- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-10
- Bylos Nr.
- 2A-613-173/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00138-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė (pirm.), Leonas Jachimavičius (pran.), Nijolia Indreikienė
- Ieškovas
- A. A.
- Atsakovas
- S. Č.
- Trečiasis asmuo
- M. K., D. P., G. A., J. A., Varėnos I-asis notarų biuras, VĮ Registrų centro
Kauno apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pirmininkė), Nijolės Indreikienės, Leono Jachimavičiaus (pranešėjas) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. A. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-261-547/2014 pagal ieškovo A. A. ieškinį atsakovei S. Č. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalyje panaikinimo, nuosavybės teisės liudijimo panaikinimo ir VĮ Registrų centras duomenų panaikinimo, tretieji asmenys M. K., D. P., G. A., J. A., Varėnos I-asis notarų biuras, VĮ Registrų centro Alytaus filialas, Varėnos rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas A. A. pateikė teismui ieškinį atsakovei S. Č., tretieji asmenys M. K., D. P., G. A., J. A., Varėnos I-asis notarų biuras, VĮ Registrų centro Alytaus filialas, Varėnos rajono savivaldybės administracija, kuriuo prašė (t.1, b. l. 4-8):
I) panaikinti 2004-11-09 išduotą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, notarinio registro Nr. 10428V, dalyje, kuria S. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) paveldėjo pagal įstatymą: 1) ½ dalį gyvenamosios (vieno buto pastatų) paskirties pastato - gyvenamojo namo, plane pažymėto I A1, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 71.01 kv. m., 2) ½ dalį pagalbinio ūkio paskirties pastato - kluono, plane pažymėto 21m, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 63 kv. m., 3) ½ dalį pagalbinio ūkio paskirties pastato - ūkinio pastato, plane pažymėto 611 m, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 24 kv. m., 4) ½ dalį pagalbinio ūkio paskirties pastato - ūkio pastato, plane pažymėto 811p, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 126 kv. m., 5) ½ dalį pagalbinio ūkio paskirties pastato - ūkinio pastato, plane pažymėto 911 m, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 33 kv. m., esančių (duomenys neskelbtini).
II) Panaikinti 2004-11-09 išduotą nuosavybės teisės liudijimą notarinio registro Nr. 10433V, kuriuo liudijama, kad S. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) kartu su pergyventu sutuoktiniu S. Č., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusiu 1998-12-16, bendrosios jungtinės nuosavybės teise po ½ dalį priklauso šis turtas: 1) gyvenamosios (vieno buto pastatų) paskirties pastatas - gyvenamasis namas, plane pažymėtas I A1, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 71.01 kv.m., 2) pagalbinio ūkio paskirties pastato - kluono, plane pažymėtas 21m, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 63 kv. m., 3) pagalbinio ūkio paskirties pastatas - ūkinis pastatas, plane pažymėtas 611m, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 24 kv.m.,4) pagalbinio ūkio paskirties pastato - ūkio pastato, plane pažymėto 811p, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 126 kv. m., 5) pagalbinio ūkio paskirties pastato - ūkinio pastato, plane pažymėto 911 m, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 33 kv. m., (duomenys neskelbtini).
III) Panaikinti VĮ Registrų centro 2004-11-22 Nekilnojamojo turto registre įregistruoto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 71.01 kv. m., vidutinė rinkos vertė 2920,00 Lt; pagalbinio ūkio paskirties pastato - kluono, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 63 kv. m., vidutinė rinkos vertė 747,00 Lt; ūkinio pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 24 kv. m., vidutinė rinkos vertė 257,00 Lt; ūkio pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 126 kv. m., vidutinė rinkos vertė 1980,00 Lt; ūkinio pastato, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 33 kv. m., vidutinė rinkos vertė 896,00 Lt; esančių (duomenys neskelbtini).
IV) pripažinti K. A., (duomenys neskelbtini), mirusiai 1996 m. sausio 1 d. nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 71.01 kv. m., vidutinė rinkos vertė 2920,00 Lt; pagalbinio ūkio paskirties pastatą - kluoną unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 63 kv. m., vidutinė rinkos vertė 747,00 Lt; ūkinį pastatą kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 24 kv. m., vidutinė rinkos vertė 257,00 Lt; ūkio pastatą kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 126 kv. m., vidutinė rinkos vertė 1980,00 Lt; ūkinį pastatą kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 33 kv. m., vidutinė rinkos vertė 896,00 Lt; esančius (duomenys neskelbtini).
V) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2013 m. paaiškėjo, kad jo seneliams ir S. Č. bei M. K. tėvams K. ir J. A. priklausiusį nekilnojamąjį turtą - gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, nuosavybės teise valdo S. Č.
