- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- eI-3249-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01826-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Tomas Blinstrubis, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jovitos Einikienės ir Ernesto Spruogio,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu prašydamas ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu „Dėl vaikų priėmimo į Vilniaus miesto švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ Nr. 1-57 (toliau – ir Sprendimas) patvirtinto „Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos aprašo“ (toliau – ir Aprašas) teisėtumą, o būtent ar:
1) ištirti, ar Aprašo 5.3 punktas, ta apimtimi, kuria apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiškus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus, bei jų nediferencijuojant pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, atitinka Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, Specialiųjų poreikių aprašo 3, 7 bei 10 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą;
2) ištirti, ar Aprašo 5.6 punktas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami Aprašo 5.3 punkte (t. y. ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus) gali būti registruojami į visas privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktus, Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalis bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus;
3) ištirti, ar Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktai, ta apimtimi, kuria numato, jog išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį bei 28 straipsnio 1 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą;
Nustačius, jog aukščiau minimos Aprašo nuostatos neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems įstatymams ir kitiems teisės aktams.
Nurodė, jog Sprendimas atitinka visus kriterijus, būdingus norminiam teisės aktui: yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui, jame suformuluotos daugkartinio naudojimo, bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Sprendimas Teisės aktų registre paskelbtas 2015 m. birželio 3 d. (TAR 2015-06-03, i. k. 2015-08780), Sprendimo pakeitimai paskelbti 2018 m. kovo 16 d. (TAR 2018-03-16, i. k. 2018-04076).
Pažymėjo, kad Vyriausybės atstovui, vykdančiam savivaldybių administracinę priežiūrą, kilo abejonių dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) Sprendimu patvirtinto Aprašo 5.3, 5.6, 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams, minėtas Aprašo nuostatas pareiškėjas vertina kaip neužtikrinančias lygių galimybių ir diskriminuojančias.
Abejones dėl Aprašu nustatytos vaikų priėmimo į Vilniaus miesto švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos atitikimo kitų teisės aktų nuostatoms grindė toliau nurodomais argumentais.
Dėl Aprašo 5.3 ir 5.6 punktų atitikties įstatymams ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams nurodė, jog Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (toliau – ir Švietimo įstatymas) 14 straipsnio 1 dalis nustato, jog mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymas organizuojamas švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato, jog mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės nustatomos ir jų specialieji ugdymosi poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius švietimo ir mokslo ministro, sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011-07-13 įsakymu Nr. V-1265/V-685/A1-317 patvirtinto Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupių nustatymo ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius tvarkos aprašo (toliau – Specialiųjų poreikių aprašas) 7 punkte numatyti kriterijai, pagal kuriuos ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių grupei. Šie kriterijai yra tokie: ugdymo metodų ir būdų pritaikymas; ugdymosi priemonių (žaislų, daiktų ar mokomosios medžiagos, padedančios ugdyti reikalingus gebėjimus) parinkimas, pritaikymas, rengimas/kūrimas; ugdymosi vietos parinkimas ar /ir aplinkos pritaikymas; ugdymuisi skirtų techninės pagalbos priemonių reikmė; specialiosios pedagoginės pagalbos reikmė; specialiosios pagalbos reikmė; psichologinės pagalbos reikmė; socialinės pedagoginės pagalbos reikmė. Kriterijų sąrašas yra baigtinis. Vadovaujantis Specialiųjų poreikių aprašo 3 punktu, yra nustatomos trys mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės: mokinių, turinčių negalių (intelekto, regos, klausos, judesio ir padėties bei neurologinius sutrikimus, įvairiapusių raidos sutrikimų, kochlearinius implantus, kurčneregystę, kompleksinę negalią), mokinių, turinčių sutrikimų (mokymosi, elgesio, emocijų, kalbos ir kalbėjimo, kompleksinių) bei mokinių, turinčių mokymosi sunkumų. Specialieji ugdymosi poreikiai nustatomi, pagal kiekvieną kriterijų įvertinus mokinio ar ikimokyklinio amžiaus vaiko reikmes. Specialiųjų ugdymosi poreikių lygis gaunamas sudauginus Specialiųjų poreikių aprašo 2 ir 3 prieduose nurodytus specialiųjų ugdymosi poreikių kriterijaus koeficientą su pasirinkto įverčio balu ir susumavus gautus rezultatus. Specialiųjų poreikių aprašo 10 punktas numato, jog specialiųjų ugdymosi poreikių lygiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius.
Aprašo 5.6 punktas nustato, jog vaikai, turintys specialiųjų poreikių, gali būti registruojami tiek į specialiojo ugdymo Įstaigas, tiek į Įstaigas, pasirengusias priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus. Ši Aprašo nuostata, riboja mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, priėmimą į visas privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančias mokyklas, o tai neatitinka Švietimo įstatymo 14 straipsnio 7 daliai, kuri numato, jog mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti. Taigi visos ugdymo įstaigos turi būti pasirengusios priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus ir tik atskirais atvejais, įvertinus specialiųjų ugdymosi poreikių lygį ir nustačius labai didelius ir didelius specialiuosius ugdymosi poreikius, kaip tą numato Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 ir 6 dalys bei Specialiųjų poreikių aprašas, tokie vaikai gali būti nukreipiami į mokyklas (klases), skirtas mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti.
Aprašo 5.3 punkte išskirti tokie specialieji ugdymosi poreikiai, kuriuos, vadovaujantis minėtu punktu, žymėti privaloma: dideli arba labai dideli (5.3.1 p.) bei negalios, sutrikimai (5.3.2 p.), kurie savo ruožtu suskirstyti į tris grupes – kompleksinis sutrikimas (5.3.2.1 p.), alergiškų vaikų grupės (5.3.2.2 p.) bei kalbėjimo ir kalbos sutrikimas (5.3.2.3 p.). Pažymėtina, jog Aprašo 5.3 punkte nustatyti ir privalomai žymimi specialieji ugdymosi poreikiai ne tik neatitinka Specialiųjų poreikių aprašo 3 punkte nustatytų specialiųjų ugdymosi poreikių grupių (pvz., alergiški vaikai iš viso neturėtų būti laikomi turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių, tuo labiau priskirti prie negalių ir sutrikimų turinčių vaikų), bet šie „specialieji ugdymosi poreikiai“ (t. y. alergiškų vaikų grupės, kalbėjimo ir kalbos sutrikimas, kompleksinis sutrikimas), Apraše įvardinti kaip „negalios ir sutrikimai“ nėra diferencijuojami pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius (nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius). Todėl Aprašo 5.6 punkte įtvirtintas reglamentavimas, nustatantis, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, neišskiriant specialių poreikių lygio (taigi ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus), gali būti registruojami tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, kartu neatitinka ir Švietimo įstatymo14 straipsnio 2 dalies bei Specialiųjų poreikių aprašo 3, 7 bei 10 punktų.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šią nuostatą papildo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 9 punktas, kuriame numatyta, jog viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis lygiateisiškumo principu, reiškiančiu, jog viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas) 4 straipsnis numato, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų: visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (1 punktas); vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 punktas); kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių (3 punktas).
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (Lietuvoje ratifikuotos 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983) taip pat įpareigoja valstybes dalyves gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių (2 straipsnio 1 dalis), bei nustato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai (3 straipsnis). Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 28 straipsnio 1 dalis, be to, numato, kad valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis, o šią teisę įgyvendinat – sudaryti vaikams vienodas galimybes.
Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris nebūtų grindžiamas įstatymais. Reikalavimas teisėkūros subjektams paisyti teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškia, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Žemesnės galios teisės aktu negalima pakeisti aukštesnės galios teisės akto ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su aukštesnės galios teisės akto normomis. Teisinės valstybės bei teisėtumo principai reiškia, jog turi būti užtikrinama teisės sistemos vidinė darna, teisės sistemoje negali būti teisės aktų, vienu metu skirtingai reglamentuojančių tuos pačius teisinius santykius.
Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvada, jog Aprašo 5.6 punktas, ta apimtimi, kuria riboja nedidelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, o taip pat ir jų neturinčių, bet tokiems nepagrįstai priskirtų (t. y. alergiškų vaikų) galimybę ugdytis/mokytis bet kurioje ugdymo įstaigoje lygiomis teisėmis su kitais vaikais, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsniui bei 28 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 bei 3 punktams bei Švietimo įstatymo 14 straipsnio 7 daliai.
Dėl Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams nurodė, jog Aprašo 17 punktas nustato eilių sudarymo tvarką, o 17.3.1 punktas be kita ko numato, jog išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka. Analogiška nuostata pakartota 17.3.2, 17.3.3 bei 19 Aprašo punktuose. Tokia Aprašo nuostata prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai bei 28 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktams bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktui.
Konstitucijos 29 straipsnis garantuoja, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 20 d. nutarime, aiškindamas konstitucinį asmenų lygybės principą, pažymėjo, jog šis principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį vaiko patekimo į ugdymo įstaigą galimybę sąlygoja vaiko pavardė, yra diskriminuojantis ir nesudarantis lygių galimybių, kadangi nei vaikas, nei jo tėvai negali įtakoti pavardės pasirinkimo. Be to, vaikų diferenciacija pagal pavardę, ribojanti vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigą bei pažeidžianti jų teisę naudotis Konstitucijoje ir įstatymuose garantuojamomis lygiomis teisėmis, neturi jokio teisinio pagrindo ir nėra pagrįsta objektyviais kriterijais. Tokiu būdu yra pažeidžiami ir teisėti vaikų bei jų tėvų interesai – gauti ta pačią paslaugą vienodomis sąlygomis bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto nuostata dėl vaikų diskriminacijos.
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis numato, jog visi viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu. Šis principas, be kita ko, reiškia, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (1 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2003 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A4–191–2003 konstatavo, kad Nagrinėjamojoje byloje iškeltas savivaldybės tarybos sprendimų, liečiančių vaikų ugdymą, nuostatų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, klausimas. Asmenų lygybės principas yra bendrasis konstitucinis principas, kuris įtvirtintas ir detalizuotas, atsižvelgiant į tam tikrų asmenų grupių specifinę padėtį visuomenėje, atitinkamuose įstatymuose. Šiuo atveju pareiškėjo reikalavimai grindžiami vaikų teisėmis ir vaikų diskriminacijos draudimu. Atsižvelgiant į tai, vaikai yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių, jos teisių apsauga yra reglamentuojama specialiuoju įstatymu – Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymu. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 3 punktą kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas. LVAT minimame sprendime taip pat pažymėjo, kad ginčijamos teisės normos skirtingai vertina (faktiškai nustato skirtingas galimybes lankyti švietimo įstaigas) tam tikras asmenų grupes, kurioms šios normos taikomos. Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t. y. ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar skirtingų sąlygų nustatymas laikytinas diferenciacija, kitaip tariant, ar toks skirtingas vertinimas pagrįstas objektyviais kriterijais (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Vadovaujantis Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktais, skirtingos patekimo į ikimokyklinę ugdymo įstaigą galimybės sąlygojamos vaiko pavardės alfabetinės išraiškos, todėl toks skirtingas vaikų vertinimas, teikiant pirmumą (pranašumą) vaikams, kurių pavardės prasideda pirmosiomis abėcėlės raidėmis, ir atitinkamai ribojant vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigą, nesietinas su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties skirtingas šių vaikų traktavimas minėtose Aprašo punktų nuostatose laikytinas diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pažeidimą.
