Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-02-03 · Civilinė byla Nr. 2A-181-302/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-01-24Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-02-03Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-03
Bylos Nr.
2A-181-302/2015
Teisminio proceso Nr.
2-45-3-00179-2013-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Eglė Surgailienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo
UAB „Viranga“
Atsakovas
T. J., S. J., Švenčionių rajono savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-181-302/2015Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00179-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 30.10.; 121.; 121.18.(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eglės Surgailienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo asmens UAB „Viranga“ apeliacinius skundus dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams T. J., S. J., Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl 2009-02-24 statybos leidimo Nr. L-865 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009-11-27 pažymos Nr. (100)-11.20-60 panaikinimo bei statybos padarinių šalinimo, trečiasis asmuo UAB „Viranga“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerija kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinusi prašė:

1) panaikinti Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2009-02-24 statytojams T. J. ir S. J. išduotą statybos leidimą Nr. L-865,

2) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2009-11-27 pažymą Nr. (100)-11.20-60 „Apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“,

3) įpareigoti T. J. ir S. J. savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti pastatus – pagalbinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pirtį su vasaros virtuve (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę,

4) atsakovams T. J. ir S. J. neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu, leisti Inspekcijai (kodas 288600210) nugriauti pastatus - pagalbinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pirtį su vasaros virtuve (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovų T. J. ir S. J..

Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija ieškiniu prašė panaikinti Statybos leidimą, išduotą atsakovams T. J. ir S. J., tuo pagrindu, kad leidimas, suteikęs teisę statyti naują statinį (duomenys neskelbtini) esančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) negalėjo būti išduotas, kadangi projektas naujai ūkininko sodybos ar pagalbinio ūkio ar kitos paskirties pastatų statybai žemės ūkio paskirties žemėje galėjo būti rengiamas tik parengus ir patvirtinus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 5 d., LR Žemės įstatymo 25 str. 3 d. ir 39 str. nurodytą teritorijų planavimo dokumentą – kaimo plėtros žemėtvarkos projektą, tuo tarpu toks dokumentas nebuvo pateiktas. Taip pat sodybų atstatymas žemės ūkio paskirties žemėje, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant jų buvimo juridinę reikšmę turintį faktą, galimas tik išpildžius LR Ūkininko ūkio įstatymo 2 str. 2 d. ir 3 d. bei 11 str. nurodytas šių pastatų statybos sąlygas. Statytojai T. J. ir S. J. neišpildė minėtų sąlygų, todėl statybos leidimas išduotas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Neteisėtos statybos pagrindu buvo vykdomi statybos darbai ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2009-11-27 pažymos Nr. (100)-11.20-60 „Apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“ pagrindu atsakovai įregistravo VĮ „Registrų centras“ nuosavybės teises į 98 procentų baigtumo statinius. Neteisėti administraciniai aktai sukėlė materialinius teisinius padarinius, todėl ieškovė reiškė reikalavimą ir dėl statybos pagal neteisėtai išduotą dokumentą padarinių šalinimo. Statybos vykdymas pradėtas ginčijamo statybos leidimo pagrindu, todėl sukeliamos pasekmės, numatytos Statybos įstatymo 28¹ str.

Atsiliepimas

Atsakovai T. J. ir S. J. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovai kreipėsi į Švenčionių rajono savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo, pateikė visus reikalaujamus dokumentus ir jiems buvo išduotas statybos leidimas. Statybos leidimo išdavimo metu galiojusi Ūkininko ūkio įstatymo 11 str. redakcija numatė, kad nerengiant detaliųjų planų, žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą. Netgi tuo atveju, jei savivaldybės administracija statybą leidžiantį dokumentą išdavė pažeisdama teisės normų reikalavimus, atsakovų kaltės dėl to nėra. Nustačius, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai dėl kompetentingų institucijų neteisėtai atliktų procedūrų, prašė netaikyti statinių nugriovimo, o įpareigoti kompetentingas institucijas išduoti naują statybą leidžiantį dokumentą, kadangi atsakovai, veikdami sąžiningai, pagal gautą statybos leidimą jiems priklausančiame žemės sklype pasistatę statinius nesukėlė neigiamų padarinių aplinkai, taip pat nepažeidė visuomenės interesų, į statybas investavo daug lėšų ir jiems, kaip pensininkams, statinių nugriovimas sukeltų didžiulius nuostolius bei pažeistų jų teisėtus lūkesčius.

Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, kadangi statybos leidimą savivaldybė išdavė pagal tuo metu galiojusias teisės normas, vadovaudamasi Nuolatinės komisijos sprendimu. Žemės įstatymas tuo metu nenumatė, kad išduodant statybos leidimą būtina rengti kaimo plėtros žemėtvarkos projektą. Atsakovams priklausanti žemė buvo žemės ūkio paskirties. Išduodant statybos leidimą bendrasis teritorijos planas buvo patvirtintas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priimdamas sprendimą, teismas nustatė, jog ieškovas praleido ABTĮ 33 str. 1 d. nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2009-02-24 statytojams T. J. ir S. J. išduoto statybos leidimo Nr. L-865 panaikinimo bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2009-11-27 pažymos Nr. (100)-11.20-60 „Apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“ pripažinimo negaliojančia, o kadangi atnaujinti praleistą terminą neprašė, teismas sprendė, jog yra pagrindas ieškinį dalyje dėl viešojo administravimo subjekto individualių teisės aktų teisėtumo atmesti. Teismas nustatęs, jog projektavimo sąlygų sąvadas atsakovams T. J. ir S. J. išduotas 2008-09-17, vadovavosi tuo metu galiojusiu Ūkininko ūkio įstatymu, kurio 11 str. 1 d. (2008-01-17 įstatymo Nr. X-1420 redakcija) nustatė, kad, nerengiant detaliųjų planų, žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995-06-01 nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro. Iš Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimo teismas nustatė, kad S. J. ūkis įregistruotas 2007-02-28, iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatė, kad žemės sklypo plotas 3 ha, todėl sprendė, kad išduodant projektavimo sąlygų sąvadą, kai statant statinius žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas nebuvo keičiamas, pagrindas taikyti minėtas nuostatas ir sąvadą išduoti nerengiant detaliųjų planų, buvo. Pažymėjo, jog sutinkamai su tuo metu galiojusios Statybos įstatymo 23 str. 9 d. redakcija (Nr. X-857, 2006-10-17), Nuolatinė statybos komisija, nustačiusi, jog statinių projektas atitinka norminių aktų reikalavimus, protokolu įformina statinio projekto patikrinimo rezultatus ir sprendimu nurodo savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) išduoti statytojui (užsakovui) jo prašomą statybos leidimą ar jo neišduoti. Švenčionių rajono savivaldybės Nuolatinė statybos komisija, patikrinusi statinių statytojų pateiktus dokumentus, 2009-02-13 protokolu Nr. N-24-5-8 nurodė savivaldybės administracijai išduoti statytojams jų prašomą statybos leidimą. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad atsakovams priklausantis žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties žemėje, šiame sklype įregistruotas ūkininko ūkis, todėl remdamasis tuo metu galiojusiomis normomis nurodė, jog ūkininkas žemės ūkio paskirties žemėje galėjo statyti statinius nerengiant detaliųjų ir specialiųjų planų, nes žemės paskirtis nebuvo keičiama, projektavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl konstatavo, kad atsakovams statybos leidimas buvo išduotas pagrįstai. Teismas nenustatęs byloje, jog atsakovams statybos leidimas buvo išduotas neteisėtai, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko administracijos Statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2009-11-27 pažymą Nr. (100)-11.20-60 „Apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“. Atmetus ieškinį, teismas iš ieškovo atsakovei T. J. priteisė bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė apeliacinį skundą ir prašo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodo, kad 2012-11-06 buvo parengtas „Statybą lei­džiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktas“ Nr.(23.5)-PSl-8071 nustatęs teisės aktų pažeidimus. Inspekcija 2013-01-25 raštu Nr. (23.24)-2D-1394 krei­pėsi į Vilniaus apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, tačiau 2013-02-12 gavo raštą Nr. 1.10-12061-9537, kuriuo nurodyta, kad Inspekcija turi imtis priemonių nustatytiems teisės aktų pažeidimas paša­linti ir nurodoma, kad LR CK 1.125 str. 1 d. yra nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, ku­ris taikytinas ir teisiniams santykiams, kylantiems iš neteisėtų statybų. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija nėra praleidusi ieškinio senaties termino ir 2013-03-05 kreipėsi su ieškiniu į Švenčionių rajono apylinkės teismą per trumpesnį nei vieno mėnesio terminą nuo visų aplinkybių paaiškėjimo. Šiuo atveju Švenčionių rajono apylinkės teismas privalėjo įvertinti faktą, kad byloje yra pareikšti administracinio ir civilinio pobūdžio reikalavimai - ginčijami administraciniai aktai ir prašoma šalinti jų pagrindu kilusias neteisėtos statybos pasekmes. Inspekcija, vykdydama jai teisės aktų priskirtas funkcijas ėmėsi visų įmanomų priemonių neteisėtų statybų padariniams šalinti ir laikotarpis, kuriuo buvo nagrinėjamas prašymas Vilniaus apygardos prokuratūroje neturėtų būti laikomas ieškinio senaties termino administracinių aktų ginčijimui praleidimo priežastimi. Nėra jokių objektyvių duomenų, dėl kurių galima būtų daryti išvadą, kad Inspekcija vilkino neteisėtų statybų padarinių šalinimą. Taip pat derėtų įvertinti, kad būtent Vilniaus apygardos prokuratūra, kaip asmuo, kuriam suteikta teisė ginti viešąjį interesą nurodė Ins­pekcijai, jos ieškinio senaties terminai nėra praleisti ir Inspekcija pati turi imtis iniciatyvos dėl neteisėtų statybų padarinių šalinimo. Darytina išvada, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir tai, kad jis praleistas bei priėmė nepagrįstą teismo sprendimą. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovų atstovas prašymą taikyti ieškinio senatį pateikė tik išnagrinėjus bylą iš esmės, baigiamųjų kalbų metu. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus ir pažymi, jog nėra pagrindo sutikti su Švenčionių ra­jono apylinkės teismo sprendime nurodoma pozicija, kad derėtų vadovautis ne statybos leidimo, bet projek­tavimo sąlygų sąvado išdavimo metu galiojusiais teisės aktais. Tai, kad Lietuvos Respublikos statybos įsta­tymo (redakcijoje galiojusioje statybos leidimo išdavimo metu) 20 straipsnio 10 punkte nurodyta, jog stati­nio projektavimo sąvadas galioja tol, kol galioja statybos leidimas, nenurodo, kad statybos leidimo išdavimo metu nereikia laikytis kitų teisės aktų reikalavimų. Akcentuotina, kad projektavimo sąlygų sąvadas tik vie­nas iš būtinų dokumentų, siekiant gauti statybos leidimą, tačiau šių sąlygų įgyvendinimas neatleidžia ieškovų nuo pareigos parengti teritorijų planavimo dokumentą, kaip tą numatė galiojantys teisės aktai. Švenčionių rajono apylinkės teismas, taip pat neišnagrinėjo aplinkybės, kad statybos leidimas yra išduotas ne ūkininko ūkio sodybai, bet naujai statybai. Tai dvi skirtingos sąvokos. Juo labiau, kad pateikti prie projekto dokumentai nurodo, jog nauja statyba vykdoma buvusios sodybos vietoje. Taip pat atkreipia dėmesį, kad tai, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas sprendime nurodė, kad žemės sklypas esantis (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą grąžinant žemę natūrą, kai žemės sklypai suprojektuo­jami žemės reformos žemėtvarkos projektuose, tačiau šis teiginys neleidžia daryti išvados, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui, kuris kaip buvo minėta anksčiau, nustatytų teritorijos būdą ir pobūdžio ir veiklos joje plėtojimo reikalavimų ir apribojimų visumą, privalomą rengiant statinių statybos ir kitus veiklos projektus. Pažymi, kad teismas nesigilo į savo sprendime minimo teritorijų plana­vimo dokumento rūšį, paskirtį, sprendinius, nepagrįstai nustatė, kad šis teritorijų planavimo dokumentas bu­vo tinkamas, todėl ši teismo išvada yra nepagrįsta. Pastebi, jog teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl Šven­čionių rajono savivaldybės atsiliepime ir teismo posėdžių metu išsakytų argumentų dėl 2009-01-23 Švenčio­nių savivaldybės tarybos 2009-01-23 sprendimu Nr. T-2 „Dėl Švenčionių rajono savivaldybės teritorijos ben­drojo plano“ patvirtinto Švenčionių rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinių, kurių ištraukos buvo pateiktos 2014-01-06 teismo posėdžio metu. Apeliantas taip pat nesutinka su priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu.

