- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-19
- Bylos Nr.
- A-143-2703-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01238-2009-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Advokatai
- Genovaitė Rokickienė
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) skundu (T 1, b. l. 2–15) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2009 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 2009/03-4R-169; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija) 2009 m. birželio 25 d. raštą Nr. (1.23.)7R-4912 ir 2009 m. birželio 19 d. raštą Nr. (1.23.)7R-4783; 3) įpareigoti atsakovą Teisingumo ministeriją atlikti patikrinimą pagal jo 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1 d. skundus bei pagal prašymus (2009 m. gegužės 22 d., 2009 m. birželio 2 d., 2009 m. birželio 11 d. ir 2009 m. birželio 15 d.), pagal kuriuos šis atsakovas priėmė nepagrįstus atsakymus; 4) priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Teisingumo ministerijos, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba), 1 000 Lt turtinei ir 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad 2009 m. birželio 29 d. padavė Komisijai skundą, kuriame skundė individualius atsakovo Teisingumo ministerijos teisinius aktus – 2009 m. birželio 19 d. Nr. (1.23.)7R-4783 ir 2009 m. birželio 25 d. Nr. (1.23.)7R-4912. Atsakovas į visus jo skundus atsakė 2009 m. birželio 19 d. raštu, o į 2009 m. birželio 15 d. skundą, kurį siuntė Lietuvos Respublikos Vyriausybei, – 2009 m. birželio 25 d. raštu, kurie neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatų. Komisijos 2009 m. liepos 13 d. sprendimas Nr. 2009/03-4R-169, kuriuo nuspręsta nepatenkinti jo reikalavimų, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teigė, jog Viešojo administravimo įstatymas neleidžia persiųsti skundo institucijai, dėl kurios pateiktas skundas, tačiau Teisingumo ministerija jo 2009 m. gegužės 22 d. bei 2009 m. birželio 1 d. skundus nusiuntė trečiajam suinteresuotam asmeniui Tarnybai (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) su prašymu pateikti informaciją dėl skundų, nors pagal savo kompetenciją Teisingumo ministerija galėjo patikrinti jai pavaldžią instituciją. Be to, administracinio sprendimo priėmimo terminas dėl 2009 m. gegužės 22 d. skundo baigėsi, tačiau jis iki pat skundo teismui parengimo dienos (2009 m. liepos 27 d.) negavo Teisingumo ministerijos atsakymo, o ši taip pat nenurodė, kad pratęsė administracinės procedūros terminus dėl jo skundo. Pabrėžė, kad Teisingumo ministerija nepateikė jokios informacijos dėl jo 2009 m. gegužės 22 d. prašymo, reg. Nr. 3R-780, esmės, nors šią informaciją ji turi, taip pat nenurodė motyvų, kodėl negali atsakyti į klausimus, kurie yra priskirti jos kompetencijai. Be to, Teisingumo ministerija negrąžino jam su 2009 m. birželio 2 d. prašymu pateiktų Prašymo išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą formos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1R-444, dviejų egzempliorių, tuo pažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Teisingumo ministerija nepagrįstai atsisakė teikti 2009 m. birželio 11 d. prašyme prašytą informaciją apie gautus skundus dėl nekokybiško Tarnybos darbo bei dėl to pareikštus ieškinius 2007–2009 m. ir dėl advokatų darbo kokybės, kadangi Teisingumo ministerija renka, sistemina ir analizuoja šią informaciją, stengdamasi gerinti Tarnybos darbą ir jos teikiamų teisinių paslaugų kokybę; be to, Teisingumo ministerija, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, neperdavė jo prašymo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos koordinavimo tarybai. Dėl Teisingumo ministerijos atsakymų į 2009 m. birželio 15 d. prašymus pareiškėjas nurodė, kad ši ministerija į jo 2009 m. birželio 15 d. prašymą, reg. Nr. 3R-911, atsakė neišsamiai, tik nurodydama, kad Tarnybos direktorė S. P. į pareigas paskirta konkurso būdu, laikantis Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnio nuostatų, nenurodė, kada buvo konkursas, kas dar pretendavo į šią pareigybę ir pan. Teisingumo ministerijos 2009 m. birželio 25 d. raštas, kuriuo atsakyta į jo 2009 m. birželio 15 d. prašymą tuo pačiu klausimu, persiųstą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės, yra formalus, jame nepasisakyta dėl prašymo esmės. Jis negavo atsakymo į 2009 m. birželio 15 d. prašymą dėl informacijos apie vidutinę vienos civilinės bylos ir vienos administracinės bylos kainą. Taigi nurodyti 2009 m. birželio 19 d. ir 2009 m. birželio 25 d. šio atsakovo raštai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8, 19 straipsnių reikalavimų, nepagrįsti teisės normomis, juose neatsakyta į jo keliamus klausimus, neatliktos administracinės procedūros. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jam padaryta moralinė ir materialinė žala, kadangi Teisingumo ministerija nepateikė informacijos, kuri jam buvo reikalinga civilinėje ir administracinėse bylose, patvirtinant reikalavimus Tarnybai. Taip pat nurodė, kad dėl atsakovų veiksmų jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.
