Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pagal atsakovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. Š. ir S. Š. ieškinį atsakovei V. B. dėl skolos priteisimo ir atsakovės V. B. priešieškinį ieškovams V. Š., S. Š. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (pasibaigusiu).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovai V. Š. ir S. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės V. B. 100 000 Lt skolos, 50 000 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 8 d. ieškovai ir atsakovė sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovei buvo suteikta 100 000 Lt paskola. Atsakovė įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2007 metų bei mokėti 10 proc. dydžio metines palūkanas.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. preliminariu sprendimu ieškovų V. Š. ir S. Š. ieškinį tenkino pilna apimtimi.Atsakovė V. B. pateikė prieštaravimus, nesutiko su pareikštu ieškiniu, prašė panaikinti preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 8 d. šalys pasirašė paskolos sutartį. Pagal minėtą sutartį paskolos gavėja per 30 dienų nuo sutarties pasirašymo įsipareigojo paskolos davėjui įkeisti nekilnojamąjį turtą. Notarui nurodžius, kad negalės sudaryti hipotekos lakšto, paskolos sutartyje nenurodžius jos grąžinimo termino, šalys sutartį patikslino ir sutarė, kad paskolos sutartyje bus įrašoma didesnė suma už paskolos naudojimą. 2007 m. sausio 30 d. pasirašyta nauja paskolos sutartis su V. Š., kurioje konkrečiai nurodyta paskolos grąžinimo data 2008 m. sausio 1 d., nurodytas konkretus įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Šalių sutarimu pirmoji paskolos sutartis buvo sunaikinta. Modifikuota paskolos sutartis yra pateikta priverstiniam vykdymui ir vykdoma pagal vykdomąjį įrašą, todėl antrą kartą ta pati suma negali būti išieškota.Atsiliepimu į prieštaravimus ieškovai prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsakovės argumentas, jog ji iš ieškovų tėra gavusi 100 000 Lt ir 40000 Lt sutiko mokėti, už naudojimąsį minėtais pinigais, nėra pagrįsti jokiais įrodymais ir neatitinka elementarios ekonominės logikos. Atsakovė pagal abi paskolos sutartis iš ieškovų gavo 240000 Lt. Tarp šalių nebuvo susitarimo 2007 m. sausio 30 d. paskolos sutartimi pakeisti 2006 m. gruodžio 8 d. sutartį ir ją sunaikinti. Atsakovė V. B. patikslintu priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 8 d. paskolos sutartį, nustatant, kad ši sutartis yra pasibaigusi novacija – sudarant ir pasirašant 2007 m. sausio 30 d. paskolos sutartį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys susitarė dėl novacijos. Prievolė pagal 2006 m. gruodžio 18 d. paskolos sutartį pasibaigė sukūrus pradinę prievolę pakeičiančią naują prievolę pagal 2007 m. sausio 30 d. paskolos sutartį. Vykdama 2007 m. sausio 30 d. paskolos sutartį, atsakovė 2012 m. sausio 21 d. grąžino dalį paskolos – 20 000 Lt perdavė V. Š. grynaisiais pinigais. V. Š. 2014 m. spalio 16 d. vykdomąjį įrašą dėl 2007 m. sausio 30 d. paskolos, užtikrintos hipoteka, išieškojimo, pateikė antstoliui priverstiniam vykdymui. Pažymėjo, kad jokių piniginių sumų išskyrus 100000 Lt nei grynaisiais pinigais nei pavedimu laikotarpyje nuo 2006 m. gruodžio 8 d. iki 2007 m. sausio 30 d. iš atsakovų nėra gavusi. Atsakovei siūlymas modifikuoti sutartį nekėlė įtarimų, nes ji neturėjo pagrindo nepasitikėti ieškovais, su kuriais kartu vykdė ūkinę veiklą. Taip pat atkreipė teismo dėmesį į garbų atsakovės amžių, sveikatos būklę.Atsiliepimu į priešieškinį ieškovai V. Š. ir S. Š. su juo nesutiko prašė atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovės nurodytos faktinės bylos aplinkybės yra netikslios ir prieštaringos. Papildomai nurodė, kad 2007 m. sausio 30 d. paskolos sutartis nėra nei susitarimas dėl novacijos nei ginčo sutarties sąlygų pakeitimas. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie vienaip ar kitaip pagrįstų prievolių pagal ginčo sutartį pasibaigimą.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu paliko nepakeistą 2014 m lapkričio 20 d. preliminarų sprendimą, kuriuo iš atsakovės V. B. priteista 28962 EUR skolos, 14481 EUR palūkanų, 5 (penkių) proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (43443 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. lapkričio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 868,86 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovų V. Š. ir S. Š. naudai. Priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovės V. B. ieškovų V. Š. ir S. Š. naudai 979,24 EUR bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovės V. B. valstybės naudai 784,70 EUR bylinėjimosi išlaidų.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, atsižvelgęs į nenuoseklią atsakovės poziciją, konstatavo kad nėra teisinio pagrindo tenkinti atsakovės priešieškinį, kadangi nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šalių tikroji valia buvo vėlesniu sandoriu pakeisti ar modifikuoti ankstesnius sutartinius santykius. O aplinkybių, kurios būtų pagrindu pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu ex officio (CK 1.78 str. 5 d.) teismas nustatė. Pažymėjo, kad asmeniui, kuriančiam teisinius santykius, kyla pareiga juos tinkamai įforminti įstatymų nustatyta tvarka, kaip tai padarytų apdairus, atidus ir rūpestingas asmuo, o to nepadarius – prisiimti iš to kylančias teisines pasekmes. Teismas nustatęs, kad atsakovė ir anksčiau yra sudariusi paskolos sutarčių, nuolat sudarinėjo įvairius sandorius savo vadovaujamos įmonės vardu, atsakovės paaiškinimus apie tai, kad ji neskaitė ir nesuprato, ką pasirašiusi, atmetė kaip visiškai nepagrįstus. Įvertinęs tai, kad 2006 m. gruodžio 12 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad ieškovai pervedė 100 000 Lt sumą į J. B. sąskaitą, kaip ir susitarė paskolos sutarties 1 p. ir nenuginčijus šalių sudarytos sutarties, teismas sprendė, kad atsakovė turi pareigą vykdyti iš šios sutarties kylančias prievoles (CK 6.38 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantė V. B. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.Nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ieškovės paaiškinimus, nesirėmė teisingumo ir protingumo kriterijais, nesiaiškino ar tokios didelės sumos 100000 ir 140000 Lt buvo skolinamos apeliantei kaip fiziniam asmeniui, nes pati V. Š. pabrėžė, kad dalyvavo bendrame šalių projekte – parduotuvės diabetikams statyboje, bei kad pagal antrą sutartį lėšos buvo skolinamos, nes buvo skolų elektros tinklams, dujoms, t.y. įmonės kuri vykdė statybas skolų dengimui. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neapgynė apeliantės interesų, nesiaiškino tikrųjų šalių ketinimų pasirašant paskolos sutartis ir neatskleidė bylos esmės.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai V. Š. ir S. Š. su juo nesutiko prašė atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nuodugniai išnagrinėjo visus atsakovės procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu išsakytus argumentus, kurie buvo prieštaringi. Tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir tinkamai taikydamas novaciją ir paskolos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas išsprendė šalių ginčą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribose.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos grąžinti skolą pagal 2006 m. gruodžio 8 d. paskolos sutartį, atsakovei ginčijant minėtą sutartį ir teigiant, kad ji pasibaigė novacijos pagrindu, sudarius 2007 m. sausio 30 d. sutartį.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių argumentus nurodytus procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžių metu konstatavo, kad atsakovė nepateikė jos nurodytas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad šalių tikroji valia buvo vėlesniu sandoriu pakeisti ar modifikuoti ankstesnius sutartinius santykius.Kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė prašydama panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pilna apimtimi, apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl materialinės ir procesinių teisės normų pažeidimų, kuriuos padarė teismas atmesdamas priešieškinį ir tenkindamas ieškinį. Apeliantė skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neapgynė apeliantės interesų, netinkamai vertino ir neatsižvelgė į atsakovės argumentus. Nesutiktina su šiais apeliantės argumentais.Pažymėtina, kad paskolos sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-5/2014). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį nustatė, kad ieškovai įrodė paskolos dalyko perdavimo atsakovei faktą, t,y. kad 2006 m. gruodžio 8 paskolos sutartimi, sudaryta tarp V. Š., S. Š. ir V. B., ieškovai suteikė atsakovei 100 000 Lt paskolą, o atsakovė įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2007 m. bei mokėti 10 proc. dydžio metines palūkanas (b. l. 10). 2006 m. gruodžio 12 d. mokėjimo nurodymas patvirtina, kad ieškovai pervedė 100 000 Lt sumą į J. B. sąskaitą (b. l. 11, 12). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į šias aplinkybes pagrįstai sprendė, kad yra teisinis pagrindas konstatuoti ieškovų teisė reikalauti paskolos grąžinimo.Atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-404/2014; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantei priešieškiniu prašant pripažinti ginčo sutartį negaliojančia ir teigiant, kad ji pasibaigė novacija sudarius 2007 m. sausio 30 d. sutartį teko pareiga įrodyti, kad novacija įvyko, kadangi ji nepreziumuojama (CK 6.141 straipsnio 2 dalis) ir konstatuojama tik tuo atveju, kai yra neabejotinų įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005). Nagrinėjamu atveju apeliantė ne tik kad neįrodė sąlygų būtinų konstatuoti įvykus novaciją, bet apskritai nepateikė įrodymų patvirtinančių jos dėstomas faktines sandorių sudarymo aplinkybes, kurios be kita ko buvo nenuoseklios ir keitėsi bylos nagrinėjimo eigoje. Kad apeliantės pozicija dėl bylos faktinių aplinkybių nėra nuosekli patvirtina ir apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neįvertino ar tokios didelės sumos buvo skolinamos atsakovei kaip fiziniam asmeniui. Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu apeliantė tiek gindamasi nuo pareikšto ieškinio, tiek pateikusi priešieškinį neįrodinėjo, kad jai pinigai buvo skolinami ne kaip fiziniam asmeniui. Taigi, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nesant tokių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad šalių valia dėl novacijos jų teisiniuose santykiuose taikymo buvo aiškiai išreikšta, bei ieškovams pateikus įrodymus dėl paskolos suteikimo fakto, pirmosios instancijos teismas, tinkamai paskirstęs įrodinėjimo naštą bei tinkamai taikydamas proceso normas reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pagrįstai konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti ginčo paskolos sutartį negaliojančia ir priteisė ieškovų reikalaujamą sumą iš apeliantės. Kolegija, remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė nagrinėjamu atveju taikytinų materialiosios ir proceso teisės normų, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliacinio skundo argumentais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pažymėtina, jog spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 str. 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.Atsakovai apeliacinės instancijos teisme patyrė 400 EUR išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios išlaidos neviršija rekomenduojamų dydžių ir yra pagrįstos, todėl atmetus apeliacinį skundą priteistinos iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės V. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovų V. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir S. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 400 EUR teisinės pagalbos išlaidų.