Apeliantas UAB „Viranga“ pateikė apeliacinį skundą ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti bei ieškinį patenkinti. Nurodo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas nepagrįstai pritaikė LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio senaties terminą ir pažymi, jog ABTĮ 33 straipsnis numato, kad vieno mėnesio terminas nuo viešojo administravimo subjekto akto priėmimo taikomas besikreipiantiems į administracinį teismą, o ne į bendrosios kompetencijos teismą, todėl teismas netinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą. Švenčionių rajono savivaldybės administracija leidimą išdavė vadovaudamasi Nuolatinės komisijos sprendimu - kuriame buvo pažymėta, kad suteikiamas leidimas atstatyti sodybą pagal buvusios sodybos išplanavimą. Be to, 2008-06-12 komisija, sudaryta nustatyti išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose, apžiūrėjusi žemės sklypą nustatė, kad žemės sklype stovi pastatai ir pastatų liekanos. Esant tokioms aplinkybėms išduodant statybos leidimą turėjo būti nustatyta, kam priklausė žemės sklype esančių pastatų liekamos, kieno buvo sodyba ir pan. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino ir pati Švenčionių rajono savivaldybės administracijos atstovė, žemės sklype esant kitiems asmenims priklausančių pastatų liekanų, statybos leidimas negalėjo būti išduotas. Pažymi, jog išdavus statybos leidimą atsakovams T. J. ir S. J., nesilaikant teisės aktų reikalavimų, buvo žymiai pažeistos UAB „Viranga“ teisės ir teisėti interesai, nes tokiu būdu UAB „Viranga“ pastatai, į kuriuos nuosavybės teisės buvo įregistruotos viešai VĮ „Registrų centras“ buvo perstatyti ir įregistruoti kitų asmenų, t.y. T. ir S. J. vardu. Žemės sklype esant statinių arba jų liekanų, taikoma visai kita nuosavybės teisės atkūrimo ir statybos leidimo išdavimo procedūra. UAB „Viranga“, kaip pastatų savininkė, nebuvo informuota apie jokį nuosavybės teisių į žemės sklypą, kuriame stovi bendrovei priklausanti poilsiavietė, atkūrimą, taip pat nebuvo informuota apie galimybę tinkamam savo pastatų naudojimui užtikrinti sudaryti žemės nuomos sutartį arba prašyti nustatyti servitutą. Įsigiję žemės sklypą iš I. U., kuriame buvo UAB „Viranga“ priklausę statiniai/statinių liekanos, T. ir S. J. kreipėsi į Švenčionių rajono savivaldybę, kad išduotų technines sąlygas sodybos statybai. Statybos leidimo išdavimui jie pateikė tapati statinių projektą, priklausiusių T. J. tėvams, nors žinojo, kad jų tėvai sodybą dar 1987 m. buvo pardavę ir todėl toje vietoje turi būti kitiems asmenims priklausančių statinių, kas patvirtina, kad T. J. ir S. J. nėra sąžiningi turto įgijėjai. T. ir S. J. išduotose techninio statinių projektavimo sąlygose yra numatyta, kad jų įsigytame žemės sklype yra galima statyti ne naujus statinius, o atstatyti buvusius šiame sklype pastatus (gyvenamąjį namą, pirtį ir kitus pastatus). Šio dokumento turinys akivaizdžiai patvirtinta UAB „Viranga“ išdėstytas pozicijas, jog atsakovai T. J. ir S. J. žinojo arba negalėjo nežinoti apie šiame žemės sklype stovėjusius bendrovės pastatus. Jeigu buvo statinių liekanos, turėjo būti aiškinamasi ir kam jie priklausė.

