Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos Valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui.

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. O. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ir sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Vertinant baldų buvimą kamerose, iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2017-09-06 pažymos „Apie gyvenamose kamerose esančių baldų užimtą plotą“ matyti, jog baldų pertekliaus kamerose nėra. Duomenų apie spintelių buvimą nėra, įrengtos pastatomos lentynos. Tai patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos. Taip pat fotonuotraukos patvirtina, jog sanitariniai mazgai atitverti. Vertinant sanitarinių mazgų įrengimą, nustatyta, jog tualetai nuo kameros atskirti mūrine ar OSB sienele, sienelės aukštis nuo 1,82 m (kameroje Nr. 92 ) iki 2,30 m (kameroje Nr. 103 ). Įėjimai į sanitarinius mazgus atskirti durimis ar nepermatoma užuolaida, tai patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos. Juose įrengti tupimi ar sėdimi unitazai. Galimybės stebėti asmenį, esantį sanitariniame mazge, iš išorės ar per stebėjimo langelį, nėra.

Iš teismui pateiktų pažymų dėl atliktų remonto darbų kamerose matyti, kad 2019 m. vasario mėn. kameroje Nr. 98 sumontuota WC pertvara, perglaistytos ir perdažytos lubos, sienos, sutvarkytas apšvietimas, perdažytos grotos, stalas, kėdės, kamerose Nr. 24,103 tų pačių metų lapkričio mėn. sutvarkyta elektros instaliacija, 2020 m. kovo 26 d. kameroje Nr. 92 atliktas pilnas lubų, sienų, pertvaros, remontas, dalinis grindų remontas, bei elektros instaliacijos, vandentiekio, baldų remontas, 2020 m. rugpjūčio 03 d. kameroje Nr. 10 atliktas pilnas lubų, sienų, pertvaros, remontas, dalinis grindų remontas, bei elektros instaliacijos, vandentiekio, baldų remontas, bei 2021-09-20 kameroje Nr. 103 buvo atliekamas lubų ir sienų apdailos defektų šalinimas, glaistant ir tinkuojant, 2021-09-29 kameroje Nr. 92 buvo atliekamas lubų ir sienų apdailos defektų šalinimas, glaistant ir tinkuojant, 2021-10-27 kameroje Nr. 98 buvo atliekamas lubų ir sienų apdailos defektų šalinimas, glaistant ir tinkuojant. Į nurodytas kameras pareiškėjas buvo įkeltas po atliktų remonto darbų, kameroje Nr. 98, viso 288 dienas, pareiškėjas buvo iki pašalinant sienų ir lubų defektus.

Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Šiaulių departamentas 2021-08-16, 2022-03-24 Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojų pranešimo (skundo) patikrinimo metu, tikrinant maisto saugos, kokybės, higienos laikymo sąlygų kontrolę Šiaulių tardymo izoliatoriuje, pažeidimų nenustatė, išskyrus kosmetinio remonto reikalingumą maisto skirstymo patalpoje. Maitinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje tik organizuojamas, pačias maitinimo paslaugas teikia UAB „Brunera“.

Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo netinkamos sąlygos gyvenamosiose kamerose. Iš pateiktos byloje medžiagos matyti, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuris nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, pažeistas nebuvo, viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2020-11-09 iki 2022-06-16 metu (viso 584 dienas) pareiškėjui teko didesnis, nei šis įsakymas numato, kameros plotas, tad argumentas dėl kamerų perpildymo atmestinas.

Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai, tiek išorėje, tiek viduje, dėl šio pastato statuso yra negalimi. Ventiliacija užtikrinama per langą ar esamas ventiliacines angas, natūralaus apšvietimo galimas trūkumas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Lietuvos higienos norma HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja viršutinės šviesos stiprumo ribos, o tik numato, jog apšvietimas negali būti per mažas. Pareiškėjo pateikti argumentai dėl kamerų atitikimo higienos normoms yra visiškai abstraktūs, nekonkretizuoti, atsakovas neturi pareigos kiekvieną dieną fiksuoti duomenis apie higienos sąlygas kamerose, jokių skundų nei Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai, nei Nacionalinio visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl sąlygų kamerose pateikta nebuvo, išskyrus dėl kameros Nr. 10, 92, kur buvo atlikti patikrinimai, pažeidimų nenustatyta. Pažymėtina, jog į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog kameros yra tvarkingos. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 98, kurioje teko atlikti lubų ir sienų kosmetinius remontus, tad jo nurodytas teiginys, jog byrėjo tinkas, laikytinas įrodytu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas, kaip jis pats nurodo, du kartus kreipėsi į administraciją dėl sąlygų kameroje, vieną kartą dėl lango, pažeidimas buvo pašalintas, antrą kartą dėl stalo perkėlimo.

Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose turi būti įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, kurie numato, jog tualetas turi būti atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Pareiškėjas nurodo, jog sanitariniai mazgai pilnai atitverti nebuvo. Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. Mazgų zonų kamerose lentelėje užfiksuota, kad kamerose sanitarinio mazgo sienelė buvo 1,82 – 2,30 m aukščio, įrengtos durys arba įėjimas uždengtas stora užuolaida, prie sanitarinio mazgo gultų nėra, tai patvirtina ir pridedamos fotonuotraukos, tokiu būdu yra paneigiama pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog sanitariniai mazgai netinkamai atitverti, tad privatumo pažeidimo dėl sienelės aukščio nenustatyta. Vertinant blogo kvapo buvimą kameroje, pastebėtina, jog toks kvapas kameroje galėjo būti, dėl atviro iš viršaus sanitarinio mazgo, tačiau teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos norma HN 134:2015 17 p.), tad neteisėti atsakovo veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo, neatitveriant jo iki viršaus, nustatyti nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020), tad argumentas dėl blogo kvapo kameroje yra atmestinas. Pažymėtina, jog viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu skundų dėl blogo kvapo kameroje pateikta nebuvo.

Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu galiojo Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje reikalavimų įrengti sėdimą unitazą sanitariniame mazge nėra. Duomenų, jog pareiškėjas dėl savo sveikatos būsenos negalėtų naudotis tupimu unitazu, byloje nėra.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog šios sistemos darbai yra susiję su pastato rekonstrukcija, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikvieti pareigūnus yra deklaratyvūs, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo inventoriumi normos, kuriose, be kita ko, nustatyta, jog kiekvienam asmeniui turi būti įrengta spintelė, tačiau džiovyklų įrengimas kamerose nenumatytas. Atsakovas pripažįsta, jog tokių spintelių įrengta nebuvo, buvo įrengtos papildomos lentynos, tai patvirtina ir pateiktos nuotraukos, tačiau teismas konstatuoja, jog dėl tokio aukščiau nurodyto teisės akto pažeidimo, kai negalima naudotis individualia spintele, pareiškėjas galėjo turėti papildomų nepatogumų, o bet kokios abejonės yra traktuotinos pareiškėjo naudai.

Pažymėtina, jog pasivaikščiojimai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis numato, jog suimtieji turi teisę ne mažiau kaip 1 valandą praleisti gryname ore. Ši teisė Šiaulių tardymo direktoriaus įsakymais buvo užtikrinta, pareiškėjas pripažįsta, jog ji buvo vykdoma.

Pareiškėjas nenurodo, kad jis nebuvo aprūpinamas tinkamu kiekiu minkšto inventoriaus, tik nurodo, kad jis buvo netinkamos kokybės, tačiau jis pats jokių skundų ar prašymų dėl išduodamo inventoriaus pareiškęs nėra, tad šis argumentas yra atmestinas.

Taip pat atmestinas argumentas dėl maisto kokybės. Maistas pačiame tardymo izoliatoriuje nėra gaminamas, atlikti patikrinimai nekokybiško maisto nenustatė, skundų pareiškėjas pateikęs nėra.

Vertinant užimtumo organizavimą, teismui pateikti įrodymai, kad užimtumo programos organizuojamos yra. Pareiškėjas turėjo galimybę naudotis biblioteka, susitikti su šventiku, dalyvauti paskaitose ir renginiuose, buvo išvedama sportuoti ir treniruotis. Pareiškėjas nurodo, kad sutinkamai su Bausmių vykdymo kodekso 127 str., jam nebuvo užtikrinta 8 val. per parą užimtumas. Pažymėtina, jog šis straipsnis nurodo, kad organizuodama nuteistųjų užimtumą, pataisos įstaigos administracija privalo siekti, kad kiekvienas nuteistasis, išskyrus šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą atliekančius nuteistuosius, ne mažiau kaip aštuonias valandas per parą užsiimtų šio Kodekso 126 straipsnio 2 dalyje nurodytų formų veikla. Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad iki 2022-05-06 pareiškėjas buvo suimtojo statuse, tad jam galiojo Suėmimo vykdymo įstatymo normos, kur 40 str. 1 d. numato, kad tardymo izoliatoriaus administracija, organizuodama suimtųjų užimtumą, privalo kiekvienam suimtajam pasiūlyti įvairios prasmingos veiklos, kad bendras suimtojo už kameros ribų praleidžiamas laikas būtų ne trumpesnis kaip keturios valandos per parą, tačiau šios teisės normos, nors ir yra šiuo metu nurodomos kodekse ar įstatyme, įsigaliojo tik nuo 2022-01-01. Tokiu būdu, iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas siekia nurodytų tikslų dėl asmenų užimtumo, jiems yra siūloma pakankamai daug užsiėmimų, tačiau jų pasirinkimas yra pačių asmenų reikalas.

Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo normos, kur 40 str. 4 d. numato , kad jei yra galimybė, suimtieji gali jų rašytiniu prašymu užsiimti darbine veikla. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs byloje rašytinius prašymus dėl darbo, nėra. Pats pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi žodžiu, buvo pateiktas atsakymas, kad galimybės užsiimti darbine veikla nėra, tad argumentai dėl užimtumo trūkumo ir darbinės veiklos nebuvimo atmestini.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar dirbtinai blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose normų reikalavimų (spintelių trūkumas kamerose, galimai prastos higienos sąlygos dėl byrančio tinko), taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai), įvertinus ir tai, jog ilgalaikio pažeidimų poveikio nenustatyta, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017, 2020 m. gegužės 27 d. nutartį Nr.-996-1062/2020 ), teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisė aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Atmetus prašymą priteisti neturtinę žalą pinigais, pareiškėjo atstovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybei, kurios turėtų būti priteistos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo R. O. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. O. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Atmesti prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per sprendimą priėmusius teismo rūmus.