Nurodė, kad J. A., mirė 1975 m. sausio 16 d.. K. A., (duomenys neskelbtini), mirė 1996 m. sausio 1 d. Seneliai turėjo 4 vaikus: jo tėvą M. A., mirusį 2000 m. vasario 6 d; J. A., mirusį 1980 m. kovo 21 d.; M. K. ir S. Č. Paveldėjimo atsiradimo metu galiojusio LR CK 573 straipsnis numatė, kad paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra: pirmosios eilės-mirusiojo vaikai (jų tarpe ir įvaikiai), sutuoktinis ir tėvai (įtėviai); prie pirmosios eilės įpėdinių priskiriamas taip pat ir mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. Todėl visą senelių turtą lygiomis dalimis paveldėti turėjo jų vaikai.
Po K. A. mirties pagal 2007 m. sausio 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimus (duomenys neskelbtini) S. Č., M. K. ir ieškovas paveldėjo po 1/3 dalį žemės sklypo, kurio plotas 12,5400 ha, esančio (duomenys neskelbtini). Tuo metu kreiptis į notarų biurą dėl paveldėjimo teisės liudijimų išdavimo kitam K. A. ir J. A. turtui „nematė reikalo“, nes tuo turtu (namu ir ūkiniais pastatais) naudojosi teta S. Č.. Be to, jam buvo žinoma, kad neatlikti šio turto kadastriniai matavimai, o be jų negalima išduoti paveldėjimo liudijimų.
2013 metų vasarą paaiškėjo, kad dar 2004 m. lapkričio 9 d. notarės D. K. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, (duomenys neskelbtini), pagrindu S. Č. paveldėjo jo seneliams priklausančią sodybą. Tačiau paveldėjimo liudijime nurodoma, jog S. Č. paveldi ne savo tėvų, o savo mirusio sutuoktinio S. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) turtą t. y. sodybą (duomenys neskelbtini) (senelių sodybą). Su minėtu paveldėjimo teisės liudijimu nesutinka. Apie savo interesų pažeidimą ir tai, kad senelių palikimą priėmė S. Č. sužinojo tik 2013 m. vasarą.
K. A. ir J. A. iki mirties asmeninės nuosavybės teise be kito turto (duomenys neskelbtini) turėjo gyvenamąjį namą plane pažymėtą lAlm, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendras plotas 71,01 kv. m.; pagalbinio ūkio paskirties pastatą - kluoną plane pažymėtą 211m, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 63 kv. m.; pagalbinio ūkio paskirties pastatą - ūkinį pastatą plane pažymėtą 611 m., kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 24 kv. m.; pagalbinio ūkio paskirties pastatą - ūkio pastatą plane pažymėto 81Ip, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 126 kv. m.; pagalbinio ūkio paskirties pastatą - ūkinį pastatą plane pažymėtą 911 m, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), užstatytas plotas 33 kv. m. Pastatai pastatyti 1920, 1931, 1945, 1988 metais. S. Č. seneliams priklausančioje sodyboje pradėjo gyventi tik po santuokos su S. 1974 metais. 1998 m. gruodžio 16 d. S. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) mirė. Dėl ieškovui nesuprantamų priežasčių ir nežinomomis aplinkybėmis, (duomenys neskelbtini) 2004-08-18 išdavė pažymą Nr. SR-1-14, kurioje nurodyta, kad jo senelių sodyba priklauso S. Č., a. k. (duomenys neskelbtini) Praėjus mėnesiui nuo seniūnijos pažymos išdavimo, t. y. 2004-09-16, jo senelių K. ir J. A. sodyba buvo įregistruota S. Č. vardu, įregistravimo pagrindu nurodant minėtą seniūnijos pažymą. Po nepilnų trijų mėnesių nuo (duomenys neskelbtini) pažymos išdavimo, t. y. 2004-11-22, senelių sodyba įregistruojama S. Č. vardu. Šios registracijos pagrindu nurodomas 2004-11-09 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (duomenys neskelbtini) ir 2014-11-09 nuosavybės teisės liudijimas (duomenys neskelbtini).
2004-11-09 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad po sutuoktinio S. Č. mirties, S. Č. be kito jam priklausiusio turto, paveldi ir ½ dalį senelių sodybos.
2014-11-09 nuosavybės teisės liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad S. Č. yra pergyvenusi savo sutuoktinį S. Č. ir jai priklauso nuosavybės teise pusė bendro turto, įgyto jiems gyvenant santuokoje. Toliau nurodoma, kad bendrai į jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, kurio pusės nuosavybės teisė tvirtinama S. Č. šiuo liudijimu, sudaro: gyvenamosios (vieno buto pastatų) paskirties pastatas - gyvenamasis namas, plane pažymėtas IAlm, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), viso bendras plotas 71.01 kv. m., pagalbinio ūkio paskirties pastatas - kluonas, plane pažymėtas 211m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), viso užstatytas plotas 63 kv. m., pagalbinio ūkio paskirties pastatas - ūkinis pastatas, plane pažymėtas 611m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), viso užstatytas plotas 24 kv. m., pagalbinio ūkio paskirties pastatas - ūkio pastatas, plane pažymėtas 811p, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), viso užstatytas plotas 126 kv. m., pagalbinio ūkio paskirties pastatas - ūkinis pastatas, plane pažymėtas 911m, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), viso užstatytas plotas 33 kv. m., esantys (duomenys neskelbtini), t. y. jo senelių statyta ir puoselėta sodyba.
