- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-10
- Bylos Nr.
- e2A-272-585/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Loreta Bujokaitė, Rosita Patackienė
- Ieškovas
- N. M.
- Atsakovas
- M. R.
- Kategorijos
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Rositos Patackienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, pradėtą pagal ieškovės N. M. ir atsakovo M. R. (M. R.) apeliacinius skundus, pareikštus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės N. M. ieškinį atsakovui M. R. dėl avanso priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 12 453,66 Eur avansą, 5 (penkių) procentų palūkanas už avansą nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. ir procesines 5 (penkių) procentų palūkanas. Ieškovė nurodo, kad šalys 2007 m. rugpjūčio 1 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią įsipareigojo iki 2007 m. gruodžio 1 d. sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas, sudarydamas preliminariąją sutartį, įsipareigojo pateikti visus pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti reikalingus dokumentus. Ieškovė, šalims sudarant preliminariąją sutartį, sumokėjo atsakovui 11 584,80 Eur (40 000 Lt) avansą. Šalys 2007 m. spalio 3 d. pasirašė dar vieną preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovui buvo sumokėtas papildomas 868,86 Eur (3 000 Lt) avansas reikiamiems dokumentams galutinai sutvarkyti. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis numatytu terminu nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės. Atsakovas neparengė reikiamų dokumentų pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, neatidalijo jam priklausančios žemės sklypo dalies iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovė, pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui, ne kartą ragino atsakovą geruoju grąžinti avansu sumokėtus pinigus. Atsakovas nepaisė ieškovės raginimų. Atsakovas prašo atmesti ieškinį. Atsikerta, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, nes ieškovė, kuri tuomet užsiėmė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla, ketino ne savo, o kito asmens – surasto pirkėjo – vardu sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovės iniciatyva buvo atliekami viso žemės sklypo kadastriniai matavimai, užsakytas ir parengtas naudojimosi žemės sklypu tvarkos planas. Ieškovė, šalims sudarant preliminariąją sutartį, žinojo, kad žemės sklypas priklauso keliems bendraturčiams.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 27 d. sprendimu patenkino ieškinį – priteisė ieškovei iš atsakovo 12 453,66 Eur avansą, 3 113,42 Eur palūkanas ir procesines 5 (penkių) procentų palūkanas. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog šalys 2007 m. rugpjūčio 1 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią įsipareigojo numatytu terminu sudaryti pagrindinę atsakovui priklausančios žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas įsipareigojo pateikti visus pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti reikalingus dokumentus. Ieškovė šia sutartimi sumokėjo atsakovui 11 584,80 Eur avansą. Pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis numatytu terminu nebuvo sudaryta. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo pozicija, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės kaltės, šiai praradus ekonominį interesą ir norėjus sudaryti sutartį ne savo vardu, prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms ir įrodymams. Atsakovas pripažino, kad ieškovė, norėdama pirkti žemės sklypą, konsultavo, kokie dokumentai yra būtini pagrindinei sutarčiai sudaryti ir kas galėtų parengti šiuos dokumentus. Visgi tik pats atsakovas galėjo atlikti atskirus veiksmus, pavyzdžiui, susitarti su kitais bendrasavininkais, ir sutvarkyti visus būtinus dokumentus. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodoma, kad nėra duomenų, ar atsakovas kreipėsi į kitus bendraturčius dėl žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Be to, nėra duomenų, jog atsakovas būtų suteikęs ieškovei įgaliojimus veikti jo, kaip žemės sklypo savininko, vardu. Vadinasi, pats atsakovas prisiėmė atsakomybę dėl dokumentų sutvarkymo. Ieškovė, atsakovui nustatytu terminu neparengus dokumentų, reikalingų pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti, turėjo pagrindą atsisakyti pirkti žemės sklypą. Teismo vertinimu, nėra pagrindo ieškovės kaltei dėl pagrindinės sutarties nesudarymo konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, patenkino ieškovės reikalavimą dėl avanso priteisimo. Teismo sprendimu, remiantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, patenkintas ir ieškovės reikalavimas dėl palūkanų už avansą priteisimo.