- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-09-16
- Bylos Nr.
- 2-7860-752/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-04178-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vida Agurkienė
- Ieškovas
- A. Š.
- Atsakovas
- UAB „Dushy“
- Advokatai
- Mida Vengeliauskaitė, Loreta Laurišienė
atsakovo UAB „Dushy“ atstovams direktoriui Mariui Kačerauskui ir advokatei Midai Vengeliauskaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui UAB „Dushy“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
2011 m. kovo 18 d. teismui pateiktu ieškiniu ieškovas prašė:
- pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo - UAB „Duschy" 20110 m. vasario 19 d. direktoriaus įsakymą, kuriuo jis yra atleistas iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d.,
- į darbą negrąžinti;
- pripažinti teismo sprendimu, kad darbo sutartis nutraukta pagal LR DK 127 str. 2 dalį dėl svarbių priežasčių (darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;
- priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio - 4290 Lt. išeitinę išmoką;
-priteisti vidutinį darbo užmokestį už privestinę pravaikštą nuo 2011m. vasario 20 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;
- priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus (b.l. 3-4).
Šalies argumentai
Ieškinyje ieškovas nurodė tokias aplinkybes: kad jis nuo 2008 m. gegužės 7 d pagal darbo sutartį Nr. O8-2 dirbo pas atsakovą santechniku. Darbo sutartyje buvo numatyta, kad jis turi dirbti per savaitę 40 valandų, tačiau faktiškai dirbo daugiau nei po aštuonias valandas į dieną, nes atsakovas siųsdavo jį kaip vairuotuoją ekspeditorių su prekėmis į įvairias bazes respublikoje bei už respublikos ribų. Atsakovas tai yra pripažinęs aiškindamasis Valstybinei darbo inspekcijai. Be to, atsakovas paskutinius trejus metus jam suteikdavo eilinių atostogų tik po 14 dienų. Kadangi atsakovas, nesilaikydamas darbo sutartimi sulygtos darbo savaitės trukmės, eilinių atostogų suteikimo tvarkos, reikalaudavo atlikti darbus, nesulygtus darbo sutartimi, tuo pažeidė darbo sutartį bei įstatymus, todėl 2011-02-01 jis kreipėsi į atsakovą įteikdamas prašymą nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu nuo 2011 m. vasario 5 dienos. Atsakovui nesutikus šiuo pagrindu nutraukti sutartį, jis tęsė savo darbo pareigas, bandė derybų būdu spręsti su atsakovu atleidimo iš darbo klausimus, kol atsakovas vienašališkai priėmė sprendimą nutraukti sutartį pagal DK 127 str. 1 d., t. y. nutraukė darbo sutartį darbuotojo pareiškimu nuo 201l m. vasario 19 dienos. Toks vienašališkas atsakovo sprendimas pažeidžia galiojančius įstatymus bei jo teises, darbo sutarties nutraukimo priežastis neatitinka darbo sutarties pasibaigimo aplinkybių ir įstatymo, nes jis nesikreipė savo pareiškimu, kad jį atleistų iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. ir neišreiškė valios atleisti jį iš darbo pagal šį straipsnį.
Ieškovas taip pat nurodė, kad 2011-02-11 dėl atsakovo daromų pažeidimų kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, kuri pateikė atsakovui reikalavimą Nr.0395-1122 ir nurodė pašalinti nustatytus darbo įstatymų pažeidimus kitų darbuotojų ir jo atžvilgiu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškinio faktiniais ir teisiniais argumentais nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė tokias aplinkybes: kad 2008-05-07 su ieškovu sudarė darbo sutartį, kuria sulygo dėl ieškovo darbo santechniko pareigose. Taip pat ieškovas sutartimi įsipareigojo dalyvauti prekių iškrovimo ir pakrovimo darbuose, atlikti garantinius remontus, montuoti dušo kabinas į ekspozicijas prekybiniuose centruose, teikti telefonu informaciją esamiems ir būsimiems atsakovo klientams. Nors darbo sutartimi tiesiogiai nebuvo aptarta, tačiau ieškovas, vykdamas atlikti garantinio remonto ir/ar montuoti dušo kabinų, pristatydavo ir atsakovo prekes atsakovo klientams. Su tokiu susitarimu ieškovas sutiko ir jį vykdė iki 2011-01-03, kai atsakovas direktoriaus sprendimu sprendė pakeisti 2008-05-07 darbo sutarties sąlygas, sumažindamas ieškovo darbo užmokestį nuo 2230,00 litų iki 1831,00 litų per vieną mėnesį.