Pareiškėjas papildomai nurodė, jog Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnis įtvirtina pagrindinius principus, kuriais grindžiama vietos savivalda. Vienas jų – žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo ir gerbimo principas, kuris reiškia, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai turi nepažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių, lygių galimybių (13 punktas). Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas taip pat numato, jog vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu, kuris reiškia, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau nurodytas Tarybos reglamentavimas prieštarauja nurodytų įstatymų ir kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms, toks reglamentavimas neatitinka ir savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjas 2018 m. balandžio 25 d. teikimu Nr. 1T-12 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. 1-57 pakeitimo“ pasiūlė Tarybai svarstyti Aprašo 5.3, 5.6, 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktų pakeitimo, suderinant juos su aukščiau minėtų teisės aktų nuostatomis, klausimą.
Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kolegialus savivaldybės administravimo subjektas Vyriausybės atstovo teikimą turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį) nuo teikimo gavimo dienos ir apie priimtą sprendimą jį informuoti per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Artimiausias savivaldybės tarybos posėdis įvyko 2018 m. gegužės 9 d., tačiau į šio posėdžio darbotvarkę klausimas dėl ginčijamo sprendimo pakeitimo nebuvo įtrauktas. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2018 m. gegužės 29 d. raštu Nr. A51-44012/18(3.3.21E-EM4) „Dėl informacijos dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. 1-57“ informavo Vyriausybės atstovą apie atsisakymą įvykdyti teikimą.
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.
Dėl Aprašo 5.3 ir 5.6 punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Švietimo įstatymo 52 straipsnį savivaldybės institucijos yra vienas iš švietimo valdymo subjektų. Švietimo įstatymo 58 straipsnyje apibrėžti savivaldybės institucijų įgaliojimai švietimo valdymo srityje. Aptariamo straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija įgyvendina valstybinę švietimo politiką savivaldybėje, nustato ilgalaikius švietimo plėtros planus ir priemones jiems pasiekti; formuoja ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo, vaikų ir suaugusiųjų neformaliojo švietimo programas teikiančių mokyklų tinklą, sudaro sąlygas vaikų privalomajam švietimui vykdyti. Pabrėžė, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija, vykdydama savivaldybei priskirtas savarankiškąsias funkcijas neformaliojo švietimo organizavimo srityje (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 8 p.), priimdama šių funkcijų atlikimui reikalingus norminius administracinius aktus, vadovaujasi jai suteiktais įgaliojimais švietimo valdymo srityje. Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad priėmimo į valstybinę ir savivaldybės ikimokyklinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą ir neformaliojo vaikų švietimo mokyklą tvarką nustato savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija (dalyvių susirinkimas). Ginčijamas Aprašas patvirtintas įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 dalį, 7 straipsnio 1 dalį bei Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalį. Aprašas nustato priėmimo į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo, prašymų priimti į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes pateikimo ir tėvų (globėjų) informavimo apie priėmimą tvarką, eilių ir grupių sudarymo tvarką, informacinės sistemos administratorių, vartotojų, naudotojų ir tvarkytojų teises, pareigas, jų turimas funkcijas ir atsakomybę (Aprašo 1 punktas). Taigi Aprašu iš esmės nustatomi organizacinio pobūdžio dalykai.
Atsakovės vertinimu, prašomas ištirti Aprašo 5.3 punktas, ta apimtimi, kuria apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiškus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus bei jų nediferencijuojant pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, atitinka Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, Specialiųjų poreikių aprašo 3, 7 bei 10 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą.
Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Aprašo 5.3 punktas apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes (joms priskiriant ir alergiškus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus) bei jų nediferencijuoja pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius. Atsakovės vertinimu, pareiškėjas Aprašo 5.3 punkto teisėtumą prašo ištirti atsietai nuo kitų Aprašo nuostatų, konkrečiai nevertinant ir šios nuostatos kitų Aprašo 5 punkto nuostatų kontekste.
Nurodė, jog Apraše nustatyta, kad informacinė sistema tai centralizuota prašymų pateikimo ir gyventojų informavimo informacinė sistema (toliau – IS). Aprašo skyriaus „II. Tėvų (globėjų) prašymų pateikimas“ 4 punkte nustatyta, kad tėvai (globėjai) prašymus pildo elektroniniu būdu IS prisijungę https://svietimas.vilnius.lt/, o Aprašo 5 punkte numatyta, kas turi būti nurodoma per IS teikiamame prašyme priimti į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes (įstaigas). Aprašo 5 punkte nustatyta, kad prašyme nurodoma: 5.1. tėvų (globėjų) duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas, mobiliojo telefono numeris, elektroninio pašto adresas, faktinė gyvenamoji vieta); 5.2. vaiko vardas ir pavardė, gimimo metai, asmens kodas, gyvenamoji vieta; 5.3 specialieji ugdymosi poreikiai (pasirinkti vieną, privaloma žymėti, jei yra poreikis): (1) 5.3.1. dideli arba labai dideli; (2) 5.3.2. negalios, sutrikimai (jei yra poreikis, pasirinkti vieną ir pridėti gydytojo rekomendacijas arba pažymos kopiją): 5.3.2.1. kompleksinis sutrikimas; 5.3.2.2. alergiškų vaikų grupės; 5.3.2.3. kalbėjimo ir kalbos sutrikimas; <...>. Taigi Aprašo 5 punkto tikslas - patvirtinti tipinio prašymo, teikiamo per IS, formą, kurią pildo visi tėvai (globėjai), pateikdami bendro pobūdžio informaciją, tame tarpe ir apie vaiko, planuojančio lankyti ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo įstaigą, specialiojo ugdymosi poreikį, jei tėvai (globėjai) to pageidauja („jeigu yra poreikis“), tačiau Aprašo 5 punkto tikslas nėra ir negali būti apibrėžti specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiškus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus, ar specialiuosius ugdymosi poreikius diferencijuoti pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, kaip kad nurodo pareiškėjas, todėl atsakovės nuomone, pareiškėjo abejonė yra visiškai nepagrįsta ir sąlygota tinkamai neįvertinus Aprašo nuostatų, taip pat aiškinant Aprašo nuostatas atsietai nuo kitų nuostatų.
Atsakovės teigimu, kadangi remiantis Švietimo įstatymo 29 straipsnio 6 dalimi Savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti priėmimo į savivaldybės ikimokyklinio ugdymo formalųjį švietimą papildančio ugdymo mokyklą ir neformaliojo vaikų švietimo mokyklą tvarką, Savivaldybės taryba, nustatydama Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarką, pasitvirtino tipinę prašymo formą, kurią pildo visi tėvai (globėjai).
Švietimo įstatymo 14 straipsnis reguliuoja mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo tvarką. Šiame straipsnyje įstatymo leidėjas nustatė, kad ugdant mokinius, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, dalyvauja eilė institucijų, tą patvirtina, jog šiame straipsnyje yra pavesta nustatyti atitinkamas tvarkas ne tik švietimo ir mokslo ministerijai, bet ir sveikatos apsaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kas reiškia, jog tokių mokinių ugdymas yra sisteminis kelių institucijų darbas, atitinkamai tvarkose yra išskaidytos institucijų kompetencijos. Pareiškėjas savo poziciją grindžia Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostata, jog mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės nustatomos ir jų specialieji ugdymosi poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius švietimo ir mokslo ministro, sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Specialiųjų poreikių aprašas reglamentuoja asmenų iki 21 metų negalių, sutrikimų, mokymosi sunkumų, dėl kurių kyla specialieji ugdymosi poreikiai, nustatymą ir jų specialiųjų ugdymosi poreikių skirstymo į lygius kriterijus. Taip pat Pareiškėjas remiasi Specialiųjų poreikių aprašo 3 punktu, kuriame nustatyta, kad yra trys mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės: mokinių, turinčių negalių (intelekto, regos, klausos, judesio ir padėties bei neurologinius sutrikimus, įvairiapusių raidos sutrikimų, kochlearinius implantus, kurčneregystę, kompleksinę negalią), mokinių, turinčių sutrikimų (mokymosi, elgesio, emocijų, kalbos ir kalbėjimo, kompleksinių) bei mokinių, turinčių mokymosi sunkumų. Specialieji ugdymosi poreikiai nustatomi, pagal kiekvieną kriterijų įvertinus mokinio ar ikimokyklinio amžiaus vaiko reikmes. Specialiųjų poreikių aprašo 7 punkte nustatomi kriterijai, pagal kuriuos ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių grupei. Šie kriterijai yra tokie: ugdymo metodų ir būdų pritaikymas; ugdymosi priemonių (žaislų, daiktų ar mokomosios medžiagos, padedančios ugdyti reikalingus gebėjimus) parinkimas, pritaikymas, rengimas/kūrimas; ugdymosi vietos parinkimas ar /ir aplinkos pritaikymas; ugdymuisi skirtų techninės pagalbos priemonių reikmė; specialiosios pedagoginės pagalbos reikmė; specialiosios pagalbos reikmė; psichologinės pagalbos reikmė; socialinės pedagoginės pagalbos reikmė. Šiame teisės akte nėra pavesta funkcija Savivaldybei įvertinti ir nustatyti vaikų specialiojo ugdymosi poreikį ar skirstyti specialiuosius poreikius į lygius ar grupes, tą atlieka kitos institucijos (medicinos įstaigos ir pan.). Šių institucijų išvadų, rekomendacijų ar pažymų pagrindu, Savivaldybėje pagal gautus tėvų prašymus, vykdomas priėmimas į pageidaujamas ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo įstaigas.
Pabrėžė, kad įvertinus Specialiųjų poreikių aprašo nuostatas, akivaizdu, kad Savivaldybė nėra ta institucija, kuriai teisės aktuose pavesta funkcija atlikti mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, priskyrimą konkrečioms šiame Apraše išskirtoms grupėms, lygiams ar nustatyti kriterijus, pagal kuriuos ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių grupei. Atsakovės vertinimu, tai reiškia, jog Specialiųjų poreikių aprašo ir Aprašo 5 punkto nuostatų reguliavimo dalykas ir tikslas yra visiškai skirtingas.
Nurodė, kad pagal Švietimo įstatymo 29 straipsnio 4 dalį į valstybinę ir savivaldybės ikimokyklinio ugdymo mokyklą ir bendrojo ugdymo mokyklą, skirtą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti, į ikimokyklinio ugdymo mokyklos grupę ir bendrojo ugdymo mokyklos klasę, skirtą mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti, priimami asmenys, turintys didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių. Todėl Aprašo 5.3.1 punktas, kuriame siūloma pažymėti informaciją apie didelį ir labai didelį specialiojo ugdymosi poreikį visiškai atitinka Švietimo įstatymo 29 straipsnio nuostatą, o pareiškėjo nurodoma Specialiųjų poreikių aprašo 10 punkto nuostata šiuo atveju netaikytina, nes Savivaldybė nenustatinėja specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams, tą atlieką kitos institucijos.
