- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-332-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00142-2009-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Tatjana Žukauskienė, Algirdas Auruškevičius
- Ieškovas
- R. B.
- Atsakovas
- B. V.
- Trečiasis asmuo
- R. V., B. M., A. B., I. M., J. M., L. Š., A. Š., atstovaujamu L. Š.
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus, Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. B. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovei B. V. su trečiaisiais asmenimis R. V., B. M., A. B., I. M., J. M., L. Š., A. Š., atstovaujamu L. Š., D. Š., B. V., J. B., V. S. dėl įpareigojimo pašalinti kliūtis, trukdančias naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu bei nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. B. ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę B. V. pašalinti žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatytą užtvarą per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; įpareigoti atsakovę B. V. pašalinti žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai pastatytą garažą per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti nuostolius.
Reikalavimą grindė tuo, kad ieškovei R. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 701/10468 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurį ji bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo su atsakove ir kitais bendraturčiais. Ieškovė negali laisvai valdyti ir naudoti jai priklausančią žemės sklypo dalį, šios jos teisės apribotos dėl atsakovės B. V. pastatytų užtvarų. Atsakovės įkaltais keturiais metaliniais vamzdžiais užtverta pravažiuojamoji kelio dalis, dėl to ieškovė negali nevaržomai patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį. Pažeidimas atsirado 2007 m., jis užfiksuotas antstolės N. V. 2007-10-01 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Atsakovė, statydama užtvarą, su kitais bendraturčiais nesitarė, užtvarą pastatė savavališkai, tuo pažeisdama kitų bendraturčių, ir ieškovės, teises. Atsakovė minėtame žemės sklype prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena ji ir ieškovė, pastačiusi priestatą - garažą, kurį naudoja savo reikmėms bei kurio statybai nėra gavusi nei žemės sklypo, nei namo bendraturčių sutikimo. Pažeidimo faktas patvirtinamas antstolės N. V. 2009-07-20 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodytais duomenimis. Tarp bendraturčių nebuvo susitarta dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, todėl atsakovės padaryta užtvara ir pastatytas garažas trukdo ieškovei naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Atsakovė pateikė pažymą apie statinio statybą, tačiau jos galiojimas pasibaigęs 2009-12-20. Garažas nebuvo įregistruotas nei 2007 m., nei 2009 m., jis pastatytas neteisėtai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Švenčionių rajono apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad ieškovė R. B. ir atsakovė B. V. žemės sklypo dalis įsigijo vykdant žemės reformą. Žemės reformos metu, valstybei priklausiusią žemę perleidžiant nuosavybės teise gyvenamųjų patalpų, šiuo atveju, butų bendraturčiams, Žemės reformos įstatymas suteikė teisę išsipirkti naudojamus valstybinės žemės sklypus. Pagal tuo metu galiojusios minėto įstatymo redakcijos 8 str. 6 d. ne žemės ūkio veiklai kaimo vietovėje žemė turėjo būti parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Šalims žemės sklypo dalys parduotos vadovaujantis 1993-09-03 žemės sklypo ribų plane nustatytomis dalimis. Sutinkamai su žemės sklypo plano paruošimo metu galiojusiu Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6.1.1.2 p., parduodant bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypus, bendrasavininkiams priklausančių žemės sklypų dalys nustatomos jų tarpusavio susitarimu ir įrašomos žemės pirkimo-pardavimo sutartyje nurodant jų dydį ir vertę. Parduodant atsakovei žemės sklypo dalį galiojo 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka, kurios 7.1.1.2 p. taip pat nustatė, kad bendrasavininkiams priklausančių žemės sklypų dalys nustatomos jų tarpusavio susitarimu. Anot teismo, minėtais nutarimais patvirtinta tvarka nustatė, kad, parduodant valstybinės žemės sklypą, žemės sklypo naudotojai turi susitarti dėl kiekvieno jų perkamų žemės sklypo dalių. 