- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-06
- Bylos Nr.
- 3K-3-93/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Zigmas Levickis, Aloyzas Marčiulionis, Algis Norkūnas
- Ieškovas
- D. L.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei ,,Ukmergės biofabrikas“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Algio Norkūno,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 21 d. nutarties ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Ukmergės biofabrikas“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir piniginės kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu ir, negrąžinus jos į ankstesnįjį darbą, nes gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priteisti iš atsakovo jos trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Kadangi vieno mėnesio ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ji praleido dėl ligos, tai ieškovė kartu prašė pripažinti, kad šis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, prašė jį atnaujinti.
Ieškovė nurodė, kad ji nuo 2002 m. liepos 11 d. dirbo pas atsakovą Biržų miesto veterinarijos vaistinės vedėja. 2003 m. birželio 12 d. UAB „Ukmergės biofabrikas“ direktoriaus įsakymu ji buvo atleista iš darbo atgaline data, t. y. nuo 2003 m. birželio 2 d., pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir 235 straipsnio 4, 7, 9 ir 11 punktus. Atleidimą iš darbo ji laiko neteisėtu, nes atleidimo metu sirgo, tas faktas atsakovui buvo žinomas, tačiau atsakovas į tai neatsižvelgė ir, pažeisdamas DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, atleido ją iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu. Be to, ieškovė, teismo posėdžio metu aiškinantis jos atleidimo iš darbo pagrindų teisėtumą, nurodė, kad įsakyme dėl jos atleidimo iš darbo nurodytas vienas iš atleidimo pagrindų - jos vadovaujamoje vaistinėje nustatytas materialinių vertybių trūkumas susidarė ne dėl jos kaltės, nes pats atsakovas, kaip darbdavys, esant jos prašymams, neužtikrino veterinarijos vaistinės patalpų saugumo ir nesiėmė jokių priemonių jose esančioms materialinėms vertybėms saugoti.
Atsakovo atstovas ieškinio nepripažino ir parodė, kad ieškovė, kaip materialiai atsakingas asmuo, dirbdama veterinarijos vaistinės vedėja, privalėjo tausoti ir saugoti nuo žalos jai perduotas bendrovės materialines vertybes, o, esant grėsmei materialinių vertybių saugumui, apie tai laiku pranešti bendrovės administracijai, reikalaujant, kad būtų sudarytos tinkamos sąlygos darbui ir materialinių vertybių saugumui. Nežiūrint to, ieškovė, jau anksčiau būdama bausta drausmine tvarka už aplaidumą darbe, ir toliau netinkamai vykdė savo pareigas, nes per metus jos vadovaujamoje veterinarijos vaistinėje atliktų dviejų inventorizacijų metu buvo nustatytas didelis materialinių vertybių trūkumas. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovės vadovaujamoje veterinarijos vaistinėje vagystės faktas nebuvo užfiksuotas, ir įvertinusi materialinių vertybių trūkumo mastą (dydį), bendrovės administracija, esant darbo pareigų pažeidimui, pagrįstai ir teisėtai paskyrė ieškovei griežčiausią drausminės nuobaudos rūšį – atleidimą iš darbo. Be to, ieškovei laiku nepranešus darbdaviui apie savo nedarbingumą, jos atleidimas iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu nėra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimus, juolab kad ji praleido ieškinio senaties terminą, kurį atsakovo atstovas prašo taikyti ir tuo pagrindu ieškinį, kaip nepagrįstą, atmesti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2005 m. balandžio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nusprendė laikyti, kad ieškovė buvo atleista iš darbo UAB „Ukmergės biofabrikas“ priklausančios Biržų miesto veterinarijos vaistinės vedėjos pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, jos atleidimo iš darbo dieną perkeliant į pirmą po nedarbingumo pasibaigimo sekančią darbo dieną, t. y. 2003 m. rugsėjo 11 d. Teismas taip pat priteisė iš ieškovės 51,45 Lt turėtų pašto išlaidų į valstybės pajamas.