Kita vertus, iki šio Aprašo pakeitimo galiojo tvarka, kad vaikai turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, galėjo būti registruojami tik į specialiojo ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas, todėl tvarka buvo patobulinta, siekiant sudaryti galimybes lankyti ir kitas ugdymo įstaigas, taip pat siekiant supaprastinti prašymų pildymo IS tvarką, pagal kurią informacinėje sistemoje būdavo išvardinti nedideli, vidutiniai, dideli ir labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai, tėvai (globėjai) dažnai neteisingai ir netiksliai pažymėdavo vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius, todėl buvo atsisakyta žymėti nedidelius ir vidutinius specialiuosius ugdymosi poreikius, tuo labiau, kad priskyrimą į konkrečią įstaigą lemia kartu su prašymu pateikiami medicininiai ar kitų įstaigų dokumentai, pagrindžiantys konkrečius specialiuosius ugdymosi poreikius. Todėl atsakovė, įvertinusi Specialiųjų poreikių aprašo nuostatas, mano, kad jos neaktualios tiriant Aprašo 5.3 punkto teisėtumą, o šis yra teisėtas ir neprieštaraujantis teisės aktų nuostatoms.
Nesutiko su Vyriausybės atstovu, kad Aprašo 5.6 punktas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami Aprašo 5.3 punkte (t. y. ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus) gali būti registruojami į visas privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, neatitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punkto, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktų, Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalis bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktų. Papildomai paaiškino, jog remiantis Švietimo įstatymo 14 straipsnio 7 dalimi, mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti. Pagal Švietimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalį mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu jo tėvai (globėjai, rūpintojai) pageidauja, sudaromos sąlygos ugdytis arčiau jo gyvenamosios vietos esančioje ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokykloje, profesinio mokymo įstaigoje arba bet kurioje valstybinėje, savivaldybės (regiono) mokykloje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių. Mokyklą vaikui rekomenduoja pedagoginė psichologinė tarnyba. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo prieinamumu rūpinasi savivaldybė, kurios teritorijoje jie gyvena. Švietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinką, teikiant psichologinę, specialiąją pedagoginę, specialiąją ir socialinę pedagoginę pagalbą, aprūpinant ugdymui skirtomis techninės pagalbos priemonėmis mokykloje ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, kitais įstatymų nustatytais būdais (Švietimo įstatymo 34 str. 3 d.). Pagal Apraše nustatytą tvarką, mokinys (vaikas) turintis specialiųjų ugdymosi poreikių, nustatyta tvarka bus priimtas į įstaigą, priklausomai nuo tėvų (globėjų) nurodyto pageidavimo lankyti konkrečią įstaigą. Tačiau Aprašo 22 punkte nustatyta išlyga dėl priėmimo į specialiojo ugdymo įstaigas, į kurias vaikai priimami pagal gydytojų rekomendacijas, Vilniaus psichologinės-pedagoginės tarnybos specialiųjų ugdymosi poreikių pedagoginį-psichologinį įvertinimą (7 forma) ir paskyrimą (8 forma) ir Aprašo 17.1, 17.2 ir 17.3 punktuose nurodytą pirmumo teisę neatsižvelgiant į teritorijos priskyrimą Įstaigai. Taigi Aprašo 5.6 punktas yra teisėtas ir neprieštaraujantis teisės aktų reikalavimams, nes vaiko patekimas į konkrečią ugdymo įstaigą priklauso nuo tėvų (globėjų) prašyme nurodytų pageidavimų (poreikių).
Atsakovė, sistemiškai vertindama Aprašo 5 punkto, 22 punkto bei kitas nuostatas, darė išvadą, kad jos nustatytas reguliavimas pakankamas užtikrinant vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, patekimą į ugdymo įstaigas, o nustatyta tvarka atitinka Švietimo įstatymo 14 straipsnio nuostatas, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatytą savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, taip pat lygiateisiškumo principus, reglamentuotus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 bei 3 punktuose.
Dėl Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 ir 19 punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams nurodė, kad nesutinka su atsakovės vertinimu ir tokiu Aprašo 17 punkto nuostatų aiškinimu, jog Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį vaiko patekimo į ugdymo įstaigą galimybę sąlygoja vaiko pavardė, yra diskriminuojantis ir nesudarantis lygių galimybių. Nesutiko, kad Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 ir 19 punktais nustatytas vaikų vertinimas, teikiant pirmumą (pranašumą) vaikams, kurių pavardės prasideda pirmosiomis abėcėlės raidėmis, ir atitinkamai ribojant vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigą, nesietinas su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis.
Pažymėjo, kad Aprašo 17 punktas nustato eilės sudarymo tvarką, t. y.: „17.1. vaikai, kurių abiejų tėvų (globėjų) ir paties vaiko gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto savivaldybėje, pirmenybę teikiant (ši nuostata taikoma ir 17.1.4 punkte nurodytam atvejui) <...>; 17.2. vaikai, kurių vieno iš tėvų (globėjo) ir paties vaiko gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto savivaldybėje, pirmenybę teikiant: <...> 17.3. neatitinkant Aprašo 17.1 ar 17.2 punktų nustatytų kriterijų, eilės sudaromos tokia tvarka: 17.3.1. vaikai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto savivaldybėje, laukiantys eilėje dėl perkėlimo (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datą amžiaus vaikams. Išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka); 17.3.2. vaikai iš kitų savivaldybių (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datą amžiaus vaikams. Išskirtinais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka); 17.3.3. vaikai iš kitų savivaldybių, laukiantys eilėje dėl perkėlimo (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datą amžiaus vaikams. Išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka); 17.4. Tėvai (globėjai) du kartus pateikę prašymą IS ir atsisakę pasiūlytos vietos (nepasirašę sutarties), turi teisę pateikti prašymą praėjus ne anksčiau kaip 6 mėnesiams nuo paskutinio priskyrimo į Įstaigą datos“.
Nurodė, kad Aprašo 19 punktas taip pat nustato, kad vieta eilėje skiriama Aprašo 17 punkte nurodytu eiliškumu (iš pradžių į eilę įrašomi Aprašo 17.1 punkte nurodyti vaikai pagal pirmenybes, po to Aprašo 17.2 punkte nurodyti vaikai pagal pirmenybes, tada Aprašo 17.3.1, po to 17.3.2 ir po to 17.3.3 punktuose nurodyti vaikai). Patikrinus IS duomenis apie pirmenybę skirti vaikui vietą Įstaigoje ir nustačius vienodą pirmenybių skaičių, vieta eilėje skiriama vyresnio pagal gimimo datą amžiaus vaikams, o sutapus vaikų gimimo datai, eilė sudaroma abėcėlės tvarka. Nesant pirmenybių, vieta eilėje skiriama vyresnio amžiaus vaikams.
Atkreipė dėmesį į tai, jog aukštesnės galios teisės aktuose nėra aptarta, kokios kriterijų sekos reikia laikytis tais atvejais, kuomet norinčiųjų patekti į konkrečią ugdymo įstaigą yra daugiau, nei ji gali priimti, o konkrečioje vaikų eilėje yra keli vaikai gimę tą pačią dieną, taigi neaišku pagal kokius kriterijus juos sudėlioti eilėje. Taigi, atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, jog aukštesnės galios teisės aktuose nėra nustatyta tvarkos ir eilės sudarymo kriterijų tais atvejais, kai toje pačioje eilėje yra keli vaikai, gimę tą pačią dieną, todėl pagal esamą teisinį reguliavimą turėtų būti vykdomas teisingumas pagal teisę, sistemiškai vertinant ne tik aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, tačiau įvertinant ir Aprašo nuostatų reguliavimo tikslus, o ne formaliai taikant pareiškėjo nurodytų teisės aktų straipsnius.
Pažymėjo, jog Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 3 punkte („kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių“) įtvirtinti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo reikalavimai savaime nepaneigia galimybės nustatyti nevienodą teisinį reglamentavimą tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms, vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą byloje Nr. 17/97). Tačiau diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tik esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar tam tikrus teisinės padėties ypatumus (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą byloje Nr. 13/96). Todėl sistemiškai vertinant Aprašo 17 ir 19 punkto nuostatas, darytina išvada, kad 17.3.1-17.3.3 punktuose numatyti išimtiniai atvejai, kuomet nėra kitų objektyvių kriterijų, vaikų eilei nustatyti, tokiu atveju reguliavimas „pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datą amžiaus vaikams. Išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka“ yra pateisinamas. Atsakovo nuomone, tokių kriterijų nustatymas nėra ir negali būti traktuojamas kaip lygiateisiškumo pažeidimas ar diskriminacija dėl pavardės, nes tai visiškai objektyviai pagrįsti kriterijai, taikytini tik išimtiniais atvejais (kuomet toje pačioje eilėje yra keli vaikai, gimę tą pačią dieną, tokiu atveju tokie vaikai eilėje paskirstomi pagal pavardės pirmąją raidę), todėl Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų nuostatos yra pagrįstos objektyviai pateisinamais tikslais, kurie atsispindi iš paties reguliavimo (išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka).
Paaiškino, kad dėl Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 papunkčių ir 19 punkto atitikties teisės aktams, ginčų dėl nuostatos (išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka) teisėtumo nebuvo, nebuvo skundų ir iš suinteresuotų asmenų, t. y. praktikoje ginčų dėl šios nuostatos taikymo nėra buvę. Ši nuostata kaip atrankos kriterijus galioja jau nuo 2013 m. gruodžio 11 d., t. y. – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. 1-1596 patvirtinus Vaikų priėmimo į Vilniaus miesto švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos aprašą, kurio 28 punkte buvo nurodyta, kad jei prašymai pateikti vienu metu, vieta eilėje skiriama abėcėlės tvarka. Kriterijus tokiems atvejams turi būti apibrėžtas. Todėl manytina, kad šis kriterijus nėra diskriminacinio pobūdžio, juo labiau kad yra taikomas tik išimtiniais atvejais. Be to kaip tik panaikinus šį kriterijų, situacija taptų neapibrėžta t. y., būtų neaišku, kuris vaikas turėtų pirmenybę, esant vienodoms gimimo datoms. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nenurodo, kaip tokiu atveju, reikėtų spręsti atvejus t. y., koks jo nuomone kriterijus nebūtų laikomas diskriminaciniu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimo argumentais prašė pareiškėjo pareiškimą tenkinti iš dalies, t. y. patenkinti pareiškimą ta apimtimi, kuria Aprašo 5.3 punktas priskiria alergiškų vaikų grupę prie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčios grupės, kaip neatitinkančios Specialiųjų poreikių aprašo 3 punkto.
Pažymėjo, kad Specialiųjų poreikių aprašo 3 punktas nustato tris mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, t. y., 1) mokiniai, turintys negalių; 2) mokiniai, turintys sutrikimų; 3) mokiniai, turintys mokymosi sunkumų. Kriterijai, pagal, kuriuos ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių grupei, nurodyti Specialiųjų poreikių aprašo 7 punkte. Specialiųjų poreikių aprašo 10 punktas įtvirtina keturis specialiųjų ugdymosi poreikių lygius: nedideli, vidutiniai, dideli ir labai dideli.
