- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-16
- Bylos Nr.
- 2A-2-460/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-01700-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė (pirm.), Irma Čuchraj, Albina Pupeikienė
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Deimeka“
- Trečiasis asmuo
- D. B.
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-2-460/2015
2015 m. spalio 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Albinos Pupeikienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-110-204/2013 pagal ieškovės „BTA Insurance Company“ SE, veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Deimeka“, trečiajam asmeniui D. B. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka ir palūkanų priteisimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Deimeka“ (apeliantė) apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė 2012-09-28 kreipėsi į Šilutės rajono apylinkės teismą su ieškiniu, prašė priteisti iš atsakovės 44 027,54 Lt, t. y. 50 procentų jos išmokėtos draudiminės išmokos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Didžiojoje Britanijoje 2011-03-11 įvyko autoįvykis, jo kaltininku pripažintas atsakovei priklausančio automobilio „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojas S. S.. 2012-05-08 ieškovė išmokėjo trečiajam asmeniui 88 055,08 Lt draudimo išmoką dėl automobilio „Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimo. Nurodo, kad sudarant draudimo sutartį UAB „Deimeka“ nurodė, kad prieš išvykstant apdraustuoju automobiliu į Didžiąją Britaniją ir/ar Šiaurės Airijos karalystę, ir/ar Airiją, informuos draudiką ir sumokės papildomą įmoką, nes tai laikoma rizikos padidėjimu. Tai turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei, galimų nuostolių dydžiui bei vertinama kaip melagingos informacijos pateikimas sudarant draudimo sutartį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 62.1 punktu, kuris numato, kad: „Draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos išmokos, jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos“ ir 62.2. punktu, kuris numato, kad: „Draudikas turi teisę reikalauti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka“. Kadangi atsakovė, leisdama išvykti jos automobiliui į Didžiąją Britaniją, neinformavo apie tai ieškovės ir nesumokėjo papildomos draudimo įmokos, todėl draudikas įgijo 50 procentų draudimo išmokos dydžio reikalavimo teisę į apdraustąjį ir privalo atlyginti 50 procentų draudiminės išmokos t. y. 44 027.54 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovė su ieškiniu sutiko iš dalies, sutiko, kad būtų priteista 500 Lt, t. y. nesumokėtos draudimo įmokos suma. Tiek atsiliepime, tiek teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja maksimalios galimos grąžintinos regreso tvarka sumos priteisimo. Ieškovė remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (Toliau–Vyriausybės nutarimas) 62.1 ir 62.2 punktais, tačiau nieko neminini apie to paties nutarimo 63 punktą, kuriame nurodoma, kad grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis nustatomas, atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiu būdu, ieškovė remiasi Vyriausybės nutarimo punktais, kurie nereglamentuoja draudiko teisės visais atvejais reikalauti iš draudėjo maksimalaus grąžintinos draudikui sumos dydžio. Atsakovės nuomone, draudikas, reikalaudamas maksimalios grąžintinos sumos, turėtų įrodinėti šios sumos grąžinimo pagrįstumą. Tuo tarpu ieškovė ieškinyje nepateikė jokių paaiškinimų, paskaičiavimų, įrodymų, nenurodė jokių motyvų. Draudimo bendrovė nepasisakė nei dėl priežastinio ryšio tarp išvykimo į užsienį, nepranešus draudikui, ir eismo įvykio, nei dėl pažeidimo sunkumo, nei dėl kitų reikšmingų aplinkybių, todėl ieškovo ieškinys laikytinas nepagrįstu. Toks nemotyvuotas ir nepagrįstas draudiko reikalavimas yra nesąžiningas elgesys, piktnaudžiavimas Vyriausybės nutarimo 62.1 ir 62.2 punktuose įtvirtintomis teisėmis bei draudėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimas. Atsakovė taip pat nurodė, kad UAB „Deimeka“ atsakymuose į ieškovės pretenzijas ne kartą prašė jos pagrįsti reikalaujamą grąžinti draudimo išmokos dydį, tačiau jokio atsakymo iš „BTA Insurance Company“ SE filialo į atsakovės paklausimus nesulaukė, o vietoje grąžintinos draudimo išmokos dydžio motyvavimo, ieškovė nurodė, pagal kokius kriterijus buvo apskaičiuota draudimo įmoka. Atsakovė nurodė, kad ji sutinka dėl to, kad iš tiesų atsakovė, leisdama išvykti savo automobiliui į Didžiąją Britaniją, apie tai neinformavo ieškovės ir neprimokėjo reikalingos papildomos sumos, susijusios su padidėjusia draudimo rizika, kaip numatyta draudimo sutartyje, tačiau realiai toks pažeidimas neturėjo įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką. „BTA Insurance Company“ SE filialas, būdamas draudikas, užsiimantis tik draudimine veikla ir esantis profesionalus šios srities žinovas, turintis didelius žmogiškuosius ir finansinius resursus, būdamas rūpestingas ir atidus savo teisių apsaugai galėjo numatyti tokią situaciją, kai draudiminis įvykis padaromas užsienio šalyje. Ieškovė nepatyrė nepagrįstų ir pagal draudiko verslo logiką nenuspėjamų išlaidų, todėl ieškinyje nurodyta suma laikytina nepagrįsta ir neproporcinga padarytam pažeidimui. Atsakovės nuomone, ieškovė turėtų teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti ne daugiau, nei 500 Lt, t. y. nesumokėtos įmokos dėl draudimo rizikos padidėjimo dydžio. Nurodė, kad ieškovė nepagrindė turėtų išlaidų, nedetalizavo žalos nukentėjusiems asmenims išmokų, byloje pateikė tik vieną tinkamą įrodymą dėl 3 976,20 svarų sumokėjimo už transporto priemonės remontą.