Viena S. Č. paveldėti viso senelių A. turto negalėjo, nes tam nebuvo jokio pagrindo. Visi A. vaikai ar mirus kuriam vaikui, vaikaičiai, lygiomis dalimis turėjo paveldėti visą senelių turtą. Žemės sklypus įpėdiniai taip ir paveldėjo. Ieškovas yra vieno iš A. vaikų - M. A. sūnus, todėl teisę paveldėti šį seneliams priklausiusį turtą turi ir jis.
Apie 2004-11-09 paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimų Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014-11-09 nuosavybės teisės liudijimų Nr. (duomenys neskelbtini) išdavimą ieškovui pranešta nebuvo. Apie juos sužinojo tik 2013 m. vasarą kai Varėnos raj. I-ajame notarų biure kartu su kitais bendraturčiais pradėjo nustatinėti naudojimosi tvarką kitu senelių turtu.
2004-11-09 išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014-11-09 išduotas nuosavybės teisės liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), išduoti S. Č. vardu dalyje naikintini bei juos panaikinus naikintini ir Nekilnojamojo turto registro (duomenys neskelbtini) duomenys.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovė S. Č. prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (t.1, b.l. 52-57).
Atsiliepimu į ieškinį Varėnos rajono savivaldybės administracija prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra, nes jai nėra žinomos aplinkybės, turinčios įtakos jos teisėms ir pareigoms (t.1, b.l. 48-49).
II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė (t.2, b.l. 38-49). Iš ieškovo A. A. atsakovei S. Č. priteisė 1500 Lt atstovavimo išlaidų. Valstybei iš ieškovo priteisė 88,38 Lt pašto išlaidų.
Teismas nustatė, kad K. A. ir S. Č. bei S. Č. šeima sudarė kolūkinį kiemą ir turtas jiems priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 132 str. 1964 m. redakcija.) Pagal įrašus ūkinėse knygose matyti, kad J. A. 1973-1974 metų ūkinėse knygose buvo nurodomas, kaip kolūkiečio kiemo šeimos galva ir jo šeimą tuo metu sudarė žmona K. A., bei dukra S. A., kuri dirbo kolūkyje ,,Krūminiai“. Prie S. A. yra pastaba, kad ji sudarė atskirą šeimą, o J. A. 1975-01-16 numirė (b. l. 101). 1975-01-01 šeimos galva buvo nurodytas S. Č., o jo šeimą sudarė S. Č., šeima nurodyta – darbininkų ( b. l. 102). Po J. A. mirties K. A. buvo nurodoma, kaip kolūkiečių šeimos galva ir jos šeimą sudarė ji viena. 1979-07-19 ji išsikėlė į (duomenys neskelbtini) kaimą (b. l. 100). 1976-1979-06-01 ūkinėse knygose nurodytas Č. S. kolūkiečio kiemo šeimos galva, jis su žmona dirbo kolūkyje ,,T.Lietuva“. Taip pat buvo nurodoma, kad šiam ūkiui priklausė pastatai: gyvenamasis namas, tvartas, daržinė, svirnas (b. l. 99). Analogiški įrašai apie S. Č. kolūkinį kiemą buvo padaryti ir ūkinėse knygose 1986-1990 (b. l. 90) ir 1991-1995 metais (b. l.103-104). Pagal įrašus esančius ūkinėse knygose matyti, kad K. A. į (duomenys neskelbtini) kaimą pas savo dukrą M. išsikėlė 1979 m. liepos 19 d. ir gyveno ten iki mirties, nors lankydavosi ir savo dukters S. - atsakovės namuose. Apsigyvenę Č. prie namo pristatė verandą, remontavo namą. Nurodė, kad faktiškai buvo susikūrę du kolūkiniai kiemai: K. A. ir S. Č.. Tai atitiko CK 138 str. 1 d. (1964 m. red., kad dalijant kolūkiečių kiemą, jo turtas padalijamas tarp naujai sudaromų kiemų pagal jų narių dalis, kartu atsižvelgiant į ūkines kiekvieno iš tų kiemų poreikius. Natūralu, kad jaunai Č. šeimai atiteko didesnė dalis turto, nes jie iš esmės ir ėmėsi ūkininkauti. Tuo tarpu K. A. jau buvo pensininkė, gyveno viena, tad jos galimybės dirbti jau buvo ribotos. T. y. tuo metu jau buvo įvykęs faktinis kolūkinių kiemų atsiskyrimas, tačiau turtas tarp jų nebuvo padalintas, nes iš esmės pagal įrašus ūkinėse knygose matyti, kad tas pats turtas nurodomas ir K. A. ūkyje ir S. Č. ūkyje. K. A. 1979 metais liepos 19 d. išvyko iš ūkio. Kaip nurodė S. Č. mama, jai sakė, kad namai lieka jai ir liepė susitvarkyti dokumentus, ko ji tuo metu nepadarė. Kolūkiečio kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Toks teisinis reglamentavimas galiojo iki 1990-11-27 priimto įstatymo. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 įstatymą Nr. I-806 ,,Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečio kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Kolūkiečio kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990-11-27), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Pagal naujai priimto (1990 m. įstatymo normas kolūkiečio kiemo nuosavybė nebuvo nei kieno nors paimta, nei nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas teisinis režimas.
