Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-11-28 · Administracinė byla Nr. A-525-1937-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-11-28
Bylos Nr.
A-525-1937-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gudynas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Vaida Urmonaitė
Pareiškėjas
P. B.
Atsakovas
Priešgaisrinės apsaugos
Advokatai
Vilis Žilionis
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525 – 1937/2008Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.8 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. lapkričio 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjui P. B., jo atstovui advokatui Viliui Žilioniui,atsakovo atstovei Julijai Portnovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. B. (P. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. B. prašymą atsakovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, darbo užmokesčio ir kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. B. prašymu (b.l. 2–5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2007 m. kovo 21 d. įsakymą Nr. TE-141 (toliau – ir Įsakymas); įpareigoti Departamento direktorių pakeisti atleidimo iš tarnybos pagrindą iš Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto į Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą; priteisti iš Departamento pareiškėjui 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją bei vidutinį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas už 2006 – 2007 metus iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad nuo 1983 m. birželio 20 d. pradėjo dirbti priešgaisrinėje apsaugoje Trakų rajone valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspektoriumi, o paskutiniu metu dirbo Departamento Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos vyr. inspektoriaus pareigose. 2006 m. spalio 31 d. darbo metu laikydamas sportinius normatyvus prarado sąmonę ir nukrito, nuo 2006 m. spalio 31 d. iki 2007 m. vasario 27 d. gydėsi ligoninėje, o vėliau – ambulatoriškai. Nuo 2007 m. vasario 28 d. pradėjo dirbti, tačiau darbo metu labai pavargdavo, sveikata buvo bloga, todėl 2007 m. kovo 15 d. buvo priverstas parašyti prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją nuo 2007 m. kovo 30 d. Nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2007 m. balandžio 18 d. vėl susirgo ir buvo paguldytas į ligoninę, o 2007 m. balandžio 19 d. jam nustatytas 40 procentų darbingumo lygis. Nurodė, jog, jam būnant ligoninėje, Įsakymu jis buvo atleistas iš užimamų pareigų Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, jam apie tai pranešta nebuvo, o pasirašytinai su Įsakymu jis supažindintas tik 2007 m. balandžio 23 d. Atsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 55 ir 56 straipsnius, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 5 dalį, pabrėžė, kad nėra numatyta galimybė atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų jo laikino nedarbingumo metu. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 3 dalies nuostatos negali būti panaudotos prieš pareiškusį norą atsistatydinti tarnautoją, jo teisė atsistatydinti negali būti besąlygiškai paversta jo pareiga nutraukti tarnybinius santykius. Nagrinėjamu atveju, nesilaikant įstatymų reikalavimų ir neteisėtai atleidžiant tarnautoją nedarbingumo metu, jam buvo užkirstas kelias gauti priklausančias garantijas ir būti atleistam kitu nei Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, atsiradusiu iki 2007 m. kovo 30 d. – darbingumo praradimu, kuris turėjo būti įvertintas Centrinės medicinos ekspertizės komisijos ir sąlygoti atleidimą iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Vėliau atsirado ir dar vienas atleidimo iš tarnybos pagrindas, numatytas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte. Nurodė, kad vidaus reikalų sistemoje ištarnavo daugiau kaip 25 metus, pareigas vykdė sąžiningai ir nepriekaištingai, ne kartą buvo skatinamas, nėra padaręs pažeidimų, neturėjo galiojančių nuobaudų. Jo atžvilgiu nebuvo paisoma Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas) 25 straipsnio reikalavimų. Jam buvo daromas spaudimas, naudojant tiesioginių vadovų psichologinę prievartą, dėl ko jis parašė vadovo parengtą prašymą, kai jam nurodyta, jog dėl sveikatos būklės jam nebus galimybės tęsti tarnybą ir kad jam bus išmokėta priklausanti kompensacija bei atitinkamai paskaičiuota pensija. Pažymėjo, kad į prašymo turinį neįsigilino, o, viršininkui pareikalavus, prašymą paliko ant jo stalo.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas atsiliepimu į prašymą (b.l. 41 – 44) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 2 ir 3 dalimis, pažymėjo, kad, pasibaigus 14 kalendorinių dienų terminui, vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, neturėjo kito pasirinkimo kaip tik atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, nes kitaip būtų pažeistas visuotinai pripažintas principas, kad asmuo turi teisę pasirinkti darbą. Nurodė, jog pareiškėjas per visą 14 kalendorinių dienų laikotarpį nepareiškė noro atšaukti savo prašymo, todėl nebuvo objektyvių priežasčių suabejoti, kad jis nori nutraukti tarnybos santykius. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju atleidimą iš tarnybos reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis, todėl neaišku, kodėl turėtų būti vadovaujamasi minėto statuto 56 straipsniu ir Valstybės tarnybos įstatymu. Remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog kadangi atleidimo iš vidaus tarnybos pareigūno prašymu tvarka apibrėžta Vidaus tarnybos statute, Valstybės tarnybos įstatymas netaikomas, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) normos netaikomos pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį. Pabrėžė, jog, atsižvelgiant į Vidaus tarnybos statuto 55 ir 56 straipsnių sisteminį aiškinimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. birželio 11 d. raštą Nr. 1D-4671 ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Generalinio inspektoriaus skyriaus 2007 m. liepos 24 d. raštą Nr. 4D-177, darytina išvada, kad atleidimui iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnį draudimas atleisti pareigūną jo laikino nedarbingumo metu netaikytinas. Nurodė, jog, remiantis Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 3 dalimi, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punktą kitą darbo dieną, kai sueina minėtame punkte nurodyti terminai, tačiau kitą darbo dieną po tokių terminų suėjimo pareiškėjas vėl pradėjo dirbti, todėl atleidimas minėtu pagrindu jo atžvilgiu netaikytinas. Vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, faktu, kad pareiškėjas negalėjimą tarnauti dėl sveikatos būklės grindžia ne Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvada, bet darbingumo lygio pažyma, kuri nesuteikia pagrindo atleisti pareigūną pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, faktu, kad minėta komisija 2007 m. vasario 27 d. pripažino, jog pareiškėjas tinkamas vidaus tarnybai, pažymėjo, jog net būdamas iš dalies nedarbingas pareigūnas komisijos gali būti pripažintinas tinkamu vidaus tarnybai ir padarė išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl atleidimo pagrindo pakeitimo nėra teisinio pagrindo. Nurodė, jog nedarbingumo lygio pažyma išduota 2007 m. balandžio 19 d., t.y. praėjus net kelioms savaitėms po pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A7 – 1678/2006), pažymėjo, kad, atsiradus vienam atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindui, vėliau atsiradę kiti atleidimo pagrindai neturi reikšmės, o priežasčių, kurios pagrįstų tai, kad pareiškėjas turėtų būti atleistas pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nebuvo. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad jam buvo daromas spaudimas, kad prašymą dėl atleidimo jam parengė vadovas, o pats pareiškėjas pasirašė tiek prašymą, tiek ir ant Įsakymo. Pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip pareigūnas, privalo žinoti Vidaus tarnybos statutą, todėl, rašydamas prašymą bei susipažindamas su Įsakymu, jis suprato, kokiu pagrindu atleidžiamas iš vidaus tarnybos ir kokia yra atleidimo iš vidaus tarnybos tvarka bei pasekmės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu (b.l. 128–132) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A7– 481/2005), pažymėjo, kad tuo atveju, kai dėl anksčiau vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti – atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas. Atsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 1 – 3 dalis, faktą, jog pareiškėjas 2007 m. kovo 15 d. prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos per tris dienas nuo jo padavimo neatšaukė, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai pareiškėją atleido pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą. Nurodė, kad pareiškėjas 2007 m. vasario 28 d., po susirgimo, savanoriškai tęsė tarnybą, todėl atsakovas neturėjo pareigos jį atleisti Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkto pagrindu. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė atsakovui Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvados, kurioje būtų nurodyta, kad jis negali tarnauti dėl blogos sveikatos būklės, todėl nusprendė, kad atleisti pareiškėją pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą nebuvo teisinio pagrindo. Pabrėžė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį nesant atitinkamo reglamentavimo (nagrinėjamu atveju – dėl galimybės atleisit pareigūną iš tarnybos jo laikino nedarbingumo metu) Vidaus tarnybos statute, statutiniams pareigūnams yra pagrindas taikyti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas. Remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalimi, nurodė, kad minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindas atitinka Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pagrindą, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalies taisyklės taikomos ir minėto Vidaus tarnybos statute numatyto atleidimo pagrindo atžvilgiu, ir padarė išvadą, kad atsakovas galėjo atleisti pareiškėją ir laikinojo nedarbingumo laikotarpiu. Pažymėjo, kad nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjui buvo daromas psichologinis spaudimas, kad jis išeitų iš tarnybos, tai paneigė ir teismo posėdyje apklausti liudytojai T. J. ir G. J. Nurodė, kad pareiškėjui pateikta informacija apie galimybę gauti pensiją negali būti vertinama kaip neteisėtas ir pareiškėjo teises pažeidžiantis veiksmas ir padarė išvadą, kad pareiškėjas savo noru apsisprendė nutraukti darbinius santykius vidaus tarnyboje. Rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A8– 842/2007).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b.l. 137 – 142) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, taip pat pateikiami tokie argumentai:

1. Teismas nepakankamai aiškinosi aplinkybes, susijusias su psichologiniu spaudimu, darytu pareiškėjui. Nurodo, kad psichologinio spaudimo buvimo ar nebuvimo klausimui reikšmingas ne tik pareiškėjo vadovų elgesys prieš atleidimo iš tarnybos prašymo surašymą ir jo surašymo aplinkybės, bet ir elgesys po atleidimo iš tarnybos prašymo surašymo. Vadovai, žinodami, kad jis serga ir guli ligoninėje, pradėjo ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu, o, jam grįžus iš ligoninės, liepė atlikti tarnybines pareigas. Liudytojo T. J. nurodytos aplinkybės prieštarauja bylos medžiagai, nes 2007 m. kovo 15 d. pareiškėjas buvo ligoninėje ir nebuvo darbe, todėl daro išvadą, jog prašymo dėl išėjimo iš tarnybos pasirašymo data ir vieta teismo nėra nustatytos, o tokių aplinkybių nustatymas turi didelę reikšmę pagrindžiant psichologinio spaudimo buvimą ar nebuvimą pareiškėjo atžvilgiu.

2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Vidaus tarnybos nuostatas dėl leidimo atleisti laikino nedarbingumo metu. Konstatavus, jog pareiškėjo atleidimo iš tarnybos pagrindas yra Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas, atitinkamai turėjo būti konstatuota, kad pareiškėjas neteisėtai atleistas jo laikino nedarbingumo metu. Remiasi Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalimis ir pabrėžia, jog ši nuostata aiškiai numato išimtis, kurioms esant, galima atleisti pareigūną jo laikino nedarbingumo metu, o visais kitais atvejais taikoma bendra taisyklė, draudžianti tokį atleidimą.

3. Nurodo, kad su Įsakymu buvo supažindintas tik 2007 m. balandžio 23 d., tačiau iki 2007 m. gegužės 2 d. jis dar atliko savo tarnybines pareigas, tai vertina kaip neteisėtus vadovybės veiksmus jo atžvilgiu.

4. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto nuostatas, nukrypo nuo bendrųjų teisės aiškinimo principų. Kadangi Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnis numato, kad šis statutas nustato priėmimą ir atleidimą iš tarnybos, tai nėra pagrindo taikyti Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, nustatančias atleidimą iš tarnybos. Taip pat remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (byla Nr. 3K-3-93/2006).

5. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika byloje Nr. A7– 481/2005, nes nagrinėtos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

6. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A11– 1756/2005), pažymi, jog, net neįrodžius psichologinio spaudimo fakto buvimo, svarbu atkreipti dėmesį į priežastis, dėl kurių valstybės tarnautojas nusprendžia nutraukti darbo santykius, o šiuo atveju bene pagrindinė priežastis buvo pareiškėjo sveikatos būklė.