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. sprendimą – atlikti atitinkamus šio sprendimo aprašomosios dalies pakeitimus. Pasak ieškovės, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netinkamai aprašė (neaprašė) / išdėstė (neišdėstė) atitinkamų liudytojų parodymus.Atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą. Atsakovas pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Atsakovo apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas neįvertino ginčui išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių: 1) preliminarioji sutartis buvo sudaryta ieškovės, į kurią atsakovas kreipėsi kaip į nekilnojamojo turto pardavimo specialistę, iniciatyva; 2) susiformavo atsakovo teisėti lūkesčiai, jog asmuo, kuris vadovauja nekilnojamojo turto pardavimo įmonei, turi pakankamą kvalifikaciją galimybėms sudaryti žemės sklypo dalies pardavimo sandorį ir dokumentų pakankamumui įvertinti bei, esant poreikiui, reikiamiems dokumentams paruošti; 3) atsakovas visiškai nemoka lietuvių kalbos, priimant skundžiamą sprendimą, neįvertintos atsakovo galimybės suvokti sudarytos sutarties sąlygas ir sukuriamas pasekmes. Šalių sudarytos sutartys pagal savo esmę nėra preliminariosios sutartys. Šalys sudarė sutartis, siekdamos įforminti žemės sklypo kainos dalies sumokėjimo faktą. Todėl sutartimis numatyto termino pasibaigimas nesukėlė ir negalėjo sukelti pasekmių, numatytų Civilinio kodekso 6.237 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nesikreipė į kitus bendraturčius dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, yra visiškai nemotyvuota. Šalys apskritai nesitarė, jog atsakovas atidalys žemės sklypo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Be to, atsakovas buvo žodžiu aptaręs sandorio sudarymo aplinkybes ir turėjo kitų bendraturčių sutikimą sandoriui sudaryti. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra duomenų, kurie patvirtintų faktą, kad atsakovas suteikė ieškovei įgaliojimus dokumentams tvarkyti, prieštarauja rašytiniam įrodymui, tai yra uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus matininkas“ 2015 m. lapkričio 23 d. pažymai, kuri patvirtina, jog būtent ieškovė 2006 metais kreipėsi į šią bendrovę, prašydama parengti žemės sklypo planą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog tik nuo atsakovo ir jo veiksmų priklausė dokumentų surinkimas ir paruošimas, visiškai neįvertino aplinkybių, kad atsakovas būtent dėl pagalbos tvarkant dokumentus ir kreipėsi į ieškovės atstovaujamą nekilnojamojo turto agentūrą ir ieškovė teikė atsakovui tokią pagalbą. Pirmosios instancijos teismas, nesant atsakovo kaltės dėl pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo, neturėjo pagrindo spręsti dėl palūkanų už naudojimąsi ieškovės pinigais priteisimo. Skundžiamu sprendimu visiškai nepasisakyta dėl aplinkybės, jog ieškovė iki pat 2015 metų nesikreipė į atsakovą dėl avanso grąžinimo, taip patvirtindama šalių santykių tęstinumą. Ieškovė prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Ieškovės atsiliepimas į apeliacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais: Preliminarioji sutartis aiškiai numato, kad atsakovas turėjo parengti dokumentus, būtinus sandoriui sudaryti. Todėl atsakovo lūkesčiai, jeigu tokie ir susiformavo, nėra teisėti (nutarties 10.1 punktas). Aplinkybė, jog atsakovas visiškai nemoka lietuvių kalbos, nebuvo nurodyta pirmosios instancijos teisme. Be to, liudytojas (atsakovo sūnus) patvirtino, kad jis kartu su atsakovu perskaitė sutarčių tekstus, iki buvo pasirašytos sutartys. Šalys, ką tinkamai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nepratęsė termino pagrindinei sutarčiai sudaryti. Vėlesni ieškovės veiksmai, susiję su pirkėjo paieška, rodo jos siekį atgauti avansu sumokėtus pinigus, o ne šalių susitarimą pratęsti sutarties sudarymo terminą. Atsakovo argumentas, jog jis buvo žodžiu susitaręs su kitais bendraturčiais dėl žemės sklypo dalies pardavimo ieškovei, prieštarauja liudytojų – bendraturčių – paaiškinimams. Dar daugiau, šis apeliacinio skundo argumentas prieštarauja paties atsakovo paaiškinimams, duotiems pirmosios instancijos teisme, jog jis nesikreipė į bendraturčius. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo nesudaryta dėl atsakovo kaltės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė turi teisę reikalauti ir gauti palūkanas už naudojimąsi jos pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nebent viešasis interesas reikalauja peržengti skundo ribas ir, neperžengus šių ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo apeliacinio skundo riboms peržengti. Be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Ieškovė, kaip ji nurodo, sutinka su bylos išsprendimo rezultatu, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išdėstytais teiginiais, kuriais aprašyti liudytojų parodymai. Ieškovė pagrįstai nurodo, jog apeliacijos objektu gali būti ne tik pats bylos išsprendimo rezultatas, kuris įforminamas teismo sprendimo rezoliucine dalimi, bet ir teismo išvados bei motyvai, jeigu jais šalims ar šaliai sukuriamos atitinkamos teisinės pasekmės, tai yra nustatomas, pakeičiamas ar nutraukiamas teisinis santykis, sukuriamos ar modifikuojamos materialinės teisės / pareigos. Galimybę apeliacine tvarka skųsti tokius pirmosios instancijos teismo išvadas ir motyvus pripažįsta ir kasacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003). Ieškovės nurodomų liudytojų parodymų, kuriais nėra