K. A. numirė 1996 m. sausio 1 d. Nuo 1979-07-19 kuomet ji išsikėlė iš savo buvusių namų (duomenys neskelbtini) kaime iki mirties, 17 metų ji nekėlė jokių turtinių reikalavimų savo dukrai S. ir jos šeimos nariams. Taigi ji per įstatymo nurodytą trejų metų ieškinio senaties terminą ginčų neiškėlė. Tokių reikalavimų nekėlė ir tuo metu buvę gyvi bei dabar dar esantys gyvi atsakovės S. Č. broliai ir seserys. Iš esmės S. Č. broliai ir seserys negalėjo reikalauti nustatyti jiems dalį bendroje nuosavybėje, nes jie nebuvo kolūkinio kiemo nariai, jie visi gyveno kitose vietose, kituose naujai pastatytuose namuose. K. A. išsikėlus visu turtu rūpinosi atsakovės S. Č. šeima. Teismas sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad K. A. ir nereikalavo savo dalies bendrame turte, o tai kaip tik patvirtina atsakovės teigimą, jog dar būdama gyva, motina jai liepė užsirašyti turtą savo vardu. J. A. mirė 1980-03-21, t. y. dar galiojant kolūkinio kiemo normoms. Jo įpėdiniai ir teisme nurodė, kad nereiškia jokių pretenzijų į S. Č. vardu registruotą turtą, t. y. į gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) kaime. Jo žmona G. A. nurodė, kad namai liko S. Č.. Ieškovo tėvas, M. A. mirė 2000-02-06, t. y. jau po savo motinos K. A. mirties. Jis nei motinai gyvai esant, nei po jos mirties jokių turtinių pretenzijų nereiškė nei K. A., nei S. Č..
K. A. kiti vaikai: M., J. ir M. šiuo likusiu turtu visiškai nesirūpino. Kiekvienas sudaręs santuoką išėjo gyventi atskirai ir rūpinosi tik savo turėtais namais.
Šalies argumentai
Ieškovas buvo iniciatorius 2005 metais, kuomet M. K., A. A. ir S. Č. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. A. yra M. A., M. K. ir S. Č. motina. Tokio fakto reikėjo, nes, kaip nurodė pareiškime, po motinos K. A. mirties liko turto – 1999 m. spalio 19 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 38-6723 atkurta nuosavybės teisė į 12,54 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini). Šį turtą siekė paveldėti. Kito turto nenurodė, nes manė kad tai nėra svarbu. Todėl teismas sprendė, jog dar 2005 metais A. A. žinojo, kad jo senelių namai priklauso tetai S. Č. ir tą faktą pripažino bei jo neginčijo.
Žemesnės instancijos teismas
K. A. mirties momentu galiojo 1964 m. redakcijos CK, kurio 84 str. numatė bendrą trejų metų ieškinio senatį. Kodekso 90 str. numatė, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir dabar galiojančiame CK 1.131 str. 1 d. Apie tai, kad namai priklauso atsakovei ieškovui buvo žinoma jau 2004 metais, nes tuo metu jis lankėsi notarės D. K. biure ir teiravosi apie namo paveldėjimą. Tuo metu jau buvo išduotas paveldėjimo teisės ir nuosavybės teisės liudijimai S. Č. į ginčo turtą, todėl atsakovas, žinodamas tokias aplinkybes, ilgą laiką niekur ir nesikreipė. Be to, 2007 metais ieškovas gavo paveldėjimo teisės liudijimą į K. A. turtą – žemę ir tuo metu notarė privalėjo išaiškinti visus paveldėjimo klausimus, kaip to reikalauja įstatymas. Ant kai kurių ieškovo teismui pateiktų dokumentų yra UAB ,,Archyvų sistemos“ spaudas patvirtinantis, kad jis jau 2011-07-13 buvo išsireikalavęs dokumentus, tad būdamas apdairus ir rūpestingas žmogus, turėjo galimybę iš karto kreiptis į teismą, tačiau ir po to jis dar dvejus su puse metų į teismą nesikreipė. Todėl teismas laikė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.
Paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą, išduotame 2004-11-09 nurodyta, kad pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) ½ dalis priklausė S. Č. asmeninės nuosavybės teise pagal VĮ Registrų centro Alytaus filialo pažymą Nr.44-449003, išduotą 2004-09-17 ir pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, registro įrašo Nr. 60/32429, išd. 2004-09-16 (b. l. 94). 2002-06-04 Varėnos rajono Matuizų seniūno pažymoje Nr.143 apie S. Č. namų valdą nurodoma, kad pagal Matuizų seniūnijos (duomenys neskelbtini) ūkio knygą Nr. 18, sąskaitos Nr.979 S. Č. priklauso gyvenamasis namas 1A1m su veranda 1a1ž statytas 1920 m., kurio bendras naudingas plotas 71,01 kv.m. ir kiti ūkiniai pastatai, kurie statyti 1931 – 1988 metais (b. l. 82). Kita ½ dalis pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso S. Č. 2004-11-09, tai patvirtinama notarės 2004-11-09 išduotu nuosavybės teisės liudijimu (b. l. 95).
2002-06-04 Varėnos rajono vyr. inspektorius A. J. taip pat surašė pažymą Nr. 123 dėl naudojamo statinio registravimo Nekilnojamojo turto registre, kurioje nurodė, kad inspekcijos tarnyba neprieštarauja dėl S. Č., (mirusio 1998-12-16) naudojamo statinio gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Matuizų sen., Varėnos rajone įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Ieškovas pateiktu ieškiniu neginčija nuosavybės teisės atsiradimo pagrindo, t. y. 2002-06-04 Matuizų seniūno pažymos, kuri buvo pagrindas įregistruotos asmeninės nuosavybės teisės S. Č. į ginčijamus pastatus.
Pripažinus, kad nėra teisinio pagrindo naikinti paveldėjimo teisės ir nuosavybės teisės liudijimus į ginčo turtą, negali būti tenkinamas kitas ieškovo reikalavimas – pripažinti nuosavybės teisę K. A. į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
1979 m. liepos 19 d. K. A., būdama pensininke, visiškai išvyko iš ūkio į (duomenys neskelbtini), kur gyveno pas dukterį M. K..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. A. prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-11-12 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t.2, b.l. 52-60).
1) K. A. mirė 1996 m. sausio 1 d., t.y. tuo metu, kai Lietuva jau buvo atgavusi nepriklausomybę ir socialistinę (kolūkinę) nuosavybę buvo pakeitusi privati nuosavybė. T.Y. 1996 metais jau negalėjo būti ir nebuvo kolūkiečių kiemo. K. A. ir S. Č. bei S. Č. šeima nesudarė kolūkinio kiemo ir turtas jiems nepriklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
2) Negalima sutikti su Teismo išvadomis, kad K. A. į (duomenys neskelbtini) kaimą pas savo dukrą M. išsikėlė 1979 m. liepos 19 d. ir gyveno ten iki mirties. Teisme K. A. dukra M. K. paliudijo, kad mama buvo šeimininkė, kad eidavo į (duomenys neskelbtini); atsakovė S. Č. paliudijo, kad motina daugiau gyveno pas ją; marti G. A. teisme paliudijo, kad K. daugiau gyveno savo namuose, t.y. (duomenys neskelbtini); kad senelė gyveno pas abi dukras patvirtino ir vaikaitės R. Ž. bei L. M., kaimynas J. S..
3) Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Aiškinant šią normą, buvo pripažįstama, kad į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį gali įeiti ir ne kolūkio nariai. Svarbu, kad bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių būtų buvęs kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Kolūkiečių kiemo šeimoje gimęs vaikas savaime tapdavo kiemo nariu. Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo ir negalėjo būti susikūrę du kolūkiečių kiemai. Pažymėtina, kad kolūkiečių kiemo nariai kolūkių laikais buvo ne tik atsakovė su sutuoktiniu, bet ir ieškovo tėvas M. A. bei ieškovo, atsakovės ir trečiųjų asmenų motina K. A., mirusi 1996 m. sausio 1 d. Jeigu K. A. ir Č. šeima sudarė vieną kolūkiečių kiemą (arba ir du kiemus), tai K. A., tuo metu jau buvusiai nedarbingai dėl savo amžiaus, vis tiek priklausė dalis kolūkiečių kieme.
4) Kolūkiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios(1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Net ir pripažinus, kad K. A. trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis tvarkant kiemo ūkį, jai priklausė dalis kolūkiečių kieme. Todėl kolūkiečių kiemo nuosavybė negalėjo tapti atsakovės ir jos sutuoktinio asmenine nuosavybe.
5) 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu Nr. 1-806 buvo panaikinta kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė, tačiau ją panaikinus nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo, panaikinus kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisiniams santykiams pradėjus taikyti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normas, tai jų turėta nuosavybės teisė (šios bylos atveju - kolūkiečių kiemo nuosavybės teisė) transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Teismo išvada, kad K. A. nesikreipimas dėl jai priklausiusios dalies nustatymo sukuria situaciją, pagal kurią visas ginčo turtas tampa asmenine Č. nuosavybe, prieštarauja bendrosios dalinės nuosavybės teisiniam reglamentavimui.