2011-02-01 ieškovas pateikė atsakovui reikalavimą atleisti jį nuo 2011-02-05 pagal LR DK 127 str. 2 d., tačiau atsakovas su darbo sutarties nutraukimu LR DK 127 str. 2 d. pagrindu nesutiko, darbo sutarties nutraukimo su ieškovu neįformino. Ieškovas pats tęsė darbą. Todėl laikytina, kad ieškovas 2011-02-01 prašymą atšaukė. Atsakovas su tuo sutiko. Kadangi ieškovas 2011-02-01 prašyme buvo aiškiai išreiškęs savo valią nutraukti su atsakovu darbo teisinius santykius, atsakovas pasiūlė ieškovui įforminti jo atleidimą pagal LR DK 127 str. 1 d. ir ieškovas su tokiu pasiūlymu sutiko, dėl ko atsakovas 2011-02-19 surašė įsakymą dėl ieškovo atleidimo, įformino darbo sutarties nutraukimą, išmokėjo ieškovui darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovas savo valią/sutikimą būti atleistam vadovaujantis LR DK 127 str. 1 d. patvirtino savo parašu ant sutarties nutraukimo.
Atsiliepimas
Atsiliepime atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas neturi teisės reikšti reikalavimą dėl 2011-02-19 diektoriaus įsakymo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo, motyvuodamas tuo, kad atsakovo Direktorius/jo pareigas einantis asmuo/ yra valdymo organas, todėl 2011-02-19 direktoriaus įsakymas, yra atsakovo valdymo organo sprendimas. Ieškovas nėra subjektu, galinčiu reikšti tokį reikalavimą, todėl šis ieškovo reikalavimas atmestinas.
Dėl pripažinimo fakto, kad darbo sutartis nutraukta pagal 127 str. 2 d. nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 2 mėnesinių vidutinio darbo užmokesčio dydžio, 4290,00 litų, išeitinės išmokos priteisimo atsakovas nurodė, kad DK 127 straipsnio aiškinimo ir taikymo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis teismų praktika yra formuojama taip, kad, darbuotojui išreiškus valią nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu, darbdavys negali savo iniciatyva priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 1 d., išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su darbdavio pasiūlymu būti atleistas kitu pagrindu. Faktinės aplinkybės, kad darbuotojas po 2011-02-01 prašyme nurodyto termino tęsė darbą, savo parašu patvirtino sutarties nutraukimą, 2011-02-19 su atsakovu buvo pilnai atsiskaityta sumokant darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, lemia pagrįstą išvadą, kad su ieškovu buvo susitarta dėl atleidimo pilna apimtimi (atleidimo laiko, pagrindo, atsiskaitymo) ir šis abiejų šalių valią atitinkantis susitarimas buvo realizuotas. Iš to seka, kad darbo sutartis pagal LR DK 127 str. 2 d. nutraukta nebuvo, todėl reikalavimas priteisti šeitinę išmoką yra nepagrįstas.
Dėl reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-02-20 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovas nurodė, kad priverstine pravaikšta laikytinas laikas per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negalėjo dirbti. Atlyginimas (vidutinis darbo užmokestis) už priverstinės pravaikštos laiką yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti. Ieškovas pats pareiškė valią/iniciatyvą nutraukti darbo teisinius santykius, pats po jo nurodyto termino laisva valia tęsė darbą ir aktyviai, pasirašydamas dvišalį darbo sutarties nutraukimą, realizavo savo valią baigti darbo teisinius santykius darbo sutartyje nurodytu būdu, todėl ieškovo reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį nepagrįstas dėl priverstinės pravaikštos nebuvimo.
Teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovė prašė ieškinį patenkinti. Ieškovas paaiškino, kad nuo 2008 m. gegužės 7 d. buvo priimtas dirbti UAB „Duschy“ santechniko pareigose. Jo darbo funkcijos buvo apibręžtos darbo sutartyje, tačiau atsakovas pavesdavo jam dirbti ir kitus, darbo sutartyje neaptartus darbus. Kadangi važiavimui remontuoti ir montuoti dušo kabinų jam buvo duotas automobilis, atsakovas jo prašė pakeliui nuvežti prekes atsakovo klijentams. Pakeliui nuvežti prekes jis sutiko ir jas vežė. Tačiau nuo 2010 m. vasaros remontų būdavo labai mažai ir paskutinį pusmetį iki atleidimo jis faktiškai dirbo tik vairuotoju ir veždavo prekes. Toks darbas jo netenkino, nes tekdavo dirbti ir po darbo, daugiau kaip 8 valandas per dieną. Nuvežęs prekes, kartą ar du per savaitę grįždavo jau po 17:00 val., kai administracija jau nebedirbo. Kad jis dirba viršvalandžius, turėjo matyti pardavimų vadovas E. P., nes kartais jis dar būdavo darbe. Tačiau už viršvalandžius jam nebuvo mokama. Dėl to, kad dirba viršvalandžius, atsakovo direktoriui nieko nesakė. Yra tik minėjęs pardavimų vadovui E. P. ir direktoriui Mindaugui Kačerauskui, kad dirba ne savo darbą.
2010 m. atsakovas atgaline data norėjo sumažinti jo darbo užmokestį, tačiau jis nesutiko ir darbo užmokestis nebuvo sumažintas. Tačiau atsakovo direktorius pasakė, kad dabar ieškovui teks dirbti visus darbus. Sausio mėn. paprašė išleisti atostogų. Direktorius neišleido. 2011 sausio 27 atėjęs į darbą rado tarnybinį pranešimą, kuriame buvo nurodyta, jog jis laiku nepristatė prekių klijentams, buvo reikalaujama pasiaiškinti. Tarnybiniame pranešime nurodyti faktai buvo teisingi, nes 2011-01-26 atsakovo nurodymu vežė prekes į Vilnių, tačiau dviems klientams jų nuvežti nesuspėjo, nors iš Vilniaus grįžo jau po darbo valandų. Kadangi pagal darbo sutartį iš viso neprivalėjo vežti prekių klientams, tokį tarnybinį pranešimą vertino kaip nepagrįstą, jo neėmė ir pasiaiškinimo nerašė. Suprato, kad toliau dirbti bus neįmanoma. Todėl 2011 sausio 31 parašė pareiškimą atleisti jį iš darbo nuo vasario 05 d. dėl darbdavio daromų pažeidimų (dėl to, kad dirba ne pagal darbo sutartį sutartą darbą, kad neišleidžiamas atostogų, nemokama už viršvalandžius) ir dviem egzemplioriais įteikė direktoriui. Tačiau direktorius atsisakė pasirašyti ant antro ergzemplioriaus. Supratęs, kad jo pareiškimas nebus priimtas, kitą dieną išsiuntė paštu, pakeitęs prašymo datą. Atėjęs į darbą vasario 1 d., gavo dar vieną tarnybinį pranešimą ir įsakymą dėl drausminės nuobaudos –papeikimo skyrimo. Su tarnybiniu raštu ir paskirta drausmine nuobauda jis nesutiko, ant tų pačių lapų parašė savo paaiškinimus. Nuo vasario 2 d. iki vasario 18 d. sirgo, turėjo nedarbingumą. Nedarbingumo laikotarpiu dėl darbdavio daromų pažeidimų kreipėsi į darbo inspekciją, kuri atliko patikrinimą. 2011 vasaro 19 d. grįžus į darbą jam buvo liepta atiduoti darbo pažymėjimą, įrankius, pasirašyti darbo sutartyje apie atleidimą. Jo nuomonės dėl atleidimo pagal DK 127 str. 1 d. atsakovo atstovas neklausė, atleido vienašališkai. Darbo sutartyje jis pasirašė, kad turėtų įrodymą pagal kurį straipsnį atleistas. Kadangi atsakovas jį atleido ne pagal jo pateiktą prašymą, o visai kitu pagrindu, prašo atleidimą pripažinti neteisėtu, pakeisti atleidimo formuluotę, priteisti 2 vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ( b.l. 97).