1995-07-17 nutarimu Nr. 987 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklių, galiojusių parduodant žemės sklypą atsakovei B. V., 2 p. išvardijama, kokie dokumentai, asmeniui perkant jo naudojamą žemės sklypą, turi būti pateikti kompetentingai institucijai – be kitų dokumentų, asmuo turi pateikti rašytinį susitarimą, jeigu naudojamą žemės sklypą nori pirkti keli asmenys. Tokį dokumentą asmuo, sutinkamai su minėtų taisyklių 12 p., turi pateikti ir pasirašydamas žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį. Iš šalių paaiškinimų, byloje esančio žemės sklypo ribų plano teismas nustatė, kad šalys, kaip ir kiti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojai, norėdami įsigyti žemės sklypo dalį, pagal tuo metu galiojusią tvarką susitarė dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos – plane parašais patvirtino, kad sutinka su savo ir kitų butų bendrasavininkių naudojamos žemės sklypo dalies ribomis. Būtent šiuo susitarimu nustatytos naudojamos žemės sklypo dalys buvo parduotos ne tik atsakovei, bet ir ieškovei. Ieškovė R. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypo dalį galiojant Vyriausybės 1999-03-09 nutarimui Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“. Ieškovei R. B. 2008-06-05 pirkimo pardavimo sutartimi parduota 0,0701 ha ploto žemės sklypo dalis bendrame 1,0468 ha plote, esančiame (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad parduota žemės sklypo dalis atitinka 1993-09-03 žemės sklypo ribų plane nurodytą ieškovės naudojamą plotą, dėl kurio naudojimo ir ribų susitarė žemės sklypo naudotojai.
Vertindamas 1993-09-03 žemės sklypo ribų plane žemės sklypo naudotojų susitarimą dėl naudojamų žemės sklypo dalių, teismas atsižvelgė į tai, kad 1993 m. galioję įstatymai ir poįstatyminiai aktai nereglamentavo tokių susitarimų sudarymo, galiojimo ir pasibaigimo ir todėl jų vertinimui taikytini bendrieji civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai. Anot teismo, minėtas susitarimas vertintinas kaip sandoris, nors įstatymų ir nenumatytas, bet jiems neprieštaraujantis (CK 1.136 str.), todėl iš šio sandorio atsiranda civilinės teisės ir pareigos. Butų, esančių gyvenamuosiuose namuose Nr. 20 ir Nr. 22, bendraturčiai ir žemės sklypo naudotojai, parašais patvirtinę sutikimą su kiekvieno iš jų naudojama žemės sklypo dalimi, išreiškė savo valią dėl kiekvieno iš jų naudojamos ir iš valstybės perkamos žemės sklypo dalies, susitarė dėl šių dalių ribų, taip pat dėl bendro naudojimo žemės sklypo dalies ribų, kurios pateiktame plane pažymėtos koordinatėmis, todėl teismas vertino, kad minėtu susitarimu tarp žemės sklypo bendraturčių nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Susitarimas pagal galiojančią tvarką buvo pateiktas žemėtvarkos tarnybai, tai patvirtinama įstaigos antspaudu ir tarnybos darbuotojo parašu. Byloje negauta duomenų, kad bendraturčių 1993-09-03 susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypu būtų pakeistas. Iš atsakovės pateiktų 2002 m. ir 2003 m. žemės mokesčio deklaracijų teismas sprendė, kad atsakovė moka mokesčius už žemės sklypo ribų plane nurodytą faktiškai naudojamą žemės plotą. Atsižvelgdamas į šalių naudojamas žemės sklypo dalis teismas nustatė, kad antstolės N. V. 2007-10-01 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 0073/07/04 užfiksuotas pravažiavimo kelio iš kiemo pusės ties gyvenamojo namo viduriu užtvaras yra ne ieškovės naudojamoje ir ne bendro naudojimo sklypo dalyje, bet atsakovės B. V. naudojamoje žemės sklypo dalyje. Iš Nekilnojamojo turto registro išraše – pažymėjime esančių duomenų, žemės sklypo ribų plano, atsakovės atstovo paaiškinimų teismas nustatė, kad kelio per bendro naudojimo ir bendraturčių naudojamas žemės sklypo dalis nėra, iš ieškovės pateikto plano matyti, kad ji bendro naudojimo kiemu gali laisvai privažiuoti iki jos naudojamos žemės sklypo dalies. Teismas pabrėžė, jog atsakovė pateikė antstolės A. M. 2009-10-03 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iš kurio matyti, kad užtvaro nėra - likęs vienas įkastas metalinis vamzdis, šią aplinkybę patvirtino ir ieškovės atstovas, tačiau nurodė, kad likusi kliūtis trukdo ieškovei naudotis bendrąją daline nuosavybe. Teismas konstatavo, jog ieškovė nepagrindė, kuo šiuo atveju pasireiškia trukdymas naudotis bendrąja daline nuosavybe, nustatyta, kad ieškovė gali laisvai patekti į jos naudojamą žemės sklypo dalį ir netrukdomai ja naudotis. Teismas taipogi nenustatė, kad 2009-10-03 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas įkastas metalinis vamzdis trukdo ieškovei naudotis bendrąją daline nuosavybe.