Nurodė, jog Aprašo 5.3 punktas įtvirtina, kad tėvų teikiamame prašyme turi būti pateikta informacija apie specialiuosius ugdymo poreikius, nurodant jie yra dideli ar labai dideli (5.3.1. p.). Manė, kad Aprašo 5.3.1 punktas neprieštarauja Specialiųjų poreikių aprašo 10 punktui ir jame nurodytiems didelių ir labai didelių poreikių lygiams.
Atkreipė dėmesį į tai, kad vadovaujantis Aprašo 5.3.2 punktu, tėvų teikiamame prašyme turi būti nurodoma negalia, sutrikimas, pasirenkant vieną, t. y., nurodant, jeigu tai yra kompleksinis sutrikimas, alergiškų vaikų grupę, kalbėjimo ir kalbos sutrikimą. Kadangi kompleksinis sutrikimas taip pat nurodytas ir Specialiųjų poreikių aprašo 3.2.4 punkte, manė, jog Aprašo 5.3.2.1 punktas neprieštarauja Specialiųjų poreikių aprašo 3 punktui. Vadovaujantis Specialiųjų poreikių aprašo 1 priede pateiktu kompleksinio sutrikimo apibūdinimu, kompleksinis sutrikimas – tai gretutinis (komorbinis) sutrikimas arba įvairių sutrikimų derinys. Kompleksinis sutrikimas gali būti priskirtas tik prie mokinių, turinčių sutrikimų, o ne negalią, grupės. Specialiųjų poreikių aprašas taip pat numato ir kompleksinę negalią, t. y., kompleksinė negalia – tai gretutinės negalios arba įvairūs negalių deriniai iš Specialiųjų poreikių aprašo 1 priede nurodytų negalių grupių.
Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Aprašu alergiškų vaikų grupės priskiriamos prie negalią ar sutrikimą turinčių mokinių. Specialiųjų poreikių aprašo 3.1 punkte nurodyti mokiniai, turintys negalių, šias negalias nurodant 3.1 punkto papunkčiuose. Specialiųjų poreikių aprašo 3.2 punkte nurodomi mokiniai, turintys sutrikimų. Šiai mokinių grupei priskiriami mokiniai, turintys mokymosi, elgesio, emocijų, kalbos ir kalbėjimo sutrikimų. Sutrikimai detalizuoti 3.2 punkto papunkčiuose. Nei 3.1, nei 3.2 Specialiųjų poreikių aprašo punktų papunkčiuose nėra nustatyta tokia grupė, kaip alergiškų vaikų grupė, todėl, manė, jog Aprašo 5.3.2.2 punkte nurodyta alergiškų vaikų grupė negali būti priskirta nei prie mokinių, turinčių negalią, nei prie mokinių, turinčių sutrikimą, o tuo pačiu ir prie mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, Specialiųjų poreikių aprašo prasme.
Aprašo 5.3.2.3 punkte nurodytas kalbėjimo ir kalbos sutrikimas priskiriamas prie sutrikimų, nurodytų Specialiųjų poreikių aprašo 3.2.3 punkte, todėl vertino, jog šia apimtimi Aprašo 5.3.2.3 punktas Specialiųjų poreikių aprašo 3.2 punktui neprieštarauja.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Aprašo 5.3.2.1 ir 5.3.2.3 punktuose yra nurodyti sutrikimai, kurie gali būti priskiriami tik mokinių, turinčių sutrikimų, grupei, o ne mokinių, turinčių negalią, grupei. Aprašo 5.3.2.2 punkte nurodyta alergiškų vaikų grupė neturėtų būti priskiriama nei prie sutrikimų, nei prie negalių, o tuo pačiu ir prie mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės, Specialiųjų poreikių aprašo prasme.
Vertino, jog Aprašo 5.3 punktas, ta apimtimi, kuria alergiškų vaikų grupę traktuoja kaip negalią ar sutrikimą turinčius vaikus, neatitinka Specialiųjų poreikių aprašo 3 punkto. Dėl Aprašo 5.3.2.1 ir 5.3.2.3 punktų pažymėjo, kad jie gali būti taikomi tik mokiniams, turintiems sutrikimus, o ne negalias Specialiųjų poreikių aprašo prasme.
Tretieji suinteresuoti asmenys byloje Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija bei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimų į pareiškėjo pareiškimą nepateikė.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje nagrinėjamas pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje abstraktus prašymas ištirti, ar:
1) Aprašo 5.3 punktas, ta apimtimi, kuria apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiškus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus, bei jų nediferencijuojant pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, atitinka Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, Specialiųjų poreikių aprašo 3, 7 bei 10 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą;
2) Aprašo 5.6 punktas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami Aprašo 5.3 punkte (t. y. ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus) gali būti registruojami į visas privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktus, Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalis bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktus;
3) Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktai, ta apimtimi, kuria numato, jog išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį bei 28 straipsnio 1 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą.
Taigi byloje keliamas norminio administracinio akto dalies teisėtumo klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-01/2007; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1015-520/2017 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (aktuali įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 16 d.) 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei, o 10 dalyje nurodyta, jog norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, galima išskirti šiuos individualaus administracinio akto požymius: 1) teisės normų taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas ne konkrečiam subjektui, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), kitaip tariant, jis sukelia konkrečių administracinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą (pvz., 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, turinčio įstatymo nustatyta tvarka jam suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-795/2011); 3) aktu nustatomos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams (pvz., 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009); 4) vienkartinis (ad hoc (esant konkrečiai situacijai)) taikymas; akto galiojimas nėra tęstinis (pvz., 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011); 5) skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011); 6) privalomas konkrečiam suinteresuotam asmeniui arba jų grupei (pvz., 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-288/2012); 7) aktui paskelbti ir įsigalioti nėra taikoma norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarka (pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011).
Norminis administracinis aktas išsiskiria šiais požymiais: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (pvz., 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, ir tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011); 6) aktas yra visuotinai privalomas (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas, laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1015-520/2017 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad šis aktas turi būti pagrįstas inter alia (be kita ko) teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-539-552/2016).
Nagrinėjamu atveju Aprašas nustato priėmimo į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo, prašymų priimti į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes pateikimo ir tėvų (globėjų) informavimo apie priėmimą tvarką, eilių ir grupių sudarymo tvarką, informacinės sistemos administratorių, vartotojų, naudotojų ir tvarkytojų teises, pareigas, jų turimas funkcijas ir atsakomybę. Aprašas taikomas visoms Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigoms, vykdančioms ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas (Aprašo 1 punktas). Aprašo tikslas – optimizuoti ir palaikyti priėmimo į ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarką, siekti tenkinti gyventojų poreikį ugdyti vaikus pagal ikimokyklinio ir (ar) priešmokyklinio ugdymo programas (Aprašo 2 punktas).
Individualių ir norminių administracinių aktų požymiai yra vertinamieji, todėl, remiantis aptartais kriterijais akivaizdu, kad pareiškėjo prašomu ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. Sprendimu patvirtintas Aprašas (su vėlesniais šioje byloje teisiškai kvestionuojamais pakeitimais, įsigaliojusiais 2018 m. kovo 17 d., žr. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018 m. vasario 28 d. sprendimą Nr. 1-1384 „Dėl Tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. 1-57 „Dėl vaikų priėmimo į Vilniaus miesto švietimo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo”, paskelbta TAR 2018-03-16, i. k. 2018-04076), yra norminis administracinis aktas, nes tai nėra vienkartinio taikymo aktas, o aktas, kuris orientuotas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir, įtvirtinus atitinkamą teisinį reguliavimą (atitinkamas teisės normas) šiame akte, jis toliau veikia ir yra realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje. Taisyklės nėra aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečiam asmeniui ir turintis įtakos tik konkretaus asmens teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato specialią procesinę norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarką, kuri įtvirtinta ABTĮ II dalies II skyriaus pirmame skirsnyje. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 113 straipsnis).
ABTĮ 112 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Vadovaudamasis ABTĮ 112 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į teismą prašydamas ištirti Aprašo nuostatų atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, t. y. pareiškėjas pateikė abstraktų prašymą ištirti normino administracinio akto teisėtumą.
Abstraktaus pobūdžio pareiškimas ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, nulemia ir nagrinėjamos bylos dalyką. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo ypatumus. Norminių administracinių teisės aktų tyrimo specifika lemia tai, kad tokią bylą nagrinėjantis apygardos teismas turi nustatyti, ar atitinkamo teritorinio ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius aktus (ABTĮ 110 straipsnis). Norminėje administracinėje byloje turi būti atlikta tiriamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatų analizė atitinkamų aukštesnės galios teisės aktų nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013; 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016).
Iš Vyriausybės atstovo pareiškimo matyti, jog prašymas dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, visų pirma, yra grindžiamas tuo, kad Tarybos 2015 m. gegužės 28 d. Sprendimo (ginčijama galiojanti redakcija nuo 2018 m. kovo 17 d.) 1 punktu patvirtintos Aprašo nuostatos, kuriose, inter alia, nustatyta priėmimo į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo, prašymų priimti į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes pateikimo ir tėvų (globėjų) informavimo apie priėmimą tvarka, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatydamas nagrinėjamam ginčui teisiniu požiūriu relevantišką, byloje taikomą teisinį reglamentavimą, Teismas pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog savivaldos teisė įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Konstitucijos 40 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad valstybė prižiūri mokymo ir auklėjimo įstaigų veiklą.
Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiama galimybė savivaldybėms realizuoti jų kompetenciją, tiesiogiai įtvirtintą Konstitucijoje. Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tai reiškia, kad tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiant jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimą, 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą).
Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra įtvirtinta, kad savivaldybių funkcijos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į: 1) savarankiškąsias. Šias funkcijas savivaldybės atlieka pagal Konstitucijos ir įstatymų suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus bendruomenei ir šios interesais. Įgyvendindamos šias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Įgyvendinant šias funkcijas, savivaldybių veiklą saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose; 2) valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms). Tai valstybės funkcijos, pagal įstatymus perduotos savivaldybėms atsižvelgiant į gyventojų interesus. Savivaldybės, įgyvendindamos šias funkcijas, turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę. Savivaldybių veiklą įgyvendinant šias funkcijas riboja valstybės institucijų ir (arba) pareigūnų sprendimai.
Vietos savivaldos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldos teisę įgyvendinanti institucija yra savivaldybės taryba. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad savivaldybės taryba, būdama savivaldybės atstovaujamąja institucija, veikti bei leisti poįstatyminius teisės aktus gali tik pagal jai suteiktą, aiškiai apibrėžtą, kompetenciją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Savivaldybių kompetencija švietimo srityje yra reglamentuota ne tik Vietos savivaldos įstatyme, bet ir Švietimo įstatyme.