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismas 2013-05-20 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; nusprendė priteisti iš UAB „Deimeka“ 30 819,28 Lt žalos atlyginimo, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2012-10-24 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 925 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiai per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, bei 25,68 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą; priteisti iš „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiai per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje 750 Lt išlaidų už advokato pagalbą UAB „Deimeka“ naudai bei 11,01 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą; kitą ieškinio dalį atmetė. Nurodė, jog atsakovė elgėsi netinkamai, neinformavo ieškovės apie pasikeitusias sąlygas, nesumokėjo papildomos draudimo įmokos už padidėjusią draudimo riziką, tai yra ji iš esmės pažeidė draudimo sutartį. Atsakovė, pasirašydama sutartį, šios sutarties 12 p. pagrindu prisiėmė atsakomybę sumokėti papildomą draudimo įmoką, jeigu apdraustoji transporto priemonė bus eksploatuojama Didžiojo Britanijoje ir/ar Šiaurės Airijoje, ir/ar Airijoje, nes tai pagal sutarties sąlygas laikoma rizikos padidėjimu. Pažymėjo, kad, šios sutarties sąlygos nesilaikė atsakovė, todėl įvykus eismo įvykiui Didžiojoje Britanijoje, ieškovė įgijo teisę, vadovaujantis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 d., 22 str. bei eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.1 ir 62.2 punktais reikalauti grąžinti dalį sumokėtų išmokų. Teismas atsižvelgė į tai, kad nemažą draudiko tretiesiems asmenims išmokėtos sumos dalį, t. y. apie 30 procentų visos sumos, sudaro ne tiesiogiai padarytos žalos išmokos, tačiau išmokos už teisines paslaugas, todėl manė, kad vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovei turi b9ti priteista tik dalis prašomos iš atsakovės išieškoti draudimo išmokos, t. y. 35 procentai (70 procentų : 2), tai sudaro 30 819,28 Lt. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde apeliantė prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-05-20 sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atsisakius tenkinti anksčiau nurodytą prašymą, prašo: pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013-05-20 sprendimą ir priteisti iš UAB „Deimeka“ 8 071,69 Lt žalos ieškovei „BTA Insurance Company” SE, veikiančiai per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje bei atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog informavimo ir įmokos sumokėjimas yra visiškai skirtingi dalykai. Ieškovas neinformavimą įrodinėja tuo, kad nebuvo sumokėta 500 Lt papildoma įmoka. Apeliantė mano, kad apylinkės teismas neteisingai suskaičiavo žalos dydį. Tikina, kad ieškovas įrodė tik 16 143,37 Lt žalos dydį, kitą sumą sumokėjo neanalizuodamas jam pateiktų duomenų. Dėl to mano, kad galimas ne daugiau kaip 50 procentų sumos– 2 337,72 EUR (8 071,69 Lt) priteisimas.
