Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1375-230/2017

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-09-18
Bylos Nr.: e2A-1375-230/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-01508-2016-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Arūnas Rudzinskas
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Žvelk plačiau“
Trečiasis asmuo: uždarajai akcinei bendrovei „Stateta“

Civilinė byla Nr. e2A-1375-230/2017Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01508-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.1.6.1.; 3.3.1.18.1.; 3.3.1.20.

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 18 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Žvelk plačiau“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skirnuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Žvelk plačiau“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Stateta“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Skirnuva“ ieškinyje teismo prašė pripažinti niekine ir negaliojančia ab initio 2015 m. vasario 18 d. tarp ieškovės BUAB „Skirnuva“ ir atsakovės UAB „Žvelk plačiau“ sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir taikyti restituciją, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė, įmonei esant nemokiai, sudarė ieškovės ir kreditorių teises pažeidžiantį sandorį, t. y. 2015 m. vasario 18 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis, pagal kurią ieškovė perleido atsakovei reikalavimo teisę į UAB „Stateta“ 2015 m. sausio 12 d. 147 692,76 (42 774,78 Eur) dydžio ieškinio reikalavimą už 26 117,70 Eur (90 179,20 Lt) sumą, kurią sudarė 13 000 Lt ieškovės skola atsakovei pagal teismui patvirtintą restruktūrizavimo planą, 40 000 Lt ieškovės skola, susidariusi po restruktūrizavimo plano patvirtinimo (einamieji mokėjimai) atsakovei, 1 139,42 Lt (330 Eur) atsakovės sumokamų į bendrovės kasą ieškovei per vieną mėnesį nuo sutarties sudarymo dienos. Sutartimi šalys taip pat susitarė taikyti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, t. y. 53 000 Lt (15 349,86 Eur) sumažinti ieškovės įsiskolinimą atsakovei. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė turėjo daug kreditorių, kurių reikalavimo teisės buvo neabejotinos ir galiojančios. Tarp šalių sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pažeidė ieškovės ir jos kreditorių teises, nes reikalavimo teisės buvo perleisto už kainą, kuri ženkliai mažesnė negu sutartyje nurodyta perleidžiamų reikalavimo teisių suma, nes už 42 774,78 Eur reikalavimo teisę realiai buvo gauta tik 300 Eur. Sutartimi taip pat buvo susitarta dėl priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo, todėl atsakovei buvo suteikta nepagrįsta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu.

2. Atsakovė UAB „Žvelk plačiau“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ginčo sandoris buvo sudarytas UAB „Skirnuva“ esant restruktūrizuojamai, todėl byla turi būti nagrinėjama pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau - ĮRĮ) tikslus sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti veiklą bei sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Atsakovė, sudarydama ginčijamą sandorį, suteikė restruktūrizuojamai įmonei pagalbą, duodama sutikimą pakeisti savo piniginę prievolę restruktūrizuojamos bendrovės turimomis turtinėmis teisėmis. Atsakovė pasielgusi pagal ĮRĮ nuostatas, laikytina sąžininga sutarties šalimi. Ieškovė neįrodė RUAB „Skirnuva“ nemokumo ginčo sandorio sudarymo momentu. Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis buvo priimta daug vėliau po restruktūrizavimo bylos nutraukimo, t. y. nutartyje pradelsti įsipareigojimai skaičiuoti po restruktūrizavimo bylos nutraukimo, o ginčo sandoris sudarytas bendrovei esant restruktūrizuojamai.

3. Trečiasis asmuo UAB „Stateta“ su ieškiniu sutiko ir nurodė, kad sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, todėl sudarytas sandoris prieštarauja kreditorių interesams, nes buvo išskirtas vienas kreditorius ir taip pažeista atsiskaitymo eilė. Ginčo sutartimi buvo parduotas ieškovės reikalavimas už 330 Eur, nes susitarta dėl priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo. Atsakovei buvo suteikta nepagrįsta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu. Sutarties šalys buvo nesąžiningos, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Alytaus rajono apylinkės teismas 2016 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino niekiniu ir negaliojančiu ab initio tarp ieškovės BUAB „Skirnuva“ ir atsakovės UAB „Žvelk plačiau“ sudarytą 2015 m. vasario 18 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, taikė dvišalę restituciją ir įpareigojo BUAB „Skirnuva“ grąžinti UAB „Žvelk plačiau“ 330 Eur, sumokėtų pagal pripažintą negaliojančią sutartį, o atsakovę UAB „Žvelk plačiau“ įpareigojo BUAB „Skirnuva“ grąžinti perleistą 42 774,78 Eur (147 692,76 Lt) UAB „Stateta“ reikalavimo teisę su visomis atsakovės perimtomis papildomomis teisėmis, susijusiomis su šio reikalavimo perdavimu, ir panaikino šiuo susitarimo pagrindu atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą 53 000 Lt sumai, priteisė iš UAB „Žvelk plačiau“ 1 144,30 Eur žyminį mokestį ir 2,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

