- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-03
- Bylos Nr.
- 2A-176-492/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Henrichas Jaglinskis, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- UAB „Samarina“
- Atsakovas
- K. A.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. A. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-220-239/2010 pagal ieškovės UAB “Samarina” ieškinį atsakovui K. A. dėl skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė UAB “Samarina” prašė priteisti iš atsakovo K. A. 9 343,01 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas K. A. nuo 2006-04-21 dirbo UAB “Samarina” vairuotoju. 2007-05-17 eismo įvykio metu atsakovui buvo sutrikdyta sveikata. Iš karto po įvykio atsakovo sutuoktinė kreipėsi į UAB “Samarina” vadovą, prašydama padėti finansiškai. Jai buvo paaiškinta, kad įmonė darbuotojų labui yra sudariusi sutartį su draudimo kompanija ir neturi galimybės neatlygintinai paremti darbuotoją, tačiau ypatingu atveju gali laikinai suteikti galimybę pasinaudoti jos pinigais. Kadangi atsakovas tuo metu gydėsi ligoninėje, pagal jo sutuoktinės prašymą keliais pavedimais į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesta 11 000 Lt. Atsakovui grįžus į darbą, jis su UAB “Samarina” direktoriumi susitarė, kad per metus sumokėti pinigai bus grąžinti. Grąžinęs tik nedidelę dalį pinigų, atsakovas savo noru išėjo iš darbo ir likusią sumą grąžinti atsisakė. Atsakovui sumokėti pinigai negali būti laikomi pašalpa ar darbo užmokesčio avansu, nes nuo šios sumos nebuvo sumokėtos socialinio draudimo įmokos. Ieškovės atsakovui pervesta suma - “atsiskaitytinai”. Tai reiškia, kad pinigai apyvartiniai ir turėjo būti grąžinti. 4 000 Lt pavedimo pagrindas nurodytas skaičiais suklydus, jų tikroji paskirtis “atsiskaitytinai”.
Atsiliepimas
Atsakovas K. A. prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad po 2007-05-17 eismo įvykio jo sutuoktinė kreipėsi į UAB “Samarina” direktorių suteikti šeimai pašalpą su sąlyga, kad pasveikęs atsakovas grįš dirbti į įmonę. Ieškovė keliais pavedimais į atsakovo sąskaitą pervedė 11 000 Lt. Nors ji nurodė, kad pinigus pervedė “atsiskaitytinai”, tačiau atsiskaitytinai pinigai pervedami tuo atveju, kai darbuotojas turi pinigus panaudoti įmonės naudai. Kadangi pinigų pervedimo laikotarpiu atsakovas buvo nedarbingas, ieškovė neturėjo jokio pagrindo pinigus pervesti “atsiskaitytinai”. Pervedus 4 000 Lt, nurodytas jų pagrindas - skaičiai, todėl šie pinigai neturi būti vertinami kaip atsiskaitytiniai. Ieškovės sumokėti pinigai negali būti laikomi paskola, nes ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kad tarp šalių susiklostė paskoliniai santykiai,
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš K. A. 9 343,01 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 9 343,01 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2009-10-02, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 916,25 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB “Samarina” ir 31,46 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Įvertinęs šalių paaiškinimus, pirmos instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip prievolinius (paskolos) teisinius santykius. Kadangi, remiantis CK 6.871 str. 2 d., paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, o byloje duomenų, kad šalys sudarė rašytinę 11 000 Lt paskolos sutartį, nėra, teismas šį šalių sandorį laikė negaliojančiu ir taikė negaliojančio sandorio pasekmes, t.y. nurodė atsakovui grąžinti ieškovei iš jos gautą sumą. Kadangi dalis sumos jau grąžinta, iš atsakovo priteisė negrąžintą jos dalį, t.y. 9 343,01 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas K. A. prašė Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naudą sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nuspręsti, ar yra pagrįstas ieškovės reikalavimas taikyti nepagrįsto praturtėjimo instituto normas, tačiau jis dėl to nepasisakė, peržengė pareikštų reikalavimų ribas, tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip paskolos teisinius santykius, paskolos sutartį pripažino negaliojančia ir taikė restituciją. Ieškovė pinigus išmokėjo darbo, ne civilinių santykių pagrindu, o pagal CK 6.241 str. 1 d. 4 p., negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos. Pirmos instancijos teismas neįvertino ieškovės pozicijos dėl skirtingos 4 000 Lt mokėjimo paskirties: jie 2007-06-13 buvo pervesti nurodant mokėjimo paskirtį “0020070612 2007.06.13 1420,65; papildoma 2007.06.14 2579,35”, o ieškovė nurodė, kad padaryta klaida, turėjo būti nurodyta “atsiskaitytinai”. Ieškovė nepateikė įrodymų, už ką iš atsakovo išskaičiavo 1 656,99 Lt, ar atsakovas žinojo, kad išskaičiuota būtent negrąžinta paskola. Kadangi ieškovė, manydama, kad sudarė paskolos sutartį, nereikalavo šalių santykius tinkamai įforminti, jai ir tenka atsakomybė už pasekmes. Apeliantas manė, kad iš ieškovės gavo finansinę pagalbą - paramą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB “Samarina” prašė apeliacinio skundo netenkinti, pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės nurodytas teisinis ieškinio pagrindas nesaisto teismo, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civ .b. Nr. 3K-3-598/2009). Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika paneigia apelianto teiginį, kad teismas viršijo ieškovės pareikštų reikalavimų ribas. Ieškovė buvo pareiškusi vieną pagrindinį reikalavimą - priteisti iš atsakovo konkrečią pinigų sumą, teismas šį ieškinio reikalavimą tenkino, jokių papildomų ieškovo nereikalautų sumų ar įpareigojimų atsakovui teismas nenumatė, todėl teiginys apie viršytus reikalavimus visiškai neatitinka faktinių aplinkybių. Kaip nurodė ieškovė, CK 6.241 str. 1 d. 4 p. pagrindu jos nurodyta suma negali būti išreikalauta, tačiau nei ieškovė, nei atsakovas ginčo sumos darbo užmokesčiu ar jam prilygintomis išmokomis ir nelaikė. Nors šalis siejo darbo santykiai, ginčas kilęs iš civilinių prievolinių santykių ir tai patvirtino pagal apelianto skundą patikrinimą atlikusi Valstybinė darbo inspekcija. Pirmos instancijos teismas išsamiai aiškinosi ginčijamos sumos dydį, jos susidarymo aplinkybes, reikalavimo suma pagrįsta ir įrodyta rašytiniais įrodymais, kurių apeliantas neginčijo. Nors apeliantas teigė, kad jis ginčo sumos išmokėjimą suvokė kaip paramą, tačiau subjektyvaus apelianto suvokimo neužtenka, tam turėjo būti aiškiai susiformavusi ieškovės, o ne atsakovo valia.
Atsakovo K. A. apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.
Civilinėje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad ieškovas UAB „Samarina“ banko pavedimais 2007-06-13 – 2008-02-20 perdavė atsakovui K. A. (t.y. įmokėjo į jo sąskaitą) 11 000 Lt (l. 6-8), šalys neginčija, tačiau skirtingai vertina pinigų perdavimo pagrindą. Ieškovas teigia, kad darbuotojui K. A. po sužalojimo eismo įvykio 2007-06-01 metu buvo reikalinga materialinė parama, todėl jam šias lėšas paskolino. Apeliantas teigia, kad jam buvo suteikta negrąžintina pašalpa, nes po eismo įvykio ilgą laiką gydėsi ligoninėse (VšĮ Marijampolės ligoninėje iki 2007-06-01, nuo 2007-06-25 iki 2007-08-10 bei nuo 2008-01-18 iki 2008-02-07 VšĮ Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje), ilgą laiką buvo nedarbingas (l. 22-24). Teigia, kad remiantis CK 6.241 str. 1 d. 4 p., negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos. Mano, kad tarp šalių susiklostė paramos (aukos) santykiai, todėl pinigai negali būti išreikalauti.
Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius pagrįstai įvertino kaip paskolos, nes nustatyta vienos šalies valia pinigus perduoti, kita šalis savo valią išreiškė juo priimdama. Perduotų lėšų vertinti kaip darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų nėra pagrindo, nes pinigų pervedimo metu atsakovas buvo nedarbingas, gydėsi, t.y. neatliko jokių darbo pareigų. Kad perduotos lėšos galėtų būti kitokios su darbo santykiais susijusios išmokos, byloje įrodymų (įmonės vadovo įsakymų, vidaus buhalterinės apskaitos dokumentų) taip pat nėra. Gautos lėšos negali būti laikomos dovana, parama (auka), nes nėra įrodymų, patvirtinančių tokią ieškovo valią.
Nors tarp šalių kilę ginčo santykiais kvalifikuoti kaip paskola pagrįstai, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis paskolos sandoris yra niekinis ir negaliojantis. Civilinio kodekso 6.871 str. 2 d. nustato imperatyvą, kad jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sumą. Tačiau sandoris negalioja dėl įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymo tik tokiais atvejais, kai tai įsakmiai numato teisės normos (CK 1.93 str. 1 d.). Kitais atvejais kyla įrodymų leistinumo problema – tokio sandorio sudarymo negalima įrodinėti liudytojų parodymais, tačiau jį gali patvirtinti rašytiniai įrodymai (CK 6.871 str. 3 d.). Tokiais įrodymais šioje byloje laikytini banko sąskaitos išrašai, patvirtinantys lėšų pervedimą atsakovui. Remdamasi aukščiau aptartais argumentais, teisėjų kolegija šalina iš teismo sprendimo motyvus apie paskolos sutarties negaliojimą ir restitucijos taikymą, tačiau šių motyvų pašalinimas iš teismo sprendimo nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti, nes negrąžinta paskolos suma ieškovui iš esmės priteista buvo pagrįstai ir teisėtai.
Aplinkybė, kad šalis siejo darbo santykiai, 2006-04-21 sudaryta darbo sutartimi Nr. 118 atsakovas K. A. buvo priimtas į darbą pas ieškovą UAB „Samarina“ vairuotojo – ekspeditoriaus pareigoms (l. 9-7), savaime nereiškia, kad tarp šalių negalėjo papildomai susiklostyti kitokie, civiliniai paskolos teisiniai santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino faktines aplinkybes byloje, kurios pagrindžia ne tik darbo, bet ir šalis siejusius kitokius, civilinius santykius. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja juos grąžinti; paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 1 d., 2 d.). Apeliantas nepaneigė aplinkybės, kad dėl lėšų į ieškovą kreipėsi jis (sutuoktinė), lėšas turėjo grąžinti dirbdamas pagal darbo sutartį metų bėgyje (dublikas, l. 29, teismo posėdžio protokolas 2010-03-04 l. 54, protokolas 2010-03-15 l. 83, ieškovo atstovo paaiškinimai). Pareiga įrodyti atsikirtimus, kad pinigus atsakovas gavo negrąžintinai, tenka tai teigiančiam atsakovui (CPK 178 str.). Kaip jau buvo minėta aukščiau, byloje nėra objektyvių duomenų, išskyrus atsakovo ir jo sutuoktinės paaiškinimus, kurie patvirtintų aplinkybes, kad lėšos buvo išmokėtos kaip susijusios su darbo santykiais, dovana, parama. Kadangi atsakovas K. A. neįrodė savo atsikirtimų – aplinkybės, kad gavo lėšas, kurių neprivalo grąžinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jas priteisė ieškovui. Civilinio kodekso 6.873 str. 1 d. nustato, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas iš esmės nustatė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kadangi nėra tenkinamas apeliacinis skundas, į valstybės biudžetą iš apelianto K. A. priteistina 5,70 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų ir ieškovui – 500 Lt atstovavimo išlaidų. Pastarosios mažintinos, atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, apeliacinės instancijos teisme buvo vertinamos iš esmės tos pačios aplinkybės, kurios buvo tiriamos priimant sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo K. A. 5,70 Lt į valstybės biudžetą teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ir ieškovui UAB „Samarina“ 500 Lt advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.