Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. A. ir V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo, kuriuo ieškovų V. A., V. A. ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Valdauta“ ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3478-262/2012 pagal ieškovų V. A., V. A. ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Valdauta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl įsiskolinimo mokėjimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia. Tretieji asmenys byloje bankrutavusi G. N. įmonė ir G. N..

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl įsiskolinimo mokėjimo sutarties pripažinimo negaliojančia dalyje dėl ieškovų V. A. prekybos įmonės ir V. A. stojimo laiduotojais už G. N. įmonės įsiskolinimą, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovų V. A. ir V. A. (apeliantų) skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Ieškovai po apeliacinio skundo pateikimo pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės yra aiškios, apeliantai pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių neginčija, iš esmės nesutariama dėl materialinės teisės normų aiškinimo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nagrinėjamu klausimu taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, jog abiejų šalių reikalavimai ir atsikirtimai grindžiami rašytiniais įrodymais, šalių pozicijos detaliai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys turėjo galimybę išsamiai išsakyti savo nuostatas pirmosios instancijos teismo posėdžių metu, todėl nėra pagrindo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.

Dėl sandorių, galimų sudaryti tik abiejų sutuoktinių (CK 3.92 straipsnio 4 dalis)

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2008 m. vasario 1 d. tarp atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ (sutarties sudarymo metu UAB „Hansa lizingas“) ir ieškovo UAB „Valdauta“ (sutarties sudarymo metu buvo V. A. prekybos įmonė) sudaryta faktoringo sutartis, pagal kurią pirkėjui trečiajam asmeniui G. N. įmonei suteiktas 200 000 Lt pirkėjo limitas ir nustatytas maksimalus apmokėjimo terminas 60 dienų (b. l. 10-11). 2008 m. vasario 1 d. atsakovas, trečiasis asmuo G. N. įmonė ir V. A. prekybos įmonė (ieškovas UAB „Valdauta“) pasirašė susitarimą - pranešimą dėl faktoringo sutarties vykdymo sąlygų (b. l. 13). Tą pačią dieną ieškovas V. A. ir atsakovas sudarė laidavimo sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo atsakyti visu savo turtu, jei V. A. prekybos įmonė (ieškovas UAB „Valdauta“) neįvykdys visos prievolės arba jos dalies, kilusios ar kilsiančios pagal faktoringo sutartį (b. l. 14). 2008 m. rugpjūčio 26 d. atsakovas priėmė sprendimą dėl limitų/apmokėjimo terminų nustatymo, kuriuo pakeistos faktoringo sutarties sąlygos, t. y. prailgintas maksimalus apmokėjimo terminas iki 90 dienų (b. l. 18). 2008 m. rugpjūčio 26 d. atsakovas, trečiasis asmuo G. N. įmonė ir ieškovas UAB „Valdauta“ (V. A. prekybos įmonė) pasirašė susitarimą - pranešimą dėl faktoringo sutarties vykdymo sąlygų, kuris keitė 2008 m. vasario 1 d. susitarimą - pranešimą (b. l. 16). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad UAB „Valdauta“ išrašė G. N. įmonei PVM sąskaitas – faktūras už bendrą 119 377,11 Lt sumą (b. l. 17-24). Atsakovas ieškovui UAB „Valdauta“ sumokėjo 100 988,95 Lt (b. l. 25). 2008 m. gruodžio 24 d. atsakovas, tretieji asmenys G. N. įmonė bei G. N., ieškovai UAB „Valdauta“ (buv. V. A. prekybos įmonė) ir V. A. sudarė įsiskolinimo mokėjimo sutartį (b. l. 26-29), kurioje ieškovai UAB „Valdauta“ , V. A. ir trečiasis asmuo G. N. nurodyti kaip laiduotojai, kurie kartu su trečiuoju asmeniu G. N. įmone įsipareigojo solidariai atsakyti visu savo turtu už įsipareigojimų atsakovui pagal sutartį vykdymą (sutarties 4.1. punktas).

Pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovai nurodė, jog ieškovas V. A. pasirašydamas įsiskolinimų mokėjimo sutartį kaip individualios įmonės savininkas ir kaip fizinis asmuo buvo santuokoje su ieškove V. A.. Šia sutartimi ieškovas be sutuoktinės sutikimo prisiėmęs įsipareigojimus, susijusius su ieškovės V. A. teisėmis į nekilnojamuosius daiktus, pažeidė CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimus, todėl CK 3.96 straipsnyje nurodytu pagrindu ieškovų V. A. ir UAB „Valdauta“ laidavimas už G. N. įmonės įsiskolinimą pripažintinas negaliojančiu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį sprendė, jog, sudarant ginčijamą sandorį, ieškovės V. A. dalyvavimas ar sutikimas nebuvo reikalingas. Teismas nurodė, jog ginčijamą sandorį ieškovas galėjo sudaryti vienas, o įstatyme yra įtvirtinta sutuoktinio sutikimo prezumpcija. Apeliantai, nesutikdami su tokiu teismo vertinimu, nurodė, jog sutuoktinės sutikimas buvo būtinas, kadangi ieškovas V. A. įsiskolinimo mokėjimo sutartimi įsipareigojo atsakyti pagal trečiojo asmens G. N. įmonės prievolę visu savo turtu. Apeliantų nuomone, sąvoka „visas turtas“ apima tiek kilnojamąjį, tiek ir nekilnojamąjį turtą. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo priimtas CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2010 m. gegužės 20 d. nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Iš apeliacinio skundo turinio nustatyta, kad apeliantai iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Byloje taip pat nėra ginčo, kad tarp šalių susiklostė laidavimo teisiniai santykiai. Pagal CK 6.76 straipsnyje įtvirtintą laidavimo sampratą laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai sutartimi įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Nagrinėjamu atveju, pagal įsiskolinimo mokėjimo sutarties 4.1. punktą laiduotojai (trečiasis asmuo G. N., ieškovai UAB „Valdauta“ ir V. A.) atsako kreditoriui (atsakovui) kartu su skolininku (trečiuoju asmeniu G. N. įmone) kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Apeliantai remiasi CK 3.92 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo, gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Kaip minėta, apeliantai tiek pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek apeliaciniame skunde laikėsi pozicijos, jog ginčijamoje sutartyje (4.1. punktas) nurodyta sąvoka „visas turtas“ apima ir nekilnojamąjį turtą. Todėl ieškovas, pasak apeliantų, laiduodamas visu savo turtu, suvaržė sutuoktinės subjektines teises į bendrą nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su paminėtu apeliacinio skundo argumentu. Kaip pažymėta, laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jei tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką nenurodydamas konkretaus turto, į kurį kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus. Taigi laidavimo sutartimi daiktas nėra suvaržomas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-396/2011). Galioja prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo. Būtent tokie atvejai yra nurodyti CK 3.92 straipsnio 4 dalyje, kas reiškia, jog šioje straipsnio dalyje nurodytais atvejais sandorius gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus, kai vienas sutuoktinis turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą sudaryti tokį sandorį. Tačiau šioje teisės normoje kalbama apie sandorius, susijusius su disponavimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu nekilnojamuoju daiktu ar daiktinėmis teisėmis į jį arba jų suvaržymu. Gi laidavimas yra šalutinė prievolė (CK 6.76 straipsnis), šia prievole užtikrinama pagrindinė prievolė, o tai reiškia, jog laidavimu nėra suvaržoma bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir disponavimas ja. Laiduojant laiduotojui nereikia įkeisti konkretaus kilnojamojo/nekilnojamojo turto, jis tiesiog, esant sutartyje nustatytai sąlygai (netinkamam skolininko prievolės vykdymui), įsipareigoja už skolininką vykdyti pagrindinę prievolę. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija išreiškia įsitikinimą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sandorio neprivalėjo sudaryti abu sutuoktiniai (ieškovai V. A. ir V. A.).

Dėl kito sutuoktinio sutikimo buvimo prezumpcijos (CK 3.92 straipsnio 3 dalis)

Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, taip pat nurodė, esą teismas netinkamai taikė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas, taikydamas minėtą prezumpciją vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2006, pateiktu šios prezumpcijos aiškinimu, tačiau, apeliantų vertinimu, Aukščiausiasis Teismas plenarinėje sesijoje priimtame 2010 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 3K-P-186/2010 šią prezumpciją aiškino kitaip. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu. Pažymėtina, kad apeliantų nurodytame 2010 m. gegužės 20 d. nutarime kasacinis teismas išaiškino, jog sistemiškai CK 3.92 straipsnio 3 dalis susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek ir kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su vienu iš sutuoktinių, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Kasacinis teismas pažymėjo, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y., kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2006, išaiškinta, jog, remiantis CK 3.92 straipsnio 3 dalimi galioja prezumpcija, kad sutuoktinis sudaro sandorius kito sutuoktinio sutikimu, išskyrus atvejus, kai sandoriui reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo. Kol ši prezumpcija nebus paneigta, vieno sutuoktinio iniciatyva įgyta prievolė bus laikoma bendra sutuoktinių prievole. Taigi asmuo, sudarantis sandorius su vienu iš sutuoktinių, gali netikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu, o tiesiog pripažinti, kad yra toks susitarimas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nurodytose bylose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus minėtos teisės normos taikymo išaiškinimus, sprendžia, jog abiejose bylose kasacinis teismas analogiškai aiškino CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų pastaba, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutarime pateiktą vertinimą, sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas ir turi būti nustatytas pagal CK 3.109 straipsnio nuostatas. Kartu apeliantai teisingai pastebėjo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartyje pateiktas priešingas sutuoktinių prievolių pobūdžio aiškinimas, t. y., jog šioje normoje kartu yra įvirtinta ir sutuoktinių prievolių bendrumo prezumpcija. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtame Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutarime yra padaryta aiški išvada, jog kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija ir prievolių pobūdžio nustatymas yra skirtingos teisinės kategorijos. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog ieškovų prievolės pagal įsiskolinimo mokėjimo sutartį pobūdžio nustatymas (ar šį prievolė yra asmeninė ieškovo V. A. prievolė, ar bendra V. A. ir V. A. prievolė) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl, kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčijamo sandorio sudarymui taikė kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytą aplinkybę, jog ieškovo V. A. sutuoktinė ieškovė V. A. ginčijamo sandorio sudarymo metu ėjo UAB „Valdauta“ (sandorio sudarymo metu - V. A. prekybos įmonės) buhalterės - kasininkės pareigas, todėl žinojo apie V. A. (kaip sutuoktinio ir įmonės savininko) prisiimtus įsipareigojimus, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovai nepaneigė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kito sutuoktinio sutikimo buvimo prezumpcijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog, sudarant ginčijamą sandorį sutuoktinės (ieškovės V. A.) sutikimas nebuvo reikalingas.