5. Teismas nustatė, kad ieškovei UAB „Skirnuva“ Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla, kurioje nustatyta, jog pagal įmonės 2015 m. vasario 28 d. balansą bendrovė jau neturėjo turto, kurio vertės pakaktų padengti 13 574 869,09 Eur pradelstus įsipareigojimus, taigi ieškovė ginčijamo sandorio sudarymo dienai buvo nemoki. Dėl reikalavimo teisės į UAB „Stateta“ perleidimo atsakovei bei dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo sumažinus kreditoriui bankroto byloje – atsakovei įsiskolinimus buvo ne tik didinamas UAB „Skirnuva“ nemokumas, dėl kurio nebuvo galima patenkinti kitų kreditorių, kurie buvo tuo metu, kai buvo sudaromas ginčijamas sandoris, reikalavimai, bet ir UAB „Skirnuva“ esant nemokiai, buvo suteikta pirmenybė kreditorei UAB „Žvelk plačiau“.

6. Teismas taip pat nustatė, kad sudarydama ginčijamą sandorį UAB „Skirnuva“ elgėsi nesąžiningai, nes pats restruktūrizavimo bylos nutraukimo faktas, kai įmonė dėl savo nemokumo negali įvykdyti restruktūrizavimo plano, ir ta aplinkybė, kad nutartis dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo įsiteisėjo 2015 m. vasario 19 d., o ginčijama sutartis sudaryta likus vienai dienai iki nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo, leidžia teigti, kad sutarties šalys, sudarydamos reikalavimo perleidimo sandorį ir įskaitydamos priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, elgėsi nesąžiningai, žinodamos (UAB „Skirnuva“ kaip skolininkė, kurios vadovo L. K. artimi giminaičiai yra ir UAB „Skirnuva“ akcininkai, ir UAB „Žvelk plačiau“ kaip kreditorė, kurios vadovas yra ir UAB „Skirnuva“ akcininkas) apie įmonės nemokumą, perleido reikalavimo teises į UAB „Stateta“ ieškinio numatytą 42 774,78 Eur dydžio reikalavimą (gerokai didesnį, nei buvo įskaityti priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai 53 000 Lt sumai) už 330 Eur, t. y. įsigijo didelės vertės reikalavimo teisę už nedidelę pinigų sumą, tuo pačiu pirmiau už kitus kreditorius gaudama savo reikalavimo patenkinimą.

7. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad egzistuoja visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, todėl ieškinį tenkino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Žvelk plačiau“ prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1.1. Teismas nepagrįstai vadovavosi vėliau po ginčo sandorio sudarymo priimta teismo nutartimi, apibūdinančia ieškovės ekonominę būklę, t. y. Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi, ir nevertino bei netyrė ankstesnės 2015 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta ieškovei kelti bankroto bylą, nenustačius ieškovės nemokumo. Akivaizdu, jog ieškovės ekonominę būklę 2015 m. vasario 13 d. pasiūlymo Nr. 46 pateikimo bei ginčo sutarties sudarymo datai daug objektyviau galima vertinti būtent pagal 2015 m. gegužės 13 d. nutartį. Dėl to teismo liko nepastebėta aplinkybė, jog tiek pasiūlymo pateikimo metu, tiek ginčo sutarties sudarymo metu bankui Snoras grąžintinų paskolų terminai nebuvo suėję, kas nedaro minėtų paskolų pradelstais įsipareigojimais. Įsipareigojimai bankui buvo didžiausi, todėl jie ir turėjo didžiausią reikšmę nemokumui nustatyti 2015 m. birželio 23 d. nutartyje.

1.2. Teismas neatsižvelgė į tai, jog ginčo sandoris buvo sudarytas ieškovei esant restruktūrizuojamai, todėl teismui priimant ginčijamą sprendimą buvo privaloma vadovautis ĮRĮ nuostatomis.

1.3. Teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovės akcininku buvo S. P., turintis 1 590 vnt. ieškovės akcijų (kas sudaro mažiau, negu 10 proc. nuo ieškovės akcijų skaičiaus - 15 909 vnt.), kas dėl akcijų kiekio, neviršijančio 50 proc., neleidžia taikyti CK 6.67 straipsnio dėl nesąžiningumo prezumpcijos, todėl ieškovė privalėjo įrodyti atsakovės nesąžiningumą.

1.4. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pasiūlymas Nr. 46 buvo teikiamas ne tik atsakovei, bet ir kitiems restruktūrizavimo kreditoriams, siūlant vienodomis sąlygomis ir kitiems kreditoriams sudaryti analogiškas ginčo sandoriui sutartis, kuriomis ieškovė siekė įgyvendinti ĮRĮ nurodomą tikslą – mažinti skolas bei laiku vykdyti restruktūrizavimo planą.