Šios bylos kontekste pastebėtina, jog aptartų teisinių nuostatų visuma suponuoja Tarybos teisę priimti ginčijamą Sprendimą, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas. Tačiau tai nepaneigia Tarybos pareigos nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kuris neprieštarautų aukštesnės galios teisei. Esant abejonei dėl Tarybos nustatyto teisinio reguliavimo teisėtumo (in primis konstitucingumo), kompetentingoms ir įgaliotoms valstybės institucijoms kyla tokio teisinio reguliavimo teisėtumo priežiūros pareiga.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu (turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus), viešojo administravimo subjektų veikla turi būti vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją (ultra vires), pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., 2006 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I1-2/2006; 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008; 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, be kita ko, vertina konkrečias teisės aktų nuostatas, suteikiančias įgaliojimus viešojo administravimo subjektui, taip pat viešojo administravimo subjekto veiklos sritį, funkcijas bei tikslus, dėl kurių jis buvo įsteigtas (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra pažymėjęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja pareigą priimant norminio pobūdžio aktus neviršyti įstatymų numatytų įgaliojimų (žr., pvz., 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-747/2013; 2013 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013). Viešojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, šią teisę turi įgyvendinti įstatymų leidėjo suteiktos kompetencijos ribose (žr., pvz., 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-880/2013).
Šios bylos kontekste ypatingai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo (pvz., 2016 m. liepos 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016), vadovaujasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, pagal kurią, sprendžiant, ar Konstitucijai (inter alia jos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai) neprieštarauja poįstatyminis teisės aktas, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar atitinkamos nuostatos grindžiamos įstatymu; jeigu minėtas aktas yra grindžiamas įstatymu, vien tai, kad atitinkamas santykis poįstatyminiame teisės akte yra reglamentuojamas detaliau negu įstatyme, savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad toks poįstatyminiu aktu nustatytas teisinis reguliavimas yra neteisėtas (šiuo klausimu pagal analogiją žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimą).
Taigi šioje byloje yra būtina nustatyti, ar atsakovė Apraše nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą veikė jai priskirtos kompetencijos ribose ir atitinkamus santykius reglamentavo detaliau, nei nustatyta aukštesnės galios teisės aktuose, ar veikė ultra vires ir nustatė teisinį reguliavimą prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams ar konkuruojantį su jais.
Teisėjų kolegija sutinka, kad Savivaldybė yra viešojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti. Nagrinėjamoje byloje svarbu pažymėti, jog Savivaldybė, kaip nurodyta, pagal įstatymų jai priskirtą kompetenciją vaikų priėmimo į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo srityje ir nustatydama atitinkamą tvarką, turi pareigą nuolatos stebėti socialinio poreikio kaitą šioje srityje ir vykdydama pareigą reaguoti į atitinkamus socialinius poreikius, atitinkamai šią tvarką koreguoti, tačiau neperžengiant įstatymo nustatytų reikalavimų. Todėl Vyriausybės atstovas, vykdydamas Savivaldybės teisinio reguliavimo, inter alia, vaikų priėmimo į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes organizavimo srityje monitoringą, privalo sistemiškai vertinti viso Savivaldybės teisinio reguliavimo atitinkamoje srityje visumą, o ne vien pavienes normas, ir pagal tai spręsti apie galimą Savivaldybės veikimą ultra vires, ar neteisėtų aktų priėmimą. Tai išplaukia iš Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtinto teisėtumo principo, jog Savivaldybės institucijų ir kitų Savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti ne tik įstatymų, bet ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi priimant teisės aktus ir įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 dalyje pavestą funkciją turi būti laikomasi teisės aktų reikalavimų, inter alia, atsižvelgiama į prioritetinius vaikų interesus (plg. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-737-552/2015 Administracinė jurisprudencija. 2015, 30).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-14/2011).
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1dalyje numatyta, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016).
Byloje nustatyta, jog Vyriausybės atstovui suabejojus, jog Aprašo (Tarybos Sprendimo redakcija, galiojanti nuo 2018 m. kovo 17 d.) 5.3, 5.6, 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktai neatitinka aukštesnės galios teisės aktų nuostatų, Savivaldybė atsisakė atsižvelgti į Vyriausybės atstovo pastabas dėl galimo atitinkamo reguliavimo teisinio ydingumo. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Vyriausybės atstovas 2018 m. balandžio 25 d. „Teikimu dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. 1-57 pakeitimo“ Nr. 1T-12 pasiūlė Tarybai svarstyti Aprašo 5.3, 5.6, 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktų pakeitimo klausimą. Vilniaus miesto savivaldybės mero 2018 m. gegužės 29 d. raštu „Dėl informacijos dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-05-28 sprendimo Nr. 1-57“ Nr. 1T-12, Savivaldybė informavo Vyriausybės atstovą, jog Tarybos 2018 m. vasario 28 d. sprendimu jau buvo atlikti Aprašo pakeitimai, kas rodo, jog Taryba ėmėsi pozityvių aktyvių veiksmų, o kitos Aprašo nuostatos, dėl kurių buvo teiktos pastabos, yra skirtos tam, kad visiems vaikams būtų sudaryta galimybė gauti visapusišką ir tinkamą ugdymą. Antra vertus, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog tokių aplinkybių nustatymas, kai sprendžiamas abstraktaus pobūdžio pareiškimas ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą, neturi teisinės reikšmės. Nagrinėjamu atveju pakanka nustatyti, kad prašomo ištirti teisės akto nuostatos yra norminio pobūdžio. Administracinėje byloje tiriamas Tarybos Sprendimo 1 punktu patvirtintas Aprašas yra norminio pobūdžio teisės aktas, kreipiantis į teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio Savivaldybės administracinio akto teisėtumą Vyriausybės atstovas neturėjo pareigos kreiptis su motyvuotu teikimu siūlant atitinkamam Savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Aplinkybė, kad Vyriausybės atstovas kreipėsi teikimu į Savivaldybės tarybą, niekaip nesuvaržo jo teisės kreiptis į teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio Savivaldybės administracinio akto teisėtumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija teismas toliau detaliau tikrins kiekvienos pareiškėjo ginčijamos nuostatos atitiktį aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams. Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios kategorijos administracinių bylų procesui būdingas formalus pobūdis. Tai reiškia, kad norminę administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi tirti pareiškėjo nurodomų teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams klausimą pareiškime nurodyta apimtimi. Atsakovo argumentai taip pat laikytini reikšmingais tik tokie, kurie pagrindžia kvestionuojamo teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ar, atitinkamai, paneigia pareiškėjo nurodomus argumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016).
Dėl Aprašo 5.3 punkto atitikties Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 daliai, Specialiųjų poreikių aprašo 3, 7 bei 10 punktams, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui
Aprašo 5.3 punkte nustatyta, kad tėvų (globėjų) elektroniniu būdu IS https://svietimas.vilnius.lt/ pildomame prašyme nurodomi specialieji ugdymosi poreikiai (pasirinkti vieną, privaloma žymėti, jei yra poreikis): 5.3.1. dideli arba labai dideli; 5.3.2. negalios, sutrikimai (jei yra poreikis, pasirinkti vieną ir pridėti gydytojo rekomendacijas arba pažymos kopiją): 5.3.2.1. kompleksinis sutrikimas; 5.3.2.2. alergiškų vaikų grupės; 5.3.2.3. kalbėjimo ir kalbos sutrikimas.
Pareiškėjas daro išvadą, jog šis Aprašo punktas, ta apimtimi, kuria apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiškus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus bei jų nediferencijuojant pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, neatitinka Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalies, Specialiųjų poreikių aprašo 3, 7 bei 10 punktų, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkto.
Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės nustatomos ir jų specialieji ugdymosi poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius švietimo ir mokslo ministro, sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Taigi akivaizdu, jog minėta Švietimo įstatymo norma nukreipia į nurodytų ministrų nustatytą tvarką, kuri, nagrinėjamu atveju, yra įtvirtinta Specialiųjų poreikių apraše.
Konstitucinėje jurisprudencijoje pažymima, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrus joje nurodytus santykius reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimus).
Teismas vertina, jog šiuo aspektu pareiškėjo kreipimasis norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo atitinka ABTĮ 112 straipsnio 2 dalyje nustatytam reikalavimui ištyrimo prašymą grįsti atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui aspektu. Norminių administracinių teisės aktų tyrimo specifika lemia tai, kad tokią bylą nagrinėjantis apygardos administracinis teismas turi nustatyti, ar atitinkamo teritorinio ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (jo dalis) atitinka aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminius aktus. Norminėje administracinėje byloje turi būti atlikta tiriamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatų analizė atitinkamų aukštesnės galios teisės aktų nustatyto teisinio reguliavimo kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1128/2013; 2016 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-469-492/2016). Kita vertus, tokio prašymo (pareiškimo) teisinio pagrįstumo ir teisinio argumentavimo pakankamumas bei kokybė yra Vyriausybės atstovo pareiga ir teismo atliekamo vertinimo dalykas.
Specialiųjų poreikių aprašo 3 punkte yra aiškiai nurodytas baigtinis specialiųjų ugdymosi poreikių grupių sąrašas:
3.1. Mokiniai, turintys negalių. Šiai grupei priskiriami mokiniai, turintys raidos, sensorinių, fizinių funkcijų ir kitų sveikatos sutrikimų, kurių kilmė gali būti biologinė (pedagoginėmis priemonėmis pašalinti priežasčių neįmanoma). Mokinių, turinčių negalių, grupei priskiriami mokiniai, turintys:
3.1.1. Intelekto sutrikimą: 3.1.1.1. nežymų intelekto sutrikimą; 3.1.1.2. vidutinį intelekto sutrikimą; 3.1.1.3. žymų intelekto sutrikimą; 3.1.1.4. labai žymų intelekto sutrikimą; 3.1.1.5. nepatikslintą intelekto sutrikimą.
3.1.2. Regos sutrikimą: 3.1.2.1. vidutinę silpnaregystę; 3.1.2.2. žymią silpnaregystę; 3.1.2.3. aklumą su regėjimo likučiu; 3.1.2.4. praktišką aklumą; 3.1.2.5. visišką aklumą; 3.1.2.6. kitus regėjimo sutrikimus.
3.1.3. Klausos sutrikimą: 3.1.3.1. nežymų klausos sutrikimą; 3.1.3.2. vidutinį klausos sutrikimą; 3.1.3.3. žymų klausos sutrikimą; 3.1.3.4. labai žymų klausos sutrikimą; 3.1.3.5. gilų klausos sutrikimą (kurtumas).
3.1.4. Kochlearinius implantus.
3.1.5. Judesio ir padėties bei neurologinių sutrikimų: 3.1.5.1. lengvų judesio ir padėties sutrikimų; 3.1.5.2. vidutinių judesio ir padėties sutrikimų; 3.1.5.3. sunkių judesio ir padėties sutrikimų; 3.1.5.4. lėtinių neurologinių sutrikimų.
3.1.6. Įvairiapusių raidos sutrikimų: 3.1.6.1. vaikystės autizmą; 3.1.6.2. atipišką (netipišką) autizmą; 3.1.6.3. Rett‘o sindromą; 3.1.6.4. Asperger‘io sindromą; 3.1.6.5. kitų įvairiapusių raidos sutrikimų.