Atsiliepimas
Atsakovai Teisingumo ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujamas Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 35–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1 d. skunduose prašė ištirti Tarnybos tarnautojų galimai padarytus pažeidimus bei išdėstė faktines aplinkybes, susijusias su Tarnybos darbuotojų veiksmais, todėl, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 4 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-105 patvirtintų Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nuostatų (toliau – Tarnybos nuostatai) 14.7 punktu, pagrįstai ir teisėtai informavo Tarnybą apie pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes bei persiuntė pareiškėjo skundus juose nurodytoms aplinkybėms ištirti. Be to, taip pat pagrįstai persiuntė Tarnybai ir pareiškėjo 2009 m. gegužės 22 d. prašymą dėl Tarnybos advokatų teikiamos klaidingos informacijos apie išlaidas, susijusias su teisinės pagalbos teikimu. Apie skundų ir prašymo persiuntimą Tarnybai pareiškėjas informuotas 2009 m. birželio 19 d. raštu, kuriame pareiškėjui pranešta, kad Tarnyba pradėjo administracinę procedūrą ir nagrinėja bei aiškinasi skunduose nurodytas faktines aplinkybes, o apie administracinį sprendimą Tarnyba informuos Teisingumo ministeriją, taip pat kad Teisingumo ministerija, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, 10 darbo dienų pratęsia administracinę procedūrą, nagrinėjant pareiškėjo skundus ir prašymą. Todėl pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, kad Teisingumo ministerija 2009 m. birželio 19 d. rašte nenurodė atliekamų administracinių procedūrų, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad iki skundo teismui pateikimo negavo iš Teisingumo ministerijos administracinio sprendimo dėl pradėtos, o vėliau pratęstos administracinės procedūros. Teisingumo ministerija pareiškėjui į jo skundus bei prašymą atsakė 2009 m. liepos 3 d. raštu, dėl kurio pareiškėjas pateikė skundą Komisijai. Remiantis Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, nepraleido nustatyto termino administracinei procedūrai baigti ir sprendimui priimti dėl 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1 d. skundų bei 2009 m. gegužės 22 d. prašymo. Dėl atsakymo į pareiškėjo 2009 m. birželio 2 d. ir 2009 m. birželio 11 d. prašymus nurodė, kad pareiškėjas 2009 m. birželio 19 d. rašte buvo informuotas, kad Prašymo išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą forma yra patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1R-158 (2008 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1R-444 redakcija), kuris oficialiai paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra tikslinga papildomai tvirtinti pateiktų prašymų formos tikrumo. Pareiškėjo atsiųstos Prašymų išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą formos nebuvo grąžintos, kadangi jų tikrumo Teisingumo ministerija papildomai netvirtino. Pareiškėjo prašymu jam išsiųstos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 (2006 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 396 redakcija) patvirtintos Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės. Nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Teisingumo ministerija nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė teikti informaciją apie skundų bei ieškinių dėl Tarnybos veiksmų ir advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybės 2007–2009 m. skaičių bei informaciją apie pareikštų ieškinių ir pareiškimų teismuose skaičių dėl Tarnybos ir jos tarnautojų veiksmų. 2009 m. birželio 19 d. rašte pareiškėjui nurodė, kad pateikti prašomos informacijos negali, kadangi ministerijos administruojamoje informacinėje sistemoje nėra klasifikatoriaus, pagal kurį galima būtų identifikuoti piliečių skundų skaičių dėl Tarnybos veiklos ir antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės pagal konkrečią tarnybą. Taip pat, vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė pateikti informaciją apie 2007–2009 m. gautų skundų, susijusių su Tarnybos veikla bei advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybe, skaičių. Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad Teisingumo ministerija nedisponuoja informacija apie pareikštų ieškinių ir pareiškimų teismuose skaičių dėl Tarnybos ar jos tarnautojų veiksmų, nes proceso šalimi tokiose pobūdžio bylose yra Tarnyba, o ne Teisingumo ministerija. Dėl atsakymų į pareiškėjo 2009 m. birželio 15 d. prašymus nurodė, kad į pareiškėjo 2009 m. birželio 15 d. prašymą suteikti informaciją apie aplinkybes, kurioms esant Tarnybos direktorė S. P. buvo priimta į pareigas, bei į analogiško turinio 2009 m. birželio 15 d. prašymą, persiųstą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, pareiškėjui atsakyta 2009 m. birželio 19 d. ir 2009 m. birželio 25 d. raštais. 2009 m. birželio 19 d. rašte pareiškėjui nurodyta, kad S. P. priimta į Tarnybos direktorės pareigas konkurso būdu, Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnio nustatyta tvarka, laikantis visų įstatyme nustatytų reikalavimų, priimant asmenį į įstaigos vadovo pareigas. 2009 m. birželio 25 d. raštu pareiškėjas informuotas, kad į jo prašymą, persiųstą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Teisingumo ministerija jau atsakė 2009 m. birželio 19 d. raštu, todėl šis prašymas, vadovaujantis Taisyklių 12 punktu, nebus nagrinėjamas. Pažymėjo, kad pareiškėjas neprašė informacijos apie konkurso datą bei kitos informacijos, kuri nurodoma jo skunde. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, kad Teisingumo ministerija neatsakė į jo 2009 m. birželio 15 d. prašymą dėl informacijos apie vidutinę vienos civilinės bylos (nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) kainą bei apie vidutinę vienos administracinės bylos (nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) kainą pateikimo, nepagrįsti: pareiškėjui atsakymas į šį jo prašymą pateiktas 2009 m. liepos 3 d. rašte Nr. (1.23.)7R-5244, nepraleidus termino administracinei procedūrai baigti bei sprendimui priimti. Dėl kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija, nagrinėdama jo skundus ir prašymus, netinkamai taikė Viešojo administravimo įstatymo 8 ir 19 straipsnių bei Taisyklių 6 ir 7 punktų nuostatas, tuo padarė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, tačiau visi pareiškėjo argumentai yra abstraktūs bei deklaratyvūs. Be to, remiantis paminėto įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, antspaudu tvirtinamas individualus administracinis aktas, tačiau ne administracinės procedūros sprendimas. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visuma, nurodyta Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniuose, t. y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala. Remiantis CK 6.247 straipsniu, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę. Pareiškėjas neįrodė, kad Teisingumo ministerijos tarnautojas atliko jo atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip, kaip įstatymai įpareigojo veikti. Pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė turtinę ir neturinę žalą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis įvertino jam padarytos turtinės ir neturinės žalos dydį. Kadangi nėra civilinės atsakomybės sąlygų, atmestinas ir pareiškėjo prašymas dėl žalos atlyginimo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Tarnybos, atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 65–69) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Tarnyba nurodė, kad dėl pareiškėjo 2009 m. gegužės 22 d. skunde nurodytų aplinkybių Tarnyboje, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, buvo vykdoma administracinė procedūra, apklausiant Tarnybos darbuotojus ir patį pareiškėją, ir 2009 m. liepos 2 d. priimtas administracinės procedūros sprendimas Nr. (1.9.)-SD-2258-09, kuriame konstatuota, kad Tarnybos specialistė L. D. teisėtai ir pagrįstai atsisakė vykdyti pareiškėjo prašymą dėl dokumentų kopijų darymo, kadangi Tarnyba neteikia mokamų kopijavimo paslaugų ir pareiškėjas nepateikė Tarnybai raštiško prašymo dėl konkrečių kopijų išdavimo. Dėl paminėto Tarnybos sprendimo pareiškėjas pateikė skundą Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai. Dėl Tarnybos patalpose 2009 m. gegužės 21 d. kilusio konflikto pareiškėjas Tarnybos skundo pagrindu patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnį. Tarnybos nuomone, Tarnyba pareiškėjo atžvilgiu 2009 m. gegužės 21 d. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, suteikiančių pagrindą jam šioje administracinėje byloje reikalauti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Tarnybos. Pareiškėjo skunde pateikti teiginiai dėl Tarnybos 2009 m. balandžio 24 d. rašto (t. y. kad Tarnyba jo 2009 m. kovo 19 d. pateiktą prašymą patvirtinti Tarnybos sutarties su advokate Genovaite Rokickiene kopiją, kuri jam buvo būtina pateikti teismui, pažeisdama visus teisės aktų nustatytus terminus, patenkino tik 2009 m. gegužės 13 d., kad atsakymas buvo parengtas 2009 m. balandžio 24 d., tačiau pagal spaudą ant voko išsiųstas tik 2009 m. gegužės 11 d., taigi, pasak pareiškėjo, atsakymas iš tiesų parengtas 2009 m. gegužės 11 d., rašte įrašant atgalinę datą) yra įrodymais nepagrįsta pareiškėjo subjektyvi nuomonė. Tarnyboje parengti oficialūs dokumentai tvarkomi, vadovaujantis Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 88 patvirtintomis Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisyklėmis bei Tarnybos direktorės 2008 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. (1.6.)-T-24-08 patvirtintu Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos darbo reglamentu: Tarnybos parengti oficialūs dokumentai registruojami informacinėje dokumentų valdymo sistemoje tik juos pasirašius ir (ar) patvirtinus, užregistravus dokumentus, atliekamos tolesnės procedūros, taip pat ir tą pačią darbo dieną jie išsiunčiami adresatams. Tarnybos 2009 m. balandžio 24 d. sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas tą pačią dieną. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pradėjo nagrinėti civilinę bylą pagal Tarnybos ieškinį pareiškėjui dėl žalos atlyginimo, kad Tarnybos atstovai į teismo posėdžius atvyksta po kelis, todėl piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, kadangi Tarnybai atstovauti teisme pakaktų ir vieno atstovo, be to, pareiškėjo nuomone, paminėtoje civilinėje byloje pažeista jo teisė į teisinę pagalbą, nes Tarnyba atsisakė ją suteikti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pažymėjo, jog teisė spręsti, kiek atstovų paskirti atstovauti Tarnybos interesus konkrečioje byloje, priklauso Tarnybai, be to, teisės aktai nereglamentuoja tarnautojų, galinčių atstovauti Tarnybos interesus vienoje byloje, skaičiaus, todėl Tarnyba, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą ir apimtį, į tai, ar byla yra svarbi formuojant teismų praktiką, į tai, kurie Tarnybos tarnautojai yra susipažinę su bylos medžiaga ar rengė procesinius dokumentus, konkrečiu atveju sprendžia, kiek Tarnybos tarnautojų įgalioti atstovauti Tarnybos interesus. Pareiškėjas pats savo veiksmais, t. y. piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba, užkirto sau galimybę įgyti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą, kuris būtų atstovavęs pareiškėjo interesus paminėtoje byloje. Tai patvirtino Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1521-189/2009, konstatuodamas, kad Tarnyba teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2009 m. kovo 2 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje Nr. 2-6450-0803/2009. Dėl pareiškėjo 2009 m. gegužės 22 d. Teisingumo ministerijai pateiktame prašyme nurodytų aplinkybių nurodė, kad pareiškėjas prašė paaiškinti, kodėl Tarnybos advokatai klientams aiškina, jog, pralaimėjus bylą teisme, Tarnyba iš klientų teismo keliu reikalaus išlaidų, susijusių su teisine pagalba, atlyginimo, pasak pareiškėjo, ši informacija teikiama klientams Tarnybos direktorės nurodymu, nors teisės aktuose tokia Tarnybos reikalavimo teisė nenumatyta. Pareiškėjas 2009 m. gegužės 27 d. pateikė Tarnybai analogišką prašymą, prašymo reg. Nr. (1.9.)-GD-691-09, kuriame pateiktas tik abstraktus teiginys, iš kurio negalima nustatyti, kuris advokatas, kuriam pareiškėjui nurodė pareiškėjo Tarnybai ir Teisingumo ministerijai pateiktuose prašymuose nurodytas aplinkybes. Tarnyba 2009 m. birželio 23 d. rašte Nr. (1.9.)