- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-27
- Bylos Nr.
- P-63-44-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02776-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Antanas Ablingis, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. B., V. B.
- Atsakovas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492-2617/2011 pagal pareiškėjų J. B. ir V. B. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai J. B. ir V. B. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-5) ir prašė: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2010-09-01 sprendimą Nr. A33-4971-(25.2.1) ,,Dėl detaliojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo”; 2) įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių pagal pareiškėjų 2010-08-03 pateiktą prašymą, sudaryti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perleidimo sutartį dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-09-07 įsakymu Nr. A27-1399 patvirtinto detaliojo plano sprendinių pakeitimo, planavimo tikslas – žemės sklypo padalijimas į tris žemės sklypus, nekeičiant detaliojo plano sprendinių.
Skunde paaiškino, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 1,49 ha ploto kitos paskirties (naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), kuriam yra supaprastinta tvarka parengtas bei Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-09-07 įsakymu Nr. A27-1399 patvirtintas detalusis planas, planavimo organizatorius – buvęs žemės sklypo savininkas D. V.. Pažymėjo, kad norėdami Žemės sklypą, nekeičiant jo naudojimo paskirties ir būdo (pobūdžio), padalinti į tris žemės sklypus, jie 2010-08-03 kreipėsi į atsakovą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo, tačiau šis jų prašymas buvo atmestas. Teigė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė sudaryti detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perleidimo sutartį remdamasis galiojančio (t. y. siekiamo pakeisti) detaliojo plano sprendiniais. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymų (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) nuostatos leidžia neužstatytą kitos paskirties žemės sklypą padalinti parengtu teritorijų planavimo dokumentu (detaliuoju planu). Pažymėjo, kad atsakovas tinkamai nepagrindė savo atsisakymo leisti rengti detaliojo plano pakeitimą, nes nenurodė ir nepagrindė planuojamo detalaus plano pakeitimo tikslų (sprendinių) prieštaravimo teisės aktams, bendrojo plano ar specialiųjų planų sprendiniams. Nurodė, kad ginčijamas sprendimas nelaikytinas pagrįstu bei teisėtu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymo) 8 straipsnio 1 dalies prasme.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 18-23) nurodė, kad netenkino pareiškėjų prašymo dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo ir sutarties sudarymo, nes Žemės sklypui taikomi detaliojo plano sprendiniai, patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-09-07 įsakymu. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-09-19 sprendimu (administracinė byla Nr. I-1881-9/2005) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartimi (administracinė byla Nr. A2-1874/2005) Vilniaus rajono savivaldybės administracija buvo įpareigota leisti D. V. rengti Žemės sklypo detaliojo plano projektą ir sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui D. V.. Planavimo procedūros tikslas – pakeisti Žemės sklypo pagrindinę tikslinę paskirtį iš miškų ūkio į gyvenamąją teritoriją. Vykdydama teismo sprendimus Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2006-02-13 su D. V. sudarė Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. 09, kurios 7.1.1 punkte nustatyta, kad tolesnis sklypo skaidymas negalimas. Pažymėjo, kad detalusis planas buvo patvirtintas 2006-06-29 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, patikslintas 2006-09-07 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, juose taip pat įtvirtinant, kad tolesnis sklypo skaidymas negalimas. Akcentavo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalį detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-06-22 nutarime pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 11 straipsnio l dalį miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais. Paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimu Nr. T3-323 patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, pagal kurio sprendinius Žemės sklypas patenka į miškų teritoriją, kurioje nenumatyta gyvenvietės vystymo galimybės. Taip pat nurodė, kad Žemės sklypo 2008-05-19 pirkimo-pardavimo sutarties, kuria D. V. Žemės sklypą pardavė pareiškėjams, 4.5 punkte numatyta, jog pirkėjas pareiškė, kad su Žemės sklypo nuosavybės dokumentais bei Žemės sklypo planu susipažino, jokių pretenzijų dėl jų neturi, o šios sutarties 5.1 punktu pirkėjas įsipareigoja laikytis žemės naudojimo tvarkos ir sąlygų, servitutų ir ūkinės veiklos apribojimų, nustatytų norminiais aktais. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2007-07-06 įsakymo Nr. 2.3-1457-41, kuriuo buvo patvirtinti Žemės sklypo kadastro duomenys, 4 punkte nurodė, kad įpareigoja D. V. vadovautis tarnybų, suderinusių detalųjį planą sąlygomis ir išvadomis, pasikeitus žemės sklypo savininkui, sąlygas perima naujas savininkas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010-12-13 sprendimu (b. l. 108-114) pareiškėjų skundą tenkino: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010-09-01 sprendimą Nr. A33-4971-(25.2.1) ,,Dėl detaliojo teritorijų planavimo dokumentų rengimo” ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su pareiškėjais J. B. ir V. B. sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo 1,49 ha žemės sklypo, kurio kadastro numeris (duomenys neskelbtini), detaliajam planui rengti, taip pat Vilniaus rajono savivaldybės administraciją įpareigojo per 20 darbo dienų nuo sutarties dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sudarymo išduoti J. B. ir V. B. planavimo sąlygų sąvadą dėl 0,49 ha žemės sklypo, kurio kadastro numeris (duomenys neskelbtini), detaliojo plano rengimo.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjai nesiekia pakeisti jiems priklausančio žemės sklypo tikslinės naudojimo paskirties, nei jos naudojimo būdo ar pobūdžio, jie pageidauja ne formuoti naują gyvenamųjų namų kvartalą ar grupę, o jau esamą, detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje, skirtoje gyvenamųjų namų statybai, sklypą padalinti į tris mažesnius sklypus, todėl Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies nuostatos, įpareigojančios rengiant detalųjį planą atsižvelgti į savivaldybės ar jos dalies bendruosiuose, taip pat specialiuosiuose planuose numatytą žemės naudojimo paskirtį, nagrinėjamu atveju netaikytinos. Teismas nurodė, kad 2006 m. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. 09, kurioje nustatyta, kad tolesnis sklypo skaidymas negalimas, duomenys patvirtina, kad tuo metu sklypas buvo priskirtas miškų ūkio paskirties žemei. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006-09-07 d. įsakymu patvirtino Žemės sklypo detalųjį planą, pakeisdamas sklypo paskirtį iš miškų ūkio į mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos. Teismas akcentavo, kad teisės aktai draudimų dėl esamų, detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje, skirtoje gyvenamųjų namų statybai, sklypų padalinimo į mažesnius sklypus, nenumato. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjams projektavimo sąlygas bei sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 83-85) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-12-13 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.
Atsiliepimas
Apeliacinis skundas buvo grindžiamas iš esmės atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė netinkamą atsakovą (nurodė, kad atsakovas yra Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kai tikrasis atsakovas pagal pareiškėjų skundą yra Vilniaus rajono savivaldybės administracija) ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė ABTĮ 85 straipsnio 1 dalies reikalavimą, nes atsakovo atstovui išdavė nepasirašyto teismo sprendimo kopiją. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų nuostatų. Paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2006-02-13 su D. V. sudarė Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. 09, kurios 7.1.1 punkte nustatyta, kad tolesnis sklypo skaidymas negalimas. Pažymėjo, kad detalusis planas buvo patvirtintas 2006-06-29 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, patikslintas 2006-09-07 Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, juose taip pat įtvirtinant, kad tolesnis sklypo skaidymas negalimas. Akcentavo, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalį detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-06-22 nutarime pabrėžė, kad pagal Miškų įstatymo 11 straipsnio l dalį miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais. Paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimu Nr. T3-323 patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, pagal kurio sprendinius, Žemės sklypas patenka į miškų teritoriją, kurioje nenumatyta gyvenvietės vystymo galimybės.
