsnio, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. pvz., 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-645-556/2019).
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad jis visiškai atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: Sprendime aiškiai nurodytos nustatytos faktinės aplinkybės, nagrinėtai situacijai taikytini teisės aktai, taip pat išdėstyti aiškūs ir išsamūs motyvai bei argumentai, kuriais vadovaudamasi atsakovė padarė atitinkamas išvadas ir priėmė Sprendimą. NŽT jai suteiktos kompetencijos ribose įvertinusi NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2019 m. balandžio 6 d. raštą, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjai suprojektuoti ir įteisinti papildomą asmeninio ūkio žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ir priimdama Sprendimą skundo nagrinėjimo procedūrų nepažeidė.
Teisėjų kolegijos vertinimu, NŽT direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. 1T-18-(7.5.) „Dėl F. S. įpėdinės T. P. skundo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo, o kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą Sprendimą, nenustatyta, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismui pripažinus, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos išvestinių reikalavimų dėl atsakovės įpareigojimo atlikti veiksmus – suformuoti apie 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotą (duomenys neskelbtini), greta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bei suteikti pareiškėjai 0,27 ha dydžio dalį šio žemės ploto neatlygintinai, o likusį žemės plotą leisti pirkti iš valstybės.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Pareiškėja skunde taip pat teismo prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmesti, todėl prašymas priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos T. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.