Atsiliepimas

Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybės administracija atsiliepimuose į ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiojo asmens UAB „Viranga“ apeliacinius skundus prašo juos atmesti, kaip nepagrįstus. Nurodo, jog ginčijamas 2009 m. vasario 24 d. statybos leidimas buvo išduotas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir atsižvelgiant į Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. lapkričio 20 d. įsakymu „Dėl komisijos nustatyti išlikusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijoje sudarymo“ sudarytos komisijos išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų nustatymo aktą. Atsakovai pateikė projektavimo sąlygų sąvado pagrindu parengtą techninį projektą, o savivaldybės nuolatinė statybos komisija, nustačiusi, kad projektas atitinka reikalavimus bei patikrinusi pateiktus dokumentus, nurodė savivaldybės administracijai išduoti atsakovams jų prašomą statybos leidimą. Komisijos sprendimas administracijos direktoriui yra privalomas, todėl atsakovams ir buvo išduotas leidimas. Atsakovas taip pat pažymi, jog išduodant statybos leidimą Švenčionių rajono savivaldybės administracija duomenų apie žemės sklype esantį nekilnojamąjį turtą ir pastatus iki statybos leidimo išdavimo neturėjo.

Atsakovai T. J. ir S. J. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, kaip nepagrįsta. Atsakovai nesutinka su ieškovo argumentais, jog jis nepraleido ieškinio senaties termino pateikti ieškinį. Pažymi, jog įstatymas nenumato kokioje proceso stadijoje šalis gali prašyti taikyti ieškinio senatį. Atsakovų manymu, ieškovas vadovavosi ieškinio padavimo metu galiojančiomis įstatymų normomis, o išduodant statybos leidimą galiojo visai kitos įstatymų redakcijos, todėl statybos leidimas išduotas teisėtai ir pagrįstai.

Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į trečiojo asmens UAB „Viranga“ apeliacinį skundą prašo jį patenkinti. Ieškovas sutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas spren­dime netinkamai nurodė, kad Inspekcija yra praleidusi ieškinio senaties terminą nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. l d. Pažymi, jog teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią ir tai, kad jis praleistas bei priėmė neteisingą sprendimą. Sutinka su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai konstatavo, kad išduotas statybos leidimas yra teisėtas.

Trečiasis asmuo UAB „Viranga“ atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį patenkinti, kadangi sutinka su jame nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Dėl Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos apeliacinio skundo

Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas spręsdamas, kad atsakovams leidimas sodybos statybai išduotas teisėtai, netinkamai taikė materialinės teisės normas: Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 d. 1 p., 3 p., 4 p., 20 straipsnio 10 p., 23 straipsnį, LR Aplinkos ministro 2004-12-30 įsakymu Nr. D 1-7 08 patvirtinto Statybos techninis reglamento STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas" (Žin., 2005, Nr.4-80) 7 punkto, o 8.1 papunktį, LR Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies, LR Žemės įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 39 straipsnio, LR Ūkininko ūkio įstatymo 2 str. 2 d. ir 3 d. bei 11 str. nuostatų, aiškindamas šias normas netinkamai vertino įrodymus, be to netinkamai taikė ieškinio senatį. Su šiais apelianto argumentais kolegija nesutinka.

Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovams T. J. ir S. J. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 5-7). 2009-11-27 Statybos inspekcijos tarnybos pažymos Nr. (100)-11.20-60 pagrindu 2009-12-01 įregistruotos atsakovų nuosavybės teisės į pastatus. Pastatams (gyvenamąjį namą, pagalbinį pastatą, pirtį su vasaros virtuve, nuotekų surinkėją) statyti Švenčionių rajono savivaldybės administracija atsakovams T. J. ir S. J. 2009-02-24 išdavė Statybos leidimą Nr. L-865 naujai statybai atstatant sodybą (t. 1, b.l. 20-21). Statybos leidimas išduotas vadovaujantis Nuolatinės statybos komisijos 2009-02-13 sprendimu (b.l. 22-23). Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos 2012-11-06 patikrinimo aktu Nr. (23.5)-PS1-807 (b.l. 13-15) konstatavo, kad Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2009-02-24 išduotas statybos leidimas Nr. L-865 pagal projektą „Atstatoma sodyba (Gyvenamasis namas, pagalbinis pastatas, pirtis su vasaros virtuve, nuotekų surinkėjas) nesilaikant LR Teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617; 2006, Nr. 66-2429) 22 str. 5 d., LR Žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868, Nr. 117-4368) 25 str. 3 d. ir 39 str., LR Ūkininko ūkio įstatymo (Žin. 1999, Nr. 43-1358; 2002, Nr. 123-5537; 2008, Nr. 10-336) 2 str. 2 d. ir 3 d. bei 11 str. nuostatų (t.1, b.l. 13-15).

Dėl materialinės teisės normų taikymo ir aiškinimo

Pirmos instancijos teismas teisingai skundžiamame sprendime nurodė, kad Statybos leidimo išdavimo procedūros metu galiojusio Statybos įstatymo 3 str. redakcija numatė, kad teisė būti statytoju įgyvendinama, be kita ko, turint nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą statinio projektą bei nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą. Statybos įstatymo 20 str. 10 p. (2003-12-18 įstatymo redakcija Nr. IX-1924) SĮ 20 straipsnio normos pakartotos ir LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 ,,Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ (toliau - STR 1.05.07:2002) (neteko galios 2010-09-06 įsakymu Nr. D1-736 nuo 2010-10-01) 18 punkte (2004-03-26 įsakymo Nr. D1-138 redakcija), kur nustatyta, kad statinio projektavimo sąlygų sąvadas galioja tol, kol galioja statybos leidimas. Jei per 3 metus nuo statinio projektavimo sąlygų sąvado gavimo minėtas leidimas nebuvo išduotas, savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas) projektavimo sąlygų sąvadą tvirtina iš naujo (projektavimo sąlygos paliekamos tos pačios arba pakeičiamos). Tokiu būdu tiek projektavimo sąvado galiojimas, tiek leidimo galiojimas susijęs vienas su kitu ir nesant kito reguliavimo teismas turėjo pagrindą spręsti, kad statybos leidimas turėjo būti išduotas trijų metų laikotarpiu po projektavimo sąlygų sąvado patvirtinimo, šio sąvado pagrindu pagal normas galiojusias projektavimo sąvado išdavimo metu. STR 1.05.07:2002 10 punkte nustatyta, kad statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojas (užsakovas) pateikia savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui) prašymą ir inter alia 10.1. (2003-05-14 įsakymo Nr. 222 redakcija) duomenis apie statinį pagal nustatytą formą; 10.2. (2004-03-26 įsakymo Nr. D1-138, 2006-01-11 įsakymo Nr. D1-11redakcioja) žemės sklypo nuosavybės teisę ar kitą valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančius dokumentus <...>; 10.5. (2006-09-13 įsakymo Nr. 99-3853 redakcija) projektinius pasiūlymus (jeigu jie buvo rengiami) <...>. Nei SĮ 20 str., nei STR 1.05.07:2002 nedaro jokių išlygų prašymo išduoti naują sąvadą formos reikalavimams, todėl laikytina, kad toks prašymas turi atitikti bendruosius reikalavimus. Bendra projektavimo sąlygų ir projektavimo sąlygų sąvado parengimo ir išdavimo tvarka buvo nustatyta tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 20 str. Rengiant projektavimo sąlygas (projektavimo sąlygų sąvadą) vadovaujamasi atitinkamai teritorijai parengtais ir patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais. Statybos leidimo atsakovams išdavimo metu galiojusios LR Žemės įstatymo redakcijos (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983, 2007-06-28 įstatymo Nr. X-1242 redakcija) 25 str. 3 d. numatė, kad žemės ūkio paskirties žemė tvarkoma pagal patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus. Galiojusi LR Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. redakcija nustatė, kad, siekiant statyti statinius tikslinės žemės ūkio paskirties žemėje, paprastai pirmiausia turėjo būti rengiami detalieji planai, keičiantys pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį (Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 1 d. 2–3 p.). Išimtį iš šios bendros taisyklės įstatymų leidėjas numatė tik ūkininko sodybos ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatų statybai, kurios sąlygas įtvirtino Ūkininko ūkio įstatyme (Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 5 d. 2008-01-17 įstatymo Nr. X-1421 redakcija).