Ieškovė pateikė prašymą, juo sutiko su apeliantės prašymu pakeisti apylinkės teismo sprendimą ir ieškovei priteisti 2 337,72 EUR (8 071,69 Lt) sumą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2011-01-11 tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta ECA paprastoji draudimo sutartį (toliau – Sutartis) Nr. 12 3126184 (t. 1, b. l. 19), kurią patvirtina Draudimo liudijimas Nr. AJA 3584881 (t. 1, b. l. 7). Sutarties pagrindu ieškovė apdraudė atsakovei priklausančios transporto priemonės „Scania“, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę dėl žalos padarymo nukentėjusiems tretiesiems asmenims, o atsakovė įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir laiku mokėti draudimo įmokas. Pagal Sutarties 2 punktą, ji įsigaliojo nuo 2011-01-30 ir galiojo iki 2012-01-29, o draudėjo prašymu ši draudimo sutartis nutraukta 2011-04-29. Didžiojoje Britanijoje 2011-03-11 įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovei priklausančios transporto priemonės valdytojas, važiuodamas greitkeliu, keisdamas važiavimo kryptį, atsitrenkė į kitą transporto priemonę. Įvykio kaltininku pripažintas atsakovei priklausančios transporto priemonės „Scania“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas S. S. (t. 1, b. l. 22, 23). Ieškovė, 2012-03-29 gavusi iš InterEurope pranešimą dėl eismo įvykio ir reikalavimus sumokėti apskaičiuotą žalą, išmokėjo 25 502,52 EUR (88 055,08 Lt) draudimo išmoką, pateikė žalos ir draudimo išmokos paskaičiavimą įrodančius dokumentus (t. 1, b. l. 22, 23, 27–98, 154–157).
Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-15 nutartimi civilinė byla buvo sustabdyta iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo gavimo. Minėtoje nutartyje nurodyta, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-10-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-402/2013 nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir išaiškinti, ar draudimo įmonė transporto priemonės naudojimą už Lietuvos valstybės ribų kitoje ES valstybėje narėje gali apibrėžti kaip draudimo riziką didinantį veiksnį, kuriam esant turi būti sumokėta papildoma draudimo įmoka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartimi, gavus Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, civilinė byla Nr. 3K-334-687/2015 buvo išnagrinėta.
Byloje kilo ginčas dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties galiojimo ne tik Lietuvos Respublik?s teritorijoje, bet ir už jos ribų.
Šiai teisinei situacijai spręsti aktuali yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartis analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-334-687/2015. Joje kasacinis teismas padarė išvadą, kad „draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, nėra suderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms“; <...> „papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu, darytina pagrįsta išvada, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu“.
Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė pažeidė tarp šalių sudarytos draudimo sutarties 12 punktą, neinformavo apie tai, kad apdraustoji transporto priemonė bus eksploatuojama Didžiojo Britanijoje, nesumokėjo papildomos draudimo įmokos. Akcentuotina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-05-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-334-687/2015 tokią sąlygą pripažino niekine, prieštaraujančia imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai ir ES teisei (CPK 182 straipsnio 2 puinktas). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo teisinį santykį ir savo sprendimą iš esmės pagrindė niekine sąlyga.
Aktualu pažymėti, jog tinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas kasacinio teismo nepripažįstamas apeliacinio skundo ribų peržengimu, jeigu apeliantas ir neišvardija visų su ginčo dalyku susijusių teisės normų. Apeliacinės instancijos teismo, kaip ir bet kurio kito teisingumą vykdančio teismo, pareiga – savarankiškai, klausant tik įstatymo kvalifikuoti bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes (Konstitucijos 109 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu, net jeigu apeliaciniame skunde šios faktinės aplinkybės nebuvo kvalifikuotos pagal konkrečią ir tinkamą teisės normą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. ir kt. v. R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, teismų funkciją, mano, kad ieškovės pareikštas ieškinys nepagrįstas, dėl to netenkintinas. Toks teisinis vertinimas neperžengia apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis). Apeliantės prašymas panaikinti apylinkės teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kadangi teismas nepripažino trečiojo asmens dalyvavimo būtinu, nebeturi teisinės prasmės, dėl to jis neanalizuotinas.
Teisėjų kolegija apibendrindama išdėstytus argumentus mano, kad pirmosios instancijos teismas ne iki galo tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės ir procesinės teisės normas ir ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies neteisėtai ir nepagrįstai, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys netenkintinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Teisėjų kolegija mano, kad esant diskrecijos teisei nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, nagrinėjamu atveju pagrįsta šalių pairtas bylinėjimosi išlaidas viena iš kitos nepriteisti (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą – ieškovės „BTA Insurance Company“ SE, veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinio atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Deimeka“, trečiajam asmeniui D. B. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka ir palūkanų priteisimo netenkinti.