Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1093-619/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-09
Bylos Nr.: 2A-1093-619/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-08645-2012-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrutė Kalinauskienė, Rita Kisielienė, Alvydas Barkauskas
Ieškovas: BUAB „Tauneris“
Atsakovas: R. U.
Trečiasis asmuo: RUAB „Sostinės būstai“, Kolegija

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr.2A-1093-619/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-08645-2012-4Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto R. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Tauneris“ ieškinį atsakovui R. U. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretysis asmuo RUAB „Sostinės būstai“,

Kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, nustatė :Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Tauneris“ kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio sandorius - 2009-06-08 tarp UAB „Tauneris“ ir atsakovo sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis bei taikyti restituciją šalis grąžinant į pradinę padėtį iki sutarčių sudarymo ir pripažinti, kad atsakovas nėra RUAB „Sostinės būstai“ kreditorius su 1 164 818,60 Lt finansinio reikalavimo suma, o RUAB „Sostinės būstai“ kreditorius su šia finansinio reikalavimo suma yra UAB „Tauneris“. Nurodė, kad 2009-06-01 tarp K. M., M. K. ir atsakovo buvo sudarytos Reikalavimo perleidimo sutartys, kurių pagrindu kreditoriai perleido reikalavimo įgijėjui reikalavimo teises į UAB „Tauneris“ 1 164 818,60 Lt skolą. 2009-06-08 tarp UAB „Tauneris“ ir atsakovo buvo sudarytos Reikalavimo perleidimo sutartys, kurių pagrindu UAB „Tauneris“ perleido atsakovui reikalavimo teises į UAB „Sostinės būstai“ skolos UAB „Sostinės būstai“ dalį, t.y. 1 164 818,60 Lt, o reikalavimo įgijėjas (atsakovas) įsipareigojo atsiskaityti su kreditoriumi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo sutarčių sudarymo dienos. 2009-08-25 atsakovas kreipėsi į UAB „Tauneris“ ir pranešė dėl vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymo pagal kreditorinius reikalavimus UAB „Tauneris“ bendrai 1 164 818,60 Lt sumai pagal 2009-06-08 Reikalavimo perleidimo sutartis, taigi jokio atlygio grynaisiais pinigais atsakovas nesumokėjo. Po ginčijamų sandorių sudarymo UAB „Tauneris“ nemokumas konstatuotas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi, kuria šiai bendrovei iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi trečiajam asmeniui UAB „Sostinės būstai“ iškelta restruktūrizavimo byla. Vilniaus apygardos teismas 2011-04-12 nutartimi patvirtino UAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo planą, o 2012-03-29 nutartimi patenkino atsakovo pareiškimą dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo RUAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo byloje, patikslino RUAB „Sostinės būstai“ kreditorių sąrašą, įtraukiant atsakovą su 1 164 818,60 Lt reikalavimo suma, kurio reikalavimas užtikrintas hipoteka, bei sumažinant hipotekinio kreditoriaus BUAB „Tauneris“ finansinį reikalavimą 1 164 818,60 Lt finansinio reikalavimo suma. Ieškovo tvirtinimu, ginčijami sandoriai yra akivaizdžiai nuostolingi ir priešingi įmonės veiklos tikslams (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p.). Ginčijamais sandoriais UAB „Tauneris“ nesiekė pelno: perleido galiojančias reikalavimo teises į UAB „Sostinės būrai“ skolą ir už reikalavimo teisių perleidimą negavo jokio atlygio pinigais. Buvo prarasta kaip hipotekinio kreditoriaus finansinio reikalavimo dalis, ženkliai sumažinant savo galimybes patenkinti finansinius reikalavimus. Ginčijami sandoriai sudaryti prieš pat bankroto bylos iškėlimą, įmonės veikla buvo nuostolinga dar nuo 2005 m.

Atsakovas R. U. prašė ieškinį atmesti. Teigė, kad sandoriai sudaryti 2009 birželio pradžioje, o nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2009-10-22. Nurodo, kad atsakovas turėjo reikalavimo teisę į ieškovą, todėl reikalavimų įskaitymas yra teisėtas sandoris. Teigė, jog pagal LR CK 6.66 str. 3 d. actio Pauliana ieškovas turėjo teisę pareikšti per 1 metus, todėl suėjo ieškinio senaties terminas. Prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad nėra visų actio Pauliana sąlygų pripažinti sandorį negaliojančiu – sandoris neįtakojo ieškovo mokumo būsenos, nepažeidė kreditorių teisių, nenustatyta šalių nesąžiningumo fakto.