Iš ieškinio turinio nustatyta, jog jame nurodytais pagrindais ieškovai taip pat ginčija ir V. A. prekybos įmonės (dabar UAB „Valdauta“) laidavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, jeigu individualios įmonės finansinių ataskaitų rinkinio sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, jog esant tokiam teisiniam reglamentavimui V. A., veikdamas V. A. prekybos įmonės vardu, ginčijamą sandorį galėjo sudaryti vienas (be sutuoktinės dalyvavimo ar sutikimo).

Dėl atsakovo nesąžiningumo vertinimo

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovai neįrodė, kad atsakovas, sudarydamas ginčijamą sandorį, veikė nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovai V. A. ir UAB „Valdauta“ naujų įsipareigojimų neprisiėmė, kadangi ginčijamu sandoriu iš esmės buvo pratęstas jau egzistavusios prievolės vykdymas. Gi apeliantai aiškino, esą atsakovas nesąžiningai nuslėpė nuo ieškovų trečiojo asmens G. N. įmonės nepatikimo mokumo aplinkybę. Apeliantų teigimu, nors įstatymas nenumato kreditoriaus pareigos teikti informaciją apie asmenį, už kurį laiduojama, tačiau informacijos slėpimas nuo laiduotojo laikomas nesuderinamu su geros moralės nuostatomis. CK 3.96 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog sandoriai, sudaryti be kito sutuoktinio sutikimo ir vėliau jo nepatvirtinti, gali būti nuginčyti pagal sutikimo nedavusio sutuoktinio ieškinį, jeigu įrodoma, kad kita sandorio šalis buvo nesąžininga. Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodoma, jog sandoriai, kuriems pripažinti negaliojančiais sudaryti buvo būtinas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas arba kurie galėjo būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių, gali būti pripažinti negaliojančiais, nesvarbu, ar kita sandorio šalis yra sąžininga ar nesąžininga. Minėta, jog apeliantai įsiskolinimo mokėjimo sutartį dalyje dėl ieškovų laidavimo prašė pripažinti negaliojančia abiem išvardintais pagrindais. Teisėjų kolegijai nustačius, jog ginčijamo sandorio sudarymui nebuvo būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas, o apeliantai CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kito sutuoktinio sutikimo prezumpcijos nenuginčijo, taip pat nenustačius, jog ginčijamas sandoris galėjo būti sudarytas tik abiejų sutuoktinių, atsakovo nesąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį vertinimas laikytinas teisiškai nereikšmingu.

Dėl naujų reikalavimų, pareikštų apeliaciniame skunde

Apeliantai skunde taip pat nurodė, jog pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laidavimas pasibaigia, jei iš esmės pasikeičia prievolė. Pasak apeliantų, pateikus klaidingą informaciją ieškovams UAB „Valdauta“ ir V. A. apie faktinę skolininko finansinę padėtį, atsakovas yra atsakingas už esminį prievolės pasikeitimą. Apeliantų teigimu, esminis prievolės pasikeitimas pasireiškė tuo, kad laiduotojai neturės galimybių jų sumokėtas lėšas išieškoti iš skolininko. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliaciniame skunde negalima kelti naujų reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Pažymėtina, jog šiuo skundo argumentu apeliantai kelia naują (papildomą) reikalavimą – pripažinti laidavimo prievolę pasibaigusia. Teisėjų kolegija argumentų, susijusių su nauju reikalavimu, pateiktu pažeidžiant CPK 312 straipsnyje nurodytą draudimą, nevertina.

Esant išdėstytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutuoktinių sudarytų sandorių nuginčijimą (CK 3.96 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, todėl atmesdamas ieškovų V. A., UAB „Valdauta“ ir V. A. ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliantų skunde išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.