Projektavimo sąlygų sąvadas atsakovams T. J. ir S. J. išduotas 2008-09-17 (t. 1, b.l. 29), todėl vadovaujantis tuo metu galiojusiu Ūkininko ūkio įstatymu, kurio 11 str. 1 d. (2008-01-17 įstatymo Nr. X-1420 redakcija) nustatė, kad nerengiant detaliųjų planų, žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995-06-01 nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro. Iš Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimo (t. 1, b.l. 95) matyti, kad S. J. ūkis, kurio žemės sklypo plotas 3 ha, įregistruotas 2007-02-28, todėl, išduodant projektavimo sąlygų sąvadą, atsižvelgiant į tai, kad statant statinius žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimas nebuvo keičiamas, buvo pagrindas taikyti minėtas nuostatas ir sąvadą išduoti nerengiant detaliųjų planų. Išduodant projektavimo sąlygų sąvadą galiojusios LR Žemės ūkio ministro ir LR Aplinkos ministro 2004-08-11 įsakymu Nr. 3D-476/D1-429 patvirtintos „Kaimo plėtros žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklės“ taip pat nenumatė kaimo plėtros žemėtvarkos projekto ūkininko sodybos vietai parinkti rengimo, tokio projekto rengimas buvo numatytas tik vėlesnėje taisyklių 7.3 p. redakcijoje (2008 09 24 įsakymu Nr. 3D-513/D1-495).

Projektavimo sąlygų sąvado pagrindu parengtą techninį projektą (t. 1, b.l. 38-66) kartu su Komisijos nustatyti išlikusių buvusių sodybų statinių ir (ar) sodų liekanų faktą saugomose teritorijose 2008-06-12 aktu (t. 1, b.l. 34) nuosavybės teise patvirtinančiais dokumentais (t. 1, b.l. 35-37), Vilniaus visuomenės sveikatos centro Statinio projektavimo dokumentų vertinimo 2009-02-18 pažyma, atsakovai 2009-02-23 pateikė prašymą išduoti statybos leidimą (t 1, b.l. 24. Sutinkamai su tuo metu galiojusios Statybos įstatymo 23 str. 9 d. redakcija (Nr. X-857, 2006-10-17), Nuolatinė statybos komisija patikrinusi statinių statytojų pateiktus dokumentus, 2009-02-13 protokolu Nr. N-24-5-8 (b.l. 22-23) nurodė savivaldybės administracijai išduoti statytojams jų prašomą statybos leidimą. Šis Komisijos sprendimas savivaldybės administracijos direktoriui yra privalomas (Statybos įstatymo 23 str. 9 d.), jo pagrindu atsakovams T. J. ir S. J. buvo išduotas 2009-02-24 Statybos leidimas Nr. L-865 (t. 1, b.l. 20-21).

Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas netinkamai taikė Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalį ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai neprivalėjo rengti sklypo detalųjį planą.

Žemesnės instancijos teismas

TPĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, jog detalieji planai rengiami teritorijoms, kuriose pagal savivaldybių teritorijų ir jų dalių (miestų, miestelių) bendruosius ar specialiuosius planus numatyta plėtoti gyvenamųjų namų, visuomeninės paskirties, rekreacinių ir bendro naudojimo, pramonės ir sandėliavimo, komercinių ir prekybos, inžinerinių tinklų, susisiekimo komunikacijų ir kitų objektų statybą. Pastaroji teisės norma imperatyviai nurodo, kad detalieji planai turi būti rengiami tais atvejais, kuomet pagal savivaldybių bendruosius planus tam tikroje teritorijoje numatyta plėtoti gyvenamųjų namų ir visuomeninės paskirties objektų statybą.