Tretysis asmuo RUAB „Sostinės būstai“ su ieškiniu sutiko, palaikė pareikštą reikalavimą. Nurodė, jog atsakovo įtraukimas į RUAB „Sostinės būstai" kreditorių sąrašą bei patvirtinimas hipotekiniu kreditoriumi, BUAB „Tauneris“ kreditorinio reikalavimo sumažinimas šiurkščiai pažeidžia BUAB „Tauneris“, kaip teisėtai patvirtinto hipotekinio kreditoriaus, taip pat ir BUAB „Tauneris“ kreditorių teises ir interesus, ženkliai sumažinant galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus UAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo procese. Mano, kad žala buvo padaryta tiek BUAB „Tauneris“, tiek ir įmonės kreditoriams, kurių finansinių reikalavimų patenkinimas labiausiai priklauso nuo to, kokią pinigų sumą BUAB „Tauneris“ atgaus iš UAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo proceso. Teigė, kad minėtųjų sutarčių sudarymas buvo nuostolingas ieškovui ir buvo priešingas įmonės veiklos tikslams ir, tikėtina, galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais (bent jau jų dalimi). Nurodo, jog tretysis asmuo apie reikalavimo perleidimą nebuvo informuotas. Atsakovas nuo pat ieškovo bankroto bylos pradžios bei trečiojo asmens restruktūrizavimo bylos pradžios buvo nesąžiningas ir galimai siekė pasipelnyti. UAB „Tauneris“ valdymo organai nebuvo suinteresuoti siekti pelno, kadangi reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu jiems jau buvo žinoma apie tai, kad UAB „Tauneris“ atžvilgiu bus inicijuojama bankroto byla, o tokio pobūdžio sutartis su atsakovu neatneš jokio realaus pelno, kuris padėtų padengti bent dalį kreditorių reikalavimų. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina faktą, jog ginčijami sandoriai buvo nuostolingi ir priešingi įmonės veiklos tikslams.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino 2009-06-08 Reikalavimo perleidimo sutartis, sudarytas tarp UAB „Tauneris“ ir atsakovo R. U., negaliojančiomis ir taikė restituciją – šalis grąžinant į pradinę padėtį iki sutarčių sudarymo. Taip pat pripažino, kad atsakovas R. U. nėra RUAB „Sostinės būstai“ kreditorius su 1 164 818,60 Lt finansinio reikalavimo suma, o RUAB „Sostinės būstai“ kreditorius su šia finansinio reikalavimo suma yra UAB „Tauneris“ bei priteisė iš atsakovo R. U. 500,00 Lt žyminį mokestį valstybės naudai.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR CK 1.82 str., 1.80 str., Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu, ieškinį tenkino konstatuodamas jog sudarytas sandoris prieštarauja juridinio asmens tikslams. Nurodė, jog BUAB „Tauneris“ darbuotojai, kreditorius UAB „S-sistemos“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydami iškelti ieškovui bankroto bylą (b.l.50-55), o ieškovas ir atsakovas veikdami priešingai bendrovės interesams - pelno siekimui (įstatų 2.1. punktas, b.l.40), siekdami priešingų tikslų nei kreditorių interesai - susigrąžinti skolas, perleido reikalavimo teisę į RUAB „Sostinės būstai“ atsakovui R. U., tokiu būdu pažeisdami bendrovės įstatus ir kitų kreditorių teises. Teismo vertinimu, skolos perkėlimo sutartis buvo aiškiai nuostolinga ieškovui ir prieštaraujanti jo veiklai. Atsakovas R. U. nesidomėjo finansine bendrovės padėtimi, teismui nepateikė įrodymų, kad sumokėjo teisės perleidėjams. Nurodė, kad iš perleidimo sutarčių neaišku už kokią sumą buvo perleisti kreditoriniai reikalavimai į UAB „Tauneris“. Konstatavo, jog faktinės aplinkybės rodo, kad nemokios bendrovės akcininkas ir vadovas perleido kvestionuotiną reikalavimo teisę į nemokią bendrovę už sandoryje nenurodytą kainą, o po savaitės perleido tam pačiam asmeniui atsakovui už nenurodytą kainą nemokios bendrovės turimą reikalavimo teisę į bendrovę, turinčią turtą. Tokiu atveju atsakovas R. U. nemokamai įgijo hipoteka garantuotą reikalavimo teisę į tretįjį asmenį. Teismo vertinimu, ieškovas dėl bendrovės akcininko ir vadovo veiksmų neteko turtinės teisės, todėl yra pagrindas akivaizdžiai BUAB „Tauneris“ nenaudingą sandorį, sudarytą, kai skolininkai iniciavo bankroto bylos iškėlimą, pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu. Tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Padarė išvadą, kad reikalavimo perleidimo sutartys yra aiškiai nenaudingos ieškovui, prieštaraujančios ieškovo veiklos tikslams ir iškreipiančia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, dėl ko viena sutarties šalis turėjo nepagrįstų turtinių praradimų. Atsakovas, būdamas sąžiningas, elgdamasis apdairiai, protingai ir sąžiningai kaip verslininkas, prieš sudarydamas sandorį milijoninėmis sumomis, turėjo pasidomėti bendrovės akcininko ir vadovo tikslais, kurie nesiderino su LR CK 6.67 str. norma. Konstatavo, kad UAB „Tauneris“ turtinė padėtis sandorių sudarymo metu, bendrovės akcininko ir vadovo veiksmai, sandorių pobūdis – neatlygintinumas ir reikalavimo teisių į 1164818,60 Lt įgijimas į nuo 2006 metų nemokią bendrovę iš bendrovės valdymo organų dalyvių, rodo atsakovo nesąžiningumą. Pažymėjo, kad atsakovo argumentacija dėl LR CK 6.66 str. taikymo ir 1 metų ieškinio senaties, nesusijusi su ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir reikalavimu taikyti LR CK 1.82 str. 1 d. normą. Pažymėjo, jog ieškinį tenkina ne LR CK 6.66 str. pagrindu, o LR CK 1.82 str. 1 d., 1.80 str. 2 d. pagrindu. Nurodė, jog atsakovas R. U. nepateikė argumentuotų paaiškinimų dėl 2009-06-01 sandorių prasmės (b.l.12-15), kai įgyjama reikalavimo teisė 1164818,60 litų sumai į nemokią įmonę, kuriai inicijuotos bankroto bylos, jeigu nebūtų nesąžiningo susitarimo su nemokios įmonės vadovais dėl turtinių teisių perleidimo 2009-06-08 sutartimis (b.l.16-23). Teismo vertinimu, sutarčių sudarymo aplinkybės, bendrovės turtinė padėtis, sutarčių šalių užimamos pareigos bendrovėje, kreditorių veiksmai inicijuojant bankroto bylą, tai yra visuma aplinkybių rodo, kad bendrovės vadovų ir atsakovo susitarimai neatitinka teisės principą – sąžiningumo principą (LR CK 1.5 str.), sutarties šalių veiksmai buvo nukreipti pasisavinti nemokios bendrovės turimas turtines teises į trečiojo asmens turtą, kad turtas neatitektų kreditoriams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu apeliantas (atsakovas) R. U. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-03 sprendimą ir ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami sandoriai prieštaravo ieškovo veiklos tikslams ir taip pažeidė LR CK 1.82 straipsnio ir kitų teisės aktų taikymo ir aiškinimo nuostatas. Byloje ieškovas neįrodė ir nepagrindė, kad atsakovas buvo nesąžiningas, tačiau nepaisant to teismas konstatavo atsakovo nesąžiningumą ir taip pažeidė LR CK 1.82, LR CPK 13, 42, 178, straipsnių nuostatas bei įrodinėjimo taisykles. Teismas be jokių įrodymų ir ieškovo argumentacijos nusprendė, kad atsakovas yra nesąžiningas. Teismas be jokio teisinio ir faktinio pagrindo atsakovą priskyrė profesionalaus verslininko kategorijai, kuris turi veikti pagal padidinto rūpestingumo ir atsakingumo standartus. Tačiau atsakovas nėra verslininkas, jis neužsiima nuolatine finansinių reikalavimų perleidimo veikla. Teigė, kad ieškovo kreditoriai K. M. ir M. K. 2009-06-01 sutartimis už sutartą kainą perleido atsakovui reikalavimo teises į ieškovą dėl to, kad kreditoriai nebuvo suinteresuoti savo pastangomis išsiieškoti skolą iš bankrutuojančio ieškovo, kas būtų pareikalavę iš jų dalyvauti teisminiuose procesuose ir patirti papildomas išlaidas. Atsakovas prisiėmė skolos išieškojimo rizikas ir sudarė sandorius. Tokiu būdu atsakovas tapo ieškovo kreditoriumi su 1 164 818,60 Lt reikalavimo suma. Atsakovas, turėdamas reikalavimo teisę 1 164 818,60 Lt sumai į ieškovą ir turėdamas ieškovui 1 164 818,60 Lt skolą, nusprendė ir pateikė 2009-08-25 pranešimus dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Tokiu būdu ieškovas tapo atsakovui neskolingas ir abi šalys gavo abipusę naudą: 1) ieškovas neprivalo patenkinti atsakovo reikalavimo 1 164 818,60 Lt sumoje; 2) atsakovas neprivalo sumokėti už perleistus reikalavimus 1 164 818,60 Lt. Mano, kad ieškovas patyrė ne žalą, o gavo finansinę naudą, kadangi buvo eliminuota jo prievolė atsakovui.