Teismo posėdžio metu ieškovas taip pat nurodė, kad vasario mėnesį jis būtų sutikęs nutraukti darbo sutartį ir gauti 2 mėnesių kompensaciją, tačiau dėl atleidimo sąlygų niekas su juo nekalbėjo. Šiuo metu jo netenkina vien atleidimo formuluotės pakeitimas ir dviejų mėnesių išeitinė išmoka.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Mindaugas Kačerauskas paaiškino, kad 2009 m. pablogėjo įmonės finansinė padėtis, įmonė dirbo nuostolingai, buvo nepajėgi išlaikyti visus darbuotojus. Todėl darbuotojų susirinkime buvo sprendžiamas klausimas ką daryti. Buvo nutarta mažinti atlyginimus, o taip pat perskirstyti darbus, nes vienas darbuotojas iš darbo išėjo. Su ieškovu buvo susitarta dėl papildomų vairuotojo – ekspeditoriaus pareigų atlikimo. Iki 2010 m. lapkričio ieškovas dirbo, jokių pretenzijų nekėlė. Po to iš kitų darbuotojų sužinojo, jog ieškovas nepatenkintas, nori dirbti tik tai, kas numatyta darbo sutartyje. 2010 m. gruodžio mėnesį ieškovas pradėjo elgtis piktybiškai, atsisakė vežti prekes. 2011 m. sausio mėn. pareikalavo tik santechniko darbo, sėdėjo ant kėdės ir papildomų darbų nedarė. Pokalbio su juo metu ieškovas karščiavosi, klausė, ar nori, kad jis nebedirbtų ir rašytų pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Jis pasakė, kad taip. Po šio pokalbio ieškovas paprašė išleisti atostogų. Jis tuo metu buvo išvykęs, kiti darbuotojai jam persiuntė ieškovo pareiškimą. Jis svarstė ką daryti, nes tuo metu atostogavo du vairuotojai. Prašymo pateikimo tvarka nustatyta nebuvo, paprastai darbuotojas pateikdavo prašymą prieš savaitę ir būdavo išleidžiamas, nebent būdavo neatliktų neatidėliotinų darbų. Tokiu atveju darbuotojas buvo išleidžiamas keliomis dienomis vėliau. Darbuotojų nedaug, atostogų grafikai sudaromi nebuvo. Gavęs ieškovo prašymą jis net nespėjo dėl jo pasisakyti, nes po savaitgalio ieškovas pateikė prašymą atleisti jį dėl daromų įstatymų pažeidimų ir atostogų nesuteikimo. Su ieškovo nurodytomis atleidimo iš darbo priežastimis nesutiko, todėl jį traktavo kaip prašymą atleisti iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. Įsakymą dėl ieškovo atleidimo priėmė jį pavadavęs E. P., tačiau faktiškai tai buvo jo sprendimas. Prieš atleidžiant, ieškovo nuomonės dėl atleidimo neklausė, nes savo pareiškime jis buvo išreiškęs norą būti atleidžiamas. Viršvalandžių ieškovas nedirbo, niekas po darbo valandų jo dirbančio nematė.
Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad ieškovas iš darbo atleistas teisėtai, nurodant teisingą atleidimo formuluotę. Tačiau jis sutiktų pakeisti ieškovo atleidimo iš darbo formuluotę, kad užsibaigtų ginčas.
Liudytojas E. P. paaiškino, kad yra atsakovo darbuotojas, dirba pardavimų vadovu. Ieškovas dirbo santechniku ir vairuotoju, tačiau sumažėjus santechniko darbų, kad iš viso turėtų darbą, su ieškovu buvo susitarta dėl vairuotojo darbo. Ieškovas vežiojo prekes, jo darbo krūvis nepadidėjo. Vėliau pradėjo sakyti, kad nenori dirbti vairuotoju, kad jam nepriklauso. Ieškovui buvo paskirta drausminė nuobauda už jo pareigų nervykdymą, nes jis į Vilnių nepristatė prekių. Jam buvo pasiūlyta išeiti, į darbo sutartį įrašytas atleidimo pagrindas. Ieškovas pasirašė, nesutikimo kad atleidžiamas pagal DK 127 str. 1 d. neišreiškė. Jis tuo metu laikinai ėjo direktoriaus pareigas ir įformino darbo sutarties nutraukimą, o taip pat drausminės nuobaudos skyrimą. Ieškovo pareiškimo turinio dėl išėjimo iš darbo neprisimena, jį išsiuntė direktoriui. Atleidimo formuluotę jam padiktavo ir atsiuntė el. paštu direktorius. Jis asmeninės savo nuomonės dėl ieškovo atleidimo neišreiškė.