3.1.7. Kurčneregystę.
3.1.8. Kompleksinių ir kitų negalių.
3.2. Mokiniai, turintys sutrikimų. Šiai grupei priskiriami mokiniai, turintys mokymosi (dviejų ar daugiau dalykų – skaitymo, rašymo, matematikos, kitų mokomųjų dalykų), taip pat elgesio ir emocijų, kalbos ir kalbėjimo sutrikimų, kurie pasireiškia vaikui įsisavinant mokymosi programą. Mokinių, turinčių sutrikimų, grupei priskiriami mokiniai, turintys:
3.2.1. Mokymosi sutrikimų: 3.2.1.1. bendrųjų mokymosi sutrikimų; 3.2.1.2. specifinių mokymosi sutrikimų: 3.2.1.2.1. skaitymo sutrikimą; 3.2.1.2.2. rašymo sutrikimą; 3.2.1.2.3. matematikos mokymosi sutrikimą; 3.2.1.3. neverbalinių mokymosi sutrikimų.
3.2.2. Elgesio ar / ir emocijų sutrikimų: 3.2.2.1. aktyvumo ar/ir dėmesio sutrikimų: 3.2.2.1.1. aktyvumo sutrikimą; 3.2.2.1.2. dėmesio sutrikimą; 3.2.2.1.3. aktyvumo ir dėmesio sutrikimą; 3.2.2.2. elgesio sutrikimų: 3.2.2.2.1. prieštaraujančio neklusnumo sutrikimą; 3.2.2.2.2. elgesio sutrikimą (asocialų elgesį); 3.2.2.3. emocijų sutrikimų: 3.2.2.3.1. nerimo spektro sutrikimą; 3.2.2.3.2. nuotaikos spektro sutrikimą.
3.2.3. Kalbėjimo ir kalbos sutrikimų: 3.2.3.1. kalbėjimo sutrikimų: 3.2.3.1.1. fonetinių sutrikimų; 3.2.3.1.2. sklandaus kalbėjimo sutrikimų; 3.2.3.1.3. balso sutrikimų; 3.2.3.2. kalbos sutrikimų: 3.2.3.2.1. fonologinių sutrikimų; 3.2.3.2.2. kalbos neišsivystymą; 3.2.3.2.3. kalbos netekimą.
3.2.4. Kompleksinių sutrikimų.
3.3. Mokiniai, turintys mokymosi sunkumų. Šiai grupei priskiriami mokiniai, kuriems dėl nepalankios (kultūrinės/kalbinės, pedagoginės, socialinės-ekonominės) aplinkos ar susidariusių aplinkybių apribojamos galimybės realizuoti savo gebėjimus įsisavinant Bendrojo ugdymo programas. Mokinių, turinčių mokymosi sunkumų, grupei priskiriami mokiniai:
3.3.1. besimokantys ne gimtąja kalba arba gyvenantys kitoje kultūrinėje/ kalbinėje aplinkoje;
3.3.2. turintys sulėtėjusią raidą;
3.3.3. turintys sveikatos problemų;
3.3.4. patiriantys nepalankių aplinkos veiksnių įtaką;
3.3.5. patiriantys emocinę krizę;
3.3.6. nerealizuojantys ypatingų gabumų.
Taigi apibendrintai Specialiųjų poreikių aprašo 3 punkte yra nustatytos trys mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės: 1) mokinių, turinčių negalių (intelekto, regos, klausos, turintys kochlearinius implantus, judesio ir padėties bei neurologinius sutrikimus, įvairiapusių raidos sutrikimų, kurčneregystę, kompleksinių ir kitų negalių), 2) mokinių, turinčių sutrikimų (mokymosi, elgesio ir /ar emocijų, kalbėjimo ir kalbos, kompleksinių), 3) mokinių, turinčių mokymosi sunkumų (besimokantys ne gimtąja kalba arba gyvenantys kitoje kultūrinėje/ kalbinėje aplinkoje; turintys sulėtėjusią raidą; turintys sveikatos problemų; patiriantys nepalankių aplinkos veiksnių įtaką; patiriantys emocinę krizę; nerealizuojantys ypatingų gabumų).
Specialiųjų poreikių aprašo 7 punkte numatyti kriterijai, pagal kuriuos ikimokyklinio amžiaus vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, priskiriami specialiųjų ugdymosi poreikių grupei:
7.1. ugdymosi metodų ir būdų pritaikymas;
7.2. ugdymosi priemonių (žaislų, daiktų ar mokomosios medžiagos, padedančios ugdyti reikalingus gebėjimus) parinkimas, pritaikymas, rengimas/kūrimas;
7.3. ugdymosi vietos parinkimas ar/ir aplinkos pritaikymas;
7.4. ugdymuisi skirtų techninės pagalbos priemonių reikmė;
7.5. specialiosios pedagoginės pagalbos reikmė;
7.6. specialiosios pagalbos reikmė;
7.7. psichologinės pagalbos reikmė;
7.8. socialinės pedagoginės pagalbos reikmė.
Teismas vertina, jog šių kriterijų sąrašas taip pat yra baigtinis.
Specialiųjų poreikių aprašo 10 punkte numatyta, kad specialiųjų ugdymosi poreikių lygiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius.
Šis specialiųjų ugdymosi poreikių lygių sąrašas, teismo vertinimu, taip pat yra baigtinis.
Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte yra įtvirtintas vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda – savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad pagal pareiškėjo pateiktame prašyme ar tyrimą individualioje byloje inicijavusio administracinio teismo nutartyje nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus) paprastai yra identifikuojamos norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos, ypač tais atvejais, kai prašoma įvertinti norminio akto nuostatų atitiktį bendriesiems teisės (teisinio reguliavimo, viešo administravimo, teisėkūros) principams ir (ar) bendrosioms įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nurodytoms taisyklėms. Aptariamos aplinkybės (argumentai) turi būti konkrečios, aiškios, rodančios ryšį tarp norminio administracinio akto (jo dalies) ir minėtų bendrų principų bei reikalavimų, kurių atitikčiai prašoma ištirti šį aktą (jo dalį).Jos (aplinkybės, argumentai) turi būti susijusios su prašomo atlikti tyrimo objektu, leisti proceso šalims ir teismui nustatyti bei apibrėžti administracinės bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015, 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-21-525/2016, Administracinė jurisprudencija, 2016 m. Nr. 32, p. 72-86) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl reikalavimų pareiškimų dėl administracinio norminio akto teisėtumo ištyrimo yra daugelį kartų akcentuota, jog norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo administraciniuose teismuose specifika, be kita ko, reiškia, kad bylos dėl šių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė (teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę), kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Kaip yra pažymėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, reikalaujama, kad pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Aptariamame prašyme (pareiškime) neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015).
Nesant dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo tinkamai suformuluoto tyrimo pagrindo bei tyrimo dalyko, byla dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kurioje nėra tyrimo dalyko, nenagrinėtina administraciniame teisme, o tai yra pagrindas teismui atsisakyti priimti tokį pareiškimą (prašymą), o jeigu jis buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 103 straipsnio 1 punktas) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014 Administracinė jurisprudencija.2014, 28, p. 54-64, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015; 2015 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015; 2016 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A641-442/2016; 2016 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016; 2016 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1022-492/2016; 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018; 2018 m. birželio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018 ir kt.).
Šie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuoti reikalavimai yra ypatingai ir pirmiausia taikomi Vyriausybės atstovui kaip teisinei institucijai, kurios kompetencijai priskirta savivaldybių administracinė priežiūra. Tai pirmiausia pažymėtina dėl to, kad, kaip minėta, tokio pobūdžio abstrakčiosios kontrolės norminės bylos kyla ne iš individualaus konkrečioje byloje atvejo, kai asmeniui gali nepakakti teisinių žinių ir kitų gebėjimų pagrįsti, kaip konkrečiai jo teisės bei teisėti interesai yra pažeidžiami konkrečiu administraciniu aktu. Tuo tarpu Vyriausybės atstovo viena iš esminių funkcijų yra teisinis savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų monitoringas ir tinkamam prašymo (pareiškimo) pagrindo ir dalyko suformulavimui Vyriausybės atstovas turi visus teisinius, materialinius, institucinius, struktūrinius, intelektinius instrumentus. Vyriausybės atstovas, nagrinėjamu atveju akivaizdžiai ignoruoja teisinius reikalavimus pareiškimo pagrindui ir dalykui tinkamai suformuluoti, ir nepagrįstai bei atmestinai į kelis puslapius surašydamas aukštesnės galios teisės aktų nuostatų citatas, vertina, jog tokį statistinį pareiškimą be jokių argumentų gali teikti teismui. Be jokios abejonės, teismas teisę žino (iura novit curia), tačiau ir principo da mihi factum, dabo tibi ius (pateik faktus, pateiksiu teisę) nepaisymas yra neleistinas.
Pagal da mihi factum, dabo tibi ius (lot. – proceso šalys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (ir atitinkamai – teisės aiškinimą)) principą proceso šalys turi pateikti teismui faktus, o teismas pateikia teisę (ir atitinkamai – teisės aiškinimą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-307/2013; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-118/2012). Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, taikytinas teisės normas (tarptautines sutartis, nacionalinius įstatymus, poįstatyminius teisės aktus ir kt.) pasirenka teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1280-662/2017) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-12-502/2017).
Atitinkamai, atsižvelgdamas į teismo pareigą procese veikti aktyviai, nagrinėdamas bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo, teismas, nėra saistomas pareiškėjo, kuris inicijavo norminio administracinio akto teisėtumo bylą, aiškinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-10/2009), tačiau yra akivaizdu, jog tokie aiškinimai (tyrimo pagrindas) aiškiai privalo būti pateikti.
Teismas, įvertinęs byloje ginčijamo norminio administracinio akto konkrečios nuostatos – Aprašo 5.3 punkto ir pareiškėjo nurodomų aukštesnės galios teisės aktų turinį, konstatuoja, kad šioje dalyje pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų, tinkamai neapibrėžė nei tyrimo pagrindo, nei tyrimo dalyko, tinkamai teisiškai nepagrindė ir nevertino, ar Aprašo 5.3 punktu prie specialiųjų ugdymosi poreikių grupių priskiriant ir alergiškus vaikus, Savivaldybė neveikė būtent vaiko naudai ir interesais, ar iš esmės pablogino/nepablogino vaiko padėtį reaguodama į ypatingai jautrius su vaikų sveikata susijusius socialinius poreikius savivaldybės teritorijoje, tėvų (globėjų) tipinių prašymų pateikimo opcijose numatydama galimybę nurodyti alergiškus vaikus, tik leistinai plačiau, o ne neleistinai prieštaraujančiai ar konkuruojančiai sureguliavo atitinkamus santykius (atitinkamai, įtvirtino ar neįtvirtino teisės spragą, t. y. legislatyvinės omisijos ginčo norminiame administraciniame akte buvimą nesureguliuodama specialiųjų poreikių lygių diferenciacijos), taip pat vertindamas, jog atsakovė pakankamai detaliai ir motyvuotai pagrindė Aprašo 5.3 punkto teisėtumą, mano, jog yra tikslinga nagrinėjamos bylos dalį Aprašo 5.3 punkto tyrimo apimtyje nutraukti.