2. Ginčijami 2009-06-08 reikalavimo teisių perleidimo sandoriai ir atliktas skolos įskaitymas neprieštarauja jį sudariusio juridinio asmens tikslams bei nesukėlė juridiniam asmeniui ir kreditoriams žalos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas negavo jokios finansinės naudos ir kreditoriai patyrė žalą, todėl buvo pažeisti ieškovo bei ieškovo kreditorių interesai, teismas netinkamai taikė CK 1.82 str. nuostatas. Nesutinka su teismo padaryta išvada, kad tik finansinė nauda galėjo pasireikšti tuomet, jeigu būtų pagal reikalavimo perleidimo sutartis išmokėti pinigai. Teigia, kad ieškovas ir ieškovo kreditoriai gavo finansinę naudą, kadangi ieškovas neprivalo patenkinti papildomo 1 164 818,60 Lt kreditorinio reikalavimo. Tuo tarpu atsakovas, sudarydamas ginčijamus sandorius, prisiėmė riziką negauti jokios finansinės naudos pagal perimtus teisių reikalavimus. Trečiajam asmeniui UAB „Sostinės būstai“ Vilniaus apygardos teismas 2009-12-04 nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą (Nr. B2-481-450/2013), dėl trečiojo asmens sudėtingos finansinės situacijos ir vykstančios restruktūrizavimo bylos iki šiol nėra patenkintas atsakovo reikalavimas. Nurodė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu pačios reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį RUAB „Sostinės būstai“ buvo ginčijamos, kadangi ieškovas 2009 m. gegužės mėn. pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo, kuris buvo nagrinėtas Vilniaus apygardos teisme (civilinės bylos Nr. 2-4527-560/2009).

3. Teigė, jog atsakovui yra žinoma, kad RUAB „Sostinės būstai“, iškėlus ieškovui bankroto bylą, 2009 m. gegužės - birželio mėn. įsigijo kelis finansinius reikalavimus į ieškovą ir juos vienašališkai įskaitė 2009 m. birželio mėn. Tokiu būdu RUAB „Sostinės būstai“ sumažino savo įsipareigojimus ieškovui. Nepaisant šios aplinkybės, dėl nesuprantamų priežasčių tokių sandorių ieškovo bankroto administratorius neginčijo, o ginčija su atsakovu sudarytus sandorius šioje byloje, kuriuos pripažinti negaliojančiais nėra faktinio ir teisinio pagrindų. Atkreipė dėmesį, kad tokio pobūdžio sandorius RUAB „Sostinės būstai“ sudarinėjo ne tik su atsakovu, bet ir su ieškovu, tačiau jų neginčija. Atsakovas neturi minėtų dokumentų ir negali jų pateikti teismui. Šių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo pirmosios instancijos teismui priėmus neteisingą ir atsakovo interesus pažeidžiantį sprendimą. Dėl šios priežasties, vadovaudamasis LR CPK 199 straipsnio nuostatomis, atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismą išreikalauti iš ieškovo ir RUAB „Sostinės būstai“ 2009 m. gegužės - birželio mėn. finansinių reikalavimų į ieškovą įsigijimo sutartį bei 2009 m. birželio mėn. finansinių reikalavimų įskaitymo sutartį.

