Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarties, kuria patvirtinta likviduojamos Z. V. įmonės turto pardavimo tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios Z. V. įmonės savininkės turto realizavimo bankroto procese.

2. Likviduojamos įmonės nemokumo administratorius pateikė prašymą patvirtinti bankrutavusios Z. V. įmonės turto pardavimo tvarką: reikalavimo teisę į atsakovės Z. V. skolą pagal Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4189-666/2019 parduoti laisvame pardavime už didžiausią pasiūlytą kainą. Nurodė, kad atsakovė Z. V. Lietuvoje nedirba, registruotino turto Lietuvoje neturi, yra išvykusi į užsienį, taigi skolos išieškojimo galimybės yra labai ribotos ir apsunkintos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

7. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl atskirojo skundo netenkinimo

8. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtinta likviduojamos Z. V. įmonės turto pardavimo tvarka, teisėtumo klausimas.

9. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas JANĮ, reguliuojantis juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus ir kuriam įsigaliojus neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). Kadangi prašymas dėl turto realizavimo tvarkos nustatymo yra pateiktas galiojant ĮBĮ, todėl šio įstatymo nuostatos taikomos ir sprendžiant iškilusį ginčą.

10. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 4 d. nutartimi Z. V. įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas M. K.. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartimi Z. V. įmonei taikytas supaprastintas bankroto procesas, atsižvelgiant į tai, kad įmonė veiklos nevykdo, turto neturi, todėl nėra lėšų įmonės administravimo ir teismo išlaidoms apmokėti. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartimi bankrutuojanti Z. V. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtintas Z. V. įmonės vienintelis antros eilės kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus 4 126,75 Eur kreditorinis reikalavimas.

11. Taip pat nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje nemokumo administratorius kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti likviduojamos Z. V. įmonės turto pardavimo tvarką, t. y. parduoti reikalavimo teisę į atsakovės Z. V. skolą pagal Plungės apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 6 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-4189-666/2019 laisvame pardavime už didžiausią pasiūlytą kainą. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą patenkino, tačiau kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius teigia, kad Z. V., kuri yra individualios įmonės savininkė turi nekilojamojo turto, todėl iš jos teismo priteistos skolos išieškojimas pirmiausia turėtų būti nukreiptas į jos turimą nekilnojamąjį turtą ir tik po to reikalavimo teisė parduodama laisvame pardavime. Apeliacinės instancijos teismas su kreditoriaus argumentais nesutinka.

12. Individualios įmonės bankroto ypatumus lemia individualios įmonės civilinis teisinis statusas. Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo (IĮĮ 2 straipsnio 1 dalis). Tokio juridinio asmens turtas priklauso jam nuosavybės teise, o turtą sudaro individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs ir įmonei perduotas turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Kaip ir kiti juridiniai asmenys, individuali įmonė atsako pagal savo prievoles jai nuosavybės teise ar patikėjimo teise priklausančiu turtu (CK 2.50 straipsnio 1 dalis). Tačiau tuo atveju, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka individualios įmonės turto, už jos prievoles atsako savininkas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Šios nuostatos reiškia, kad individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, galintys prisiimti atskiras prievoles ir pagal jas atsakyti. Tik tuo atveju, jeigu individualios įmonės turto nepakanka, kyla įmonės savininko atsakomybė, t. y. jo atsakomybė už individualios įmonės prievoles yra subsidiari.

13. Individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), bankroto procesas nuo kitų įmonių bankroto proceso skiriasi tuo, kad, individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip (IĮĮ 7 straipsnio 1 dalis).

14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad valstybės įmonės Registrų centro duomenimis Z. V. ir K. V. vardu bendrosios jungtinės nuosavybės teise yra įregistruotas nekilnojamas turtas: patalpos / butai, adresu duomenys neskelbtini, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, ½ pastato – sandėlio adresu duomenys neskelbtini, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, ir 7 / 25 kitų inžinerinių statinių, adresu duomenys neskelbtini, unikalus Nr. duomenys neskelbtini.