Pareiškėjai J. B. ir V. B. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 89-94) nurodė, kad netinkamo atsakovo nurodymas pirmosios instancijos teismo sprendime laikytinas rašymo apsirikimu, kuris turi būti ištaisytas ABTĮ 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Teigė, kad apelianto argumentas dėl nepasirašyto sprendimo kopijos išdavimo neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Nurodė, kad Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties, sudarytos su D. V., 7.1.1 punkto nuostatos, numatančios, jog tolesnis sklypo skaidymas negalimas, įtraukimas į sutartį iš esmės buvo nepagrįstas ir neteisėtas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos veiksmas. Teigia, kad nurodytos nuostatos, kaip ir visos sutarties, galiojimas pasibaigė patvirtinus Žemės sklypo detalųjį planą. Mano, kad atsakovo apeliaciniame skunde nurodytą Teritorijų planavimo įstatymo nuostatą – detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai – aiškinant sistemiškai su kitomis šio įstatymo nuostatomis, visų pirma, su šio įstatymo 26 straipsnio 7 dalimi, galima daryti išvadą, kad šią nuostatą reikia suprasti taip, jog detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai, jeigu jie nėra pakeisti detaliojo planavimo proceso metu. Pažymėjo, kad atsakovo argumentai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009-06-22 nutarime pateikto Miškų įstatymo išaiškinimo neturi nieko bendro su nagrinėjama byla, nes pareiškėjai nesiekia pakeisti esamos Žemės sklypo naudojimo paskirties, nei esamų naudmenų, o Žemės sklypo paskirtis nėra miškų ūkio. Paaiškino, kad Vilniaus rajono savivaldybės bendrojo plano sprendinys, kuriuo numatyta M1 VRS teritorijos naudojimo zona, aktualus tiems detaliesiems planams, kurių rengimo tikslas yra esamo žemės sklypo pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties keitimas.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-08-04 sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-12-13 sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų J. B. ir V. B. skundą atmesti.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai žemės sklypą, kurio paskirtis – kita, naudojimo būdas: gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis: mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, turintį 1,4900 ha ploto, Bezdonių k. v., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 2008-05-19 iš D. V. (b. l. 28-32). Teismo vertinimu, apeliantas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjai, įsigydami žemės sklypą, įsipareigojo laikytis žemės naudojimo tvarkos ir sąlygų, servitutų ir ūkinės veiklos apribojimų (sutarties 5.1 p.), taip pat ir sąlygos dėl tolesnio sklypo skaidymo draudimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-1874-05 Vilniaus rajono savivaldybės administracija buvo įpareigota leisti D. V. rengti Žemės sklypo detaliojo plano projektą ir sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės savininkui D. V., planavimo procedūros tikslas – pakeisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę paskirtį iš miškų ūkio į gyvenamąją teritoriją. Vykdydama teismo sprendimą, Vilniaus rajono savivaldybė 2006-02-13 sudarė Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. 09, registracijos Nr. A56-47-(3.18), kurios 7.1.1 punkte nustatyta, kad tolesnis sklypo skaidymas negalimas (b. l. 37-39). Detalusis planas buvo patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-06-02 įsakymu Nr. A27-1399, kurio 2 punkte, remiantis 2006-02-13 Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. A56-47-(3.18) IV sk. 7.1.1 punktu, nustatyta, kad tolesnis sklypo skaidymas negalimas. Teismas pažymėjo, kad tiek pareiškėjų teiginys, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąlyga, draudžianti tolesnį sklypo skaidymą, netaikytina detaliuoju planu keičiant galiojančiame detaliajame plane numatytą sklypų skaičių iš vieno į tris žemės sklypus, yra nepagrįsti.
2006-02-13 Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. A56-47-(3.18) IV sk. 7.1.1 punkto, kuriuo numatyta, kad tolesnis sklypo skaidymas negalimas, lingvistinis ir loginis aiškinimas patvirtina, kad ši nuostata yra nukreipta į ateitį. Pareiškėjų argumentą, kad ši sąlyga galiojo tik iki detaliojo plano parengimo pagal sutartį, paneigia siektas planavimo procedūros tikslas – pakeisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę paskirtį iš miškų ūkio į gyvenamąją teritoriją, t. y. tikslas, nesusijęs su žemės sklypo skaidymu. Be to, šią sutarties sąlygą sistemiškai aiškinant su Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-06-02 įsakymu Nr. A27-1399, kuriuo patvirtintas parengtas detalusis planas, jo 2 punktu, kuriuo taip pat nustatyta, kad tolesnis sklypo skaidymas negalimas, akivaizdu, kad draudimas skaidyti sklypą galioja ir po detaliojo plano patvirtinimo.