grindžiamas šalių materialinio teisinio santykio kvalifikavimas ir pirmosios instancijos teismo išvados, kuriomis paremtas bylos išsprendimo rezultatas, aprašymas pats savaime nesukuria šalims teisinių pasekmių. Vadinasi, ieškovės skundas, kuriuo išimtinai apeliuojama į liudytojų parodymų išdėstymą ir aprašymą, negali būti apeliacinio apskundimo objektu (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnis, 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Todėl pirmosios instancijos teismas, kuris pagal pareigas sprendžia apeliacinio skundo priėmimo klausimą (Civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 1 dalis), turėjo atsisakyti priimti ieškovės apeliacinį skundą (Civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Visgi ieškovės apeliacinis skundas yra priimtas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, nutraukia apeliacinį procesą, pradėtą pagal ieškovės skundą (Civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalis). Ieškovei grąžinamas žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teisme pateikti įrodymai, be kita ko, patvirtinantys, jog šalys 2007 m. rugpjūčio 1 d. ir 2007 m. spalio 3 d. pasirašė dvi sutartis, pavadintas preliminariosiomis sutartimis. Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 1 dalis numato, jog preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagrindiniai preliminariosios sutarties bruožai yra šie: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012). Pirmoji (2007 m. rugpjūčio 1 d.) sutartis, be kita ko, numato, jog pardavėjas (apeliantas) siūlo pirkėjui (ieškovei) pirkti jam nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), dalį, kurios plotas – 0,1329 ha, už 26 934,66 Eur (93 000 Lt) (sutarties 1 punktas), o pirkėjas (ieškovė) priima pasiūlymą ir įsipareigoja iki 2007 m. spalio 1 d. sudaryti aukščiau nurodyto turto pirkimo-pardavimo sutartį (sutarties 2 punktas). Šios 2007 m. rugpjūčio 1 d. sutarties nuostatos atspindi šalių susitarimą dėl pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties ateityje sudarymo, sutartimi atskleisti būsimos pirkimo-pardavimo sutarties dalykas ir esminės sąlygos, kuriomis turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, numatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (sutarties 7 punktas nustato, jog pirkimo-pardavimo sutartis turi būti sudaryta (notariškai įforminta) iki 2007 m. gruodžio 1 d. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent ši sutarties nuostata ir atspindi tikrąją šalių valią dėl termino pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti), susitarimas yra įformintas raštu. Vadinasi, egzistuoja visi elementai, kurie yra būtini sutarčiai preliminariąja sutartimi pagal Civilinio kodekso 6.165 straipsnį kvalifikuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo apeliantas, pagrįstai konstatavo, jog šalys 2007 m. rugpjūčio 1 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Antrąja (2007 m. spalio 3 d.) sutartimi numatytos tos pačios esminės sąlygos, kuriomis 2007 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Šios sutartys skiriasi tik tiek, kiek antrąja (2007 m. spalio 3 d.) sutartimi numatytas didesnio avanso sumokėjimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, antroji sutartis, ką iš dalies pagrįstai nurodo ir apeliantas, būtent ir buvo pasirašyta, siekiant įforminti didesnio avanso sumokėjimo pagal preliminariąją sutartį faktą. Pats materialinis teisinis santykis, susiformavęs tarp bylos šalių pagal 2007 m. rugpjūčio 1 d. preliminariąją sutartį, nepakito, šalims pasirašius antrąją sutartį. Apeliantui pagal preliminariąją sutartį buvo perduotas 12 453,66 Eur (43 000 Lt) avansas. Šalys preliminariosios sutarties numatytu terminu nesudarė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties. Apeliantas preliminariąja sutartimi įsipareigojo pateikti visus dokumentus, reikalingus pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti (sutarties 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino, jog apeliantas neįvykdė šio preliminariąja sutartimi prisiimto įsipareigojimo ir todėl nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis. Preliminariąja sutartimi neatskleista, kokie dokumentai, žvelgiant iš apelianto perspektyvos, turėjo būti pateikti, siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Šalių paaiškinimai patvirtina, jog ieškovė parengė preliminariosios sutarties tekstą, vadinasi, pasiūlė ir atitinkamas sutarties sąlygas. Todėl aptariamas sutarties neaiškumas vertinamas ieškovės nenaudai (Civilinio kodekso 6.193 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog apeliantas neįvykdė preliminariosios sutarties 2 punktu prisiimtų įsipareigojimų, nors neišsiaiškino, kokius dokumentus šalys turėjo omenyje, numatydamos tokią apelianto pareigą. Skundžiamu sprendimu, motyvuojant teismo išvadą dėl reikalavimo grąžinti (priteisti) avansą pagrįstumo, nurodoma, jog nėra duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kreipėsi ar ne apeliantas į kitus bendraturčius dėl žemės sklypo dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Ieškovė, kuri