4. Nesutinka su skundžiamame sprendime nurodytais argumentais, jog dėl sudarytų sandorių pasunkėjo ieškovo kreditorinių reikalavimų atgavimo tikimybė. Ieškovo bankroto byloje yra patvirtinti kreditoriniai reikalavimai 9 466 354,88 Lt sumai. Remiantis 2011 m. įmonės balansu įmonė 2011 m. turėjo turto už 8 962 599 Lt, todėl daro išvadą, jog ieškovas turi iš esmės visas galimybes patenkinti kreditorių reikalavimus ir nėra pagrindo teigti, kad sandoris neigiamai paveikė kreditorių teises. Tokiu atveju ginčijami 2009-06-08 reikalavimo teisių perleidimo sandoriai ir atliktas skolos įskaitymas neprieštarauja jį sudariusio juridinio asmens tikslams bei nesukėlė juridiniam asmeniui ir kreditoriams žalos, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas jau buvo nemokus sudarant 2009-06-08 reikalavimo perleidimo sutartis ir taip pažeidė LR ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, kadangi tik bankroto bylą nagrinėjant iš esmės galima nustatyti įmonės nemokumą. Teigė, kad ieškovui bankroto byla buvo iškelta praėjus beveik 5 mėnesiams po ginčijamų sandorių sudarymo, t.y. ginčijami sandoriai sudaryti 2009-06-08, o bankroto byla iškelta tik 2009-10-22. Mano, kad atsakovas, kaip fizinis asmuo, neturi jokios įstatyminės pareigos domėtis savo kontrahento mokumo ir valdymo organų veiksmų teisėtumo klausimais, ką neteisėtai nurodė pirmosios instancijos teismas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas negalėjo pripažinti 2009-06-08 reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojančiomis, nes priešpriešinių vienarūšių 2009-08-25 finansinių reikalavimų įskaitymas nebuvo ginčijamas ir yra teisėtas. Teismas neatsižvelgė į CK 6.130 str. įtvirtintą įskaitymo instituto esmę. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas neginčija atlikto įskaitymo, kurio vienas iš pagrindų buvo ir sudarytos ginčijamos sutartys. Mano, kad ieškovas, neginčydamas įskaitymo, pripažino, kad jis patenkino atsakovo reikalavimą ir kartu pripažino, kad ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys yra teisėtos. Nurodė, jog teismų praktikoje yra konstatuota, kad ieškovas, ginčydamas vienus sandorius, negali savo reikalavimų kildinti ar sieti iš toje byloje neginčijamų ar dar nenuginčytų sandorių.

7. Patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas RUAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo byloje turi res judicata galią ir patvirtina 2009-06-08 reikalavimo teisių perleidimo sandorių teisėtumą. Nurodė, kad atsakovo kreditorinis reikalavimas kylantis iš ginčijamų 2009-06-08 reikalavimų perleidimo sutarčių 1 164 818,60 Lt litų sumoje Vilniaus apygardos teismo 2012-03-29 nutartimi buvo patvirtintas RUAB „Sostinės būstai“ bei yra teisėtas ir galiojantis. Restruktūrizavimo byloje yra nustatyta, kad atsakovas, sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartis, elgėsi tinkamai ir teisėtai. Todėl nagrinėjamai bylai galioja bankroto byloje nustatytas faktas, kad atsakovas sudarė ir vykdė ginčijamus sandorius ir savo veiksmais jokios žalos ieškovui nesukėlė.

Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Tauneris“ nurodė, jog jis nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Nesutinka su atsakovo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijami sandoriai prieštaravo ieškovo veiklos tikslams. Nurodo, jog byloje esantys dokumentai ir surinkti įrodymai patvirtina, jog UAB „Tauneris“, jau būdama nemoki sudarė ginčijamus sandorius. Ginčijamos sutartys buvo sudarytos prieš pat bankroto bylos iškėlimą UAB „Tauneris“, teismui jau pateikus pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, jog jokia kaina ieškovui BUAB „Tauneris“ sumokėta nebuvo, R. U. už perimtus iš UAB „Tauneris“ reikalavimus į UAB „Sostinės būstai“ jokio atlygio grynaisiais pinigais ar pavedimu kreditoriui UAB „Tauneris“ nesumokėjo, nors tai padaryti jį įpareigojo ginčijamų sutarčių 3.1 punktas. Teigė, kad sandorių prieštaravimas UAB „Tauneris“ veiklos tikslams pasireiškė įmonės 2008 m. liepos 2 d. įstatų 2.1 punkto pažeidimu, nuostolingumą įmonei įrodo tai, kad 2009-06-01 reikalavimo perleidimo sutartimis UAB „Tauneris“ valdymo organai perleido tik trečios eilės reikalavimus į UAB „Tauneris“, kurie nebuvo užtikrinti hipoteka. Trečios eilės reikalavimai bankroto ir restruktūrizavimo byloje neturi pirmumo prieš kitus kreditorių reikalavimus. Tuo tarpu jau po 7 dienų UAB „Tauneris“, atstovaujamas vadovo M. K., 2009-06-08 reikalavimo perleidimo sutartimis perleido atsakovui R. U. reikalavimo teisę į UAB „Tauneris“ skolininką UAB „Sostinės būstai“. Šios reikalavimo teisės į UAB „Sostinės būstai“ užtikrintos hipoteka. Jeigu reikalavimo perleidimo teisės nebūtų užtikrintos hipoteka, reikalavimo įgijėjas R. U. nebūtų patvirtintas hipotekos kreditoriumi UAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo byloje ir Vilniaus apygardos teismas nebūtų sumažinęs UAB „Tauneris“ kreditorinio reikalavimo RUAB „Sostinės būstai“.

2. Teigia, kad R. U. įtraukimas į RUAB „Sostinės būstai“ kreditorių sąrašą bei patvirtinimas hipotekiniu kreditoriumi, BUAB „Tauneris“ kreditorinio reikalavimo sumažinimas šiukščiai pažeidžia BUAB „Tauneris“, kaip teisėtai patvirtinto hipotekinio kreditoriais, taip pat ieškovo kreditorių teises ir interesus. Tokiu būdu buvo ženkliai sumažintos BUAB „Tauneris“ kreditorių galimybės patenkinti savo finansinius reikalavimus RUAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo procese.

3. Žala buvo padaryta tiek UAB „Tauneris“, tiek įmonės kreditoriams, kurių finansinių reikalavimų patenkinimas labiausiai priklauso nuo to, kokią pinigų sumą UAB „Tauneris“ atgaus iš UAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo proceso. RUAB „Sostinės būstai“ turi keliasdešimt milijonų vertės turto – daugiabučių namų kompleksą „Dangaus miestas“ ((duomenys neskelbtini)), kurį realizavus restruktūrizavimo byloje, būtų pilnai patenkinti visų hipotekos kreditorių (tame tarpe ir BUAB „Tauneris“) reikalavimai. Tačiau atsakovui tapus hipotekos kreditoriumi, ieškovo reikalavimas jau negali būti pilnai patenkintas. Nurodė, jog ginčijami sandoriai yra neatlygintiniai, akivaizdžiai žalingi ieškovui ir naudingi atsakovui, ką teisingai ir pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Jei ginčijamos sutartys nebūtų buvusios sudarytos, atsakovas būtų tapęs BUAB „Tauneris“ trečios eilės kreditoriumi ir neturėtų pirmenybės prieš kitus kreditorius, kas nepažeistų BUAB „Tauneris“ ir jos kreditorių teisių.

4. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo ne tik ieškovo BUAB „Tauneris“, bet ir atsakovo R. U. nesąžiningumą sudarant ginčijamus sandorius. Atsakovas, būdamas verslininku, kaip kiekvienas apdairus ir rūpestingas teisinių santykių dalyvis, sudarydamas milijoninės vertės sandorius, privalėjo žinoti ir negalėjo nežinoti, kad ginčijami sandoriai prieštarauja privataus juridinio asmens (ieškovo) veiklos tikslams, kad šiais sandoriais ieškovas patiria nuostolius, o atsakovas gauna naudos ir praturtėja. Teigia, jog atsakovo nesąžiningumas pasireiškė ir jo veiksmais sudarant ginčijamus sandorius.

5. Nesutinka su apelianto argumentais, jog remiantis ieškovo 2011 m. balanso duomenimis, ieškovo kreditorių reikalavimai gali būti patenkinti, nes ieškovas turi visas galimybes patenkinti kreditorinius reikalavimus. Pažymėjo, jog visas UAB „Tauneris“ priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas yra parduotas. Pardavus nekilnojamąjį turtą, įkeistą AB SEB bankui, iš dalies patenkintas šio kreditoriaus finansinis reikalavimas. Buvusių darbuotojų reikalavimai yra iš dalies patenkinti Garantinio fondo lėšomis. Likę kreditorių reikalavimai nėra patenkinti ir jų patenkinimas priklauso nuo, kokią sumą BUAB „Tauneris“ atgaus iš UAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo proceso.

6. Nesutinka su apelianto argumentais, jog ieškovas, neginčydamas įskaitymo sandorio, pats pripažino, kad 2009-06-08 reikalavimo teisių perleidimo sandoriai yra teisėti, kadangi įskaitymas yra paremtas ginčijamomis sutartimis. Pažymėjo, jog 2009-08-25 priešpriešinių vienarūšių (finansinių) reikalavimų įskaitymas, kaip pripažįsta ir atsakovas, buvo atliktas ginčijamų reikalavimo perleidimo (cesijos) sutarčių pagrindu. Ginčijamos sutartys yra nuginčytos (pripažintos negaliojančiomis), kas reiškia, jog negalioja visi paskesnieji jų pagrindu sudaryti sandoriai (tame tarpe ir įskaitymo sandoriai).

7. Nesutinka su apelianto argumentais, jog patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas RUAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo byloje turi res judicata galią ir patvirtina 2009-06-08 reikalavimo teisių perleidimo sandorių galiojimą. Nurodė, kad 2009-06-08 reikalavimo teisių perleidimo sandoriai teismine tvarka buvo panaikinti vėliau, negu Vilniaus apygardos teisme RUAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo byloje patvirtintas R. U. finansinis reikalavimas. Kad šis finansinis reikalavimas būtų panaikintas, iš pradžių privaloma panaikinti sandorius, kurių pagrindu šis finansinis reikalavimas buvo patvirtintas.

Tretysis asmuo restruktūrizuojama UAB „Sostinės būstai“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame nurodė, jog nesutinka su apelianto apeliaciniu skundu, prašė palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Mano, jog apeliantas buvo nesąžiningas, nes neabejotinai turėjo žinoti, kad ginčijami sandoriai pažeidžia ieškovo teises, o jo teiginiai apie pripažįstamą apelianto reikalavimą, žalos nesukėlimą ieškovui yra niekuo nepagrįsti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Nesutinka su apelianto argumentais, jog ieškovas neįrodė ir nepagrindė atsakovo nesąžiningumo. Teismų praktikoje nesąžiningu vienareikšmiškai pripažįstamas ir asmuo, nepasidomėjęs perkamu objektu ir neįvertinęs galimos rizikos, būtent taip pasielgė apeliantas.

2. Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, jog jis prisiėmė skolos išieškojimo riziką ir sudarė sandorius. Tokiu atveju atsakovas pripažįsta, kad sudarydamas šiuos sandorius, jis iš esmės įvertino visą galimą riziką ir jį tenkino galintys kilti neigiami padariniai. Be to, apeliantas, siekdamas įskaityti vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, privalėjo žinoti, kad įskaitymas, kaip vienas iš prievolės įvykdymo būdų, yra draudžiamas, nes tokiu būdu taip pat pažeidžiamas par conditio creditorum (kreditorių lygiateisiškumo) principas. Pažymėjo, jog įskaitymas, nors ir vienašalis, bankroto bylų nagrinėjimo praktikoje yra draudžiamas.

3. Nurodė, jog sudarius ginčijamus sandorius, ieškovas neteko dalies hipoteka užtikrintų reikalavimo teisių į trečiąjį asmenį, o be teisinio pagrindo priimdamas įskaitymą, nesilaikydamas nemokiai įmonei privalomos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos, apeliantui nepagrįstai suteikė pranašumą prieš kitus kreditorius. Teigia, jog atkūrus pradinę padėtį (nuginčijus sutartis) ieškovas, atgavęs jam priklausančią finansinio reikalavimo dalį iš trečiojo asmens, gautas lėšas galėtų skirstyti proporcingai visiems kreditoriams LR Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o ne skirtų jas atsiskaityti vien su apeliantu.