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad ieškovas 2011-02-01 parašė darbdaviui prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2011-02-05 pagal Darbo kodekso 127 str. 2 dalį, kadangi darbo sąlygos neatitinka įstatymuose nurodytų normų. Ieškovas pareiškime nurodė, jog pagal DK 119 str., draudžiama reikalauti atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi, o DK 144 str. yra nustatyta, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę, o kasdieninio darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Taip pat nurodė, kad neleidžiama kasmetinių atostogų (b.l. 8). Nors šiame prašyme ieškovas tik pacitavo DK 119 str. ir 144 str. nuostatas, tačiau iš prašymo turinio akivaizdu, kad būtent šių DK normų pažeidimu ieškovas kaltina atsakovą ir dėl to reikalauja nutraukti darbo sutartį. Atsakovas šio ieškovo prašymo netenkino. 2011-02-01 Atsakyme dėl prašymo atleisti iš darbo nurodė, kad jo prašyme nurodyti argumentai neatitinka tikrovės, nes jokių reikalavimų atlikti darbą, nesulygtą darbo sutartimi, nebuvo, o dėl papildomo darbo ir pareigų buvo žodinis susitarimas 2009 m. rugsėjo mėnesį, kuris tenkino ieškovą iki pat 2011-01-31 ir iš ieškovo nebuvo gauta jokių prieštaravimų. Dėl darbo laiko atsakovas nurodė, kad pagal įmonėje patvirtintus darbo grafikus ieškovo darbo laikas yra 8 valandos, kas atitinka darbo sutartyje nurodytą darbo laiką, be to, pagal DK 151 str. galimi ir išimtiniai atvejai. Dėl neišleidimo kasmetinių atostogų nurodė, kad atostogos ieškovui buvo suteikiamos kiekvienais kalendoriniais metais, pateikus prašymą, 2009 m. du kartus po 14 kalendorinių dienų ir 2010 m. 14 kalendorinių dienų. Atsakovas taip pat nurodė, kad jo pareiškimą dėl atleidimo iš darbo skaito kaip paduotą dėl atleidimo pačiam prašant, pagal DK 127 str. 1 d., ir kad ieškovas bus atleistas iš darbo nuo prašyme nurodytos dienos, t.y. vasario 04 d. Ši diena bus paskutinė jo darbo diena, grąžinant darbo inventorių ir kitas darbo priemones bei darbo pažymėjimą. Už nepanaudotas atostogas atleidimo iš darbo dieną jam bus išmokėta kompensacija įstatymo nustatyta tvarka (b.l. 49).
Iš minėto atsakymo turinio ir surašymo datos (2011-02-01) matyti, kad atsakovo sprendimas ir valia nutraukti darbo sutartį ne ieškovo nurodytu pagrindu, o pagal Dl 127 str. 1 d., susiformavo iš karto, gavus jo prašymą dėl atleidimo, o ne jo atleidimo iš darbo įforminimo dieną, nepriklausomai nuo to, kad su šiuo atsakymu ieškovas buvo supažindintas tik 2011-02-19, t.y. atleidimo iš darbo dieną (b.l. 49).
Iš ieškovo paaiškinimų, pranešimo apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą matyti, kad parašęs prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., ieškovas susirgo ir buvo laikinai nedarbingas nuo 2011-02-02 iki 2011-2-18 (b.l. 57-59). Ieškovas į darbą grįžo 2011-02-19. Tą pačią dieną atsakovo įgaliotas asmuo l.e. direktoriaus pareigas E. P. priėmė įsakymą dėl atleidimo iš darbo, kuriame analogiškai, kaip ir direktorius M. Kačerauskas savo atsakyme į ieškovo prašymą, nurodė, kad 2011-02-01 A. Š. prašymą dėl atleidimo iš darbo laiko nepagrįstu ir traktuoja jį kaip prašymą atleisti pačiam prašant ir įsako jį atleisti iš užimamų pareigų 2011-02-19 pagal DK 127 str. 1 dalį, išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas (b.l. 85).
Kad atsakovo direktorius vienasmeniškai sprendė, jog ieškovas turi būti atleistas iš darbo ne jo nurodytu pagrindu, o „savo noru“, matyti ir iš direktoriaus siųsto elektroninio laiško kitiems darbuotojams, kuriame jis įsakmiai nurodė niekam nepasirašyti A. Š. prašymo, kol jis neparašys „žmoniškai, savo noru“(b.l. 60).
Šie aptarti įrodymai patvirtina, kad ieškovo valia nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo aiškiai išreikšta ir atsakovas teisingai ją suprato, tačiau su tokiu darbo sutarties nutraukimo pagrindu nesutiko.
