Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-21 · Administracinė byla Nr. P-146-119-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-21
Bylos Nr.
P-146-119-11
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00048-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno apskrities viršininko administracijai
Trečiasis asmuo
P. R. G., R. R., A. K., valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto Kauno
Pareiškėjas
Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P146-119/2011Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00048-2009-7Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1225/2010 pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų P. R. G., R. R. ir A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), tretiesiems suinteresuotiems asmenis valstybės įmonės Valstybinio žemėtvarkos instituto Kauno pirmam žemėtvarkos skyriui, P. R. G., R. R., R. I., A. B., A. V., S. S., A. K., A. K., P. M. ir V. M. dėl įsakymų ir sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas), prašymu (T. 1, b. l. 2–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 9-17354 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui P. R. G.“ ir Kauno apskrities viršininko 2004 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-04-3307 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ priedo 17 punktą; Kauno apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 9-17507 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. I.“ ir Kauno apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 02-04-7067 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ priedo 5 punktą; Kauno apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 9-19015 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui S. S.“ ir Kauno apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 02-04-12718 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ priedo 25 punktą; Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 9-19332 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. I.“ ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 02-04-2365 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ priedo 10 punktą; Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 9-20035 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui R. R.“ ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. 02-04-7418 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ priedo 14 punktą; Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 9-20178 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. K.“ ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 02-04-11261 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ priedo 2 punktą; Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 9-20179 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje pilietei M. M.“ (mirusi, paveldėtojai P. M. ir V. M.) ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 02-04-11261 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ priedo 3 punktą; Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 9-20187 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. V.“ (miręs, paveldėtoja A. B.) ir Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 02-04-11261 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Kaišiadorių r.)“ priedo 11 punktą; Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 5 d. įsakymą Nr. 02-04-10537 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo (Kaišiadorių r.)“ (A. K. parduota 1,8500 ha žemės).

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu (T. 1, b. l. 141–145) pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies, panaikino Kauno apskrities viršininko 2004 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 9-17354, Kauno apskrities viršininko 2004 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02‑04‑3307 priedo 17 punktą; Kauno apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 9-17507, Kauno apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo Nr. 02‑04‑7067 priedo 5 punktą; Kauno apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 9-19015, Kauno apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 13 d. įsakymo Nr. 02-04-12718 priedo 25 punktą; Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 9-19332, Kauno apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 02-04-2365 priedo 10 punktą; Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 9-20035, Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 21 d. įsakymo Nr. 02-04-7418 priedo 14 punktą; Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 9-20178, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 02-04-11261 priedo 2 punktą; Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 9-20179, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 02-04-11261 priedo 3 punktą; Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 9-20187, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. įsakymo Nr. 02-04-11261 priedo 11 punktą. Kitoje dalyje bylą dėl Kauno apskrities viršininko 2007 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. 02 04-10537 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo (Kaišiadorių r.)“ panaikinimo nutraukė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. (T. 2, b. l. 74–84) nutartimi trečiųjų suinteresuotų asmenų P. R. G., R. R. ir A. K. apeliacinius skundus atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

II.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. prašymu dėl išlaidų atlyginimo (T. 2, b. l. 86) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašė priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

S. S. nurodė, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti – 690 Lt už atsiliepimo į apeliacinius skundus paruošimą, 765 Lt – už dalyvavimą teismo posėdyje, komisinis mokestis bankui atliekant pavedimus – 2,20 Lt. Teigė, kad iš viso patyrė 1 457,20 Lt dydžio išlaidas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens S. S. prašymą (T. 2, b. l. 94–96) prašė jį atmesti.

Pabrėžė, kad S. S. prašyme nenurodoma, iš ko teismas turėtų priteisti jo patirtas išlaidas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-166/2010 ir teigė, kad iš Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. sprendimų administracinėje byloje Nr. A63-1225/2010 matyti, jog šiuo atveju buvo apginti valstybės, o ne trečiojo suinteresuoto asmens S. S. interesai. Nurodė, kad teismai, išnagrinėję prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, nustatė, jog apskrities viršininko sprendimas grąžinti žemę S. S. yra neteisėtas ir jį panaikino. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad ABTĮ 44 straipsnis nenumato galimybės trečiajam suinteresuotam asmeniui reikalauti proceso išlaidų atlyginimo iš tokios pačios procesinės padėties asmens.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 29 d. nutartimi (T. 2, b. l. 97–100) trečiojo suinteresuoto asmens S. S. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė jo naudai iš atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba) 742,20 Lt Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Atsiliepimas

Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalių nuostatomis. Nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog išnagrinėjus bylą buvo apgintos trečiojo suinteresuoto asmens S. S. teisės (jis su pareiškėjo prašymu pirmosios instancijos teisme sutiko, atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus prašė juos atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą), todėl jis turi teisę į išlaidų atlyginimą. Taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos). Pažymėjo, kad 2009 m. lapkričio 9 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas S. S. atsiliepimas į apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimo (T 2, b. l. 23–25), advokatė A. K. dalyvavo 2010 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje, kuris vyko 25 minutes (T 2, b. l. 72–73). Atkreipė dėmesį, jog advokatės A. K. teisę atstovauti S. S. patvirtina 2009 m. birželio 8 d. atstovavimo sutartis (T 1, b. l. 119). Konstatavo, kad S. S. turėtas išlaidas pagrindžia 2009 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymas Nr. 241, 2010 m. rugsėjo 16 d. mokėjimo nurodymas Nr. 65, 2009 m. lapkričio 4 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2009(109), 2010 m. rugsėjo 16 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 2010(81) (T 2, b. l. 87–90). Pažymėjo, jog Rekomendacijų 7 punkte numatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nurodė, kad patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA) nuo 2008 m. sausio 1 d. yra 800 Lt. Darė išvadą, kad pagal Rekomendacijų 7, 8, 11 punktus S. S. priteistina maksimali suma už advokato teikiamas paslaugas surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą galėtų būti 1 200 Lt (800 Lt x 1,5). Konstatavo, jog kadangi S. S. nurodyta 690 Lt suma neviršija nustatytos Rekomendacijose, ji priteistina visa. Atsižvelgęs į teismo posėdžio trukmę ir į sprendžiamo klausimo sudėtingumą, vertino, kad už atstovavimą teisme S. S. turi būti priteisiamos jo turėtos išlaidos, proporcingos Rekomendacijų 8.18 punkte nurodytam dydžiui (0,15 MMA už 1 val.). Kadangi 2010 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdis truko 25 minučių, sprendė, kad užmokestis už advokato atstovavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėjamu atveju yra 50 Lt ((800 Lt x 0,15) x 5/12). Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas iš atsakovo S. S. priteisė 742,20 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