4. Teigia, jog apelianto argumentai dėl ieškovo nepateiktų įrodymų, kad sandoriai buvo ieškovui kaip nors žalingi, yra nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi. Mano, kad iš susiklosčiusios situacijos bei iš to, kad ieškovui iškelta bankroto byla, o jo reikalavimas trečiojo asmens restruktūrizavimo byloje buvo sumažintas įtraukiant atsakovą į kreditorių sąrašą, aiškiai parodo jog ieškovui buvo padaryta žala. Įskaitymas negali būti tinkamas pagrindas neigti kreditoriams sukeltos žalos faktą, nes reikalavimo perleidimo ir įskaitymo aktu apeliantas įgijo nepagrįstą pranašumą prieš kitus kreditorius: jis tapo neskolingas ieškovui, bet dar ir įgijo hipoteka užtikrintą reikalavimą. Tuo tarpu ieškovas neteko hipoteka užtikrinto reikalavimo, tačiau patenkino trečios eilės kreditoriaus reikalavimą, kuris tikėtina, apskritai nebūtų buvęs patenkintas iki šiol, nes iš gautos sumos lėšos būtų skirtos pirmos eilės kreditoriams (su šiais kreditoriais atsiskaityta iš dalies).

5. Dėl ieškovo galimybių patenkinti kreditorių reikalavimus, nurodė, jog žala kreditoriams kyla nepriklausomai nuo to, ar šiuo metu ieškovo turto pakanka visiems kreditorių reikalavimams tenkinti, nes lėšos į įmonę gali būti pritrauktos ir bankroto administratoriaus iniciatyva. Svarbu yra vertinti padėtį, buvusią sandorio sudarymo metu.

6. Nesutinka su apelianto teiginiu, jog neginčydamas įskaitymo sandorio, ieškovas pripažino, jog 2009-06-08 reikalavimo teisių perleidimo sandoriai yra teisėti, kadangi įskaitymas yra paremtas ginčijamomis sutartimis. Atkreipė dėmesį, jog sutarties ir įskaitymo santykis yra toks, kaip priežasties ir pasekmės: įskaitymas tėra sutarties pagrindu įvykęs juridinis faktas, o nuginčijus sutartį, įskaitymui taip pat neliktų teisinio pagrindo.

7. Nesutinka su apelianto argumentu, jog patvirtintas jo kreditorinis reikalavimas RUAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo byloje turi res judikata galią ir patvirtina 2009-06-08 reikalavimo teisių perleidimo sandorių galiojimą. Šis reikalavimas buvo teismo patvirtintas tik todėl, kad ieškovas neginčijo pačių reikalavimo perleidimo sutarčių. Teismas atsakovo finansinį reikalavimą patvirtino remdamasis konkrečiomis sutartimis, kurių nelikus bus tikslinamas ir trečiojo asmens kreditorių reikalavimų sąrašas. Be to, byla nagrinėta tarp skirtingų šalių ir prejudicinio fakto čia tiesiog negali būti.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliaciniame skunde apeliantas prašo išreikalauti iš BUAB „Tauneris“ ir RUAB „Sostinės būrai“ 2009 m. gegužės – birželio mėn. finansinių reikalavimų į BUAB „Tauneris“ įsigijimo sutartį bei 2009 m. birželio mėn. finansinių reikalavimų įskaitymo sutartį. Toks prašymas motyvuojamas tuo, jog dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, pirmosios instancijos teismui priėmus neteisingą ir atsakovo interesus pažeidžiantį sprendimą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad tokio pobūdžio sandorius – reikalavimo teisių perleidimo bei įskaitymo tretysis asmuo sudarinėjo ne tik su atsakovu, bet ir su ieškovu, kuris juos traktuoja kaip normalią praktiką.

Pažymėtina, jog vadovaujantis civiliniame procese galiojančiu rungimosi principu (CPK 178, 230 straipsnis), įrodymus privalo pateikti proceso šalys. Teismas gali išreikalauti įrodymus, kurių šalis negali gauti, esant atitinkamam šalies prašymui ir pateiktiems duomenims apie tokio prašymo pagrįstumą. Naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, tačiau yra ribotas (CPK 314 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo nurodo, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareikštą prašymą, nes toks prašymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, taip pat nesant sąlygų taikyti CPK 314 str. nurodytas išimtis.

Apeliantas teigia, jog ieškovas neįrodė ir nepagrindė, kad atsakovas buvo nesąžiningas, tačiau nepaisant to teismas konstatavo atsakovo nesąžiningumą. Teismas be jokio teisinio ir faktinio pagrindo atsakovą priskyrė profesionalaus verslininko kategorijai, kuris turi veikti pagal padidinto rūpestingumo ir atsakingumo standartus. Tačiau atsakovas nėra verslininkas, jis neužsiima nuolatine finansinių reikalavimų perleidimo veikla.

Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, tarp jų – 6.67 straipsnyje, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys.

Vertinant apelianto sąžiningumą, teismų praktikoje pripažįstama, kad sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustatant trečiojo asmens nesąžiningumą užtenka, kad ginčijamo sandorio šalių kaltė reikštųsi neatsargia kaltės forma, kai skolininkas ar turto įgijėjas žino ar turi žinoti, kad toks sudaromas sandoris gali sukelti ar sustiprinti skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Teismų praktikoje yra suformuluota, kad sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti problemų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad jis nebūtų išreikalaujamas. Tai reiškia, kad turto įgijėjas taip pat yra suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu. Protingu ir apdairiu, tai reiškia - sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų. Vadinasi, tai pripažintina jo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-898/2002). Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog apeliantas net ir nelaikydamas savęs verslininku, o siekdamas apsisaugoti, kad jo įgyjamas turtas (turtinės teisės) nebūtų išreikalaujamas, turėjo pasidomėti savo kontrahentu, sudaromų sandorių sąlygomis. Be to, kaip nustatyta byloje (b.l. 140) iš sudaromų sandorių buvo tikimasi uždirbti.