Vertinti darbuotojo nurodytų darbo sutarties nutraukimo priežasčių svarbą ir sutikti su jomis ar nesutikti yra darbdavio prerogatyva. Tačiau nesutikimas nesudaro pagrindo nutraukti darbo santykius su darbuotoju kitu, nei jo nurodytas pagrindas, neesant tam priežasčių. Atsakovas negalėjo savo iniciatyva, ieškovui neišreiškus atitinkamos valios, priimti sprendimo dėl ieškovo atleidimo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Pagal suformuotą Aukščiausiojo Teismo kasacinę praktiką, toks darbuotojo atleidimas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, yra pažeidžiantis jo teises, todėl neteisėtas ( LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2009).
Teismas laiko neįrodytais atsakovo argumentus, kad atsakovas, žinodamas ieškovo valią nutraukti darbo santykius ir nesutikęs su svarbių priežasčių buvimu, darbo sutarties nutraukimo dieną pasiūlė ieškovui įforminti jo atleidimą pagal LR DK 127 str. 1 d. ir ieškovas su tokiu pasiūlymu sutiko, dėl ko atsakovas 2011-02-19 surašė įsakymą dėl jo atleidimo, įformino darbo sutarties nutraukimą DK 127 str. 1 d. pagrindu, o ieškovas, pasirašydamas darbo sutartyje, savo parašu patvirtino savo valią nutraukti darbo sutartį minėtu pagrindu.
Byloje nėra šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Ieškovas tokias atsakovo nurodytas aplinkybes kategoriškai neigia. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas būtų siūlęs ieškovui nutraukti darbo sutartį kitokiu, nei jo prašomu pagrindu (pvz. šalių susitarimu) ir ieškovas su tokiu siūlymu būtų sutikęs. Taip pat nėra įrodymų, jog ieškovas paskutinę darbo dieną būtų pakeitęs savo valią ir parašęs pareiškimą atsakovui atleisti jį iš darbo pagal DK 127 str. 1 d.
Tai, kad atsakovui netenkinus ieškovo prašymo ir vienasmeniškai nusprendus nutraukti darbo sutartį ne jo pareiškime nurodytu pagrindu, o pagal DK 127 str. 1 d., ieškovas pasirašė atsakovo užpildytoje darbo sutartyje, patvirtina tik tą aplinkybę, kad jis pasirašytinai susipažino su darbo sutarties nutraukimu ir nutraukimo pagrindu. Tačiau tai neliudija apie darbuotojo valią ir sutikimą minėtu pagrindu nutraukti darbo sutartį, nes, kaip nustatyta, ieškovo valia ir siekis jau nuo pat ieškovo parašymo gavimo dienos buvo nutraukti su juo darbo sutartį ne pagal DK 127 str. 2 d., o pagal DK 127 str. 1 d.
Kaip nustatyta, pagal DK 127 str. 1 d. nutraukti darbo sutartį vienasmeniškai nusprendė atsakovo įgaliotas asmuo. Kad ieškovo valia jam nebuvo svarbi, be kitų teismo nustatytų aplinkybių matyti ir iš 2011-02-19 atsakovo priimto įsakymo “Dėl atleidimo iš darbo”, kuriame aiškiai nurodyta, kad įsakymas priimtas remiantis 2011-02-01 A. Š. prašymu, kurį atsakovo atstovas laiko nepagrįstu ir traktuoja kaip prašymą atleisti pačiam prašant. (b.l. 85).
Tai, kad prieš priimdamas minėtą įsakymą l.e. direktoriaus pareigas atsakovo įgaliotas asmuo nesiderino su ieškovu, o tik su tuo metu laikinai nedarbingu direktoriumi, teismo posėdyje patvirtino ir atsakovo atstovas M. Kačerauskas bei liudytojas P. (b.l. 99, 104).
Teismas laiko nepagrįstu ir tą atsakovo argumentą, jog tai, kad atskovui nesutikus su darbo sutarties nutraukimu ieškovo prašomu DK 127 str. 2 dalies pagrindu, ieškovas tęsė darbą, rodo, jog jis savo prašymą atšaukė. Teismo vertinimu, tai rodo tik tai, kad ieškovas laikėsi įstatymo reikalavimų ir darbo drausmės. Nes nutraukiant darbo santykius pagal DK 127 str. 2 d., suėjus pranešime apie darbo sutarties nutraukimą nurodytam terminui, darbo sutartis nepriklausomai nuo darbdavio valios nepasibaigia. Darbdaviui nesutikus su darbo sutarties nutraukimo pagrindu ir nenutraukus darbo sutarties dėl darbuotojo pareiškime nurodytų svarbių priežasčių (šiuo atveju – darbdavio daromų įstatymo pažeidimų), kyla individualus darbo ginčas, kuriam taikytina privaloma išankstinė jo nagrinėjimo ne teisme (darbo ginčų komisijoje) tvarka.