Teismas nurodė, kad pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai yra šių juridinių faktų sudėtis: a) faktas, kad darbuotojas yra šiurkščiai pažeidęs darbo sąlygas, ir b) darbdavio iniciatyva nutraukti darbo sutartį. Šiurkštų darbo pareigų pažeidimą reglamentuoja DK 235 straipsnis, kurio 1 dalyje yra pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvoka, o 2 dalyje nurodytas galimų šiurkščių pažeidimų sąrašas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad faktinis ieškovės atleidimo iš darbo pagrindas yra jos vadovaujamoje Biržų miesto veterinarijos vaistinėje nustatytas materialinių vertybių trūkumas, aplaidumas darbe, blogas apskaitos vedimas ir telefoniniams pokalbiams skirto limito viršijimas. Byloje nustatyta, kad 2002 m. gruodžio mėn. ir 2003 m. gegužės mėn. atlikus inventorizacijas ieškovės vadovaujamoje Biržų veterinarijos vaistinėje, jai patikėtų materialinių vertybių priėmimo-perdavimo metu buvo nustatytas materialinių vertybių trūkumas atitinkamai 22 380,76 Lt ir 12 242,75 Lt sumai. Bendras 31 760,99 Lt neatlygintų materialinių vertybių trūkumas buvo padarytas kaltais ieškovės veiksmais (Ukmergės rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1184-06/2003). Šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos ir turi prejudicinę galią (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 dalis).
Teismas nurodė, kad atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri gali būti taikoma, tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis). Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234-235 straipsniai). Nustatant drausminės atsakomybės pagrindą ir sąlygas, vertinant darbuotojo elgesį ir skiriant drausminę nuobaudą, privalu laikytis DK XVI skyriaus „Darbo drausmė“ normų. Nežiūrint to, kad ieškovė jau anksčiau yra buvusi bausta drausmine tvarka už aplaidumą darbe, byloje nustatyti faktai apie suklastotų dokumentų išrašymą dėl prekių neva patiekimo pirkėjams ir grynųjų pinigų įnešimą į banką kito asmens vardu, už jį pasirašant, bei grynųjų pinigų įnešimą į kasą, nesilaikant nustatytos tvarkos, parodo, kad ieškovė, dirbdama veterinarijos vaistinėje, ir toliau netinkamai vykdė darbo pareigas, apibrėžtas bendrovės lokaliniuose teisės aktuose, o jos neteisėtų veiksmų pasekmė – inventorizacijų metu nustatyti jai patikėtų materialinių vertybių trūkumai.
Teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip darbdavys, esant drausminės atsakomybės pagrindui, t. y. padarytam darbo pareigų pažeidimui, pagrįstai ir teisėtai skyrė bendrovės vidaus darbo tvarkos taisyklėse nustatytą griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, o ieškovės veiksmai, turintys turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių, atitinka įsakyme dėl atleidimo iš darbo nurodyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, nurodyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, sudėtį. Teismas, motyvuodamas tuo, kad bendrovės lokaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta ir apibrėžta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėtis, dėl kitų įsakyme dėl atleidimo iš darbo nurodytų faktinių atleidimo iš darbo pagrindų, dalis kurių, t. y. aplaidumas darbe, blogas apskaitos vedimas, yra tik abstraktaus pobūdžio, neatitinkantys ir šiurkščių darbo pareigų pažeidimų, nurodytų DK 235 straipsnio 2 dalies 4, 9 ir 11 punktuose, sudėties požymių, pasisakė, kad pagal byloje išaiškintas aplinkybes šie negali būti kvalifikuotini kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas.