Dėl Aprašo 5.6 punkto atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai, 28 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktams, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams, Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalims bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktams
Aprašo 5.6 punkte yra įtvirtinta, kad tėvų (globėjų) pildomame prašyme nurodoma pageidaujama (-os) lankyti Įstaiga (-os) (pirmenybės tvarka nurodomos ne daugiau kaip penkios alternatyvos. Jeigu įstaiga vykdo veiklą skirtingais adresais, reikia pasirinkti tikslų ikimokyklinio ugdymo įstaigos adresą. Vaikai, turintys specialiųjų poreikių, gali būti registruojami tiek į specialiojo ugdymo Įstaigas, tiek į Įstaigas, pasirengusias priimti specialiųjų ugdymosi poreikius turinčius vaikus.
Pareiškėjas daro išvadą, jog šis Aprašo punktas, ta apimtimi, kuria riboja nedidelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų, o taip pat ir jų neturinčių, bet tokiems nepagrįstai priskirtų (t. y. alergiškų vaikų) galimybę ugdytis/mokytis bet kurioje ugdymo įstaigoje lygiomis teisėmis su kitais vaikais, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsniui bei 28 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2 bei 3 punktams bei Švietimo įstatymo 14 straipsnio 7 daliai. Pareiškėjas pateikto pareiškimo rezoliucinėje dalyje jau išplečia tyrimo ribas, abejodamas Aprašo 5.6 punkto, ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami Aprašo 5.3 punkte (t. y. ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus) gali būti registruojami į visas privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai, 28 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktams, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams, Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalims bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktams.
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pamatinis asmenų lygybės principas: įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių. Minėtos Konvencijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad: Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis. Siekdamos palaipsniui šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas galimybes, jos: a) įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą; b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio viduriniojo lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo lavinimo įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas; c) užtikrina mokomosios ir profesinės bei orientuojančios informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams: e) imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą ir mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklą, skaičių (1 dalis). Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad drausmė mokyklose būtų palaikoma metodais, atspindinčiais pagarbą vaiko orumui atitinkamai pagal šios Konvencijos reikalavimus (2 dalis). Valstybės dalyvės skatina ir plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą sprendžiant švietimo problemas. Ypač jos siekia prisidėti prie tamsumo ir neraštingumo visame pasaulyje panaikinimo ir sudaryti galimybę naudotis mokslo ir technikos žiniomis bei šiuolaikiniais mokymo metodais. Šiuo atveju ypač daug dėmesio reikia skirti besivystančių šalių poreikiams (3 dalis).
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Minėto įstatymo straipsnio 9 punkte įtvirtintas lygiateisiškumo principas, kuriuo savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo subjektai. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktuose įtvirtinta, jog tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų: visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus (1 punktas); vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis (2 punktas); kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių (3 punktas).
Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, grupės nustatomos ir jų specialieji ugdymosi poreikiai skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius švietimo ir mokslo ministro, sveikatos apsaugos ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka. Šio įstatymo straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti.
Kaip matyti iš pareiškėjas pateikto pareiškimo, pareiškėjo prašymas ištirti Aprašo 5.6 punkto teisėtumą šioje apimtyje iš esmės yra grindžiamas tuo, jog minėta nuostata nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami Aprašo 5.3 punkte, gali būti registruojami į visas privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus. Pareiškėjo vertinimu visos ugdymo įstaigos turi būti pasirengusios priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus ir tik atskirais atvejais, įvertinus specialiųjų ugdymosi poreikių lygį ir nustačius labai didelius ir didelius specialiuosius ugdymosi poreikius, kaip tą numato Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 ir 7 dalys bei Specialiųjų poreikių aprašas, tokie vaikai gali būti nukreipiami į mokyklas (klases), skirtas mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti.
Vilniaus miesto savivaldybės mero 2018 m. gegužės 29 d. rašte „Dėl informacijos dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2018-05-28 sprendimo Nr. 1-57“ argumentuojama, jog Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 ir 7 dalies norma netaikytina ikimokyklinio ugdymo programas vykdančioms įstaigoms. Teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Tai, kad minėta įstatymo nuostata yra taikoma ir ikimokyklinio ugdymo programas vykdančioms ugdymo įstaigoms, aiškiai seka iš pačios Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 ir 7 dalių normų, kurioje minimos visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai, skirti mokiniams ugdyti. Švietimo įstatymas aiškiai apibrėžia ir mokinio sąvoką (2 straipsnio 17 punktas). Tai asmuo, kuris mokosi. Todėl ši sąvoka nesutampa su „moksleivio“ sąvoka.
Svarbiausias klausimas į kurį teismas turi šiuo atveju atsakyti, yra tas, ar specialiųjų poreikių (išskyrus labai didelius ir didelius specialiuosius ugdymosi poreikius) turintys vaikai gali būti registruojami į visas privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus.
Atsakovė atsiliepime nurodo, kad Švietimo įstatyme nėra pavesta funkcija Savivaldybei įvertinti ir nustatyti vaikų specialiojo ugdymosi poreikį ar skirstyti specialiuosius poreikius į lygius ar grupes, tą atlieka kitos institucijos (medicinos įstaigos ir pan.). Šių institucijų išvadų, rekomendacijų ar pažymų pagrindu, Savivaldybėje pagal gautus tėvų prašymus, vykdomas priėmimas į pageidaujamas ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo įstaigas. Be to, iki šio Aprašo pakeitimo galiojo tvarka, kad vaikai turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, galėjo būti registruojami tik į specialiojo ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas, todėl tvarka buvo patobulinta, siekiant sudaryti galimybes lankyti ir kitas ugdymo įstaigas, taip pat siekiant supaprastinti prašymų pildymo IS tvarką, pagal kurią informacinėje sistemoje būdavo išvardinti nedideli, vidutiniai, dideli ir labai dideli specialieji ugdymosi poreikiai, tėvai (globėjai) dažnai neteisingai ir netiksliai pažymėdavo vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius, todėl buvo atsisakyta žymėti nedidelius ir vidutinius specialiuosius ugdymosi poreikius, tuo labiau, kad priskyrimą į konkrečią įstaigą lemia kartu su prašymu pateikiami medicininiai ar kitų įstaigų dokumentai, pagrindžiantys konkrečius specialiuosius ugdymosi poreikius.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Švietimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja, inter alia, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatoms, taigi, ir pareiškėjo pagrįstai nurodomiems Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktuose įtvirtintoms bendrosioms vaiko teisių apsaugos nuostatoms. Švietimo įstatymo preambulėje, be kita ko, nurodyta, jog švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus.
Ypatingai atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Konstituciją valstybė saugo ir globoja vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis).
Teismas sutinka su pareiškėjo pozicija, kad sistemiškai vertinant nurodytas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalies, 28 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktų, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktų, Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalių bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktų nuostatas, gali kilti pagrįsta abejonė dėl Aprašo 5.6 punkto teisėtumo tik, kiek jame nenustatyta galimybė specialiųjų poreikių (išskyrus labai didelius ir didelius specialiuosius ugdymosi poreikius) turinčius vaikus registruoti į visas privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus.
Akivaizdu, jog mokymo ir ugdymo įstaigoms yra būtinas pasirengimas priimti net ir nedidelius ar vidutinius specialiuosius poreikius turinčius vaikus. Savaime suprantama, kad mokymo ir ugdymo įstaigoms reikalingi papildomi darbuotojai, būtinos papildomos lėšos, būtina papildoma pagalba mokytojams (mokytojų padėjėjai ar pan.), mokytojams gali nepakakti žinių ir įgūdžių dirbti su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais, tačiau tai jau yra fakto klausimas, kurios teismas nagrinėjamu atveju netiria. Suprantamas atsakovės argumentas, jog Savivaldybė, siekdama geriau užtikrinti specialiųjų poreikių turinčių vaikų interesus ir gerovę, siekė nustatyti tvarką, pagal kurią tokie vaikai būtų mokomi ir ugdomi pasiruošusiose tokius vaikus priimti mokymo ir ugdymo įstaigose. Suprantama ir tai, kad priskyrimą į konkrečią įstaigą lemia kartu su prašymu pateikiami medicininiai ar kitų įstaigų dokumentai, pagrindžiantys konkrečius specialiuosius ugdymosi poreikius.
Vis dėlto, nagrinėjamu atveju, negali būti ignoruojamos Konstitucijos bei įstatymų nuostatos ir teismų praktika tokio pobūdžio bylose. Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams ar uždaviniams dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati atsakovė nurodo, jog anksčiau Savivaldybėje vaikai turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, galėjo būti registruojami tik į specialiojo ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas, todėl tvarka buvo patobulinta, siekiant sudaryti galimybes lankyti ir kitas ugdymo įstaigas. Atsakovė taip pat nurodo ir aktualias Švietimo įstatymo nuostatas, tačiau jas interpretuoja netinkamai.
Švietimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo paskirtis – padėti mokiniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, pripažįstant ir plėtojant jų gebėjimus ir galias. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymas organizuojamas švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka. Mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo, profesinio mokymo programos prireikus pritaikomos šio straipsnio 1 dalyje nurodyta tvarka, studijų programos – aukštosios mokyklos nustatyta tvarka (5 dalis). Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, formaliojo švietimo programas gali baigti per trumpesnį ar ilgesnį negu nustatytą laiką, gali mokytis su pertraukomis, šias programas gali baigti atskirais moduliais. Mokiniai, turintys labai didelių ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, bendrojo ugdymo mokyklose (klasėse), skirtose mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, gali mokytis iki 21 metų (6 dalis).
Švietimo įstatymo 14 straipsnio 7 dalyje yra labai aiškiai nurodyta, jog mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymą įgyvendina visos privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančios mokyklos, kiti švietimo teikėjai, atskirais atvejais – mokyklos (klasės), skirtos mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdyti. Šios nuostatos imperatyvo nepaneigia ir Švietimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje, inter alia, nustatyta, jog mokiniui, turinčiam specialiųjų ugdymosi poreikių, jeigu jo tėvai (globėjai, rūpintojai) pageidauja, sudaromos sąlygos ugdytis arčiau jo gyvenamosios vietos esančioje ikimokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo mokykloje, profesinio mokymo įstaigoje. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo prieinamumu rūpinasi savivaldybė, kurios teritorijoje jie gyvena. Švietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinką, teikiant psichologinę, specialiąją pedagoginę, specialiąją ir socialinę pedagoginę pagalbą, aprūpinant ugdymui skirtomis techninės pagalbos priemonėmis mokykloje ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, kitais įstatymų nustatytais būdais.
Atsižvelgiant į prioritetinius vaikų interesus, byloje analizuojamas žemesnės galios teisės akto (Aprašo 5.6 punkto) reguliavimas pažeidžia ne tik konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, bet ir sudaro pavojų nepagrįstai apriboti vaikų teisę į švietimo prieinamumą, kas yra konstitucinė vertybė (žr. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarimą).