1.5. Teismas ĮRĮ 24 straipsnio 3 punkte įtvirtintą restruktūrizavimo kreditoriaus teisę pakeisti piniginę prievolę kita prievole - duoti sutikimą įmonei atsiskaityti įmonės turtu ir įmonės akcijomis, laikė nesąžiningu, nes sprendime rėmėsi 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi ir nurodė, kad atsakovė dar iš minėtos nutarties žinojo apie restruktūrizuojamos bendrovės nemokumą. Tačiau atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti, jog ieškovė pasiūlymo pateikimo ir ginčo sutarties sudarymo metu buvo nemoki, kadangi 2014 m. gruodžio 4 d. nutartyje ne tik nėra nustatytas bendrovės nemokumas, bet jis ir negalėjo būti nustatytas, kadangi šioje nutartyje nurodyti pradelsti įsipareigojimai yra daugiau nei 21 kartą mažesni, negu reikalauja nemokumo nustatymas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį.

1.6. Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog atsakovės vadovas 2014 m. gruodžio 4 d. tapo ieškovės akcininku, kadangi restruktūrizuojama bendrovė, skirtingai nuo įprastos bendrovės, privalo laikytis teismo bei ĮRĮ normomis nustatytų suvaržymų, kurie neprivalomi įprastinėms bendrovėms, veikiančioms pagal akcininkų priimamus sprendimus. Atsakovės vadovas nei viena iš ABĮ nurodomų akcininko teisių negalėjo pasinaudoti dėl ĮRĮ apribojimų ir dėl to, kad po jo tapimo akcininku neįvyko nei vienas akcininkų susirinkimas.

1.7. Teismas nepagrįstai nustatė atsakovės už 15 679,86 Eur (15 349,86 Eur (53 000 Lt) įskaitymas + 330 Eur sumokėta suma bendrovei grynais) įsigyto 42 774,78 Eur dydžio ieškinio reikalavimo disproporciją ir neatsižvelgė į tai, jog ieškovė sudarė su UAB „Stateta“ taikos sutartį pagal ginčo sutartimi perleistą ieškinį. Pagal minėtą taikos sutartį UAB „Stateta“ įsipareigojo sumokėti ieškovei 10 000 Eur už ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-673-264/2016 atsiėmimą. Kadangi ieškovė sutiko gauti iš UAB „Stateta“ mažesnę sumą (10 000 Eur lyginant su atsakovės pagal ĮRĮ 24 straipsnio 3 punktą pakeista 15 349,86 Eur dydžio pinigine prievole) už reikalavimo perleidimo teisę pagal ieškinį, todėl ieškovė nepagrįstai teigia esant disproporciją. Be to, byla vis dar neišnagrinėta (ji sustabdyta), o ieškinys nepatenkintas ir nežinoma, kokiu laipsniu jis bus tenkinamas, jeigu iš viso tenkinamas.

1.8. Teismas, darydamas prielaidą dėl atsakovės nesąžiningumo dėl to, kad ginčo sutartis buvo sudaryta tik likus 1 dienai iki 2015 m. vasario 19 d. nutarties priėmimo, pagal kurią įsiteisėjo Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis, neatsižvelgė į tai, jog ginčo sutartis sudaryta pagal 2015 m. vasario 13 d. pasiūlyme Nr. 46 išdėstytas sąlygas, t. y. teismas pažeidė sutarčių vertinimo taisykles, kadangi nevertino ginčo sutarties pagal CK 6.163 str. (Šalių pareigos esant ikisutartiniams santykiams) reikalavimus. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, jog pasiūlymas Nr. 46 viešai buvo teiktas ne tik atsakovei, bet ir kitiems restruktūrizavimo kreditoriams. Teismas nesilaikė CK 6.193 str. (Sutarčių aiškinimo taisyklės) reikalavimų, be to, nesivadovavo imperatyviais ĮRĮ 28 str. 4 d. reikalavimais, nurodančiais, jog visos restruktūrizavimo bylos nutraukimo pasekmės pradeda galioti tik nuo teismo nutarties įsiteisėjimo. Todėl atsakovės veiksmai (2015 m. vasario 17 d. pateiktas akceptas, 2015 m. vasario 18 d. sudaryta ginčo sutartis), atlikti iki 2015 m. vasario 19 d. nutarties įsiteisėjimo, yra teisėti.

1.9. Teismui nebuvo pagrindo laikyti bendrovę bankrutuojančia 2015 m. vasario 13 d. pasiūlymo Nr. 46 pateikimo metu, nes bankroto byla jai buvo iškelta tik po 4 mėn. Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi. Teismas restruktūrizuojamos bendrovės nemokumą nustatė pagal 2015 m. vasario 28 d. balansą, tačiau pagal tą patį balansą teismas neiškėlė UAB „Skirnuva“ bankroto bylos 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi. Todėl teismas, nustatydamas restruktūrizuojamos bendrovės nemokumą ginčo sandorio sudarymo datai pagal pasiūlymą Nr. 46 privalėjo restruktūrizuojamos bendrovės nemokumui taikyti pradelstus restruktūrizuojamos bendrovės įsipareigojimus pagal 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį, nes tiek 2015 m. gegužės 13 d., tiek 2015 m. birželio 23 d. nutartyse pradelsti įsipareigojimai buvo skaičiuoti jau nutraukus restruktūrizavimo bylą pagal ĮRĮ 28 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

1.10. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo sandoriu buvo didinamas UAB „Skirnuva“ nemokumas, kadangi bendrovės įsiskolinimai sumažėjo, o jos balansinis turtas liko nepakitęs.