15. 2020 m. sausio 16 d. nemokumo administratorius kreipėsi į pirmosios instancijos teismą Z. V. įmonės bankroto byloje prašydamas nukreipti išieškojimą į bankrutavusios Z. V. įmonės savininkei Z. V. bendrąja jungtine nuosavybe su sutuoktiniu K. V. priklausantį turtą, tame tarpe į aukščiau nurodytą nekilnojamąjį turtą ir jį parduoti varžytynėse, kaip vieną kompleksą, bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą ir / arbą draudimą nekilnojamąjį turtą parduoti.

16. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. sausio 27 d. nutartimi patenkino nemokumo administratoriaus prašymą ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo Z. V. ir K. V. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Apygardos teismas 2020 m. vasario 25 d. nutartimi 2020 m. sausio 16 d. nemokumo administratoriaus prašymą nukreipti išieškojimą į bankrutavusios Z. V. įmonės savininkei Z. V. bendrąja jungtine nuosavybe su sutuoktiniu K. V. priklausantį turtą įteikė viešojo paskelbimo būdu, kadangi atsakovei Z. V. prašymo ir teismo pranešimo įteikti nepavyko.

17. Kaip jau minėta, CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas (juridinio asmens dalyvis). Šios nuostatos reiškia, kad nors individuali įmonė ir jos savininkas yra atskiri civilinių teisinių santykių subjektai, galintys savarankiškai prisiimti prievoles ir už jas atsakyti, tačiau, individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Taigi individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas (CK 2.50 straipsnio 4 dalis).

18. Taigi išanalizavus ginčo klausimui aktualų teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, nėra pagrindo teigti, kad skundžiama nutartimi galėjo būti pažeistos bankrutavusios individualios įmonės kreditoriaus teisės. Nagrinėjamoje situacijoje bendrovei priteista žala yra įmonės savininko, kaip atskiro civilinių teisinių santykių subjekto, prievolė bendrovei, o bendrovės skola kreditoriui VSDFV Klaipėdos skyriui – yra jo kaip atskiro teisinio subjekto prievolė kreditoriui. Tačiau įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti su kreditoriumi pagal atsiradusias prievoles, Z. V., kaip individualios įmonės savininkei, tenka subsidiari prievolė atsiskaityti už įmonės skolas. Todėl nemokumo administratoriaus veiksmai nagrinėjamoje situacijoje, teikiant prašymą patvirtinti bankrutavusios Z. V. įmonės turto pardavimo tvarką ir atskirai teikiant prašymą nukreipti išieškojimą į bankrutavusios Z. V. įmonės savininkei Z. V. bendrąja jungtine nuosavybe su sutuoktiniu K. V. priklausantį turtą atitinka įstatymų reikalavimus bei supraprastinto bankroto tikslus. Pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus prašymui nukreipti išieškojimą į bankrutavusios Z. V. įmonės savininkei Z. V. bendrąja jungtine nuosavybe su sutuoktiniu K. V. priklausantį turtą aktualias aplinkybes ir galimai priėmus šią nutartį patenkinant nemokumo administratoriaus prašymą, šioje byloje nurodytas bankrutavusios bendrovės savininkei priklausantis nekilnojamasis turtas bei kitas turtas bus parduodamas priverstinai, o iš gautų piniginių lėšų, atskaičius patvirtintas bankroto administravimo išlaidas, bus tenkinamas kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus reikalavimas.

19. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmiausia pirmosios instancijos teismas privalėjo nukreipti išieškojimą į Z. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, o vėliau, nepavykus išieškoti skolos kreditoriui, spręsti klausimą dėl bendrovei priklausančios turtinės teisės pardavimo iš varžytinių už didžiausią pasiūlytą kainą.

Dėl bylos procesinės baigties

20. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.