Nagrinėjamu atveju, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2009-05-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3944-553/09 dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Tauneris“ tenkino atsakovo UAB „Tauneris“ direktoriaus M. K. prašymą taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimus vykdymo procesuose iš UAB „Tauneris“ bei areštavo UAB „Tauneris“ nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, bankuose atidarytose sąskaitose esančias lėšas, taip pat atsakovo turtines teises, sustabdė UAB „Tauneris“ areštuoto turto realizavimą ir išieškojimą pagal priimtus teismų ir kitų institucijų sprendimus, pagal kuriuos buvo išduoti vykdomieji dokumentai. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, jog UAB „Tauneris“ atžvilgiu yra teismuose iškeltos bylos ir pradėtas priverstinio išieškojimo procesas kreditorių naudai. Taigi, kaip nustatyta, dar iki ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo (2009-06-08), Vilniaus apygardos teismas 2009-05-18 taikė laikinąsias apsaugos priemones, areštuodamas UAB „Tauneris“ turtą ir sustabdė UAB „Tauneris“ areštuoto turto realizavimą ir išieškojimą. Nagrinėjamu atveju apeliantas, prieš sudarydamas ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis, nepasidomėjo ieškovo finansine padėtimi, jo turtui taikomais suvaržymais, nors remiantis Turto arešto aktų registrų įstatymo 5 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo. Pažymėtina, jog laikytina, kad turto arešto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad duomenys apie sandorį ketinantį sudaryti asmenį (ar jis turi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai) gali būti gaunami iš pokalbio apie turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2013-04-29 civilinėje byloje Nr. 2A-671/2013). Kaip nustatyta byloje, 2009-06-01 reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovas R. U. perėmė iš K. M. 854 708,60 Lt reikalavimo teisę į UAB „Tauneris“ (b.l. 12-13), o 2009-06-01 reikalavimo perleidimo sutartimi atsakovas perėmė iš M. K. (įmonės direktoriaus) 310 110 Lt reikalavimo teisę į UAB „Tauneris“ (b.l. 14-15). UAB „Tauneris“ direktoriaus M. K. teikė prašymą Vilniaus apygardos teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išieškojimų sustabdymo vykdymo procesuose iš UAB „Tauneris“, kuris 2009-05-18 buvo patenkintas Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Taigi, šiuo atveju atsakovas, vien perimdamas iš M. K. (įmonės direktoriaus) 310 110 Lt reikalavimo teisę į UAB „Tauneris“, turėjo galimybę pokalbio su įmonės vadovu metu sužinoti apie įmonės finansinę būklę, apie priimtą pareiškimą Vilniaus apygardos teisme dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Tauneris“, apie įmonei pritaikytas laikinąsias apsaugos priemonės. Tokie atsakovo veiksmai nebūtų pareikalavę jokių papildomų išlaidų, nes atsakovas galėjo tiesiogiai kreiptis į įmonės vadovą dėl duomenų ir informacijos gavimo. Pažymėtina, jog nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teismui apeliantas įrodymų, kad jis, kaip asmuo suinteresuotas civilinių teisinių santykių stabilumu, elgėsi apdairiai ir iki ginčijamų reikalavimų perleidimo sutarčių sudarymo pasidomėjo kitos sandorio šalies patikimumu, prašė informacijos apie šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų mastą, atsiskaitymus su kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan., svarstė ar ginčo sandoris nepažeis skolininko kreditorių interesų, nepateikė. Todėl, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nelaikytina sąžininga sandorio šalimi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad jo sąžiningumas yra paneigtas.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismas išvada, jog ieškovas jau būdamas nemokus perleido reikalavimo teises atsakovui, mano, kad teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad ginčijamų sandorių metu įmonė buvo nemoki. Teigia, jog ieškovui bankroto byla buvo iškelta praėjus beveik 5 mėnesiams po ginčijamų sandorių sudarymo, t.y. ginčijami sandoriai sudaryti 2009-06-08, o bankroto byla iškelta tik 2009-10-22.

Su tokiais apelianto argumentais kolegija nesutinka. Kaip teisingai pažymėjo apeliantas, įmonės nemokumas pripažįstamas teismui iškėlus įmonei bankroto bylą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog įmonės nemokumas ginčijamo sandorio sudarymo metu gali ir nebūti teisiškai konstatuotas, kadangi dėl įmonės nemokumo nustatymo dėl tam tikrų priežasčių gali būti delsiama kreiptis pakankamai ilgą laiką. Todėl pakanka nustatyti faktinį įmonės nemokumą sandorio sudarymo metu. Remiantis Lietuvos informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, jog BUAB „Tauneris“ nemokumas buvo nustatytas 2009 m. rugpjūčio 26 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3944-258/09, kuri įsiteisėjo 2009-10-22 Lietuvos apeliaciniam teismui ją palikus nepakeistą. Tačiau šioje ieškovo bankroto byloje nustatant įmonės finansinę padėtį buvo vadovautasi 2006-12-31, 2007-12-31, 2009-03-31 metų įmonės finansiniais duomenimis. BUAB „Tauneris“ balansas už minėtus metus leido teismui neabejotinai teigti, jog įmonės finansinė padėtis buvo prasta nuo 2006-12-31, nes įmonės įsipareigojimai nuo 2006-12-31 buvo žymiai didesni nei į pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad pagal teismui pateiktas nurodyto laikotarpio pelno (nuostolių) ataskaitas, įmonės finansinė ir investicinė veikla per 2005 m. turėjo 15 287 Lt. nuostolį, 2006 m.- 19 712 Lt., 2007 m.- 219 071 Lt., 2008 m. 240 207 Lt. nuostolių. 2007m. gruodžio 31d. įmonės balanse deklaruota 2 520 000 Lt finansinė skola kredito įstaigoms, 3 395 959 Lt. skola tiekėjams, 808 545 Lt. su darbo santykiais susiję įsipareigojimai, kitos skolos. Ginčijami sandoriai sudaryti 2009 m. birželio 8 d., tačiau duomenų ar įrodymų, jog nuo 2006 m. ieškovo finansinė padėtis buvo pagerėjusi – nepateikta, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonė buvo faktiškai nemoki. Todėl atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad ginčijamų sandorių metu įmonė buvo nemoki.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisės normų bei teisminės praktikos aiškinimo principų pažeidimus, nes fizinis asmuo, sudarydamas sandorius, neturi jokios teisinės pareigos domėtis ir žinoti, ar jo kontrahentas yra moki įmonė LR ĮBĮ normų prasme. Kolegija šioje nutartyje dėl turto įgijėjo suinteresuotumo civilinių teisinių santykių stabilumu bei jo pareigos domėtis kontrahentu jau pasisakė, todėl motyvų nebekartoja.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas negavo jokios finansinės naudos ir kreditoriai patyrė žalą, todėl buvo pažeisti ieškovo ir ieškovo kreditorių interesai. Apeliantas teigia, jog ieškovas gavo finansinę naudą, o ginčijami sandoriai nesukėlė jokios žalos nei ieškovui, nei ieškovo kreditoriams. Teigia, kad ieškovo kreditorių finansinė nauda yra ta, kad ieškovas neprivalo patenkinti papildomo 1 164 818,60 Lt kreditorinio reikalavimo. Be to, remdamasis ieškovo 2011 m. balanso duomenimis, apeliantas daro išvadą, kad ieškovas turi iš esmės visas galimybes patenkinti kreditorių reikalavimus. Tuo tarpu atsakovo kreditorinis reikalavimas RUAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo byloje dėl sudėtingos finansinės situacijos iki šiol nėra patenkintas. Taigi, apeliantas mano, kad pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, ieškovo įmonė atsidurs prastesnėje finansinėje situacijoje, kadangi apeliantas įgis į ją reikalavimo teisę.