1.11. Ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu buvo atsakovės skolininkė, o ne kreditorė. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio, jog CK 6.66 str. yra skirtas ginti kreditorių interesus, todėl ieškovė neturi teisės reikšti ieškinio CK 6.66 str. pagrindais.

1.12. Ieškovės atstovas negali remtis ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 p. bankroto administratoriui suteikta teise ginti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, nes ieškovės atstovas nėra teismo patvirtintas bankroto administratorius. Teismo paskirtas bankroto administratorius negali savo įgaliojimų perduoti advokatui, nes tai būtų 2015 m. birželio 23 d. teismo nutarties pažeidimas, be to, nenumatytas ĮBĮ normose, nes ieškinį padavęs advokatas neturi ĮBĮ 11 str. 1 d. 1 p. numatytos teisės teikti bankroto administravimo paslaugas, nėra juridinis asmuo ĮBĮ 11 str. 1 d. 4 p. pagrindu, gali atstovauti tik skolininką (BUAB „Skirnuva“) ĮBĮ 11 str. 5 d. 9 p. pagrindu (nes nebūdamas bankroto administratoriumi - neturi teisės ĮBĮ 11 str. 5 d. 14 p. pagrindu ginti kreditorių interesų, byloje nesant kreditorių įgaliojimo).

1.13. Šioje civilinėje byloje reiškiami reikalavimai pripažinti ginčo sutartį negaliojančia, tai žyminis mokestis turėtų būti skaičiuojamas nuo ginčo sutarties. Be to, atsakovei, aplenkiant ieškovę pareiškus panašų ieškinį, ji taip pat būtų atleista nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 str. 1 d. 9 p., todėl teismas sprendime priteisęs atsakovei žyminį mokestį, skatintų nors kiek su bankroto procesu susijusius asmenis reikšti ieškinius anksčiau, nelaukiant, kol bankrutuojanti įmonė pati pareikš priešieškinį. Todėl sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio yra nepagrįsta ir naikintina.

Atsiliepimas

9. Ieškovė BUAB „Skirnuva“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad ieškovė atsakovei reikalavimo teises į 42 774,78 Eur sumą perleido ne tik po to, kai pirmosios instancijos teismas nutarė nutraukti UAB „Skirnuva“ restruktūrizavimo bylą likus vienai dienai iki nutarties apeliacinės instancijos teismo priėmimo už 330 Eur sumą, t. y. daugiau kaip šimtą kartų mažesnę sumą, tačiau dar ir atliko priešpriešinį vienarūšį įskaitymą UAB „Žvelk plačiau“ naudai, t. y. sumažinant ieškovės įsiskolinimą atsakovei 53 000 Lt (15 349,86 Eur) sumai. Būtent nepagrįstas pranašumo suteikimas su UAB „Skirnuva“ susijusiam kreditoriui UAB „Žvelk plačiau“ (per abiejų įmonių dalyvį S. P.), pastarajam dar gaunant akivaizdžią naudą iš tokio sandorio kitų įmonės kreditorių sąskaita bei įmonės nepajėgumas atsiskaityti su kitais tos pačios ir aukštesnės eilės kreditoriais (įmonei dar iki šio sandorio sudarymo pradėta ikiteisminė bankroto procedūra, o 2015-06-23 nutartimi iškelta bankroto byla) ir lemia visų kitų bankrutuojančios įmonės UAB „Skirnuva“ kreditorių teisių pažeidimą bei neišvengiamumą nedelsiant atkurti iki kreditorių teisių pažeidimo buvusią padėtį. Tai, kad Kauno apygardos teismas, nagrinėdamas UAB „Skirnuva“ bankroto bylą, iš pradžių buvo nutaręs nekelti bankroto bylos įmonei neturi teisinės reikšmės, nes ši nutartis panaikinta, ji neteko teisinės galios, o joje dėstyti argumentai teisiškai nėra reikšmingi ir niekaip nekeičia 2015-06-23 nutartyje išdėstytų argumentų, kuriais remiantis pripažinta, kad UAB „Skirnuva“ dar iki bankroto procedūros pradėjimo turėjo ženklių finansinių sunkumų (tai patvirtina ir ilgalaikis įmonės teisinis statusas – restruktūrizuojama), kurie dar iki pirmosios instancijos teismo nutarties nutraukti restruktūrizavimo bylą tapo nebe laikini, o pastovūs ir kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą iš UAB „Skirnuva“ turto iš esmės sumažėjo. Šios aplinkybės buvo žinomos tiek UAB „Skirnuva“ vadovui, sudariusiam ginčo sandorį, tiek turėjo būti žinomos ir UAB „Žvelk plačiau“, kurios vienintelis dalininkas ir vadovas S. P. sandorio sudarymo metu ir iki tol buvo ir UAB „Skirnuva“ akcininkas. Atsakovė nepateikė jokių duomenų apie tai, jog įgyti ginčijamas reikalavimo teises siūlė ir kitiems kreditoriams, nors šis klausimas buvo keltas teisminio nagrinėjimo stadijoje ne vieną kartą. Be to, net jei toks pasiūlymas ir būtų teiktas kai kuriems kreditoriams įmonei jau esant nemokumo būsenoje, jis nelaikytinas nei teisėtu, nei įpareigojančiu. Atsakovė neįrodė, kad egzistavo neišvengiama būtinybė siūlyti kreditoriams sudaryti ginčo sandorį ir jį sudaryti, juo labiau būtent tokio turinio sandorį tokiu metu, taip pat nepagrindė, jog sandoris buvo naudingas UAB „Skirnuva“ kreditoriams. Teismas pagrįstai nustatė, jog sandoris akivaizdžiai buvo žalingas UAB „Skirnuva“ kreditoriams ir tuo buvo apsunkinta įmonės finansinė padėtis, o ne pagerinta. Taigi sandorio sudarymo laikas, sandorio šalys, sandorio turinys patvirtina abiejų sandorio šalių nesąžiningumą, t. y. siekį sudaryti išskirtines, palankias sąlygas vienam iš kreditorių gauti visokeriopą naudą kitų kreditorių sąskaita.