Teismas nurodė, kad, apeliacine tvarka apskundus ankstesnįjį Ukmergės rajono apylinkės teismo 2004 m. vasario 27 d. sprendimą, apeliacinės instancijos teismas, iš dalies tenkindamas apeliacinį skundą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, teisingai sprendė, kad ieškovė buvo atleista iš darbo, pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, draudžiančias atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu, nes ieškovė buvo atleista iš darbo atgaline data, jai besigydant stacionare. Teismas, motyvuodamas tuo, kad ankstesnio pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra įsiteisėjusi, konstatavo, kad, bylą nagrinėjant iš naujo, klausimas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo yra nebenagrinėtinas ir jau nustatytos ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Teismas taip pat nurodė, kad darbdavys DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu turi teisę nutraukti darbo sutartį, apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai šis vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Teismas konstatavo, kad, nežiūrint to, jog ieškovė buvo atleista iš darbo, nesilaikant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų darbo sutarties nutraukimo apribojimų, tačiau esant teisėtam atleidimo iš darbo pagrindui, jos atleidimo iš darbo data yra perkeltina į pirmą po nedarbingumo pasibaigimo sekančią darbo dieną.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 21 d. nutartimi Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašė: 1) panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 21 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo pripažinti neteisėtu darbo sutarties nutraukimą su atsakovu, bet negrąžinti jos į darbą, nes, grįžus į darbą, gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, o priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 2) laikyti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Kasatorė nurodė šiuos argumentus:
1. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kai darbuotojas atleidžiamas DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, t. y. už veiką, turinčią vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ 9.7 punkte nustatyta, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodyti šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai padaromi tik tyčiniais veiksmais. Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutarimu yra nurodęs ir išaiškinęs, jog konkrečioje byloje esančių įrodymų visuma turi suformuoti neabejotiną išvadą, kad atleidžiamas darbuotojas tikrai tyčia atliko veiksmus, kurie turi nusikaltimo, konkrečiai vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių, t. y. yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio civilinės bylos yra susijusios su įrodinėjimo ir rodymų vertinimo bei pakankamumo taisyklių taikymu, taip pat su nustatytų bylos faktų teisiniu vertinimu (faktų teisine kvalifikacija).
Papildomai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 (bylų kategorija 2.4.3.7) išaiškinta, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo veika, turinti vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių. Ši norma reiškia, kad darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo už veiksmus, kurie turi nusikaltimo požymių. Šioje nutartyje išaiškinta, jog faktas, kad darbuotojas tikrai atliko veiksmus, turinčius vagystės ar kito nusikaltimo, nurodyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, požymių, turi būti įrodytas tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto buvimu. Be to, turėtina omenyje tai, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodomi veiksmai, kurie turi nusikaltimo požymių. Taigi asmuo yra kaltinamas padaręs veiksmus, kurie vertinami ne tik privatinės, bet ir viešosios teisės požiūriu. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis įtvirtina nekaltumo prezumpciją. Nors DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir nereikalaujama, kad darbuotojo neteisėti veiksmai būtų patvirtinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir juos galima įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau kitų įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuluoti neabejotiną išvadą, jog darbuotojas tuos veiksmus tikrai atliko. Taigi įrodymų pakankamumo klausimas tokiose bylose turi būti sprendžiamas taikant labai griežtus kriterijus, suformuluotus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant bylas, susijusias su viešojo intereso gynimu (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas) (Teismų praktika 23, p. 13-14).
2. Teismai pažeidė CPK 185 straipsnio normos reikalavimus. Ukmergės rajono apylinkės teismas sprendime nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais, kurie turi nusikaltimo požymių, ieškovė padarė materialinių nuostolių, nustatytų inventorizacijų metu. Teismų argumentai dėl ieškovės tyčinių veiksmų yra abstraktaus pobūdžio, t. y. pagrįsti prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais.
3. Teismai rėmėsi įsiteisėjusiu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1184-06/2003, kuriuo buvo nustatyta, kad materialinių vertybių trūkumas buvo padarytas ieškovės kaltais veiksmais. Teismai konstatavo, kad šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos ir turi prejudicinę galią šioje civilinėje byloje.
CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Iš civilinės bylos Nr. 2-1184-06/2003, prijungtos prie šios civilinės bylos, medžiagos matyti, kad ankstesnėje byloje dalyvavo tik UAB „Ukmergės biofabrikas“. Ieškovė nurodytoje byloje buvo pateikusi atsiliepimą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu, kad materialiniai trūkumai apskaičiuoti iš taisytų krovinio gabenimo važtaraščių. Nurodytoje byloje ieškovė dalyvavo tik parengiamajame teismo posėdyje. Vėlesniuose teismo posėdžiuose ji nedalyvavo ir negalėjo tinkamai gintis nuo pareikšto ieškinio dėl labai svarbių priežasčių. Dėl nurodytų aplinkybių bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismai neturėjo jokio pagrindo civilinėje byloje Nr. 2-1184-06/2003 nustatytų faktų laikyti prejudiciniais.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė kasatoriaus ginčijamus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:
1. Ginčas Ukmergės rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1184-06/2003 vyko tarp tų pačių šalių ir dėl tų pačių aplinkybių. Ieškovė priimto sprendimo neskundė.