Teismas sprendė, kad ieškovė, reikalaudama nugriauti garažą kaip kliūtį, trukdančią jai naudotis bendrąją daline nuosavybe, neįrodė savo teisių pažeidimo dėl atsakovės pristatyto statinio. Ieškovė savo teisių pažeidimą grindė tuo, kad garažas pastatytas neteisėtai, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Teismas nustatė, kad atsakovė garažo statybą vykdo turėdama leidimą, laikydamasi projektinių sprendimų, neperžengdama naudojamos žemės sklypo dalies ribų, nebaigtas rekonstruoti butas, kurį rekonstruojant pristatytas garažas, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teismas konstatavo, kad ieškovė į registrą įrašytų duomenų neginčija, todėl laikė, kad garažas, kaip buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalis, statomas teisėtai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė R. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą dalyje, kuria atsisakyta patenkinti ieškinį įpareigojant atsakovę pašalinti savavališkai pastatytą užtvarą bei atlyginti ieškovės nuostolius, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį šioje dalyje tenkinti; priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. 1993 m. rugsėjo 3 d. žemės sklypo plano, kuriuo tariamai buvo nustatyta vėliau sklypo bendraturčiais tapusių asmenų naudojimosi žemės sklypu tvarka, sudarymo metu galiojo 1964 m. CK. Pagal 1964 m. CK 122 str. dėl naudojimosi bendros dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu susitaria minėtą turtą valdantys savininkai. Žemės sklypo plano sudarymo dieną, žemės sklypas nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai. Priešingai nei teigia teismas 1993 m. rugsėjo 3 d. planu nei ieškovė, nei atsakovė, nei kiti sklypo plane išvardinti asmenys dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, kuri tariamai laikytina šiuo metu tarp bendraturčių galiojančia nustatyta naudojimosi tvarka, susitarti negalėjo, kadangi minėti laikotarpiu nebuvo žemės sklypo savininkais.
2. Bendrasavininkiams priklausančios sklypo dalys, remiantis Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka, turėjo būti ne tik nustatytos bendraturčiais pretenduojančių tapti asmenų sutarimu, bet ir patvirtintos notariškai. Nors asmenys dėl valdytinų valstybinės žemės dalių susitarė (pasirašydami plane), tačiau minėtas susitarimas notariškai įformintas nebuvo, tuo pažeidžiant valstybinės žemės pardavimą reglamentavusias teisės akto nuostatas. Todėl kaip nepagrįsta vertintina teismo pozicija esą atsakovei 1998 m. birželio 26 d., įsigyjant valstybinės žemės sklypo dalį, minėto turto atžvilgiu buvo nustatyta naudojimosi turtu tvarka.
3. Užtvaros pastatymo vieta teismui pateiktame žemės sklypo plane nėra pažymėta, taip pat nenurodyta ir į bylą pateiktuose antstolių konstatuotų faktinių aplinkybių protokoluose, todėl iš byloje esančių duomenų padaryti objektyvią išvadą, kad užtvara yra pastatyta 1993 m. rugsėjo 3 d. planu būtent ieškovei priskirtoje, o ne kitoje sklypo dalyje, nėra galimybės. To pasekoje buvo padaryta nepagrįsta išvada, jog atsakovės nederinta su bendraturčiais pastatyta užtvara netrukdo ieškovei naudotis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomu turtu.
