Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaiba“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutarties, kuria atmestas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vaiba“ administratoriaus prašymas patikslinti AB DnB NORD banko kreditorinį reikalavimą civilinėje byloje Nr. 2-66-278/2008 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Vaiba“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį Panevėžio apygardos teismas 2007 m. balandžio 12 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Vaiba“ iškėlė bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Bankrotera“, 2007 m. liepos 2 d. nutartimi bankrutuojančią UAB „Vaiba“ pripažino bankrutavusia ir likviduotina dėl bankroto, patvirtino BUAB „Vaiba“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą.

BUAB „Vaiba“ administratorius UAB ,,Bankrotera“ 2008 m. rugsėjo 9 d. pateikė teismui prašymą patikslinti kreditoriaus AB DnB NORD banko (toliau-bankas) reikalavimą ir jį sumažinti iki 11 946,51 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl teismo patvirtinto bankrutavusios įmonės kreditoriaus reikalavimo dydžio.

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme numatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bei apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Pažymėtina, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas Įmonių bankroto įstatyme (toliau- ĮBĮ) (ĮBĮ 10 str. 1 d.). Kreditoriaus pareikštas prašymas dėl reikalavimo patvirtinimo yra tapatus ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo. Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Todėl administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Teismas nėra įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, o gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus, arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų padaryti išvadą dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 str.).

Taigi, bankroto bylų nagrinėjimo specifika lemia tai, kad teismas neturi pareigos tvirtinti administratoriaus pateiktus kreditorių pareikštus reikalavimus, remdamasis tik administratoriaus ir kreditorių pateiktais įrodymais, bet privalo būti aktyvus, savo iniciatyva rinkti teisingam bylos išsprendimui reikšmingus įrodymus.

ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Apeliantas BUAB „Vaiba“ administratorius UAB ,,Bankrotera“ 2007 m. gegužės 24 d. pateikė teismui prašymą patvirtinti BUAB „Vaiba“ kreditorių reikalavimus pagal pridedamą sąrašą, kuriame nurodytas 58 172,55 Lt dydžio AB DnB NORD banko reikalavimas (t.1 b.l. 90-91). Minėtame dokumente bei 2007 m. gegužės 31 d. teismo posėdyje administratorius patvirtino, kad kreditorių pareikšti kreditoriniai reikalavimai yra pagrįsti ir teisėti. (t.1, b.l. 104-106). Panevėžio apygardos teismas 2007 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. liepos 2 d. nutartimis patvirtino BUAB „Vaiba“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą, kuriame AB DnB NORD bankas įrašytas su 58 172,55 Lt reikalavimu.

Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, 2008 m. sausio 29 d. BUAB „Vaiba“ administratorius kreipėsi į AB DnB NORD banką, prašydamas pateikti visus su byloje pareikštu kreditoriniu reikalavimu susijusius dokumentus, tačiau kreditorius šio prašymo neįvykdė (t.1 b.l. 133, 145), todėl teismas 2008 m. balandžio 4 d. nutartimi įpareigojo banką pateikti teismui dokumentus, susijusius su kredito UAB „Vaiba“ suteikimu, įsipareigojimų pagal sutartį vykdymu bei paskolos padengimu (t.1 b.l. 134). Iš AB DnB NORD banko gautus dokumentus teismas perdavė BUAB „Vaiba“ administratoriui UAB ,,Bankrotera“, kuris, jais remdamasis, ir pateikė teismui prašymą patikslinti banko reikalavimo dydį, nurodydamas tokį prašymą pagrindžiančias aplinkybes. Tarp byloje dalyvaujančių asmenų kilusį kreditorinio reikalavimo dydžio ginčą Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka ir skundžiama nutartimi minėtą administratoriaus prašymą atmetė.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu patvirtinus kreditorinį reikalavimą ir vėliau dėl jo kilus ginčui, teismas tokio reikalavimo patikslinimo klausimo spręsti negali.

ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis numato, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį ir CPK 78 straipsnį. Taip pat pažymėjo, kad ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje pateiktas bankroto procedūrų metu galinčių atsirasti kreditorinių reikalavimų sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 15 p.). Šį teisės normos aiškinimą patvirtina ir formuojama teismų praktika. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-111/2006) nurodė, kad įstatymai nedraudžia patikslinti teismo patvirtintus bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus iki bankroto bylos pabaigos, jeigu pareiškėjas motyvuotai nurodo svarbias priežastis, dėl kurių anksčiau negalėjo pateikti prašymo dėl reikalavimų patikslinimo ar paduoti atskirojo skundo dėl teismo nutarties, kuria patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai (ĮBĮ 26 str. 5 d., 10 str. 1 d., CPK 3 str. 6 d.). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nei Įmonių bankroto įstatymas, nei civilinio proceso kodeksas, nei teismų praktika nedraudžia patikslinti teismo patvirtintus bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus iki bankroto bylos pabaigos, jeigu bankroto byloje dalyvaujantis asmuo motyvuotai nurodo svarbias priežastis, dėl kurių anksčiau negalėjo pateikti prašymo dėl kreditorių reikalavimų patikslinimo ar paduoti atskirojo skundo dėl teismo nutarties, kuria patvirtinti įmonės kreditorių reikalavimai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje netinkamai aiškino ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nepagrįstai teigė, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai galimi tik reikalavimų, kurie susiję su bankroto procesu ir tik išvardinti minėtoje teisės normoje, atžvilgiu.

Išdėstytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantas, neapskundęs teismo nutarčių, kuriomis buvo patvirtintas AB DnB NORD banko kreditorinis reikalavimas, nebeturi procesinės galimybės ginčyti šio reikalavimo dydžio pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantas, kaip bankrutuojančios įmonės administratorius, t.y. asmuo ginantis visų kreditorių, taip pat ir įmonės interesus, pateikdamas teismui prašymą patikslinti vieno kreditoriaus reikalavimo dydį, naudojasi viena iš procesinių galimybių ginti visų kreditorių bei įmonės turtinius interesus bankroto byloje (ĮBĮ 10 str. 1 d., 11 str. 3 d. 14 p. 26 str. 1, 5 d., CPK 5 str. 1 d.).

Nurodyti argumentai paneigia atsiliepime į atskirąjį skundą AB DnB NORD banko pareikštą poziciją dėl administratoriaus piktnaudžiavimo teise.

Minėta, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas kreditoriaus pareikštą reikalavimą tvirtina tada, kai iš byloje esančių duomenų gali daryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų padaryti išvadą dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismas 2007 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. liepos 2 d. nutartimis patvirtinęs AB DnB NORD banko 58 172,55 Lt kreditorinį reikalavimą nepareikalavo šį reikalavimą patvirtinančių įrodymų, jų netyrė ir nevertino. Šiuos duomenis AB DnB NORD bankas teismui pateikė tik 2008 m. balandžio 18 d. (t.1 b.l. 136), tačiau teismas jų nevertino ir perdavė BUAB „Vaiba“ administratoriui.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė administratoriaus prašymą dėl banko kreditorinio reikalavimo patikslinimo nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad administratoriaus pareiškimą dėl kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo nuginčijimo teismas nagrinėja žodinio proceso tvarka, šaukdamas į teismo posėdį administratorių ir kreditorių, kurio reikalavimai ginčijami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 „Dėl įstatymų taikymo įmonių bankroto bylose“ 15 p.).

Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas BUAB „Vaiba“ administratoriaus UAB ,,Bankrotera“ prašymą patikslinti AB DnB NORD banko kreditorinį reikalavimą, nesiėmė aktyvių veiksmų (nagrinėjama byla nėra dispozityvi), nenagrinėjo prašymo žodinio proceso tvarka, netyrė BUAB „Vaiba“ administratoriaus UAB ,,Bankrotera“ pateiktų bei kitų ginčijamo banko kreditorinio reikalavimo pagrįstumui nustatyti reikšmingų įrodymų, netinkamai aiškino ir taikė kreditorinių reikalavimų tikslinimą reglamentuojančią Įmonių bankroto įstatymo normą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl kreditorinio reikalavimo dydžio nuginčijimo išsprendė pažeisdamas proceso tvarką reglamentuojančias procesinės teisės normas ir tai sąlygojo neteisingą klausimo išsprendimą, todėl skundžiama nutartis naikintina ir BUAB „Vaiba“ administratoriaus prašymas patikslinti kreditoriaus reikalavimą perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 3 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartį panaikinti ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vaiba“ administratoriaus UAB ,,Bankrotera“ prašymą patikslinti kreditoriaus AB DnB NORD banko reikalavimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.