10. Trečiasis asmuo UAB „Stateta“ atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo, kad esant visiems actio Pauliana pagrindams ieškovės ieškinys pagrįstai buvo patenkintas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

12. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Skirnuva“, gindama kreditorių interesus, pareiškė actio Pauliana ieškinį atsakovei UAB „Žvelk plačiau“ dėl šių šalių 2015 m. vasario 18 d. sudarytos reikalavimo teisių perleidimo sutarties, kuria buvo perleista 147 692,76 Lt (42 774,78 Eur) dydžio reikalavimo teisė į UAB „Stateta“, pripažinimo negaliojančia. Ieškinį grindė BUAB „Skirnuva“ kreditorių teisių pažeidimu, kadangi reikalavimo teisės buvo perleistos už kainą, kuri žymiai mažesnė nei perleidžiamų reikalavimo teisių suma, o atlikus šalių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą atsakovei nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu.

Žemesnės instancijos teismas

13. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino visiškai, nes nustatė esant visas būtinas actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygas. Teismas nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „Skirnuva“ jau buvo nemoki ir šiuo sandoriu atsakovei – kreditorei UAB „Žvelk plačiau“ buvo suteikta nepagrįsta pirmenybė, o šalys sudarydamos sandorį buvo nesąžiningos.

14. Atsakovė UAB „Žvelk plačiau“ apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvadomis, kuriomis buvo konstatuotas UAB „Skirnuva“ nemokumas sandorio sudarymo metu, taip pat, kad šalys buvusios nesąžiningos, kad buvo pažeisti kreditorių interesai, o atsakovei suteikta pirmenybė ir reikalavimo teisės parduotos už akivaizdžiai per mažą kainą.

Dėl bankroto administratoriaus teisės ginčyti sandorius actio Pauliana pagrindu

15. Vienu iš apeliacinio skundo argumentų atsakovė UAB „Žvelk plačiau“ ginčija bankroto administratorės teisę reikšti ieškinius CK 6.66 straipsnio pagrindu, taip pat perduoti šią teisę advokatui.

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2012 gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Taigi, įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga.

17. Teismų praktikoje išaiškinta, kad būtent dėl bankroto proceso specifiškumo, kuomet įmonei yra iškeliama bankroto byla, įmonės valdymo organų funkcijos perduodamos bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas), todėl laikytina, jog pati įmonė (ginčijamų sandorių sudarymo metu valdyta ir atstovauta valdymo organų (CK 2.81 straipsnis)) netenka teisinio subjektiškumo, leidžiančio jai pačiai priimti atitinkamus sprendimus, tarp jų ir dėl teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo, todėl šią teisę įstatymų nustatyta tvarka įgyvendina paskirtasis bankroto administratorius. Atsižvelgiant į išaiškinimus, tuo atveju, kai įmonei iškėlus bankroto bylą ieškinį CK 6.66 straipsnio tvarka pareiškia jos bankroto administratorius, nelaikytina, jog sandorius ginčija pati juos sudariusi įmonė ir todėl prarandama teisė reikšti ieškinius actio Pauliana pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-966/2013, 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-185-943/2017).

18. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 9 punkte (įstatymo redakcija galiojusi ieškinio padavimo teismui metu) tiesiogiai įtvirtina bankroto administratoriaus teisę atstovauti arba įgalioti kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme. Todėl konstatavus, kad bankrutuojančios įmonės administratorius turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, atsižvelgiant į nurodytą įstatyminį reglamentavimą, nustatantį, kad bankroto administratorius gali įgalioti kitus asmenis teisme atstovauti bankrutuojančios įmonės interesus negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad advokatas, neturėdamas teisės teikti bankroto administravimo paslaugas, galėtų atstovauti tik skolininkę BUAB „Skirnuva“, bet ne administratorių

Dėl ieškovės nemokumo konstatavimo

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir priimdamas sprendimą, nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė UAB „Skirnuva“ jau buvo nemoki ir sudarydama šį sandorį suteikė pirmenybę vienam iš kreditorių – atsakovei UAB „Žvelk plačiau“. Teismas ieškovės nemokumą nustatė remdamasis Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartyje iškelti UAB „Skirnuva“ bankroto bylą nustatytais faktais. Nors nutartis iškelti bankroto bylą priimta vėliau nei buvo sudarytas ginčijamas reikalavimo teisių perleidimo sandoris, tačiau šioje nutartyje nustatyti faktai buvo pagrįsti UAB „Skirnuva“ 2015-02-28 balanso duomenimis, t. y. laikotarpio, kuris artimas sandorio sudarymui duomenimis.

20. Atsakovės nuomone, teismas be pagrindo nevertino kitos to paties teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta ieškovei iškelti bankroto bylą, nenustačius nemokumo, taip pat neįvertino aplinkybės, jog reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu nebuvo suėję bankui „Snoras“ grąžintinų paskolų terminai, todėl jie nebuvo pradelsti, o būtent tai lėmė bankroto bylos iškėlimą Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi.

21. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

22. Atsižvelgiant į tai, sandorio sudarymo metu turėjo būti konstatuotas ne teisinis, bet faktinis UAB „Skirnuva“ nemokumas. Nors teismas sprendime rėmėsi Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartyje nustatytais nemokumo faktais pagal 2015-02-28 balanso duomenis, kaip tam tikrais prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas), tačiau UAB „Skirnuva“ faktinį nemokumą sandorio sudarymo metu patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, o būtent Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria buvo nutraukta UAB „Skirnuva“ restruktūrizavimo byla konstatavus, kad restruktūrizavimo planas nevykdomas (ši nutartis įsiteisėjo po Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarties priėmimo ir paskelbimo, o sandoris sudarytas 2015 m. vasario 18 d.). Nutraukiant restruktūrizavimo bylą pirmosios instancijos teismo buvo konstatuota, kad įmonės restruktūrizavimo planas nevykdomas, šia nutartimi taip pat buvo išaiškinta pareiga per 14 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Skirnuva“ iškėlimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartimi, kuria nurodyta nutartis (Kauno apygardos teismo 2014-12-04 nutartis) palikta nepakeista, papildomai konstatuota, kad planas nebuvo vykdomas nuo pat jo patvirtinimo, įmonė nepajėgė jo vykdyti, buvo vėluojama vykdyti atsiskaitymus, o įmonės veikla buvo nuostolinga, todėl tolimesnės veiklos perspektyvos faktiškai neįmanomos. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu faktiškai jau buvo nemoki, negalinti įvykdyti net ir restruktūrizuotų finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje pateikta restruktūrizavimo ištrauka patvirtina, kad pagal planą restruktūrizuojamų skolų suma buvo 40 032 815 Lt (11 594 304 Eur), iš jų 9 600 000 Lt (2 780 352,18 Eur) turėjo būti patenkinta 2015 m., o ilgalaikis turtas sudarė 10 147 242 Eur, trumpalaikis – 1 842 970 Eur, kas faktiškai patvirtina, kad skolų suma buvo lygi turimo turto vertei. Be to, įsiskolinimus kreditoriams patvirtina ir 2015-02-18 dienos buhalterinės apskaitos duomenys.

23. Atsakovės argumentai, grindžiami Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi, kuria buvo atsisakyta kelti bankroto bylą, atmestini, kadangi bylos išnagrinėjimui reikšmingi svarbūs faktai nustatomi remiantis įrodymų visuma, bet ne pavieniu įrodymu, o įrodymų visuma nagrinėjamoje byloje patvirtina UAB „Skirnuva“ nemokumo faktą ginčo sandorio sudarymo metu. Pažymėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis buvo panaikinta Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1716-390/2015, teismui sutikus su ieškovių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus ir uždarosios akcinės bendrovės „Luodė“ atskiraisiais skundais, todėl šioje nutartyje nustatyti faktai nelaikytini nustatytais (prejudiciniais) CPK 182 straipsnio 2 punkto prasme. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sandorių sudarymo metu ieškovės finansinė padėtis buvo sunki, t. y. ji akivaizdžiai buvo faktiškai nemoki, o iškeliant ieškovės bankroto bylą šios aplinkybės buvo tik teisiškai įvertintos ir kvalifikuotos.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo nustatymo

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad skolininko sudarytas sandoris gali pažeisti kreditoriaus teises, jei skolininkas, turėdamas kelis kreditorius ir būdamas nemokus, elgiasi nesąžiningai ir suteikia pirmenybę kitam bent vienam kreditoriui. Jeigu be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad sandorio sudarymo metu UAB „Skirnuva“ jau buvo nemoki ir turėjo daugiau kreditorių, tačiau reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, atlikus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, būtent atsakovei buvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu, nes atsiskaitymui panaudotos lėšos galėjo būti skirtos visų kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl tokiu būdu pažeisti kreditorių visumos interesai.