-SD-2131-09 informavo pareiškėją, jog nei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra nuostatos, įtvirtinančios teisę ar nustatančios pareigą Tarnybai kreiptis į teismą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo į valstybės biudžetą iš pareiškėjo išimtinai tuo pagrindu, kad pareiškėjas, kuriam buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, pralaimėjo bylą teisme. Dėl pareiškėjo 2009 m. birželio 2 d. Teisingumo ministerijai pateiktame skunde nurodytų aplinkybių nurodė, kad pareiškėjas skunde pažymėjo, kad 2009 m. gegužės 25 d. kreipėsi į Tarnybą, norėdamas pateikti Tarnybai skundą, tačiau Tarnybos durys buvo uždarytos, nors iki pietų pertraukos buvo likusios 6 min., kad, Tarnybos darbuotojai atrakinus duris, pareiškėjas įėjo į Tarnybą ir pateikęs skundą paprašė užregistruoti, tačiau Tarnybos darbuotoja į jį nekreipė dėmesio, kad palaukus 5 min. pareiškėjo pateikti dokumentai buvo suplėšyti, o jis pats grubiai išvytas, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 27 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu patvirtinti faktą, kad jo 2009 m. gegužės 25 d. Tarnybai pateiktas skundas buvo priimtas, tačiau jam paaiškinta, kad Tarnyba 2009 m. gegužės 25 d. jokių dokumentų iš jo negavo, kad 2009 m. gegužės 27 d. priimti pareiškėjo pateikti pakartotiniai dokumentai, tačiau atsisakyta padaryti pateiktų dokumentų visų lapų kopijas. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu, dėl paminėtų aplinkybių Tarnyboje buvo vykdoma administracinė procedūra ir 2009 m. liepos 2 d. priimtas administracinės procedūros sprendimas Nr. (1.9.)-SD-2258-09, kuriame pasisakyta dėl pareiškėjo aptarnavimo 2009 m. gegužės 25 d., jo pateiktų dokumentų priėmimo, registracijos bei paminėtų dokumentų kopijų jam išdavimo. Dėl Tarnybos patalpose 2009 m. gegužės 25 d. kilusio konflikto Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo žinioje yra administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.9.-3116-119/2009 pagal Tarnybos skundą dėl pareiškėjo įvykdyto administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 174 straipsnį. Dėl pareiškėjo 2009 m. birželio 11 d. Teisingumo ministerijai pateiktame prašyme nurodytų aplinkybių nurodė, kad Teisingumo ministerijai pateiktame prašyme pareiškėjas reikalavo pateikti pažymą, be kita ko, apie teismuose esančių bylų prieš Tarnybą kiekį 2007–2009 m., administracinių ir civilinių bylų skaičių, kurias vienu metu nagrinėja Tarnybos advokatas, teikiantis antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba 2009 m. birželio 11 d. gavo analogišką pareiškėjo prašymą (reg. Nr.(1.9.)-GD-773-09), į kurį atsakė 2009 m. liepos 13 d. raštu Nr. (1.9.)-SD-2374-09, pateikdama Tarnybos surinktą ir disponuojamą informaciją, tuo tarpu kitą informaciją, kuri Tarnyboje nebuvo sisteminama ir archyvuojama, atsisakė pateikti, remdamasi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Dėl pareiškėjo 2009 m. birželio 15 d. Teisingumo ministerijai pateiktame prašyme nurodytų aplinkybių nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą pateikti pažymą apie skyrimo į Tarnybos direktoriaus pareigas aplinkybes bei paaiškinti, ar nebuvo pažeisti teisės aktai, skiriant į pareigas Tarnybos direktorę S. P. Šis pareiškėjo prašymas nesusijęs su Tarnybos veiksmais ar sprendimais, todėl nepasisakė dėl su tuo susijusių aplinkybių, tačiau, Tarnybos nuomone, Teisingumo ministerija išsamiai bei motyvuotai, vadovaudamasi Taisyklių nuostatomis, atsakė į pareiškėjo prašymą. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą yra visiškai nepagrįstas. Remiantis CK nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007), civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti ne tik valdžios institucijų veiksmų priešingumą teisei, bet ir kitas organiškai tarp savęs susijusias sąlygas: priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių, teisės pažeidėjo kaltę, teisės pažeidimu padarytą žalą arba nuostolius; nesant bent vienos iš šių keturių sąlygų, teisė į žalos atlyginimą paneigiama. Šioje byloje pareiškėjas ginčija Teisingumo ministerijos ir Komisijos sprendimus, tačiau kelia ir Tarnybos civilinės atsakomybės klausimą, tačiau daugelis pareiškėjo skundžiamų Tarnybos veiksmų ir sprendimų yra kitų bylų ginčo dalykai, todėl Tarnybos civilinės atsakomybės klausimas turėtų būti sprendžiamas tik išnagrinėjus tam tikras bylas, tuo tarpu šioje byloje, neišeinant už pareiškėjo iškelto ir nagrinėjamo ginčo ribų, vertintinas Teisingumo ministerijos ir Komisijos priimtų aktų teisėtumas ir pagrįstumas. Tarnyba pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų, Teisingumo ministerijos bei Komisijos veiksmuose taip pat nėra neteisėtumo, šių institucijų pareiškėjo atžvilgiu priimti teisės aktai yra teisėti, pagrįsti, priimti vadovaujantis teisės aktais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus pareiškėjo prašymuose ir skunduose nurodytas aplinkybes, neperžengiant šių institucijų kompetencijos ribų, tuo tarpu pareiškėjas teismui pateiktame skunde atsakovų neteisėtus veiksmus grindžia savo subjektyvia, įrodymais ir teisiniais argumentais nepagrįsta nuomone apie Tarnybos direktorę ir kitus darbuotojus, Teisingumo ministerijos tarnautojus bei Komisijos pirmininką. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių patirtą turtinę žalą, o nurodytos aplinkybės dėl patirtos neturtinės žalos kelia pagrįstų abejonių, ar pareiškėjo skunde nurodyti atsakovų veiksmai galėjo priversti pareiškėją egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, atimti elementarius buitinius patogumus, sukelti emocinę ir dvasinę depresiją ir psichologiškai traumuoti pareiškėją. Tai, kad pareiškėjas sistemingai skundžia valstybės valdžios institucijų ir teismų sprendimus, o tai patvirtina pareiškėjo skunde nurodyta informacija apie bylų skaičių Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme, įrodo, kad tokiu elgesiu pareiškėjas siekia bylinėtis su institucijomis, ir tai jam neturtinės žalos nesukelia.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu (T 2, b. l. 40–49) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas priteisė iš pareiškėjo 993,03 Lt bylinėjimosi išlaidas atsakovui Teisingumo ministerijai.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo panaikinti Teisingumo ministerijos 2009 m. birželio 19 d. raštą Nr. (1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ ir 2009 m. birželio 25 d. raštą Nr. (1.23.)7R-4912 „Dėl Jūsų prašymo“, todėl turi būti vertinamas atsakovo Teisingumo ministerijos veiksmų, surašant paminėtus raštus, teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Teisingumo ministerijai skundus ir prašymus, į kuriuos buvo atsakyta ginčijamais raštais: 2009 m. gegužės 22 d. skundą, reg. Nr. 3R-779, dėl Tarnybos atsisakymo išduoti dokumentų kopijas, dėl Tarnybos rašto Nr. (1.9.)