Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, rašytine apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo AB SEB banko atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „SEB lizingas“ patikslintą prašymą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, suinteresuoti asmenys V. B., Z. B., antstolis Aleksandras Selezniovas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atskiruoju skundui pareiškėjas AB SEB bankas prašo pakeisti pareiškėją AB „SEB lizingas“ jo teisių perėmėju AB SEB banku ir panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-14 nutartį bei grąžinti šią bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliantas nesutinka su teismo motyvu, jog kreditoriaus reikalavimas dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo gali būti nagrinėjamas tik ginčo teisenos tvarka. Remdamasi teismų praktika nurodė, kad nagrinėjant prašymą CPK 667 straipsnio nustatyta tvarka, gali būti taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos. Vadovaudamasis CK 4.80 straipsnio 3 dalimi bei teismų praktika teigia, kad kreditorius turi teisę reikalauti atidalyti skolininko dalį, jog būtų galima iš jos išieškoti.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas atskiruosiuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str., 338 str.).

Apeliantas atskiruoju skundu prašė pakeisti pareiškėją AB „SEB Lizingas“ jo teisių perėmėju AB SEB banku. Kadangi Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-04-08 nutartimi šį prašymą patenkino, todėl apeliacinės instancijos teismas šio prašymo nebesprendžia.

Iš esmės ginčas vyksta dėl to, ar pareiškėjo suformuluoti reikalavimai gali būti nagrinėjami vadovaujantis CPK 667 straipsnio nuostata. Apeliantas teigia, kad nagrinėjant prašymą CPK 667 straipsnio nustatyta tvarka, gali būti taikomos CK 3.116–3.129 straipsnių nuostatos, todėl jo reikalavimas neturi būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka.

Tuo atveju, kai skolininkui priklausanti turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nėra nustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis į teismą su prašymu nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje nuosavybėje (CPK 667 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas pareiškė reikalavimą pripažinti skolininko V. B. asmenine nuosavybe žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti suinteresuoto asmens Z. B. asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), 1/3 buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) ir transporto priemones VAZ 21083, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VAZ 21099, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Įpareigoti suinteresuotą asmenį Z. B. sumokėti skolininkui V. B. 35 668,67 Lt kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto pozicija, jog šiuo reikalavimu siekiama atidalyti turtą iš bendrosios jungtinės nuosavybės taip, kad būtų galima iš jo išieškoti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto pozicija, jog nustatant skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (CPK 667 str.) vykdymo procese vadovaujamasi CK trečiosios knygos normomis (CK 3.117 str. 10 d., 3.123 str. 1 d., 4.92 str. 1 d.), tačiau, akivaizdu, kad apeliantas siekia ne nustatyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, o padalinti sutuoktinių bendrą turtą – prašo pripažinti skolininkui konkretų turtą asmenine nuosavybe, bei suinteresuotą asmenį prašo įpareigoti sumokėti kompensaciją skolininkui už jai didesnę tenkančią turto dalį. CK 3.116 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog vieno sutuoktinio ar jų kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu tiek susituokusiems, tiek ir santuoką nutraukusiems ar pradėjusiems gyventi skyrium. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino CPK 667 straipsnyje ir CK 3.116 straipsnyje reglamentuojamų tvarkų santykį. Abi nuostatos yra įtvirtintos siekiant apginti bendraturčių ar kreditorių teises. Nurodyta, jog kreditorius vadovaujantis CK 3.116 straipsnio nuostata turi teisę pareikšti ieškinį dėl sutuoktinio turto padalijimo, ir toks ieškinys turi būti nagrinėjamas ieškinio teisenos tvarka, vadovaujantis Civilinio kodekso trečiosios knygos III dalies VII skyriaus normomis, reglamentuojančiomis sutuoktinio turto padalijimą. Vadovaujantis CK 3.116 straipsnio nuostata, kreditorius pats be antstolio pasiūlymo turi teisę spręsti, ar reikšti ieškinį teisme dėl sutuoktinio turto padalijimo, kad nukreiptų išieškojimą į sutuoktinio dalį bendrojoje nuosavybėje pagal asmeninę prievolę. Vykdymo procese (CPK 667 str.) yra nustatoma areštuotame bendrosios jungtinės nuosavybės turte skolininkui priklausanti turto dalis ir nėra dalijamas sutuoktiniams priklausantis turtas, kai vadovaujamasi CK 3.118 straipsnio nuostatomis. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-09 nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-7-246/2014). Iš apelianto pareikšto reikalavimo, kuriuo siekiama įpareigoti suinteresuotą asmenį sumokėti kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį, akivaizdu, kad remtasi CK 3.118 straipsnio nuostata ir siekia padalinti sutuoktinių turtą, o ne nustatyti areštuotame bendrosios jungtinės nuosavybės turte skolininkui priklausančią turo dalį. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad suinteresuotas asmuo Z. B. prašo pripažinti antstolio vykdomojoje byloje areštuotą turtą asmenine jos nuosavybe. Įstatyme yra preziumuojama, kad sutuoktinių nuosavybės teisės lygios (CK 3.117 str.), tačiau iki tol, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). Kol nėra išspręstas šis klausimas, nėra aiški ir turto, įgyto kaip bendroji jungtinė nuosavybė, apimtis. Nežinant šio turto apimties, negalima nustatyti ir skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje ar padalyti sutuoktinių turtą.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo pareikštus reikalavimus, padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas siekia padalinti sutuoktinių turtą, todėl toks reikalavimas turi būti nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka ir pagrįstai paliko pareiškimą nenagrinėtu. Be to, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nurodė, kad turi teisę su pareiškimu dėl sutuoktinių turto padalijimo kreiptis su ieškiniu bendra tvarka.

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartį palikti nepakeistą.