Kol galioja Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-06-02 įsakymo Nr. A27-1399 2 punktu nustatytas ribojimas dėl tolesnio sklypo skaidymo draudimo, atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pagrįstai atsisakė sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalimi, detaliųjų planų sprendiniai galioja neterminuotai. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjų reikalavimus, neatsižvelgė į galiojantį detaliojo plano sprendinį, t. y. netinkamai įvertino įrodymus byloje, todėl apeliacinį skundą teismas tenkino, priimtą sprendimą panaikino, pareiškėjų reikalavimus atmetė (ABTĮ 142 str. 1 d., 57 str. 6 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad nustatytas ribojimas neprieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimu Nr. T3-323 patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams (b. l. 24-27), galiojantiems įstatymams.
Pagal Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius Žemės sklypas patenka į M1 VRS teritorijos zoną, kurioje prioritetas suteikiamas tausojančio ir intensyvaus miškų ūkio vystymui, miškų plėtrai, susietai su Vilniaus rajono teritorijos gamtinio karkaso stiprinimu ir Vilniaus miesto žaliojo žiedo miškų vystymu, ekstensyvios rekreacijos juose vystymu, vykdant dalinę žemės ūkio paskirties žemės konservaciją į miškų ūkio paskirties žemę. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepateikė teismui duomenų apie faktines miško naudmenas žemės sklype po jo paskirties iš miškų ūkio pakeitimo į kitą, neteikė argumentų, kad jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantys želdiniai nėra miškas galiojančio Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme ir dėl to neturėtų būti taikomi minėtos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyti draudimai skaidyti miško žemę į dalis. Mišku apaugusio sklypo skaidymas reikštų šiuo metu negyvenamos teritorijos didesnę urbanizaciją, negu buvo numatyta sudarant 2006-02-13 Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį Nr. 09, registracijos Nr. A56-47-(3.18), pažeistų interesų proporciją tarp viešojo intereso ir miško savininkų.
V.
Pareiškėjai J. B. ir V. B. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A492-2617/2011. Prašymą grindžia šiais argumentais:
1. Pažymi, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje, 2008-05-19 sudarytoje tarp D. V. ir J. B., nenustatyta sąlyga dėl tolesnio sklypo skaidymo draudimo. Sutartyje nurodyti apribojimai siejami tik su pirkėjo įsipareigojimu laikytis žemės naudojimo tvarkos ir sąlygų, servitutų ir ūkinės veiklos apribojimų, nustatytų norminiais aktais. Sutartyje nurodyti šie apribojimai: saugoti želdinius, augančius ne miško žemėje, požeminių vandens telkinių (vandenviečių) sanitarinės apsaugos zonos.
2. Nei Teritorijų planavimo įstatyme, nei kitame teisės akte draudimas dalinti kitos paskirties žemės sklypus nėra nustatytas. Šis draudimas nenustatytas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. sprendime. Pareiškėjų vertinimu, ši sutarties sąlyga yra detaliojo planavimo proceso šalių teisių ir pareigų konkretaus detaliojo planavimo procese reguliavimo dalykas, todėl nagrinėjamos sąlygos (ir visos sutarties) galiojimas pasibaigė patvirtinus detalųjį planą. Pabrėžia, kad Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis nustojo galiojusi 2009 m. Be to, šios sutarties galiojimas apibrėžtas ne tik nustatytu galiojimo terminu, bet ir detaliojo teritorijų planavimo proceso pabaiga – detaliojo plano patvirtinimu.
3. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalies nuostatas. Pareiškėjų įsitikinimu, šią įstatymo nuostatą aiškinant sistemiškai su kitomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, galima daryti išvadą, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja tol, kol jie nėra pakeisti detaliojo planavimo proceso metu. Mano, kad teismo padarytas minėtos teisės normos išaiškinimas paneigia galimybę keisti detalųjį planą.
4. Atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime minima bendrojo plano nuostata būtų reikšminga tik tuo atveju, jei pareiškėjai siektų pakeisti esamą žemės sklypo paskirtį, tačiau jie to teigia nesiekiantys. Be to, pažymi, kad Vilniaus rajono bendrasis planas, atsižvelgiant į Teritorijų planavimo įstatyme įtvirtintus bendrojo planavimo tikslus ir paties bendrojo planavimo reikšmę, nenustato ir negali nustatyti savarankiškų nuosavybės teisės ribojimų.
Atsiliepimas
5. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad atsakovas nei ginčijamame sprendime, nei atsiliepime į pareiškėjų skundą, nei apeliaciniame skunde savo atsisakymo nemotyvavo tuo, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantys želdiniai yra miškas galiojančio Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymi, kad miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis laikomas įvykusiu, todėl, pareiškėjų vertinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Miškų įstatymo nuostatomis.
6. Pažymi, kad teismas atmetė pareiškėjų argumentus savarankiškai nesiėmęs atitinkamų priemonių bylos aplinkybėms nustatyti ir bylos medžiagai papildyti. Pažymi, kad pareigos pateikti minimą informaciją (duomenų apie faktines miško naudmenas žemės sklype po jo paskirties iš miškų ūkio pakeitimo į kitą, neteikė argumentų, kad jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantys želdiniai nėra miškas galiojančio Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme ir dėl to neturėtų būti taikomi minėtos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyti draudimai skaidyti miško žemę į dalis) nenustato ir detalųjį teritorijų planavimo procesą reglamentuojantys teisės aktai. Teismas nepasinaudojo ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje numatyta procesine teise siūlyti šalims pateikti įrodymus ir sudaryti galimybę pateikti įrodymus atidedant teismo posėdį. Be to, teismas, pasak pareiškėjų netinkamai vertino jų pateiktus įrodymus – Nekilnojamojo turto registro išrašą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.
Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-15 nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2011-09-02 nutartį administracinėje byloje Nr. P858-186/2011).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10, 12 punktuose numatytais pagrindais.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-06-22 nutartis administracinėje byloje Nr. P15-60/2006, 2007-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. P6-169/2007, 2008-05-20 nutartis administracinėje byloje Nr. P556-68/2008, 2010-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. P858-43/2010, 2011-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. P63-52-11), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.
Kaip matyti iš pareiškėjų argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu bei teismo funkcija išreikalaujant papildomus įrodymus, šiais argumentais iš esmės yra ginčijamos bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių, susijusių su sklype esančiomis miško naudmenomis. Vadovaujantis šiais argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusių teismų atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. Tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl tokio pobūdžio pareiškėjų argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra procesas, kuris kiekvienoje konkrečioje byloje pagrįstas vidiniu bylą nagrinėjančio teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-04-16 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-94/2010). Todėl pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi atmestinas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą, būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009-07-07 nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010, 2011-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).
Pareiškėjų vertinimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalies nuostatas, konstatuodamas, kad tiek pareiškėjų teiginys, tiek pirmosios instancijos teismo išvada, kad sąlyga, draudžianti tolesnį sklypo skaidymą, netaikytina detaliuoju planu keičiant galiojančiame detaliajame plane numatytą sklypų skaičių iš vieno į tris žemės sklypus, yra nepagrįsti. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad detaliųjų planų keitimai rengiami, derinami ir tvirtinami ta pačia tvarka kaip ir detalusis planas. Pareiškėjai įsitikinę, kad Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalies nuostatą sistemiškai aiškinant su kitomis Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, galima daryti išvadą, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja tol, kol jie nėra pakeisti detaliojo planavimo proceso metu. Teismas nustatė, kad pareiškėjai, įsigydami ginčo žemės sklypą, įsipareigojo laikytis žemės naudojimo tvarkos ir sąlygų, servitutų ir ūkinės veiklos apribojimų, nustatytų norminiais aktais (2008-05-19 pirkimo-pardavimo sutarties 5.1 p.), o tai reiškia, ir sąlygos dėl tolesnio sklypo skaidymo draudimo, nustatyto Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-06-02 įsakymu Nr. A27-1399, kurio buvo patvirtintas sklypo detalusis planas, 2 punkte. Teismas konstatavo, kad tol, kol galioja Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-09-07 įsakymo Nr. A27-1399 2 punktu nustatytas ribojimas dėl tolesnio sklypo skaidymo draudimo, atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija pagrįstai atsisakė sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį. Šis teismo išaiškinimas nepaneigia Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalies nuostatos, kad detaliųjų planų sprendiniai galioja tol, kol jie nėra pakeisti detaliojo planavimo proceso metu. Teismas pažymėjo, kad nustatytas ribojimas neprieštarauja Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009-09-30 sprendimu Nr. T3-323 patvirtinto Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams (b. l. 24-27), galiojantiems įstatymams. Ši aplinkybė yra itin reikšminga, kadangi naujai rengiamas detalusis planas negali prieštarauti galiojančiam bendrajam planui (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 3 d.)
