Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ievos Gavelytės-Kalytienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 5 dalį bei jam paskirta 42 parų arešto bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 28 parų arešto bausmė.

UAB „MT“ civilinis ieškinys patenkintas ir iš R. N. UAB „M“ priteista 226,87 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo netenkintas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme bei prašo ją kiek įmanoma sušvelninti. Atsižvelgus į tai ir byloje nenustačius padarytų jokių kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, teisėjų kolegija pasisako tik pateikto apeliacinio skundo ribose.

5. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, atimti arba apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Išvardintų tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui tokios individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, t. y. bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas turi nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones.

6. BK 54 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą bei rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, atsižvelgia ir į teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis).

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nepažeidė bei nuteistajam paskyrė teisingą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje. Nuteistajam R. N. paskirdamas galutinę 28 parų arešto bausmę pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bausmės personalizavimui reikšmės turinčias aplinkybes, taip pat ir kitus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio argumentų, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad R. N. iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 31-ą kartą (1 t., b. l. 102–133) (past. – visais atvejais teistas už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams), taip pat 6-is kartus teistas jau po 2025 m. balandžio 28 d. nusikalstamos veikos padarymo. Be to, nuteistasis per paskutinius vienerius metus itin daug kartų baustas administracine tvarka (past. – 2025 m. rugsėjo 15 d. Administracinių nusižengimų registro išrašą sudaro net 71-as lapas (1 t., b. l. 134–169), informacijos apie baudų sumokėjimą nėra. Sutiktina su išvada, kad šie duomenys neigiamai apibūdina nuteistąjį bei rodo akivaizdų jo polinkį nusikalsti, o taip pat rodo pavojingą jo asmenybę bei cinišką požiūrį į savo nusikalstamą elgesį bei jo pasekmes. Nors šiuo atveju yra pripažinta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y., kad jis prisipažino dėl padarytos nusikalstamos veikos ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), teisėjų kolegija šią išvadą vertina kritiškai – manytina, jog nuoseklus ir sistemingas nusikalstamų veikų, taip pat ir administracinių nusižengimų, susijusių su svetimo turto pagrobimu, darymas, rodo, kad asmuo savo kaltę pripažįsta ir išreiškia gailėjimąsi iš esmės formaliai, siekdamas palengvinti gresiančią atsakomybę bei savo teisinę padėtį. Tas pats pasakytina ir apie nuteistojo argumentus, kad jis taip elgėsi ne norėdamas nusikalsti, o siekdamas pragyventi. Vis dėlto, įvertinus tai, kad apeliacinis skundas nėra paduotas asmens padėtį bloginančiais pagrindais (BPK 320 straipsnio 4 dalis), šiuo atveju skundžiamas nuosprendis nurodytoje dalyje nėra keičiamas. Pastebėtina ir tai, kad anksčiau nuteistajam skirtos laisvės atėmimo bausmės nepasiekė BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų tikslų, kadangi R. N. atžvilgiu ir vėl yra nagrinėjama baudžiamoji byla dėl analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų, kas iš esmės atima galimybę svarstyti paskirtos bausmės švelninimą.

9. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistajam R. N. paskirta galutinė 28 parų arešto bausmė yra lygi BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytam vidurkiui bei, įvertinus jau aptartus nuteistąjį ir jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančius duomenis, aiškiai nėra per griežta ar kaip kitaip neadekvati. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, jog R. N. yra vyresnio amžiaus (past. – nusikalstamos veikos padarymo metu jam buvo 78 metai), taigi nėra pagrindo sutikti su tuo, kad vien nuteistojo amžius suponuoja būtinybę keisti ar švelninti jam paskirtą bausmę. Spręstina, kad bausmės švelninimas vien nuteistojo nurodytais argumentais iš esmės formuotų nebaudžiamumo jausmą, taip pat prieštarautų baudžiamosios teisės ir tinkamai individualizuotos bausmės esmei, prasmei ir paskirčiai.

10. Įvertinus aukščiau išdėstytą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes. Skundžiamo nuosprendžio motyvai yra išsamūs ir detalūs, o išvados padarytos tinkamai įvertinus visas bausmės skyrimo klausimui reikšmės turinčias aplinkybes. Dėl to nėra jokio pagrindo apeliacinį skundą tenkinti.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

11. Vilniaus apygardos teisme 2026 m. sausio 12 d. gauta pirminė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. APD-2026-00370, kurioje yra nurodoma, kad valstybės naudai priteistina suma sudaro 89,58 Eur dydžio sumą.

12. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios taikomos ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, numato, jog iš kaltinamojo (atitinkamai nuteistojo) priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Nurodytos nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijų teismuose, atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-1073/2020).

13. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. N. buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas nuteistojo apeliacinis skundas, kuris yra atmetamas. Būtinybę jam paskirti gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatos, dėl to bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Taip pat vertintina, jog iš nuteistojo civiliniam ieškovui yra priteistas turtinės žalos atlyginimas, taip pat nuteistasis turi daug nesumokėtų administracinių nuobaudų, kas rodo, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš R. N. prieštarautų protingumo ir teisingumo principams. Dėl šių priežasčių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo R. N. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų 89,58 Eur dydžio sumai už R. N. suteiktą antrinę teisinę pagalbą valstybės naudai nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.