Kaip matyti, ieškovas neturėjo galimybės kreiptis į darbo ginčų komisiją, nes atsakovas, nesutikęs su darbo sutarties nutraukimo pagrindu, jį neteisėtai atleido, taip užkirsdamas kelią ginčo nagrinėjimui darbo ginčų komisijoje. Nors pagal DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktą nutrūkus tarp šalių darbo santykiams, tokie ginčai gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme, tačiau teismas sprendžia, jog konstatavus, jog ieškovas iš darbo atleistas pagal DK 127 str. 1 d. neesant ieškovo pareiškimo šiuo pagrindu nutraukti darbo sutartį, t.y. faktiškai ne ieškovo, o atsakovo valia, ir tokį atleidimą pripažinus neteisėtu, nėra pagrindo vertinti, buvo ar ne svarbios priežastys darbo sutarties nutraukimui pagal DK 127 str. 2 dalį, nes šioje byloje pareikšto ieškinio esmė yra atleidimo iš darbo teisėtumas ir pagrįstumas ir su neteisėtu atleidimu susijusių pasekmių taikymas, o ne atleidimo formuluotės pakeitimas.
Tai, kad vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovas prašo teismo sprendimu pripažinti, kad jis atleistas pagal DK 127 str. 2 d., nekeičia bylos esmės, nes atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimas nėra vienintelis ieškovo ieškinio reikalavimas. Ieškovas taip pat prašo atleidimo iš darbo įsakymą pripažinti neteisėtu, į darbą negrąžinti, bet priteisti išmokas, kurios yra galimos pagal DK 297 str. 4 d.
Tai, kad ieškovas juridiškai ne visiškai tiksliai suformulavo ieškinio reikalavimus ir prašo taikyti specialiojoje teisės normoje - DK 297 str. nenumatytą neteisėtai atleisto darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdą - pripažinti teismo sprendimu, kad darbo sutartis nutraukta pagal LR DK 127 str. 2 dalį dėl svarbių priežasčių (darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus) nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ieškinio pagrindo ir dalyko nekeičia, nes neteisingas atleidimo pagrindas ir neteisėtas atleidimas tokio pobūdžio bylose yra glaudžiai susiję. Todėl tiek su atleidimo formuluote, tiek su neteisėtu atleidimu susijusios aplinkybės gali būti nurodytos ieškinyje ir analizuojamos teisme, kiek tai reikalinga ginčo sprendimui. Tačiau vien dėl to teismas neturi pagrindo traktuoti pareikštą ieškinį tik kaip dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo ir taikyti atitinkamas teisines pasekmes. Nes šiuo konkrečiu atveju, kreipdamasis į teismą ieškovas ieškinį įvardijo kaip pareikštą dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (b.l. 3-4); kreipėsi į teismą per DK 297 str. 1 d. nustatytą terminą, kuris taikytinas darbuotojui, nesutinkančiam su atleidimu iš darbo ir netaikytinas esant reikalavimui pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą; parengiamajame ir teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovė ginčijo ne tik atleidimo iš darbo pagrindą ir prašė jį pakeisti, bet taip pat prašė pripažinti atleidimo iš darbo įsakymą neteisėtu, ieškovo į darbą negrąžinti bei priteisti išmokas, kurios yra galimos tik pagal DK 297 str.
Be to, nagrinėjant darbo bylas teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t.y. patenkinti reikalavimų daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.
Teismas daro išvadą, kad išdėstytų teismo nustatytų aplinkybių pagrindu, ieškinys vertintinas kaip pareikštas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu iš esmės yra pagrįstas ir tenkintinas.
Taip pat tenkintini ieškovo reikalavimai dėl išeitinės išmokos priteisimo, nes ieškovas grįžti į darbą nepageidauja, nes po kilusio konflikto jam būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Todėl jis laikytinas atleistu iš darbo DK 297 str. 4 d. pagrindu (teismo sprendimu), priteisiant iš atsakovo DK 140 str. 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ( CPK 417 str.).
Ieškovui priteistina dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kadangi jo darbo stažas bendrovėje viršija 12 mėnesių, bet yra mažesnis nei 36 mėnesiai (DK 140 str. 1 d. 2 p., 297 str. 4 d.).