7. Pareiškėjo prašymas surašytas 2007 m. rugpjūčio 21 d., o teismas sprendimą priėmė 2007 m. vasario 28 d., pažymi, jog tai sudaro rimtus motyvus bei įrodymus manyti, kad byla išnagrinėta neobjektyviai, nevisapusiškai, nepilnutinai ir aplaidžiai. Pažymi, kad sprendimas galėjo būti nurašytas nuo kitos bylos sprendimo. Nurodo, kad sprendimo aprašomojoje ir motyvacinėje dalyse nepilnai išdėstyti jo prašyme išsakyti ir nurodyti motyvai, argumentai ir faktai. Daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 152–154) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat nurodomi tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pažymi, jog pirmosios instancijos teisme buvo iškviesti ir apklausti visi liudytojai, dirbę kartu su pareiškėju, kurie paneigė psichologinio poveikio buvimą. Atsižvelgdamas į 2007 m. kovo 15 d. echokardiografinio tyrimo pažymą Nr. 180, nurodo, kad tyrimas buvo atliekamas 14 val. 9 min., todėl pabrėžia, kad pareiškėjo argumentas, kad jis 2007 m. kovo 15 d. nebuvo darbe, yra klaidinantis. Tai, kad 2007 m. kovo 15 d. pareiškėjas buvo Vilniaus universitetinėje ligoninėje Santariškių klinikoje ir negalėjo pasirašyti prašymo dėl išėjimo iš darbo, bei faktas, kad buvęs pareiškėjo viršininkas pats minėta dieną nuvežė pareiškėjo prašymą į Departamentą, negali būti traktuojami kaip psichologinis spaudimas. Remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi ir pabrėžia, kad teismas padarė išvadą, jog objektyvių įrodymų apie tai, kad pareiškėjui buvo daromas psichologinis spaudimas, nėra, todėl daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir įvertino visus įrodymus, susijusius su pareiškėjui darytu psichologiniu spaudimu ir atleidimo ši darbo pasirašymu.

2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Vidaus tarnybos statuto nuostatų aiškinimu bei dėl Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymu ginčijamu klausimu.

3. Pažymi, jog materialinės teisės požiūriu byla išnagrinėta teisingai, todėl naikinti teisingą teismo sprendimą vien dėl formalaus pobūdžio techninių klaidų, padarytų surašant motyvuotą teismo sprendimą, būtų neteisinga tiek šalių, tiek ir viešo intereso požiūriu. Nurodė, kad tokie veiksmai prieštarautų įstatymo leidėjo, siekiančio užtikrinti teismo sprendimų ir jais nustatytų teisinių santykių stabilumą, ketinimams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje iš esmės ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjas galėjo būti atleistas iš tarnybos jo laikino nedarbingumo metu, taip pat ar atleidimui iš tarnybos turi įtakos po asmens atleidimo iš tarnybos įvykę faktai.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsniu, teismas turi atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose suformuotą teismų praktiką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje vadovavosi ir taikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A7– 481/2005 suformuota praktika, pagal kurią, tuo atveju, kai dėl anksčiau vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas teisinėms pasekmėms kilti – atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas.

Pareiškėjas 2007 03 15 pateikė prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją. Šio savo prašymo, taip kaip numatyta Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnio 3 dalyje, per tris kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos neatšaukė. Nurodyto prašymo pateikimas bei jo neatšaukimas vertintini kaip juridiniai faktai, sukeliantys teisines pasekmes, numatytas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkte ir 55 straipsnio 1 ir 2 dalyse – t.y. pareigą atsakovui atleisti pareiškėją iš tarnybos kitą darbo dieną pasibaigus 14 dienų terminui. Nagrinėjamoje byloje atsakovas šios savo pareigos nepažeidė ir ginčijamu įsakymu atleido pareiškėją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu. Vėliau įvykę pareiškėjo sveikatos sutrikimai, įtakos pareiškėjo atleidimui iš vidaus tarnybos nebeturi, tuo labiau, kad pareiškėjas netgi nėra pateikęs sveikatos būklę patvirtinančio dokumento, kuris yra numatytas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

Pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas 2007 03 15 prašymą atleisti jį iš tarnybos parašė ne savo valia, o įtakojamas savo vadovų, nėra. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu byloje esančių įrodymų vertinimu, jog byloje nėra surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių buvus pareiškėjo atžvilgiu psichologinę prievartą.

Kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto argumentus, kad atsakovas negalėjo jo atleisti iš tarnybos laikino nedarbingumo laikotarpiu, nes tokia galimybė nenumatyta Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalyje. Kolegija sistemiškai aiškindama Vidaus tarnybos statuto nuostatas konstatuoja, kad Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnis, tame tarpe ir jo pirmoji dalis, skirtas reglamentuoti išimtinai tuos atvejus, kai pareigūnas iš tarnybos atleidžiamas ne savo paties prašymu, o kitais pagrindais, t.y. pagrindais numatytais Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 2-10, 13-17 punktuose. Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio nuostatos netaikytinos atleidimo iš tarnybos pagrindams, numatytiems 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, t.y. pačiam pareigūnui prašant. Kaip turi būti atleidžiamas pareigūnas iš vidaus tarnybos pačiam prašant reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnis, kuris nenumato draudimo atleisti darbuotoją iš valstybės tarnybos jo laikino nedarbingumo atveju. Priešingai, kaip jau minėta virš, nurodytas straipsnis įtvirtina pareigą atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos sekančią dieną po to, kai pasibaigia šiame straipsnyje numatytas 14 dienų terminas.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimu, kurios konkrečiai ir vienareikšmiškai numato galimybę atleisti valstybės tarnautoją iš valstybės tarnybos jo laikino nedarbingumo atveju tais atvejais, kai valstybės tarnautojas atleidžiamas paties prašymu. Šios nuostatos Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu taikytinos ir vidaus tarnybos pareigūnų atžvilgiu, t.y. ir šioje konkrečioje byloje.

Esant išdėstytiems argumentams konstatuotina, kad byloje ginčijamas atsakovo įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pagrindo nėra.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą pakeisti atleidimo iš tarnybos pagrindą iš Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto į Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šio reikalavimo nepatenkino, nes, kaip jau minėta virš, pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, o be to pareiškėjas byloje nėra pateikęs Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvados, jog jis negali tarnauti dėl sveikatos būklės. Pareiškėjo į bylą pateikta nedarbingumo lygio pažyma Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvados neatstoja.

Kadangi iš vidaus tarnybos pareiškėjas atleistas teisėtai ir pagrįstai, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nėra pagrindo keisti pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos teisinį pagrindą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją bei vidutinį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas už 2006 – 2007 metus iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo, nes tokių reikalavimų tenkinimui nėra įstatyminio pagrindo.

Vertinat apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos jo priėmimo datos, kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta jo priėmimo data – 2007 01 28 – yra neteisinga. Įvertinus 2008 01 17 teismo posėdžio protokole užfiksuotą teismo nutartį, kuria sprendimo priėmimas ir paskelbimas atidėtas 2008m. sausio 28 dienai bei tame pačiame teismo posėdžio protokole užfiksuotą įrašą, jog 2008m. sausio 28 d. į sprendimo paskelbimą buvo atvykęs pareiškėjas (b.l. 121-126), taip pat įvertinus įrašus ant administracinės bylos viršelio, jog sprendimo nuorašas pareiškėjui įteiktas 2008 01 28, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė 2008 metų sausio 28 dieną. Kitokios datos nurodymas sprendime vertintinas kaip rašymo apsirikimas. Šis rašymo apsirikimas nesudaro pagrindo pripažinti teismo sprendimą neteisėtu bei nėra pagrindas jo naikinimui. Toks rašymo apsirikimas, iki teismo sprendimas nėra įvykdytas, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 2 dalimi, gali būti ištaisytas sprendimą priėmusio teismo.

Esant išdėstytiems argumentams kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, esminių procesinių normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra.

Teismo kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusStasys GudynasVaida Urmonaitė