Su tokiu apelianto skundo argumentu kolegija nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu be kreditoriaus, kuriam perleistas reikalavimas į lėšas, nemokumo padėtyje esantis skolininkas turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, tai yra pagrindas išvadai, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti, nepriklausomai nuo to, kad įmonės nemokumas nedidėjo arba nepakito. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Nagrinėjamoje byloje sudarius ginčijamą sandorį ieškovui iš tiesų buvo panaikinta pareiga atsiskaityti su apeliantu, tačiau jis taip pat neteko ir galimybės pilnai patenkinti savo hipoteka užtikrinto reikalavimo RUAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo byloje, nes toje byloje atsakovas tapo hipotekos kreditoriumi. Tokiu atveju buvo padaryta žala BUAB „Tauneris“ ir jos kreditoriams, nes ieškovas neteko hipoteka užtikrinto reikalavimo, o turėdamas šį reikalavimą, gautas lėšas galėtų skirstyti proporcingai visiems kreditoriams LR ĮBĮ nustatyta tvarka, o ne skirtų jas atsiskaityti vien tik išimtinai su apeliantu. Išdėstytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, yra pakankamos konstatuoti, jog apelianto sudarytas su ieškovu ginčijamas sandoris, kai tuo metu ieškovas turėjo daugiau neįvykdytų kreditorinių įsipareigojimų, suteikė apeliantui pirmenybę kitų kreditorių atžvilgiu, tokiu būdu kitiems kreditoriams buvo sutrukdyta gauti dalį atsiskaitymo ir buvo padaryta žala. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškovas dėl bendrovės akcininko ir vadovo veiksmų neteko turtinės teisės, todėl yra pagrindas akivaizdžiai BUAB „Tauneris“ nenaudingą sandorį, sudarytą, kai skolininkai iniciavo bankroto bylos iškėlimą, pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijami sandoriai prieštaravo ieškovo veiklos tikslams. Kolegijos vertinimu, ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys nenaudingos ieškovui, prieštaraujančios ieškovo veiklos tikslams ir iškreipiančios sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Apeliantas teigia, kad 2009-08-25 priešpriešinių vienarūšių finansinių reikalavimų įskaitymas nebuvo ginčijamas ir yra teisėtas, todėl teismas negalėjo pripažinti 2009-06-08 reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojančiomis ir neatsižvelgė į CK 6.130 str. įtvirtintą įskaitymo instituto esmę. Mano, kad ieškovas, neginčydamas įskaitymo, pripažino, kad jis patenkino atsakovo reikalavimą ir kartu pripažino, kad ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys yra teisėtos.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog ieškovas, neginčydamas įskaitymo, pripažino, kad jis patenkino atsakovo reikalavimą ir kartu pripažino, kad ginčijamos reikalavimo perleidimo sutartys yra teisėtos.

Įskaitymas – vienas prievolės pasibaigimo pagrindų. Prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu (CK 6.130 str. 1 d.). Aiškindamas įskaitymo institutą, kasacinis teismas suformavęs praktiką, kad įskaitymo taikymui įstatymų leidėjas nustato tam tikrų sąlygų visumą: prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, vienarūšiai, galiojantys ir apibrėžti. Taigi, įskaitymas yra vienas iš prievolės pasibaigimo būdų, tačiau tai nėra sandoris, sukuriantis prievolę. Tai, kad ieškovas neginčija įskaitymo, neleidžia teigti, kad prievolė egzistuoja, nes įskaitymu prievolė yra panaikinama, o ne kuriama (CK 6.130 str.). Nagrinėjamu atveju, nuginčijus sandorius, nebeliko prievolės, dėl kurios buvo atliktas įskaitymas. Įskaitymas yra išvestinė prievolės nuginčijimo pasekmė, kurį nuginčijus, negalioja įskaitymas. Atsakovo reikalavimo teisės į ieškovą nėra šios ginčo dalykas, dėl to kolegija nepasisako.

Nesutiktina su apelianto argumentu, jog patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas RUAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo byloje turi res judikatą galią ir patvirtina 2009-06-08 reikalavimo teisių perleidimo sandorių teisėtumą. Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 23 str. 7 d. numato, jog kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su restruktūrizavimu tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti ar sprendimą baigti įmonės restruktūrizavimo bylą. Nagrinėjamu atveju, nuginčijus reikalavimo perleidimo sutartis, kurių pagrindu buvo patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas RUAB „Sostinės būstai“ restruktūrizavimo byloje, būtų tikslinamas patvirtintas kreditorių sąrašas (ĮRĮ 23 str. 7 d.).

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismas neteisingai aiškino ar taikė materialinės teisės normas, taigi, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.). Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-331 straipsniais teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėRita KisielienėAlvydas Barkauskas