-SD-1362-09 bei dėl Tarnybos atstovų skaičiaus civilinėje byloje Nr. 2-6450-0803/2009 pagal Tarnybos ieškinį V. S.; 2009 m. gegužės 22 d. prašymą, reg. Nr. 3R-780, dėl to, jog advokatai, teikiantys antrinę teisinę pagalbą, praneša pareiškėjams, kad, pralaimėjus bylas, Tarnyba teismo keliu sieks išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalbą priteisimo iš pareiškėjų; 2009 m. birželio 1 d. skundą, reg. Nr. 3R-837, dėl 2009 m. gegužės 25 d. konflikto, kilusio tarp pareiškėjo ir Tarnybos darbuotojos L. D., dėl 2009 m. gegužės 27 d. Tarnybai pateiktų raštų registravimo, dėl dokumentų kopijų darymo ir tvirtinimo Tarnyboje; 2009 m. birželio 2 d. prašymą, reg. Nr. 3R-838, dėl Prašymo išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą formos patvirtinimo bei Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių pateikimo; 2009 m. birželio 11 d. prašymą, reg. Nr. 3R-897, dėl informacijos apie 2007–2009 m. gautų skundų, susijusių su Tarnybos veikla bei advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybe, skaičių, apie pareikštų ieškinių ir pareiškimų teismuose skaičių dėl Tarnybos ar jos tarnautojų veiksmų bei apie administracinių ir civilinių bylų skaičių, kurias vienu metu nagrinėja Tarnybos advokatas, teikiantis antrinę teisinę pagalbą; 2009 m. birželio 15 d. prašymą, reg. Nr. 3R-911, dėl Tarnybos direktorės S. P. priėmimo į pareigas; 2009 m. birželio 15 d. prašymą Lietuvos Respublikos Vyriausybei, persiųstą Teisingumo ministerijai, reg. Nr. 3R-911, dėl Tarnybos direktorės S. P. priėmimo į pareigas. Teismas pažymėjo, jog, atsakydama į 2009 m. gegužės 22 d. prašymą ir skundą bei 2009 m. birželio 1 d. skundą, Teisingumo ministerija 2009 m. birželio 19 d. rašte Nr. (1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ pareiškėjui paaiškino, kad ji 2009 m. birželio 3 d. raštu Nr. (1.23)-7R-4287 kreipėsi į Tarnybą, prašydama pateikti informaciją apie pareiškėjo prašyme ir skunduose nurodytas aplinkybes. Tarnyba 2009 m. birželio 11 d. raštu Nr. (1.15.)-SD-l898-09 informavo Teisingumo ministeriją, kad, atsižvelgdama į pareiškėjo skundus dėl Tarnybos tarnautojų ir specialistų veiksmų bei vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, pradėjo administracinę procedūrą, kad priėmusi administracinės procedūros sprendimą dėl pareiškėjo skundų pateiks informaciją Teisingumo ministerijai apie pareiškėjo prašyme ir skunduose nurodytas aplinkybes. Atsižvelgdama į tai bei remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, Teisingumo ministerija pratęsia administracinę procedūrą, nagrinėjant paminėtus pareiškėjo skundus bei prašymą, 10 darbo dienų. Kadangi 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1 d. skunduose pareiškėjas, be kita ko, prašė ištirti Tarnybos tarnautojų galimai padarytus pažeidimus bei išdėstė faktines aplinkybes, susijusias su Tarnybos darbuotojų veiksmais, Teisingumo ministerija, vadovaudamasi ginčo metu galiojusios redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 23 straipsnio 4 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi bei Tarnybos nuostatų 14.7 punktu, pagrįstai ir teisėtai informavo Tarnybą apie pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes bei persiuntė pareiškėjo skundus juose nurodytoms aplinkybėms ištirti, taip pat pareiškėjo 2009 m. gegužės 22 d. prašymą dėl Tarnybos advokatų teikiamos klaidingos informacijos apie išlaidas, susijusias su teisinės pagalbos teikimu. Apie paminėtų skundų ir prašymo persiuntimą Tarnybai pareiškėjas informuotas, jam taip pat pranešta, jog Tarnyba pradėjo administracinę procedūrą ir nagrinėja bei aiškinasi skunduose nurodytas faktines aplinkybes, apie administracinį sprendimą Tarnyba informuos Teisingumo ministeriją, o ši, remdamasi Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, 10 darbo dienų pratęsia administracinę procedūrą, nagrinėjant pareiškėjo skundus ir prašymą. Pažymėjo, kad Teisingumo ministerija, nepažeisdama Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnio nustatyto termino, į pareiškėjo 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1 d. skundus bei 2009 m. gegužės 22 d. prašymą taip pat atsakė 2009 m. liepos 3 d. raštu Nr. (1.23.)7R-5244 „Dėl Jūsų prašymų ir skundų“. Teismas nurodė, kad, atsakydama į 2009 m. birželio 2 d. prašymą, Teisingumo ministerija 2009 m. birželio 19 d. rašte Nr. (1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ pareiškėjui pagrįstai paaiškino, jog Prašymo išmokėti užmokestį už suteiktą antrinę teisinę pagalbą forma patvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1R-158 (2008 m. lapkričio 18 d. įsakymo Nr. 1R-444 redakcija), kuris yra oficialiai paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra tikslinga papildomai tvirtinti kartu su pareiškėjo prašymu siunčiamos paminėtos formos tikrumo. Atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą, jam siunčiamos Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 (2006 m. gegužės 2 d. nutarimo Nr. 396 redakcija). Aplinkybė, kad, kaip skunde nurodė pareiškėjas, šios nepatvirtintos formos nebuvo jam grąžintos, nėra reikšminga, kadangi nėra duomenų, jog tai padaryti buvo prašoma. Teismas taip pat nurodė, kad, atsakydama į 2009 m. birželio 11 d. prašymą dėl informacijos pateikimo apie skundų bei ieškinių dėl Tarnybos veiksmų ir advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybės 2007–2009 m. skaičių, Teisingumo ministerija 2009 m. birželio 19 d. rašte Nr. (1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ pareiškėjui paaiškino, kad asmenų teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įgyvendinimo tvarką nustato Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, kurio 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, jog valstybės institucija (įstaiga) gali atsisakyti teikti informaciją, jei pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Atsižvelgiant į tai, kad informacinėje sistemoje, kurioje registruojami Teisingumo ministerijoje gauti dokumentai, nėra atskirai klasifikuojami piliečių skundai dėl Tarnybos veiklos ir antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės pagal konkrečią Tarnybą, pareiškėjo prašomos informacijos pateikimas pareikalautų neproporcingai didelių laiko ir darbo sąnaudų, todėl Teisingumo ministerija, vadovaudamasi paminėto įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisako pateikti informaciją apie 2007–2009 m. gautų skundų, susijusių su Tarnybos veikla bei advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybe, skaičių. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad nedisponuoja informacija apie pareikštų ieškinių ir pareiškimų teismuose skaičių dėl Tarnybos ar jos tarnautojų veiksmų, nes proceso šalimi šiose bylose yra Tarnyba, o ne Teisingumo ministerija, taip pat pranešė, kad Teisingumo ministerija nerenka duomenų, kiek einamuoju laikotarpiu advokatas, teikiantis antrinę teisinę pagalbą, turi bylų pagal Tarnybos priimtus sprendimus; Teisingumo ministerija turi tik statistinius duomenis apie vidutiniškai vienam advokatui tenkantį sprendimų skaičių per mėnesį: 2008 m. Tarnyba advokatui, prireikus teikiančiam antrinę teisinę pagalbą civilinėse ir administracinėse bylose, vidutiniškai per mėnesį pavesdavo teikti antrinę teisinę pagalbą 1,52 naujose bylose, o advokatui, nuolat teikiančiam antrinę teisinę pagalbą, – 6,32 naujose bylose. Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad įstaiga gali atsisakyti teikti informaciją, jeigu pagal pareiškėjo prašymą reikėtų sukurti dokumentus ar informacijos rinkmenas ir tai būtų susiję su neproporcingai didelėmis darbo ir laiko sąnaudomis. Kadangi Teisingumo ministerija, kaip nurodyta šiame rašte ir atsiliepime į skundą, nedisponuoja informacija apie pareikštų ieškinių ir pareiškimų teismuose skaičių dėl Tarnybos ar jos tarnautojų veiksmų, nes proceso šalimi tokiose pobūdžio bylose yra Tarnyba, o ne Teisingumo ministerija, ji, vadovaujantis Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, galėjo atsisakyti pateikti pareiškėjui jo prašomą informaciją apie 2007-2009 m. gautų skundų, susijusių su Tarnybos veikla bei advokatų teikiamos antrinės teisinės pagalbos kokybe, skaičių. Teismas pažymėjo, jog, atsakydama į pareiškėjo 2009 m. birželio 15 d. prašymą dėl Tarnybos direktorės S. P. priėmimo į pareigas, Teisingumo ministerija 2009 m. birželio 19 d. rašte Nr. (1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ pareiškėjui nurodė, kad S. P. priimta į Tarnybos direktorės pareigas konkurso būdu, Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnio nustatyta tvarka, laikantis visų Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų reikalavimų, priimant asmenį į įstaigos vadovo pareigas. Kadangi šis pareiškėjo prašymas buvo abstraktus, t. y. juo iš esmės tik išreiškiamos abejonės dėl sprendimo skirti S. P. į užimamas pareigas pagrįstumo, Teisingumo ministerija, atsakyme pateikdama apibendrintą informaciją, susijusią su S. P. priėmimu į valstybės tarnybą, jokių teisės aktų nuostatų nepažeidė. Teismas, be to, nurodė, kad Teisingumo ministerijos 2009 m. birželio 25 d. rašte Nr. (1.23.)7R-4912 „Dėl Jūsų prašymo“ pareiškėjas informuotas, kad į jo prašymą, persiųstą iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Teisingumo ministerija atsakė rašte Nr. (1.23.)7R-4783, todėl šis prašymas nenagrinėjamas. Kadangi Taisyklių 12 punktas numato, kad prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas, persiųstas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, buvo analogiškas jo 2009 m. birželio 15 d. pateiktam Teisingumo ministerijai, veiksmai, kuriais atsisakyta iš naujo jį nagrinėti, o pareiškėjas apie tai informuotas, buvo visiškai pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog į jo 2009 m. birželio 15 d. prašymą dėl informacijos apie vidutinę vienos civilinės bylos (nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) kainą bei apie vidutinę vienos administracinės bylos (nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) kainą Teisingumo ministerija neatsakė, į šį prašymą Teisingumo ministerija atsakė 2009 m. liepos 3 d. raštu Nr. (1.23.)7R-5244 „Dėl Jūsų prašymų ir skundų“, kurio pagrįstumas ir teisėtumas šioje byloje nėra ginčijamas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, yra pagrindas manyti, kad Teisingumo ministerijos veiksmai, surašant 2009 m. birželio 19 d. raštą Nr. (1.23.)7R-4783 „Dėl Jūsų prašymų ir skundo“ ir 2009 m. birželio 25 d. raštą Nr. (1.23.)7R-4912 „Dėl Jūsų prašymo“, yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra jokio pagrindo jų, kaip ir Komisijos 2009 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 2009/03-4R-169, panaikinti, taip pat patenkinti išvestinio reikalavimo dėl Teisingumo ministerijos įpareigojimo atlikti patikrinimą pagal pareiškėjo 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1 d. skundus bei prašymus. Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1, 3, 4 dalimis. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda, esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neįrodžius bent vienos iš paminėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Teismas padarė išvadą, kad, nagrinėjamoje byloje nenustačius paminėtos vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų, turtinės žalos atlyginimas yra negalimas, atitinkamai – nėra pagrindo patenkinti reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, atsižvelgęs į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 44 straipsnio 1, 4 dalis, įvertinęs Teisingumo ministerijos prašymą priteisti iš pareiškėjo 993,03 Lt išlaidas, kurias patyrė vykdydama teismo įpareigojimą pateikti dokumentų vertimą į valstybinę kalbą, ir pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą, pažymėjo, jog nekyla abejonių, kad 993,03 Lt už suteiktas paslaugas vertimą vykdžiusiam asmeniui Teisingumo ministerija privalo sumokėti, t. y. bet kokiu atveju patirs šias išlaidas, todėl patenkino šį reikalavimą. Pareiškėjo teiginiai, kad Teisingumo ministerija, kaip viešojo administravimo subjektas, savo veikloje bet kokiu atveju privalėjo išsiversti jo pateiktus skundus ir prašymus, todėl be jokio reikalo kreipėsi dėl paminėtų dokumentų vertimo į kitą asmenį, yra nepagrįsti: pagal Taisyklių 23 punkto nuostatas, paštu gauto nevalstybine kalba parašyto prašymo visą tekstą į lietuvių kalbą išsiverčia institucija, kuriai pagal kompetenciją priklauso jį nagrinėti, t. y. nenumato jokio dokumentų vertimo patvirtinimo, tuo tarpu ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis numato, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 52–57) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir nutraukti bylos dalį arba perduoti peržiūrėti pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra tendencingas, formalus. Teisingumo ministerija, peržiūrėdama jo kreipimusis, nesilaikė administracinės procedūros, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo, Taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatas. Teismas nepagrįstai priteisė iš jo Teisingumo ministerijai išlaidas, be to, nepateiktas šių išlaidų apmokėjimas. Atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1419/2010. Materialinę ir nematerialinę žalą jis patiria sistemingai. Yra visos CK numatytos aplinkybės civilinei atsakomybei atsirasti.