Atsiliepimas
Atsakovė B. V. ir tretysis asmuo R. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. 1993 m. rugsėjo 3 d. žemės sklypo ribų plano paruošimo metu galiojo Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka. Šioje tvarkoje nustatytų reikalavimų buvo laikomasi ir prieš įsigyjant žemę bendrosios dalinės nuosavybės teise, visų bendraturčių sutarimu buvo nustatytos ir dalys bei jų ribos. Bendraturčių sutarimu buvo susitarta, kaip bus naudojamasi kiekvienam bendraturčiui priklausančia dalimi, kaip kiekvienas bendraturtis pateks į jam priklausančią dalį, kokiomis žemės sklypo dalimis bus naudojamasi bendrai. Kaip matyti iš plano žemės sklypo dalys buvo suformuotos taip, kad apeliantei paliktas įvažiavimas ir priėjimas prie jos turimo nekilnojamojo daikto bei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančios sklypo dalies, pasinaudojant bendro naudojimo plotu.
2. Apeliantės argumentai, jog bendrasavininkiams priklausančios žemės sklypo dalys turėjo būti nustatytos bendru susitarimu, patvirtintu notariškai, yra nepagrįsti, kadangi kada buvo susitarta dėl kiekvienam bendraturčiui priklausančių dalių dydžio, ribų, bendro naudojimo žemės dalių ir sudarytas sklypo planas, galiojo Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 patvirtinta tvarka, o ne Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtina Valstybės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka. Pagal galiojusį CK žemės sklypo planą užteko suderinti su Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmone. Atsakovei, įsigyjant žemės sklypo dalies plotą, nebuvo susitariamo dėl naujų dalių ribų, jų dydžių, bet atsakovės sudarė sandorį su valstybe dėl jau nustatytos žemės sklypo dalies ploto įsigijimo.
3. Apeliantė 2008 m. birželio 5 d. sandoriu iš valstybės įsigijo žemės sklypo plane pažymėtą sklypo dalies plotą, kurio ribos ir plotas yra tokie, kokie nurodyti plane. Vadovaujantis apeliantės argumentais, reikštų, kad apeliantė negalėjo įsigyti žemės sklypo dalies plotą, jeigu žemės sklypo planas neatitiko reikalavimų, nustatytų tuo metu galiojusiais teisės aktais.
4. Apeliantė kelia reikalavimą pašalinti kliūtis, kurios trukdo naudotis bendrosios dalinės nuosavybės dalimi, bet nenurodo kokiu būdu trukdo, kaip bus naudojamasi atsakovei priklausančia dalimi, t. y. teismo prašoma įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus, nemotyvuojant, kodėl ir kam jie turi būti atlikti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra; pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Apeliantė skundžia teismo sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas dėl įpareigojimo pašalinti užtvarą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Apeliantės ieškinys buvo pareikštas CK 4.75 str. 1 d. numatytais pagrindais – apeliantė įrodinėjo, kad atsakovė savavališkai, nesusitarusi su ja, kaip su žemės sklypo bendraturte, užtvėrė pravažiuojamąją bendro žemės sklypo dalį, dėl ko apeliantė negali nevaržomai patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį.
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmenys, kurie šiuo metu yra paminėto žemės sklypo bendraturčiai, dar 1993-09-03 pasirašydami ant geodezinio žemės sklypo plano, susitarė dėl sklypo naudojimosi tvarkos. Apeliantės manymu, dabartiniai žemės sklypo bendraturčiai negalėjo susitarti dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nes 1993-09-03 plano sudarymo metu galiojo 1964 m. CK 122 str., dėl naudojimosi bendros dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu susitaria minėtą turtą valdantys savininkai, tačiau žemė tuo metu priklausė valstybei, t. y. dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nėra susitarta. Šis apeliantės argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino namo butų savininkų pasirašytą 1993-09-03 planą kaip susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, kaip sandorį, neprieštaraujantį tuo metu galiojančio Civilinio kodekso teisės normoms; gyvenamojo namo bendraturčiai galėjo susitarti dėl nuomojamo gyvenamajam namui priskirto žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Teismas taip pat nustatė, kad butų savininkų susitarimas buvo sudarytas žemės sklypo dalių privatizavimo tikslais: Žemės reformos įstatymas suteikė teisę išsipirkti naudojamus valstybinės žemės sklypus. Šalims žemės sklypo dalys buvo parduotos vadovaujantis žemės sklypo plano paruošimo metu galiojusiu Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 6.1.1.2 p., pagal kurį parduodant bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypus, bendrasavininkiams priklausančių žemės sklypų dalys nustatomos jų tarpusavio susitarimu. Apeliantė R. B., pasirašydama plane, sutiko naudotis 173 kv.m kiemu (plane pažymėtu indeksu 6) bei 528 kv.m ploto bendro naudojimo kiemu, atsakovė – 392 kv.m ariama žeme, 437 kv.m kiemu ir 528 kv.m ploto bendro naudojimo kiemu (t.1, b.l. 16), taigi apeliantės argumentas, jog dėl naudojimosi žemės sklypu nėra susitarta, atmetamas. Kita vertus, šis apeliantės skundo argumentas yra nelogiškas nagrinėjamos bylos kontekste – apeliantė ieškinyje ir skunde nurodė, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų negali nevaržomai patekti į jai priklausančią žemės sklypo dalį ir tuo pačiu teigia, kad naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta.