25. Atsakovės argumentai, kad ieškovė ir kitiems kreditoriams buvo išsiuntusi 2015 m. vasario 13 d. pasiūlymą Nr. 46, kuriuo jiems taip pat suteikė lygias galimybę įsigyti perleidžiamas reikalavimo teise, nepaneigia kreditorių teisių pažeidimo. Pirma, sandoris sudarytas teismui jau priėmus nutartį nutraukti restruktūrizavimo bylą, likus vos vienai dienai iki šios nutarties įsiteisėjimo (sandoris sudarytas 2015-02-18, nutartis įsiteisėjo 2015-02-19), todėl atsakovė, būdama apdairi ir sąžininga galėjo ir turėjo suprasti, kad nutraukus restruktūrizavimo bylą ir teismui nurodžius kreiptis dėl bankroto bylos faktiškai yra keliamas įmonės nemokumo klausimas ir šiuo laikotarpiu sudaryti sandoriai sandoriai gali būti ginčijami CK 6.66 straipsnio pagrindu. Antra, jei ir laikytis apeliantės pozicijos, kad restruktūrizuojamai įmonei formaliai turėjo būti taikomos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatos, tuomet atsiskaitant su kreditoriais privalėjo būti vadovaujamasi ĮRĮ 13 straipsnyje nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eile. Trečia, kaip jau nustatyta, didžioji kainos už perleidžiamas reikalavimo teises dalis pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį sumokama atliekant priešpriešinių tarpusavio reikalavimų įskaitymą ir ieškovė užuot visą sandorio kainą gavusi pinigais ir tokiu būdu padidinusi turimo turto vertę, įskaitymo būdu atsiskaitė tik su atsakove UAB „Žvelk plačiau“ jai suteikdama prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu.

26. Atsakovės veiksmų įsigyjant ieškovės reikalavimo teises, negalima pripažinti tinkamu kreditorės teisių, numatytų ĮRĮ 24 straipsnio 3 punkte, vykdymu, kaip apeliaciniame skunde teigia apeliantė. Šioje teisės normoje numatyta, kad kreditorius turi teisę pakeisti piniginę prievolę kita prievole – duoti sutikimą įmonei atsiskaityti įmonės turtu ir įmonės akcijomis. Šioje teisės normoje įtvirtintas tik tam tikras alternatyvus atsiskaitymo su kreditoriumi būdas, tačiau, kaip jau minėta, atsiskaitymas pagal ĮRĮ turi būti vykdomas ĮRĮ 13 straipsnyje numatyta tvarka, o jame atsakovei nenumatyta pirmenybės teisė.

Dėl šalių nesąžiningumo

27. Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą, konstatavo, padaręs išvadą, kad šalių nesąžiningumas preziumuotinas remiantis CK 6.67 straipsnio 4 punktu, nes buvo perleistas 42 774,78 Eur dydžio reikalavimas (kuris gerokai didesnis už įskaitytą priešpriešinį reikalavimą 53 000 Lt – 15 349,86 Eur sumai) už 330 Eur. Taip pat teismas pripažino, kad šalys būdamos tarpusavyje susijusios, nes UAB „Žvelk plačiau“ vadovas buvo ir UAB „Skirnuva“ akcininkas, sudarydamos tokį sandorį buvo nesąžiningos.

28. Apeliantės teigimu, šios teismo išvados yra nepagrįstos, nes S. P. turėjo mažiau kaip 10 procentų UAB „Skirnuva“ akcijų ir atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti apie UAB „Skirnuva“ nemokumą, nes 2014 m. gruodžio 4 d. nutartyje nemokumas nekonstatuotas, o S. P. negalėjo pasinaudoti akcininko teisėmis, nes jam tapus akcininku neįvyko nei vienas akcininkų susirinkimas. Be to, mano, kad sandorio kaina pagrįsta, kadangi UAB „Stateta“ byloje pagal taikos sutartį įsipareigojo sumokėti 10 000 Eur už ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-673-264/2016 atsiėmimą, tačiau ši byla sustabdyta, o ieškinys nepatenkintas ir nežinoma, ar iš viso jis bus patenkintas.

29. Actio Pauliana taikymo prasme ginčijamų sandorių šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015). Taikant šį institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris be kita ko, reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007).