6) Valios palikti turtą konkrečiam asmeniui išreiškimas yra numatytas įstatymu - ją galima išreikšti sudarant testamentą, dovanojant turtą, sudarant rentos sutartis ir kitais būdais. Įstatyme nėra numatyta, kad nekilnojamąjį turtą galima perleisti žodžiu. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad tik po 8 metų (2004 metais) nuo palikimo atsiradimo dienos atsakovė kreipėsi dėl teisių į ginčo turtą įregistravimo. Tik 2007 metais atsakovė priėmė A. palikimą. Tuo metu negaliojo kolūkiečių kiemo turtą reglamentuojančios teisės normos (1964 CK) ir civiliniai santykiai privalėjo būti reguliuojami tuo metu galiojančio LR civilinio kodekso, kuris nenumato kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės, o aptariami turtiniai santykiai yra reguliuojami bendrosios dalinės nuosavybės teisės normomis.
7) Neaišku kuo remdamasis teismas padarė išvadas, jog ieškovui apie tai, jog namai priklauso atsakovei buvo žinoma jau 2004 metais, nes tuo metu jis lankėsi notarės D. K. biure ir teiravosi apie namo paveldėjimą. Tuo metu jau buvo išduotas paveldėjimo teisės ir nuosavybės teisės liudijimai S. Č. į ginčo turtą.
Šalies argumentai
8) Teismas teisingai nurodė, kad ieškovas buvo iniciatorius 2005 metais, kuomet M. K., A. A. ir S. Č. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. A. yra M. A., M. K. ir S. Č. motina. Tačiau viso palikėjos turto nenurodymas pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo negali būti siejamas su ieškinio senaties pradžios momentu. Ši aplinkybė niekuo nepagrįsta, yra tik spėjama.
9) Kaip nurodė bylos nagrinėjimo metu, ieškovas 2013 m. su kitais bendraturčiais - S. Č. ir M. K. kreipėsi į Varėnos rajono I notarų biurą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų naudojimosi tvarkos nustatymo. Iki kreipimosi pas notarą reikėjo paruošti atidalijimo planus, surinkti visą eilę dokumentų, kurių dalis buvo dingę, todėl 2011 metais ir kreipėsi į UAB “Archyvų sistemos”. Tokiu būdu 2011 metais gauti dokumentai buvo pateikti Varėnos rajono apylinkės teismui nagrinėjamoje byloje, tačiau pateiktuose dokumentuose nėra jokių duomenų, kad sodyba priklauso atsakovei.
10) Teismas, spręsdamas, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, visiškai neatsižvelgė į atsakovės pakviestų liudytojų paaiškinimus. Atsakovės dukra L. M. nurodė, kad apie ketinimus dalintis turtą sužinojo maždaug prieš du metus, kita dukra R. Ž. (gyvenanti tame pačiame kaime) nurodė, kad apie ieškovo norą dalintis turtą sužinojo 2013-2014 metais. Taigi atsakovės dukros patvirtino faktą, kad apie pažeistas teises ieškovas sužino 2013 metais.
11) Varėnos rajono apylinkės teismas teisingai nurodo, kad pateiktu ieškiniu ieškovas neginčijo pirminio dokumento - Matuizų seniūnijos 2004-08-18 pažymos, kuria pripažinta, jog turtas yra S. Č. ir kurios pagrindu buvo išduoti kiti dokumentai bei atlikta teisinė registracija. LR CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė pašo apeliacinį skundą atmesti, Varėnos rajono apylinkės teismo 2014-11-12 sprendimą palikti nepakeistą (t.2, b.l. 65-70).
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškovas ginčija teismo nustatytas aplinkybes, kad atsakovės - S. ir S. Č. ir K. A. šeima sudarė kolūkinį kiemą, nes K. A. mirusi 1996 metais ir tuo metu negalėję būti kolūkinio kiemo ir turtas priklausyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tokie argumentai atmestini, nes pats ieškovas savo ieškinyje nurodė faktines aplinkybes apie ginčo turto priklausomybę nuo 1974-1975 m, nepagrįstai prašydamas taikyti paveldėjimo teisės santykius.