rėmėsi šia aplinkybe, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį, sulygo, jog pirkimo-pardavimo sutarties dalyku bus naujai suformuotas žemės sklypas. Pačios preliminariosios sutarties tekstas nesudaro pagrindo tokiai išvadai daryti. Todėl apelianto kreipimosi į kitus bendraturčius dėl žemės sklypo dalies atidalijimo faktas, kitaip negu vertino pirmosios instancijos teismas, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl ieškovės reikalavimo grąžinti (priteisti) avansą pagrįstumo. Be to, ir avansu gautų pinigų panaudojimo aplinkybės, kuriomis pagrįsta pirmosios instancijos išvada dėl reikalavimo grąžinti (priteisti) avansą pagrįstumo, neturi teisinės reikšmės šiam reikalavimui išspręsti. Kaip nustatyta, šalys preliminariosios sutarties numatytu terminu nesudarė pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties. Pasibaigus terminui, pasibaigė ir šalių prievolė sudaryti pagrindinę sutartį (Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 5 dalis). Taip išnyko ir pagrindas, kuriuo buvo perduotas avansas. Todėl apeliantas, pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui, įgijo pareigą grąžinti ieškovei avansą (Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1-2 dalys). Nebent ieškovės veiksmai nulėmė pagrindinės sutarties nesudarymą ir taip apeliantas įgijo teisę į avansą baudos pavidalu (2007 m. rugpjūčio 1 d. sutarties 6 punktas, Civilinio kodekso 6.165 straipsnio 4 dalis)). Apeliantas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovės veiksmai nulėmė pirkimo-pardavimo sutarties numatytu terminu nesudarymą. Kitaip tariant, kad ieškovė vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, ar neįvykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, dėl ko sutartį sudaryti nebuvo realios galimybės. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai (nors ir netinkamais motyvais) tenkino ieškovės reikalavimą dėl avanso priteisimo. Ieškiniu pareikštas reikalavimas ir dėl palūkanų už avansą priteisimo. Pirmosios instancijos teismas patenkino šį ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą, skundžiamu sprendimu nurodydamas, jog teisinis reikalavimo pagrindas – Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnio 1 dalis. Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalis, be kita ko, numato, jog už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Apeliantas nurodo, jog ieškovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ji reikalavo grąžinti avansą. Tačiau, kaip numato Civilinio kodekso 6.240 straipsnio 1 dalis, išvestinės pareigos (mokėti palūkanas) atsiradimas ir vykdymas nėra siejamas su pareikalavimu vykdyti pagrindinę pareigą (grąžinti avansą). Ieškovė reikalauja palūkanų už paskutiniuosius penkerius metus iki kreipimosi į teismą dienos (laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.). Nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti, iki 2010 m. rugsėjo 1 d. praėjo beveik 3 (trejų) metų laiko tarpas. Apeliantas 2010 m. rugsėjo 1 d. žinojo arba turėjo žinoti, jog ne(be)turi pagrindo ieškovės sumokėtam avansui valdyti. Vadinasi, ieškovė turi teisę gauti reikalaujamas palūkanas. Todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai kvalifikavo teisinį reikalavimo pagrindą, pagrįstai tenkino ieškovės materialinį subjektinį reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.Apeliantas nurodo, jog jis visiškai nemoka lietuvių kalbos, todėl turėjo ribotas galimybes suvokti sudarytos sutarties sąlygas ir sukuriamas pasekmes (nutarties 10.1 punktas). Tačiau ši aplinkybė nebuvo nurodyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl šios apelianto nurodomos aplinkybės (Civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 2 dalis). Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti. Todėl apeliacinės instancijos teismas jais nepasisako. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi atidėjo apeliantui 250 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą. Apeliacinis skundas yra atmestas. Todėl valstybei iš apelianto priteisiamas 250 Eur žyminis mokestis. Ieškovė prašo priteisti 200 Eur išlaidų už advokatės pagalbą rengiant apeliacinį skundą atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas nutraukė procesą pagal ieškovės apeliacinį skundą (nutarties 14 punktas). Todėl ieškovė neturi teisės gauti išlaidų už apeliacinio skundo parengimą atlyginimo. Be to, ieškovė prašo priteisti 100 Eur išlaidų už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą atlyginimą. Atsakovo apeliacinis skundas yra atmestas. Todėl ieškovei iš atsakovo priteisiamas 100 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą atlyginimas. Atsakovas, savo ruožtu, neturi teisės gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 27 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti N. M. iš M. R. (M. R.) 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Nutraukti procesą pagal N. M. apeliacinį skundą.
Grąžinti N. M. 31 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
Priteisti valstybei iš M. R. 250 Eur žyminį mokestį.