30. Ieškovė neabejotinai žinojo apie savo nemokumą ginčijamo sandorio sudarymo metu, to neginčija ir apeliantė, apeliaciniame skunde tik tvirtina, kad būtent atsakovė buvusi sąžininga. Vertinant kitos sandorio šalies, šiuo atveju apeliantės sąžiningumą, teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko, kaip subjekto, nuolat sudarančio jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius, statusas sustiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010).

31. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė UAB „Žvelk plačiau“ ieškovės BUAB „Skirnuva“ restruktūrizavimo plane buvo patvirtinta tarp kitų kreditorių, todėl jai negalėjo būti nežinomos restruktūrizavimo proceso eigoje paaiškėjusios aplinkybės, susijusios su ieškovės nemokumu bei kitų kreditorių egzistavimu. Be to, apeliantė teismui skundė 2014 m. spalio 10 d. nutarimą, kuriuo BUAB „Skirnuva“ administracijos vadovas buvo įpareigotas kreiptis į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, todėl ginčo sandorį sudarydama po to, kai 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi buvo nutraukta ieškovės restruktūrizavimo byla, neabejotinai žinojo, kad ieškovė nevykdo ir yra nepajėgi toliau vykdyti restruktūrizavimo planą, jos finansinė padėtis itin sunki, jai gresia bankroto bylos iškėlimas.

32. Teismo byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovės vadovas kartu buvo ir ieškovės akcininkas, nors ir nesuteikia pagrindo, preziumuoti atsakovės nesąžiningumą pagal CK 6.67 straipsnio nuostatas, tačiau tam tikras įmonių sasajumas per susijusius asmenis gali būti pripažinta papildoma nesąžiningumą patvirtinančia aplinkybe.

33. Atsižvelgus į nustatytą atsakovės nesąžiningumo aspektą, t. y. kad atsakovė žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris gali pažeisti ir pažeidžia kitų kreditorių teises, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į priešpriešinių vienarūšių reikalavimų disproporciją, nors sutiktina, kad tikroji reikalavimo teisės perleidimo suma dar nėra paaiškėjusi ir nustatyta. Sandorio sudarymas teismui priėmus nutartį dėl restruktūrizavimo bylos nutraukimo, pieš pat jos įsiteisėjimą, pagal Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustačius, kad tuo pačiu metu tarp tų pačių šalių buvo sudaryti keli tokio pat pobūdžio sandoriai, įvertinus tam tikrą šalių sąsajumą, sandorio kainą pagal joje nurodytus absoliučius dydžius, leidžia šį faktą laikyti pagrindžiančiu šalių nesąžiningumą.

34. Atsakovės sąžiningumo nepatvirtina ir tai, kad ji sandorį sudarė remdamasi ieškovės pateiktu 2015 m. vasario 13 d. pasiūlymu, nes kaip nurodyta nutarties 21 punkte, tokio pasiūlymo priėmimas buvo nesąžiningas, nes jį priėmus pažeidžiamos kitų kreditorių teisės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo sandoriai sudaryti atsakovei elgiantis nesąžiningai.

Dėl priteisto žyminio mokesčio

35. Pirmosios instancijos teismas patenkinęs ieškinį iš atsakovės priteisė žyminį mokestį, paskaičiuotą nuo perleisto reikalavimo teisės vertės. Apeliantės nuomone, pats teismas ginčo sandorio vertę yra nurodęs tai 300 Eur (sumokėta suma), tai 15 679,86 Eur (atlikus priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą), todėl neaišku, kodėl žyminį mokestį nustatė pagal kitoje byloje pareikšto reikalavimo sumą.

36. Nurodyti apeliantės argumentai atmestini, kadangi žyminis mokestis turtiniuose ginčuose nustatomas nuo ieškinio sumos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o ieškinio suma bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Nagrinėjamu atveju taikius restituciją, būtent reikalavimo teisė yra grąžintinas turtas ir jos vertė nesant kitokių įrodymų nustatytina pagal reikalavimo teisės dydį. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė žyminio mokesčio dydį.

37. Kolegija taip pat nesutinka su atsakovės argumentais, kad remiantis šalių lygybės principu, teismas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus turėtų aiškinti taip, kad ir atsakovė bankrutuojančiai įmonei pareiškus ieškinį jai būtų pripažinta atleista nuo žyminio mokesčio. Tačiau nagrinėjamu atveju taikytinas CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas (kad nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, Taigi įstatymų leidėjas atsakovės atleidimą nuo žyminio mokesčio numato tik apeliacinėje ir kasacinėje instancijose. CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas (kad nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose, išskyrus šio Kodekso 80 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytus atvejus) šiuo atveju netaikytinas ir pagal savo pobūdį jokiu būdu nereiškia šalių lygybės pažeidimo, nes nurodytos žyminio mokesčio lengvatos taikomos būtent labiau pažeidžiamai šaliai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Nijolia IndreikienėVirginija LozoraitytėArūnas Rudzinskas