Atsiliepimas
Atsakovai Teisingumo ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujamas Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 68–71) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Teisingumo ministerija nurodo, kad savo skundais bei prašymais apeliantas nesiekė, jog konkrečiai jo atžvilgiu būtų priimtas individualaus pobūdžio administracinis sprendimas, kuriuo Teisingumo ministerija būtų nustačiusi teises ar pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1500/2005). 2009 m. gegužės 22 d. ir 2009 m. birželio 1 d. skunduose Teisingumo ministerijai apeliantas nurodė apie Tarnybos darbuotojų daromus pažeidimus bei išdėstė faktines aplinkybes, susijusias su Tarnybos darbuotojų veiksmais, todėl pagrįstai ir teisėtai informavo Tarnybą apie nurodytas faktines aplinkybes bei persiuntė pareiškėjo skundus šioms aplinkybėms ištirti. Teisingumo ministerija turėjo tik 2009 m. gegužės 25 d. skundo dalies kopiją, t. y. 1 lapą, todėl jis ir buvo pateiktas Vilniaus apygardos administraciniam teismui kartu su atsiliepimu. Teisingumo ministerijos administruojamoje informacinėje sistemoje, kurioje registruojami visi šioje ministerijoje gauti dokumentai, nėra klasifikatoriaus, pagal kurį galima identifikuoti piliečių skundų skaičių dėl Tarnybos veiklos ir antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų veiklos kokybės pagal konkrečią Tarnybą. Tokios informacijos surinkimas ir apdorojimas pareikalautų neproporcingai didelių laiko ir darbo sąnaudų. Apeliantas konkrečiai nenurodė, kokį ryšį cituojami teismų sprendimai turi su nagrinėjama byla. Be to, apeliantas nurodė apie galimai daromus Tarnybos direktorės pažeidimus, apie kuriuos neminėjo savo skunduose bei prašymuose Teisingumo ministerijai. Jo teiginiai apie galimą piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus nesusiję su jo teisėtų interesų ir teisių pažeidimu. Pažymi, jog vykdant teismo įpareigojimą apelianto skundus bei prašymus, kurie buvo surašyti ne valstybine kalba, pateikė vertimo biurui uždarajai akcinei bendrovei „Okas Language Solutions“. Dėl skundų ir prašymų vertimo į lietuvių kalbą bei vertimo nustatyta tvarka patvirtinimo Teisingumo ministerija patyrė 993,03 Lt išlaidų, kurios yra apmokėtos ir teisingos. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo iš esmės yra abstrakčios, visiškai neparemtos konkrečiais įrodymais. Jo teiginiai apie padarytą žalą iš esmės yra prielaidos, todėl negali būti pagrindu reiškiamam reikalavimui patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad jame pateikti trys su atsakovu Teisingumo ministerija sietini (šiam atsakovui adresuoti) reikalavimai: 1) panaikinti šio atsakovo 2009 m. birželio 19 d. raštą Nr. (1.23.)-7R-4783; 2) panaikinti šio atsakovo 2009 m. birželio 25 d. raštą Nr. (1.23.)-7R-4912; 3) įpareigoti šį atsakovą atlikti patikrinimą pagal jo (pareiškėjo) 2 skundus (2009-05-22 ir 2009-06-01) bei 4 prašymus (2009-05-22, 2009-06-02, 2009-06-11 ir 2009-06-15). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundžiami paminėti atsakovo raštai yra jo atsakymai į nurodytus pareiškėjo 2 skundus ir 4 prašymus (šių raštų turinys yra atskleistas pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl kolegijos nekartojamas). Taip pat pažymėtina, kad reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjo yra siejamas su, jo manymu, neteisėtais Teisingumo ministerijos veiksmais ir neveikimu, reaguojant į paminėtus skundus ir prašymus.
Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo reikalavimų reikšmės ABTĮ taikymo požiūriu, kolegija pažymi, kad Komisija, kuri buvo priėmusi pareiškėjo skundžiamą 2009 m. liepos 13 d. sprendimą, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nėra laikytina atsakovu šioje administracinėje byloje. Todėl pareiškėjo nurodytas reikalavimas panaikinti Komisijos 2009 m. liepos 13 d. sprendimą ABTĮ taikymo prasme nelaikytinas materialiuoju skundo reikalavimu, kurio kategorijai priskirtini kiti (aukščiau nurodyti atsakovams adresuoti) reikalavimai. Kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas Lietuvos valstybei atlyginti jo nurodytą turtinę ir neturtinę žalą yra pareikštas CK 6.271 straipsnio pagrindu. Todėl, atsižvelgiant į paties pareiškėjo nurodytą sąsają tarp šios žalos atsiradimo ir paminėtų (pareiškėjo įvardintų kaip neteisėtų) Teisingumo ministerijos veiksmų, šis skundo reikalavimas laikytinas išvestiniu iš paminėtų pirmųjų trijų skundo reikalavimų.
Pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamų paminėtų Teisingumo ministerijos 2009 m. birželio 19 d. ir 2009 m. birželio 25 d. raštų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo taikymo požiūriu tai yra administracinės procedūros dėl Teisingumo ministerijos gautų pareiškėjo skundų bei prašymų baigiamasis aktas (administracinės procedūros sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į jo pateiktus prašymus bei išaiškintos (nurodytos) priežastys, dėl kurių atsakovas nepatenkino šių pareiškėjo prašymų (T 1, b. l. 29-30, 31). Toks aptariamų raštų (sprendimų) turinys leidžia daryti išvadą, jog ABTĮ taikymo požiūriu jie nelaikytini individualiais teisės aktais ta prasme, kad tiesiogiai nesukelia pareiškėjui atitinkamų teisinių pasekmių (nenustatė ir nepanaikino pareiškėjui jokių teisių arba pareigų). Pagal šių raštų (sprendimų) turinį bei jų paskirtį (pateikti skundą padavusiam asmeniui motyvuotą atsakymą į jo keliamus klausimus) jis yra laikytinas atsisakymu atlikti skundą padavusio asmens (pareiškėjo) prašomus veiksmus. Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad, sprendžiant šių raštų (sprendimų) teisėtumo ir pagrįstumo klausimus, teismui yra būtina patikrinti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo prasme - išaiškinti), ar toks atsisakymas atlikti prašomus veiksmus yra pagrįstas teisės taikymo prasme, t. y. nustatyti, ar atsakovas Teisingumo ministerija, gavęs paminėtus pareiškėjo skundus ir prašymus, pagal jo kompetenciją nustatančius teisės aktus privalėjo į juos reaguoti pareiškėjo prašomu būdu, ar to daryti neprivalėjo. Taigi nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus ir reikšmingas šio bylos atsakovo kompetencijos aiškinimo (pareiškėjo keliamais klausimais) klausimas.
Išnagrinėjusi bylą šiuo aspektu, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais argumentais bei teismo padarytomis išvadomis, kad šis atsakovas Teisingumo ministerija neturėjo teisinio pagrindo atlikti pareiškėjo prašomų atlikti veiksmų, t. y. pagal savo kompetenciją, nustatytą pirmosios instancijos teismo aptartuose teisės aktuose, neturėjo teisės įpareigoti Tarnybą patraukti savo (pareiškėjo nurodytus) darbuotojus drausminėn atsakomybėn, taip pat teisinio pagrindo (Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 str. 2 d. 1 p. taikymo prasme) suteikti pareiškėjui jo prašomą informaciją – statistinius duomenis apie Tarnybos advokatų veiklą bei su pareiškėju susijusių skundų nagrinėjimą. Atsižvelgdama į paminėtų pareiškėjo skundų bei prašymų turinį, kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos tesimo nurodytais argumentais, kad pareiškėjo 2009 m. birželio 15 d. prašymas, atsakovui Teisingumo ministerijai persiųstas iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos, Taisyklių 12 punkto taikymo prasme laikytinas pakartotiniu, todėl šio atsakovo pagrįstai nebuvo nagrinėjamas iš esmės. Taigi kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams bei prieitai išvadai, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo pripažinti atsakovo Teisingumo ministerijos priimtų sprendimų (pareiškėjo skundžiamų raštų) arba atsisakymo atlikti pareiškėjo prašomus atlikti veiksmus neteisėtais.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat į aukščiau paminėtą pareiškėjo nurodytą sąsają tarp Teisingumo ministerijos veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimo, kolegija, taip pat sutikdama su šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais, konstatuoja, kad CK 6.271 straipsnio nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos ir išaiškintos teisingai.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos tesimo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas.
Pasisakydama dėl apelianto argumentų teismo išlaidų priteisimo klausimu, kolegija pažymi, kad proceso šalių išlaidų atlyginimo paskirstymą priklausomai nuo bylos išnagrinėjimo rezultato reglamentuoja ABTĮ 44 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta bendra su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimo taisyklė: proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal šio straipsnio 4 dalį, tuo atveju, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus, kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Todėl nurodytų procesinės teisės normų taikymo požiūriu atsakovo Teisingumo ministerijos prašymas priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas iš esmės yra pagrįstas. Tačiau tai nėra absoliutus pagrindas teismui tenkinti tokį atsakovo prašymą. Tai teigdama, kolegija pažymi, kad atsakovo prašomos atlyginti išlaidos yra jo vertimo įstaigai (UAB „Okas Language Solution“) sumokėta suma (993,03 Lt) už teismui pateiktų pareiškėjo ne valstybine kalba surašytų paminėtų 2 skundų ir 4 prašymų vertimą į lietuvių kalbą. Pagal Taisyklių 19.1 punktą yra leidžiama situacija, kai asmens prašymas (skundas) atitinkamai viešojo administravimo institucijai išsiunčiamas paštu surašytas ne valstybine kalba. Tokioje situacijoje visą tekstą į lietuvių kalbą išverčia institucija, kuriai pagal kompetenciją priklauso nagrinėti šį prašymą (Taisyklių 22 p.). Teismo proceso kalbą reglamentuojančioje ABTĮ 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis; už vertėjo paslaugas mokama iš valstybės biudžeto. Išvardintos Taisyklių bei ABTĮ nuostatos laikytinos ir traktuotinos kaip lietuvių kalbos nemokantiems asmenims nustatyta garantija būti išklausytiems jiems kreipusis į viešojo administravimo subjektą arba į teismą. Tokia garantija negali būti paversta pareiga šiam asmeniui apmokėti atitinkamo vertimo išlaidas, nes, priešingu atveju, būtų pažeista šios garantijos esmė. Tuo būtų pažeistas kertinis teisinės valstybės principas dėl galimybės ginti savo pažeistas teises. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad nurodyta atsakovo Teisingumo ministerijos patirtų vertimo išlaidų suma iš pareiškėjo priteista nepagrįstai. Todėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalis dėl 993,03 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pareiškėjo atsakovui Teisingumo ministerijai naikintina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Panaikinti teismo sprendimo dalį dėl 993,03 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pareiškėjo V. S. atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.
Nutartis neskundžiama.