Apeliantė taip pat nurodė, jog bendraturčiams priklausančios sklypo dalys, remiantis Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 patvirtinta Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka, turėjo būti ne tik nustatytos bendraturčiais pretenduojančių tapti asmenų sutarimu, bet ir patvirtintos notariškai; 1993-09-03 susitarimas (žemės sklypo planas) notariškai įformintas nebuvo, tuo pažeidžiant valstybinės žemės pardavimą reglamentavusias teisės akto nuostatas; dėl to nepagrįsta teismo pozicija esą atsakovei 1998 m. birželio 26 d., įsigyjant valstybinės žemės sklypo dalį, minėto turto atžvilgiu buvo nustatyta naudojimosi turtu tvarka. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas dėl analogiškų motyvų; butų savininkų susitarimas buvo sudarytas 1993-09-03, galiojant Vyriausybės 1993-07-21 nutarimu Nr. 550 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkai, susitarimas nepažeidė tuo metu galiojančio Vyriausybės nutarimo nuostatų, šio susitarimo pagrindu apeliantė privatizavo valdomą žemės sklypo dalį, taigi laikyti susitarimą negaliojančiu nėra pagrindo.
Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvada, kad užtvara (kuoliukas) pastatyta atsakovės valdymui 1993-09-03 susitarimu priskirtoje žemės sklypo dalyje; teismas nustatydamas tokią bylos aplinkybę, pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl įrodymų pakankamumo nuostatas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu.
Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.), t. y. nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo našta priklausė ieškovei (apeliantei); ji turėjo įrodyti byloje, kad užtvara (kuoliukas) yra pastatytas bendro naudojimo žemės sklypo dalyje ir kad jis realiai trukdo ieškovei (apeliantei) naudotis jai priskirta žemės sklypo dalimi, tačiau tokių įrodymų teismui pateikta nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 str., nurodė, kad įrodymus vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje; taip pat išaiškinta, kad teismo įsitikinimo laipsnis ar kriterijai pagal CPK nekonkretizuoti; kad pagal įrodinėjimo procese CPK įtvirtintą supratimą faktas vertinamas kaip įrodytas, jeigu taip sprendžiama protingo žmogaus požiūriu: faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010).
Nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, kad antstolės N. V. 2007-10-01 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas pravažiavimo kelio iš kiemo pusės ties gyvenamojo namo viduriu užtvaras yra atsakovės naudojamoje žemės sklypo dalyje, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą – butų savininkų susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, atsakovės pateiktas žemės mokesčio deklaracijas, patvirtinančias, kad atsakovė moka mokesčius už žemės sklypo ribų plane nurodytą faktiškai naudojamą žemės plotą; teismo išvados neprieštarauja ir antstolės A. M. 2009-10-03 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo duomenims (t.1, b.l. 154-156). Apeliantė nepateikė įrodymų, paneigiančių teismo išvadas, nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui. Dėl išdėstyto apeliacinio skundo argumentas, jog byloje esantys įrodymai nesuteikė teismui pakankamai duomenų išvadai, jog bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomajame žemės sklype atsakovės pastatyta užtvara neužkerta kelio ieškovei įgyvendinti savo daiktines teises į valdomą turtą (žemės sklypą), atmetamas, kaip nepagrįstas.
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.