Pažymėtina, jog teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams, ir kt. (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą).Tačiau nagrinėjamu atveju tokių reikalavimų nebuvo paisoma, nebuvo atsižvelgta į aukštesniuose teisės aktuose numatytą teisinį reguliavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1241-13 Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 81-102).
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinis teisinės valstybės principas apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, be kita ko, ir teisės aktų hierarchijos reikalavimą, iš kurio kyla įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą).Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai). Poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimus) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018).
Nors byloje nagrinėjamu atveju ginčijamų normų atitiktis teisinės valstybės principui nekvestionuojama, vertintina, jog ir šiuo atveju Aprašo normomis negalima pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Teismas vertina, jog Aprašo 5.6 punktas akivaizdžiai prieštarauja Švietimo įstatymo 14 straipsnio 7 daliai bei 34 straipsnio 1 ir 3 dalims bei neužtikrina pagrindinių Konstitucijoje, Vaiko teisių konvencijoje ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintų prioritetinių vaiko interesų ir gerovės užtikrinimo, lygiateisiškumo principų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą konstatavęs, jog tiriant klausimą dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-15/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I442-14/2013; 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013; 2017 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-203-492/2017; 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-12-502/2017 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai bei 28 straipsnio 1 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktams, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktui
Aprašo 17.3 punkte nustatyta, kad neatitinkant Aprašo 17.1 ar 17.2 punktų nustatytų kriterijų, eilės sudaromos tokia tvarka:
17.3.1. vaikai, kurių gyvenamoji vieta deklaruota Vilniaus miesto savivaldybėje, laukiantys eilėje dėl perkėlimo (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datą amžiaus vaikams. Išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka);
17.3.2. vaikai iš kitų savivaldybių (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datą amžiaus vaikams. Išskirtinais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka);
17.3.3. vaikai iš kitų savivaldybių, laukiantys eilėje dėl perkėlimo (pirmenybė teikiama vyresnio pagal gimimo datą amžiaus vaikams. Išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka).
Aprašo 19 punkte nustatyta, kad vieta eilėje skiriama Aprašo 17 punkte nurodytu eiliškumu (iš pradžių į eilę įrašomi Aprašo 17.1 punkte nurodyti vaikai pagal pirmenybes, po to Aprašo 17.2 punkte nurodyti vaikai pagal pirmenybes, tada Aprašo 17.3.1, po to 17.3.2 ir po to 17.3.3 punktuose nurodyti vaikai). Patikrinus IS duomenis apie pirmenybę skirti vaikui vietą Įstaigoje ir nustačius vienodą pirmenybių skaičių, vieta eilėje skiriama vyresnio pagal gimimo datą amžiaus vaikams, o sutapus vaikų gimimo datai, eilė sudaroma abėcėlės tvarka. Nesant pirmenybių, vieta eilėje skiriama vyresnio amžiaus vaikams.
Pareiškėjas daro išvadą, jog vadovaujantis Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3, 19 punktais, skirtingos patekimo į ikimokyklinę ugdymo įstaigą galimybės sąlygojamos vaiko pavardės alfabetinės išraiškos, todėl toks skirtingas vaikų vertinimas, teikiant pirmumą (pranašumą) vaikams, kurių pavardės prasideda pirmosiomis abėcėlės raidėmis, ir atitinkamai ribojant vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigą, nesietinas su jokiomis objektyviomis tokią diferenciaciją pateisinančiomis aplinkybėmis. Dėl šios priežasties skirtingas šių vaikų traktavimas minėtose Aprašo punktų nuostatose laikytinas diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto pažeidimą.
Pareiškėjas prašo teismo ištirti, ar Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktai, ta apimtimi, kuria numato, jog išskirtiniais atvejais, kai vaikai gimę tą pačią dieną, eilė sudaroma abėcėlės tvarka, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalį bei 28 straipsnio 1 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punktą.
Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas pamatinis asmenų lygybės principas: įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių. Minėtos Konvencijos 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis. Siekdamos palaipsniui šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas galimybes, jos: a) įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą; b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio vidurinio lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būtų prieinamas visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo lavinimo įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas; c) užtikrina mokomosios ir profesinės bei orientuojančios informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams: e) imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą ir mažinančių moksleivių, paliekančių mokyklą, skaičių.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Minėto įstatymo straipsnio 9 punkte įtvirtintas lygiateisiškumo principas, kuriuo savo veikloje vadovaujasi viešojo administravimo subjektai. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, jog kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių.
Kaip matyti iš pareiškėjas pateikto pareiškimo, pareiškėjo prašymas ištirti Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų teisėtumą šioje apimtyje iš esmės yra grindžiamas tuo, jog išskirtiniais atvejais, kai skirtingos patekimo į ikimokyklinę ugdymo įstaigą galimybės sąlygojamos vaiko pavardės alfabetinės išraiškos, toks skirtingas vaikų vertinimas, teikiant pirmumą (pranašumą) vaikams, kurių pavardės prasideda pirmosiomis abėcėlės raidėmis, riboja vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigą.
Teismas vertina, ar tokia situacija nulemia, jog vaikai kurių pavardės prasideda pirmosiomis abėcėlės raidėmis, riboja vaikų, kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis, galimybę patekti į ugdymo įstaigą Vilniaus miesto savivaldybėje, ar tokie vaikai realiai turi skirtingas galimybes būti priimti į Savivaldybės mokymo ir ugdymo įstaigas.
Vertinant tokio nevienodo paminėtų dviejų vaikų grupių traktavimo teisėtumą, t. y. ar tai nėra diskriminacinio pobūdžio reguliavimas, būtina nustatyti, ar skirtingų sąlygų nustatymas pagrįstas objektyviais kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1241-13 Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 81-102).
Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 3 punkte įtvirtinti lygiateisiškumo ir nediskriminavimo reikalavimai savaime nepaneigia galimybės nustatyti nevienodą teisinį reglamentavimą tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms, vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų (žr. Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą).
Tačiau diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tik esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui tam tikrais atvejais atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar tam tikrus teisinės padėties ypatumus (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą).
Pastebėtina, jog pagal ESTT praktiką diskriminacijos draudimo principas yra pripažintas priklausančiu pagrindinėms teisėms, kurios yra bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų sudėtinė dalis (žr. ESTT 2006 m. liepos 11 d. sprendimą byloje Nr. C-13/05Sonia Chacón Navas prieš Eurest Colectividades SA., 56 p.).ESTT nediskriminavimo principą apibrėžia kaip tokį, pagal kurį „panašios aplinkybės negali būti vertinamos skirtingai, o skirtingos aplinkybės – vienodai, jeigu toks požiūris nėra pateisinamas objektyviomis priežastimis“ (žr. ESTT 1995 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Nr. C-279/93Finanzamt Köln-Altstadt prieš Roland Schumacker, 30 p., 1998 m. birželio 17 d. sprendimą byloje Nr. C-243/95Kathleen Hill ir Ann Stapleton prieš The Revenue Commissioners ir Department of Finance, 22 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1241-13 Administracinė jurisprudencija. 2013, 26, p. 81-102).
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčijamomis Aprašo nuostatomis nustatyta priėmimo į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupes tvarka bei sąlygos, kurios nustatytos rūšiniais, o ne individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Aprašas nėra individualizuojamas, jame įtvirtinamos bendros privalomojo pobūdžio taisyklės rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei.
Dar daugiau, toks ginčitinas teisinis reguliavimas buvo nustatytas ne siekiant diskriminuoti konkrečias individualiais požymiais apibūdintų subjektų (kurių pavardės prasideda ne pirmosiomis abėcėlės raidėmis) grupes, toks teisinis reguliavimas buvo priimtas prieš pradedant organizuoti vaikų priėmimą į mokymo ir ugdymo įstaigas, jis buvo tinkamai ir viešai paskelbtas teisės aktų registre.
Be to, ginčijamuose Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktuose nurodyti atvejai yra ypatingai išskirtiniai ir hipotetiškai labai reti. Tokiems atvejams numatyti yra būtinas objektyvus kriterijus, nustatantis vaikų patekimo į ugdymo ir mokymo įstaigas eiliškumą ekstraordinariniais atvejais. Sutiktina su atsakovės pozicija, jog kriterijus tokiais atvejais turi būti ir jis turi būti apibrėžtas. Teismas vertina, jog tokio kriterijaus būtinybė yra objektyvi, pareiškėjas nepasiūlė jokių galimų alternatyvų, tokių alternatyvų nemato ir teismas, todėl vertintina, jog tokia diferenciacija yra pateisinama objektyviomis priežastimis. Kitokios alternatyvos pasiekti visuomeniškai reikšmingų tikslų nėra, bet kokia kita alternatyva („burtų traukimas“ ar pan.), neišvengiamai keltų analogiškas teisėtumo problemas. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, jog tokio teisinio reguliavimo tikslas nepateisina skirtingą asmenų kategorijų vertinimą. Šiuo atveju yra pagrindas taikyti diferenciacijos principą minėtoms vaikų grupėms. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog skirtingas šių grupių traktavimas ginčijama Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų prasme nelaikytinas diskriminacija, sudarančia Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 3 punkto ir kitų aukštesnės galios teisės aktų pažeidimą.
Įvertinus nagrinėjamos bylos medžiagą bei šalių pateiktus argumentus darytina išvada, kad pareiškėjas Vyriausybės atstovas pareiškimo argumentais nepaneigė atsakovo Savivaldybės tarybos Sprendimu patvirtinto Aprašo 17.3.1, 17.3.2, 17.3.3 bei 19 punktų teisėtumo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 dalimis, 103 straipsnio 1 punktu 132 straipsniu, 133 straipsniu
nusprendžia:
Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą patenkinti iš dalies.
Bylą dalyje dėl prašymo ištirti, ar Aprašo 5.3 punktas, ta apimtimi, kuria apibrėžia specialiųjų ugdymosi poreikių grupes, joms priskiriant ir alergiškus vaikus bei vaikus, turinčius kalbėjimo ir kalbos sutrikimus, kompleksinius sutrikimus, bei jų nediferencijuojant pagal specialiųjų ugdymosi poreikių lygius, atitinka Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, Specialiųjų poreikių aprašo 3, 7 bei 10 punktus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą, nutraukti.
Pripažinti, kad Aprašo 5.6 punktas, ta apimtimi, kuria nėra nustatyta, jog specialiųjų poreikių turintys vaikai, kaip jie apibrėžiami Aprašo 5.3 punkte (t. y. ir vaikai, turintys nedidelius kalbos sutrikimus, alergijas, nedidelius kompleksinius sutrikimus) gali būti registruojami į visas privalomąjį ir visuotinį švietimą teikiančias mokyklas, o ne tik į specialiojo ugdymo įstaigas arba įstaigas, kurios yra pasirengusios priimti tokius vaikus, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 daliai, 28 straipsniui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 9 punktams, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 2, 3 punktams, Švietimo įstatymo 14 straipsnio 2 bei 7 dalims bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 ir 13 punktams.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai, arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.