2. Šioje civilinėje byloje teismai nustatė ir daug kitų konkrečių ieškovės darbo funkcijų nevykdymo aplinkybių, įrodančių, kad ieškovė tyčia nevykdė jai pavestų materialiai atsakingo asmens pareigų – nesaugojo jai patikėtų vertybių, nustatyta tvarka neįnešdavo pinigų, klastojo apskaitos dokumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vadovaudamasi šia įstatymo norma, teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, o ne faktų nustatymu ar vertinimu.
1. Darbo kodekso 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudžiama atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu (Kodekso 133 straipsnis), išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus. Pagal šią įstatymo normą draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo Kodekse nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, tarp jų - dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnis). Toks šios normos turinio aiškinimas pagrįstas taip pat DK 241 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad laikas, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, neįskaitomas į terminą drausminei nuobaudai skirti. DK 235 straipsnyje nurodyti šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai yra darbo drausmės pažeidimai (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, šio straipsnio 4 dalis).
Teismai konstatavo, kad ieškovė iš darbo atleista jos laikino nedarbingumo laikotarpiu. Taigi darbdavys pažeidė įstatyme (DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte) nustatytą draudžiamąją normą. Tokios normos pažeidimas reiškią įstatymų nustatytos tvarkos pažeidimą ta prasme, kad nepriklausomai nuo atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo ar neteisėtumo darbuotoją teismas grąžina į darbą (DK 297 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismo sprendimo abstrakti nuoroda į teismų praktiką, kad, esant teisėtam atleidimo pagrindui, jeigu darbuotojas atleistas iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, perkeliama atleidimo iš darbo diena, nepagrįsta konkrečia teismų praktika. Pažymėtina, kad iki Darbo kodekso galiojusio Darbo sutarties įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje buvo nuostata, jog, atleidus darbuotoją iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, darbo sutarties nutraukimo diena buvo laikoma kita po nedarbingumo pasibaigimo diena. Nuo 2003 m. sausio 1 d įsigaliojus DK, DSĮ nebegalioja, taigi ir šio įstatymo normos negali būti taikomos. Ieškovė iš darbo atleista po 2003 m. sausio 1 d., todėl, sprendžiant ginčą, taikomos DK normos. Minėta, kad šio Kodekso 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudžiama atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu. Ši DK norma yra draudžiamoji, o jos pažeidimas atleidimą iš darbo daro neteisėtą. Taigi teismai, atmesdami ieškovės reikalavimą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, netinkamai išaiškino ir taikė materialiąsias teisės normas. Teismų sprendimai yra neteisėti teisės taikymo prasme, todėl teisėjų kolegija juos naikina ir priima naują sprendimą – patenkinti ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (CPK 359 straipsnio 4 dalis).
2. Sprendimo dalis dėl reikalavimo priteisti išeitinę išmoką ir darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką perduotina iš naujo nagrinėti, nes būtina patikslinti, kiek ieškovei išmokėta valstybinio socialinio draudimo išmokų pagal nedarbingumo pažymėjimus, ar ieškovei nebuvo išmokėta bedarbio pašalpa, ar negavo kitų išmokų, kurios mažintų priteistinos sumos dydį. Šios aplinkybės yra fakto klausimai, todėl jas išaiškinti turi apeliacinės instancijos teismas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis). Pagal DK 297 straipsnio 4 dalį vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Aukščiausiojo Teismo sprendimas įsigaliojo 2006 m. vasario 6 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 359 straipsnio 4 dalimi ir 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2005 m. balandžio 6 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 21 d. nutartį panaikinti.
Pripažinti, kad atsakovo ,,Ukmergės biofabrikas“ direktoriaus 2003 m. birželio 12 d. įsakymu darbo sutartis su ieškove D. L. nutraukta neteisėtai. Laikyti, kad šalių darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo 2006 m. vasario 6 d.
Ieškovės D. L. reikalavimus dėl išeitinės išmokos ir darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.