2) Iš byloje pateiktų Alytaus apskrities archyvo pažymos Nr. ( 7.11) - A-167, išrašų iš ūkinių knygų matyti, kad ginčo sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos raj .atsakovė gyvena visą laiką. 1974-08-24 sudarė santuoką su S. Č.. Po tėvo J. A., mir. 1975-01-16, mirties sodyboje liko gyventi atsakovė su vyru ir atsakovės motina K. A., kuri 1979-07-19 persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) kaimą. Atsakovė su vyru kaip ir jos tėvai buvo „Krūminių“ (T. Lietuva) kolūkio kolūkiečiai. Mirus tėvui, atsakovės vyras S. Č. tapo kolūkinio kiemo šeimos galva, o K. A. buvo kolūkio pensininkė, ji sudarė atskirą kolūkinį kiemą, tačiau tik iki 1979-06-01. Jau 1976-1978 ūkio knygoje S. Č. vardu registruotas gyvenamasis namas daržinė, svirnas. Atitinkamai šie patys pastatai nurodyti ir 1986-1990 ūkinėje knygoje. Tokie pat įrašai yra ir 1991-1995 m. ūkinėje knygoje. Iš šių įrašų matyti, kad ginčo turtas perėjęs atsakovės šeimai, ir naudojamas kolūkinio kiemo ūkinėje veikloje. Jau šiuo laikotarpiu K. A. nereiškė jokių pretenzijų į jų kolūkinio kiemo turtą. Šie įrašai patvirtina, kad atsakovės( S. Č.) šeima sudarė kolūkiečių šeimą (kolūkinį kiemą), ir turto registracija ūkinėse knygose atspindėjo, kad turtas yra valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise kaip kolūkiečių kiemo turtas. Nuo 1979 m. susiklostę santykiai dėl turto valdymo nesikeitė iki pat 1990 m,, nes visą laiką turto valytoju ir savininku buvo nurodomas S. Č. (kolūkinio kiemo galva). Nėra jokių įrodymų, kad po 1990-11-27 įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, priėmimo, kai buvo panaikinta bendroji jungtinė nuosavybė, turtas būtų perėjęs K. A. asmeninėn nuosavybėn, nustatyta kokia tai jai priklausanti dalis turte.
3) Kad atsakovės motina K. A. iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini) kaime, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Byloje surinktais įrodymais patvirtinama, kad per visą šį laiką namą ir ūkio pastatus valdėme tik atsakovė su šeima.
4) Teismas teisingai taikė susiklosčiusiems santykiams teisės normas (1964 m. CK 132-140 straipsnių nuostatas), reglamentavusioms kolūkinio kiemo teisinį statusą režimą, nes sprendė dėl santykių susiklosčiusių nuo 1975 iki K. A. išsikraustymo iš ginčo namo-1979 m. ir vėliau iki jos mirties 1996 m.
5) Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, ir pasibaigus kolūkiniam kiemui po 1990-11-27 įstatymo priėmimo, K. A. savo dalies nurodytame kieme nereikalavo ir į turtą nepretendavo, ji nereiškė jokių pretenzijų į turtą neišreiškė jokios valios dėl turto valdymo, juo nesinaudojo ir netvarkė, todėl negalėjo kažkokiu tai būdu jos anksčiau apie 1979 metus, palikta dalis transformuotis į dalinę nuosavybę. Tai reiškia, kad buvusių kolūkiečių kiemų nariai turėjo imtis teisinių veiksmų savo nuosavybės teisei į visą kolūkiečių kiemo turtą ar jo atitinkamą dalį įteisinti. Byloje nėra duomenų, jog K. A. tokių veiksmų ėmėsi.
Šalies argumentai
6) Pats ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2007-01-22 gavo paveldėjimo teisės liudijimą į K. A. žemę, tačiau tvarkyti paveldėjimo į gyvenamąjį namą „nematė reikalo“, nes žinojo kad nėra padaryta kadastrinių matavimų byla, o pastatais naudojasi atsakovė. Po K. A.. Iš paties ieškovo paaiškinimų galima daryti išvadą, jog apie tai, kad ginčo turtas registruotas atsakovės vardu, jis žinojo ir 2004 m. Iš UAB „Archyvų sistemos“ 2011-07-13 išreikalautų dokumentų matyti, jog juose buvo duomenys apie K. A. priklausantį turtą. Jei būtų pretendavęs į ginčo turtą, tai be abejonės būtų nurodęs 2005 metų pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo. Ginčo turto kadastrinių matavimų bylos naujesnė versija buvo parengta jau 2002-04-25, o turtas įregistruotas atsakovės vardu 2004-11-22, todėl ieškovas galėjo kreiptis į Matuizų seniūniją ir VĮ Registrų centras, pasitikrindamas kam priklauso turtas. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad tik 2012-2013 m. ieškovas pradėjo kelti pretenzijas dėl nurodyto ginčo namo, o ieškinį pareiškė 2014 -02-07. Po savo tėvo M. A. mirties 2000-02-06 ieškovas tvarkė jo turto paveldėjimo reikalus, paveldėjo ir gyvenamąjį namą su ūkio pastatais tame pat (duomenys neskelbtini) kaime. Iš to darytina išvada, kad jis žinojo kokia tvarka yra paveldimas turtas. Tokiu būdu kaip apdairus ir rūpestingas žmogus jau tada turėjo realią galimybę sužinoti kieno vardu registruotas turtas. Šiais įrodymais ir argumentais patvirtinamas faktas, kad ieškovas turėjo sužinoti apie savo tariamą teisės pažeidimą ne vėliau kaip 2000 -2002 m. m., ir šiuo metu yra praleidęs ieškinio senaties terminą.
7) Ieškovas civilinėje byloje neginčijo nuosavybės įregistravimo pagrindo, nors tokią galimybę turėjo. Todėl nepagristai reikalauja šiuo metu perduoti bylą nagrinėti iš naujo, iš esmės siekdamas pareikšti naujus reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos.