Ūkininkų ūkio įstatymo (2008 01 17 įstatymo Nr. X-1420 redakcija) 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nerengiant detaliųjų planų žemės ūkio paskirties žemėje ūkininkas gali statyti vieną ūkininko sodybą, išskyrus miestams po 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Ūkininko sodyba ar pagalbinio ūkio ir kitos paskirties (fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo) pastatai statomi nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype, ne mažesniame kaip 0,5 hektaro. Aiškinant šią normą sistemiškai su pirmiau minėtomis TPĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis bendrojo plano teisinį statusą ir pagrindus, kuriems esant turi būti rengiami detalieji planai. Įvertinus pirmiau minėtas TPĮ ir Ūkininko ūkio įstatymo nuostatas darytina išvada, kad Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti aiškinamos kaip taikytinos tais atvejais, kuomet bendruoju planu atitinkamoje teritorijoje nėra suplanuota gyvenamųjų namų ir visuomeninės paskirties pastatų statyba. Priešingas teisės normų aiškinimas reikštų, kad aptariama Ūkininko ūkio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata atleistų nuo pareigos vadovautis atitinkamos teritorijos bendrojo plano sprendiniais ir iš esmės bendrojo teritorijos planavimo procesą kai kuriais atvejais padarytų neprasmingą, pavyzdžiui, jei būtų siekiama vykdyti tam tikros teritorijos, kurioje vyrauja žemės ūkio paskirties žemė, urbanizavimo politiką. Toks teisinio reguliavimo aiškinimas nebūtų suderinamas su bendrojo teritorijų planavimo proceso prigimtimi ir tikslais. Be to, kitoks teisės normų aiškinimas galėtų turėti neigiamų padarinių ir trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, kurių užtikrinimą garantuoja detaliojo planavimo procedūros. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kad atitinkamos teritorijos bendrojo plano sprendiniuose yra numatyta vietovės urbanizacija, tokių duomenų nėra ir Švenčionių rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano patvirtinto 2008 m. pateiktoje į bylą ištraukoje (t. 2, b.l. 11-19). Ginčo teritorijoje nėra numatyta urbanistinė plėtra, o tik siūloma tokia plėtra, tačiau būtent tokiai plėtrai ir numatyta detaliųjų planų rengimas, o nagrinėjamu atveju atsakovai žemės tikslinės paskirties nekeitė, jie tik žemės ūkio paskirties žemėje pagal išduotą statybos leidimą pastatė dalį pastatų. Pažymėtina ir tai, kad nors atsakovai pastatė naujus statinius, tačiau yra neginčytinai nustatyta, kad šie statiniai pastatyti buvusios sodybos vietoje ir statybos objektas pagal statybos leidimą yra nurodytas „Atstatoma sodyba“. Atsižvelgiant į išdėstytą nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės bei netinkamai vertino įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog statybos leidimas yra išduotas teisėtai, todėl naikinti statybos leidimą, o taip pat pripažinti negaliojančia pažymą „Apie statinio statybą (rekonstravimą, kapitalinį remontą) be esminių nukrypimų nuo projekto“ dėl to, jog statiniai pastatyti be teisėto leidimo, bei tenkinti reikalavimą dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, nugriaunant pastatus, nėra pagrindo.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai taikė ieškinio senatį, nes netinkamai nustatė jo pradžią, neįvertino, kad ginant viešąjį interesą senaties institutas turi būti vertinamas siejant jį su ginamų vertybių svarba. Nors netenkinus ieškinio neįrodžius jo pagrįstumo, nereikalinga jį atmesti kitu savarankišku pagrindu – praleidus ieškinio senaties terminą, tačiau esant apelianto apeliacinio skundo motyvams, kolegija pasisako ir šiuo klausimu.

Pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas ginčijant viešo administravimo subjekto aktus ir kartu reiškiant civilinio teisinio pobūdžio reikalavimą, nagrinėjant reikalavimus dėl viešojo administravimo subjekto individualių teisės aktų teisėtumo, taikomi ABTĮ 33 str. 1 d. nustatyti jų apskundimo terminai. Tokio 30 dienų termino privalo laikytis ir prokuroras, ar kita valstybės institucija, kuri nėra tiesioginis santykių, iš kurių atsirado ginčijamas aktas, dalyvis. Ieškovas toks asmuo nėra, todėl ši įstatymo nuostata negali būti gramatiškai aiškinama taip, kad jam taikomas įstatyme nustatytas 30 dienų terminas nuo statybos leidimo išdavimo dienos, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti statybos leidimą jie gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Tokiu būdu teismui nustačius ir apeliantas to neginčija, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, atlikusi statybą leidžiančio dokumento – Švenčionių rajono savivaldybės administracijos išduoto 2009-02-24 statybos leidimo Nr. L-865 – parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimą, 2012-11-06 aktu Nr. (23.5)-PS1-807 konstatavo, jog leidimas parengtas ir išduotas nesilaikant norminių aktų reikalavimų, šis terminas laikytinas momentu nuo kurio turi būti skaičiuojama ieškinio senatis. Ieškovas pareikšdamas ieškinį 2013-03-12 akivaizdžiai praleido ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, kad tiek pažeistų valstybės interesų gynimas, tiek ieškinio senaties instituto, kurio paskirtis – užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, normų taikymas yra viešojo intereso dalys; teismas nustato, kurį iš šių dviejų viešųjų interesų konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt. byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt. byloje Nr. 3K-7-38/2008).

Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teismas šio prioriteto nesilaikė. Teismo turi būti pasverta, kuri iš vertybių – neva neteisėta statyba, pažeidžiant aktų reikalavimus, ir tokios statybos padarinių pašalinimas ar stabilumas nuosavybės santykiuose – yra svarbesnė konkrečioje viešojo intereso gynimo byloje. Apeliantas nurodydamas, kad statybos leidimas neatitiko jo išdavimo metu galiojusių aktų, neteigia ir neįrodinėja, kad sodybos atstatymas toje vietovėje iš viso yra neįmanomas, o tik atsiriboja įrodinėjimu tam tikrų veiksmų iš atsakovų pusės neatlikimu, t.y. neišpildymo neva teisinės nuostatos, jog atsakovai privalėjo daryti sklypo detalųjį planą. Net jeigu ir būtų teismo nustatyta tokia pareiga, kolegijos manymu nebūtų pagrindo šalinti neteisėtos statybos padarinius, griaunant pastatytus statinius tokio statybos leidimo pagrindu, nes atsakovai turėtų teisines galimybės ištaisyti trūkumus, negriaunat statinių, atsižvelgiant į tai, kad neginčijama atsakovų teisė į sodybos atstatymą jiems nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Taigi teismas nurodęs, kad nagrinėjamoje byloje yra taikoma ieškinio senatis ir šios senaties termino savo iniciatyva neatnaujinęs, teisingai sudėliojo prioritetus, pagrįstai gynė atsakovų nuosavybę, atsisakydamas ginant viešąjį interesą šalinti neteisėtos statybos, pažeidus teisės aktų reikalavimus, ir esant galimybei šiuos pažeidimus ištaisyti, padarinius.

Dar kartą kolegija akcentuoja, kad ieškinio senaties taikymas turėtų reikšmės šioje byloje tuo atveju, jeigu teismas būtų nustatęs ieškovo nurodytus pažeidimus (LR Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 5 d., LR Žemės įstatymo 25 str. 3 d. ir 39 str., LR Ūkininko ūkio įstatymo 2 str. 2 d. ir 3 d. bei 11 str. nuostatų), tačiau šių pažeidimų nekonstatavus ir atmetus ieškinį jo neįrodžius, papildomai taikyti ieškinio senatį ir šiuo savarankišku pagrindu atmesti ieškinį netikslinga ir nebūtina, todėl ieškinio senaties taikymo aplinkybės šioje byloje teisiškai nereikšmingos.

Dėl trečiojo asmens UAB „Viranga“ apeliacinio skundo

Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas reglamentuojančias ieškinio senatį, bei Teritorijų planavimo įstatymo 22 str. 5 d., LR Žemės įstatymo 25 str. 3 d. ir 39 str., LR Ūkininko ūkio įstatymo 2 str. 2 d. ir 3 d. bei 11 str. dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą dėl statybos leidimo teisėtumo. Dėl šių normų taikymo kolegija pasisakė analizuodama kito apelianto ieškovo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos skundą, kadangi trečiasis asmuo nenurodė kitų aplinkybių šioje skundo dalyje todėl kolegija nesikartodama tų pačių argumentų, sprendžia, kad šioje dalyje skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Apeliantas savo skunde papildomai nurodo naujas aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmos instancijos teisme ir ieškovas tokiomis aplinkybėmis negrindė nei vieno iš jo pareikštų reikalavimų, t.y. trečiasis asmuo skunde nurodo, kad statybos leidimo išdavimu buvo pažeisti jo interesai tuo, kad pastatų liekanos, kurių atstatymui statant naujus pastatus buvo išduotas ginčijamas statybos leidimas, priklauso trečiajam asmeniui nuosavybės teise. Be to, apeliantas nurodo aplinkybes, jog ginčo teritorijoje nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę I. U., kuris žemės sklypą atkūrus jam nuosavybę pardavė atsakovams T. ir S. J.. Trečiasis asmuo negali apeliacinio skundo grįsti tokiais argumentais ir nurodyti tokias aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmos instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.), todėl šiuo aspektu (UAB „Viranga“ nurodytų aplinkybių aspektu) kolegija sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nenagrinėja ir dėl jų nepasisako. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad trečiajam asmeniui skundžiamas teismo sprendimas neužkerta kelio savo teises ginti kitokiais būdais, tarp jų savo teises ginant teisme pareiškus savarankišką ieškinį kitais pagrindais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmos instancijos teisme

Pirmosios instancijos teismas sprendimu iš ieškovo priteisė 1 000 Lt išlaidų advokato, atstovavusio atsakovę T. J., pagalbai apmokėti. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir nurodo, kad nepakanka įrodymų spręsti apie tai, kad atsakovė tokias išlaidas patyrė už atsiliepimo surašymą. Kolegija pažymi, jog bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tiesiogiai priklauso nuo ginčo esmės baigties (CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalys). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo surašymą ir atstovavimą teisme (t. 1, b.l. 146) bei prie šio prašymo pridėtą įrodymą – pinigų priėmimo kvitą - apie šių išlaidų sumokėjimą (t. 1, b.l. 147), sprendžia, jog atsakovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl teismas pagrįstai jas priteisė. Tai, kad advokatas nepateikė savo ataskaitos, dar nereiškia, jog pateikti įrodymai neįrodo tokios paskirties išlaidų buvimo. Kolegijos vertinimu teismo sprendimas šioje dalyje negali būti pripažintas neteisėtu.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliaciniai skundai atmetami (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. teisėjų kolegija,

nutarė:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjos Romualda JanovičienėEglė SurgailienėAlma Urbanavičienė