Iš atsakovo pateiktos pažymos (b.l. 84) matyti, kad ieškovui už tris mėnesius priskaičiuota 6585,11 darbo užmokesčio. Todėl jo vidutinis darbo užmokestis buvo 2195,03 Lt, o vienos dienos vidutinis darbo užmokestis - 109,75 Lt.
Todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 4390,06 Lt išeitinės išmokos, taip pat priteistinas vidutinis darbo užmokestis už 6 mėnesius -13170,18 Lt (priskaityta suma), (2195,03 Lt x 6) ir 20 darbo dienų – 2195 Lt (priskaityta suma) priverstinės pravaikštos laiko, t.y. iš viso 15365,18 Lt (priskaityta suma), už laikotarpį nuo sekančios po neteisėto atleidimo iš darbo dienos (2011-02-20) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2011-09-16) imtinai, ir po 109,75 Lt (priskaityta suma) vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, pradedant po teismo sprendimo paskelbimo dienos (2011-09-17) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 str. 4 d.).
Sprendimas dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio – 2195,03 Lt (priskaityta suma) priteisimo ieškovui iš atsakovo vykdytinas skubiai (CPK 282 str. 2 d.).
Sprendžiant ieškovės advokato pagalbai apmokėti išlaidų dydį, teismas atsižvelgia į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas. (LR CPK 98 str. 2 d.).
Rekomendacijos dėl užmokesčio priteisimo civilinėse bylose už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos advokatų Tarybos 2004-03-26 nutarimu bei LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85, numato maksimalaus dydžio darbo užmokestį advokatams. Teismas, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, trukmę, į tai, kad ieškovės ieškinys iš esmės patenkintas, o advokatės pateiktos išlaidos neviršija maksimalaus dydžio išlaidų, sprendžia, jog iš atsakovo priteistinos visos ieškovo turėtos advokato išlaidos, susijusios su ieškovo atstovavimu byloje - 500 Lt. (Lietuvos CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str., 1 t. b.l. 53).
Pilnai patenkinus ieškinį, iš atsakovo taip pat priteistinas žyminis mokestis valstybei nuo kuriuo ieškovas buvo atleistas - 135 Lt dėl reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir 460,95 Lt turtinių reikalavimų dalyje, iš viso 595,95 Lt, taip pat 7,28 Lt pašto išlaidų (LR CPK 79 str., 80 str., 96 str. 1 d).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį patenkinti pilnai.
Panaikinti atsakovo UAB „Duschy“, į. k. 300604740, 2011-02-19 įsakymą dėl ieškovo A. Š. atleidimo iš darbo nuo 2011-02-19 pagal LR DK 127 str. 1 d. Pripažinti, kad darbo sutartis tarp ieškovo A. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo UAB „Duschy“, į.k. 300604740, pagal LR DK 127 str.1 d. nutraukta neteisėtai. Į darbą ieškovo negrąžinti. Nustatyti, kad minėta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.
Priteisti ieškovui A. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Duschy“, į. k. 300604740, 4390,06 Lt Lt (keturi tūkstančiai trys šimtai devyniasdešimt litų ir 6 ct) išeitinės išmokos (priskaityta suma); vidutinį darbo užmokestį už 6 (šešis) mėnesius ir 20 (dvidešimt) darbo dienų, iš viso 15365,18 Lt (penkiolika tūkstančių tris šimtus šešiasdešimt penkis litus ir 18 ct, priskaityta suma), už laikotarpį nuo sekančios po neteisėto atleidimo iš darbo dienos (2011-02-20) iki teismo sprendimo paskelbimo dienos (2011-09-16) imtinai, ir po 109,75 Lt (šimtą devynis litus 75 ct, priskaityta suma) vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, pradedant po teismo sprendimo paskelbimo dienos (2011-09-17) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai.
Priteisti iš atsakovo UAB „Duschy“, į. k. 300604740, valstybei 595,95 Lt (penkis šimtus devyniasdešimt penkis litus 95 ct) žyminio mokesčio, taip pat 7,28 Lt (septynis litus 28 ct) pašto išlaidų, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660.
Sprendimą dalyje dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio - 2195,03 Lt ( du tūkstančiai šimtas devyniasdešimt penki litai ir 03 ct, priskaityta suma) priteisimo ieškovui iš atsakovo vykdyti skubiai.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per šį teismą.