Kolūkiečių kiemas buvo šeimyninis darbinis susivienijimas asmenų, kurių bent vienas yra kolūkio narys, kolūkio įstatų nustatytose ribose sodybiniame sklype bendrai tvarko pagalbinį ūkį. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė visiems kiemo nariams bendrai, yra jų nuosavybė, kurioje nė vienas iš kiemo narių neturi iš anksto nustatytos dalies.
Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990 m. lapkričio 27-ąją; įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai turto dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo panaikinus kolūkiečių kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisės santykius pradėjus reglamentuoti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normoms, tai jų turėta nuosavybės teisė transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Pagal 1964 m. CK 140 straipsnį ir galiojančio CK 4.73 straipsnio 3 dalį jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.
Pirmosios instancijos teismui pateikti 1973 – 1979 m., 1986 – 1990 m. išrašai iš ūkinių knygų dėl J. A., K. A., S. Č. ir S. Č. kolūkiečių kiemo turto turėto turto, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Varėnos rajone (b. l. 97 – 104, t.1).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog K. A. ir S. Č. bei S. Č. šeima sudarė kolūkinį kiemą ir turtas jiems priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 132 straipsnis, 1964 m. redakcija). Teismas yra padaręs ir priešingą išvadą, t.y., jog buvo du kolūkiečių kiemai – K. A. ir S. Č. (b. l. 46, t.2). Pastaroji išvada yra nepagrįsta. Iš byloje esančių namų ūkio knygos išrašų matyti, jog nuo 1975 m. S. Č. ir S. Č. nurodomi kolūkiečių kiemo nariais, sudarantys atskirą šeimą. Atskira šeima nereiškia, jog buvo du kolūkiečių kiemai. S. Č., iki santuokos – S. A., iki 1974 m. rugpjūčio 24 d. susituokiant su S. Č., su J. A. ir K. A. sudarė vieną kolūkiečių kiemą. Po santuokos kolūkiečių kieme apsigyveno ir S. A.. Byloje nėra įrodymų, jog buvo du kolūkiečių kiemai (CK 138 straipsnis, 1964 m. redakcija). Tiek J. A. ir K. A., tiek S. Č. ir S. Č. naudojosi tuo pačiu gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais, bendrai tvarkė pagalbinį ūkį.
J. A. mirė 1975 m. sausio 16 d. Pagal 1964 m. redakcijos CK 601 straipsnį, mirus kolūkiečių kiemo nariui, paveldėjimas kiemo turte neatsiranda.
1979 m. liepos 19 d. K. A., būdama pensininke, visiškai išvyko iš ūkio į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur gyveno pas dukterį M. K., bet ji neprarado teisės į dalį kolūkiečių kiemo turte (1964 m. redakcijos CK 140 straipsnis).
Po 1990 m. lapkričio 27 d., kai buvo priimtas įstatymas Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kuriuo kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta, K. A. nepasinaudojo įstatymu įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jos dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Tą ji galėjo padaryti bendrosios ieškininės senaties terminu, kuris buvo treji metai (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis). Dėl ko K. A. ir S. Č. bei S. Č. turto dalys buvo lygios.
Po K. A. mirties 1996 m. sausio 1 d. atsirado teisė į paveldėjimą. Šia teise galėjo pasinaudoti jos vaikai M. A., miręs 2000m. vasario 6 d., M. K. ir S. Č.. Byloje yra Varėnos rajono Matuizų seniūno 2000m. vasario 8 d. pažyma Nr. 39 „Dėl K. A. paskutinės gyvenamosios vietos“, kurioje nurodoma, jog po K. A. mirties palikimą priėmė ir valdo jos vaikai M. A., S. Č. ir M. K.. Bet nė vienas iš jų nesikreipė į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, jog M. A. po motinos K. A. mirties priėmė ir valdo konkretų turtą. Iš išdėstyto darytina išvada ieškovas A. A. neturi teisės į K. A. palikimą.
Kolegija sprendė, jog ieškovas neturi teisės į K. A. palikimą, todėl jis CK 5. 8 straipsnio pagrindu negali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, kadangi tokią teisę turi tik pretenduojantis į palikimą.
Dėl ieškinio senaties
CK 5. 8 straipsniu nustatyta, jog asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdamas ieškinį palikimą priėmusiam asmeniu per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Ieškovas negali pasinaudoti šia įstatymo norma, kadangi jis nepretenduoja į K. A. palikimą.
Dėl nuosavybės teisės pripažinimo K. A.
Ieškovas A. A. negali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, todėl jis negali reikšti ir ieškinio dėl K. A. galimos teisės į buvusį turtą.
Dėl papildomų įrodymų.
Atsakovė S. Č. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomą rašytinį įrodymą 2015 m. sausio 5 d. Alytaus apskrities archyvo pažymą Nr. 7.11 A2 su priedais – išrašai iš ūkinių knygų. Tai pertekliniai dokumentai, kuriais apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja.
Kiti apeliacinio skundo motyvai nėra teisiškai reikšmingi teisingai išspręstai bylai, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti. Varėnos rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.