IV.

2011 m. vasario 8 d. (pagal pašto spaudą) atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas) padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1225/2010.

Nacionalinė žemės tarnyba remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu ir nurodo, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-180/2010 ir pažymi, jog suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą paminėtu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Be to, procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje A525-853/2010, kurioje teismas konstatavo, kad apeliacinį procesą inicijavus trečiajam suinteresuotam asmeniui, kurio apeliacinis skundas buvo atmestas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, iš jo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje esant tokioms pačioms aplinkybėms, t. y. tretiesiems asmenims inicijavus apeliacinį procesą, dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo priėmė priešingus sprendimus – vienu atveju išlaidos priteistos iš apelianto, kitu atveju – iš atsakovo. Taip pat nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2009, kurioje konstatuota, kad nepatenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš trečiojo asmens, inicijavusio kasacinį procesą. Daro išvadą, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis neatitinka administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų praktikos. Atkreipia dėmesį, kad vėliau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vėl buvo formuojama, kaip ir 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-853/2010, bylinėjimosi išlaidas priteisiant iš procesą inicijavusio asmens. Taip pat nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-22/2011. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, prašomoje atnaujinti byloje buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant ir tai yra proceso atnaujinimo pagrindas taip pat ir pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Daro išvadą, kad yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1225/2010, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus. Taip pat pažymi, kad Nacionalinėje žemės tarnyboje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis gauta 2010 m. gruodžio 8 d. su S. S. prašymu dėl teismo išlaidų atlyginimo, todėl ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas 3 mėnesių terminas nėra pasibaigęs. Taip pat pateikia išrašus iš dokumentų valdymo sistemos „Dovas“, kaip įrodymus, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 29 d. iki 2010 m. gruodžio 8 d. Nacionalinėje žemės tarnyboje nebuvo gauta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis nei iš Kauno apygardos, nei iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, Nacionalinė žemės tarnyba prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1225/2010 pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus bei, atnaujinus procesą, trečiojo suinteresuoto asmens S. S. apeliacinėje instancijoje turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš apeliacinius skundus pateikusių asmenų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį gavo 2010 m. gruodžio 8 d. Pažymėtina, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo lydraščio (T. 2, b. l. 101) matyti, kad atsakovui paminėtos nutarties kopija išsiųsta nebuvo. Atsižvelgdama į tai bei į atsakovo pateiktus įrodymus (2010 m. gruodžio 6 d. S. S. prašymą dėl išlaidų atlyginimo, išrašus iš dokumentų valdymo sistemos „Dovas“), teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo abejoti aplinkybe, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytas trijų mėnesių terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. gruodžio 8 d. Kadangi atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo paštui įteikė 2010 m. vasario 8 d. (pagal spaudą ant voko), trijų mėnesių terminas nėra pasibaigęs (ABTĮ 66 str. 6 d.).

ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis numato subjektus, kurie turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra šios bylos šalis (atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), kurios teises ar įstatymų saugomus interesus galimai pažeidžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartis, kadangi šia nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens S. S. naudai iš jos buvo priteistas 742,20 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinė žemės tarnyba yra tinkamas subjektas šioje byloje pareikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.). Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas prašo atnaujinti procesą ne dėl ginčo esmės, bet dėl procesinio sprendimo, kuriuo išspręstas procesinis išlaidų atlyginimo klausimas. Toks sprendimas neturi įtakos proceso šalių teisei į teisingą jų materialinių reikalavimų išsprendimą, kadangi ginčas jau yra iš esmės išspręstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P1-74/05). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 10 punkte numatytu pagrindu, nenurodo jokių konkrečių materialinės teisės normų, kurias taikant, jo nuomone, buvo padarytas esminis pažeidimas, turėjęs įtakos priimant neteisėtą nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimus reglamentuoja ne materialinės, o procesinės teisės normos. Tačiau įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl procesinės teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P6-45/04, 2007 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-189/07). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo užbaigtos bylos proceso atnaujinimui.

Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Atsakovas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-853/2010 ir 2011 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS442-22/2011 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-289/2009. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo nurodyta teismų praktika yra susijusi ne su materialinės, o su proceso teisės normų interpretavimu, t. y. su bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančių normų aiškinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, darytina išvada, jog vien tik galimas procesinių teisės normų pažeidimas ir jų netinkamas taikymas, nagrinėjant administracinę bylą, negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu atnaujinti procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-53/2011, 2011 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-38/2011). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1225/2010, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nėra.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo prašymas atnaujinti procesą yra nepagrįstas nei remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, nei 12 punktu. Todėl šis prašymas netenkintinas, atsisakant atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1225/2010.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1225/2010.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėAnatolijus Baranovas