Taip pat pareiškėjams kelia abejonių teismo išaiškinimai dėl Miškų įstatymo nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas sprendime atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai nepateikė teismui duomenų apie faktines miško naudmenas žemės sklype po jo paskirties iš miškų ūkio pakeitimo į kitą, neteikė argumentų, kad jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esantys želdiniai nėra miškas galiojančio Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme ir dėl to neturėtų būti taikomi minėtos įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyti draudimai skaidyti miško žemę į dalis. Kaip matyti, teismas sprendime Miškų įstatymo nuostatų netaikė ir neaiškino, todėl klausimas dėl taikymo bei aiškinimo tinkamumo nesvarstytinas.
Teisėjų kolegija, darydama tokią išvadą, pabrėžia, prašymo dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas nėra bylos nagrinėjimas iš esmės. Teismas tikrina, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių galėjo būti priimtas neteisėtas sprendimas. Kaip jau minėta, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, kad procesas atnaujinamas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Vadinasi, turi būti nustatytas toks pažeidimas kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Iš pareiškėjo pateiktų argumentų nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija tokio pažeidimo konstatuoti negali.
Pareiškėjų prašyme yra plačiai dėstomos įvairios aplinkybės ir smulkiai aptariami įvairūs teisės normų taikymo aspektai. Tačiau šioje argumentacijoje nėra konkretaus akcentavimo, kuris aiškiai atskleistų kokį nors konkretų bylą nagrinėjusių teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Be to, prašyme yra pateikiama nemažai teiginių, susijusių su faktine bylos puse bei procesiniais klausimais, o tai iš viso nėra susiję su Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, kuris reikalauja pateikti argumentus tik dėl teisės (bet ne fakto) ir tik dėl materialinės (o ne procesinės) teisės. Pareiškėjų pateikiama motyvacija iš esmės atspindi tik jo paties nuomonę tam tikrais klausimais, kuri neįrodo konkretaus, akivaizdaus ir esminio materialinės teisės normų pažeidimo buvimo.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus, jog procesas administracinėje byloje Nr. A492-2617/2011 turėtų būti atnaujintas remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto nuostatomis (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-14 nutartį administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. P502-19/2011).
Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.). Pareiškėjai savo prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu iš esmės nepagrindė jokiais argumentais bei nenurodė praktikos, nuo kurios šiuo atveju nukrypo administracinis teismas, pavyzdžių.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad procesas pastarojoje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu negali būti atnaujintas, nes nenustatyta, jog apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos ar teismų praktika formuojama klaidinga linkme.
Visumoje įvertinus pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo, matyti, kad jis yra orientuotas į visos bylos peržiūrėjimą iš esmės, o ne į konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų įrodinėjimą. Tuo tarpu proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės instancija, o šio instituto paskirtis – tik Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas. Tokių esminių ir akivaizdžių klaidų buvimo nagrinėjamu atveju pareiškėjai nenurodė.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjai nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal jo prašymą negali būti atnaujintas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjų J. B. ir V. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-2617/2011 pagal pareiškėjų J. B. ir V. B. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.