Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. V. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarimo, kuriuo R. V. pripažintas padaręs Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 straipsnio 6 dalyje numatytą pažeidimą ir jam skirta 3000 Lt (trijų tūkstančių litų) bauda su teisės medžioti atėmimu 1 (vieneriems) metams ir jam priklausančio šautuvo „(duomenys neskelbtini)“ konfiskavimu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nubaustas už tai, kad 2014 m. birželio 2 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, šalia (duomenys neskelbtini) kaimo esančiame miške, turėdamas teisę medžioti, sumedžiojo stirnos patiną. Gyvūno sumedžiojimo vietoje sumedžioto gyvūno nepažymėjęs specialia plomba, išvilko jį į mišką už 100 m nuo sumedžiojimo vietos ir pradėjo lupti užpakalines kojas, norėdamas paruošti gabenti. Tuo R. V. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 patvirtintų Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (toliau – Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės) 22 punkto (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. gegužės 16 d. įsakymo Nr. D1-427 redakcija) ir 58.2.3 punkto (2014 m. balandžio 9 d. įsakymo Nr. D1-340 redakcija) reikalavimus. R. V. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 85 straipsnio 6 dalyje.

Skunde nurodo, kad su Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje nesutinka. Mano, kad Telšių rajono apylinkės teismas priimdamas nutarimą šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nuėjo lengviausiu keliu, iš byloje surinktos medžiagos atrinkdamas tik tai, kas tinka administracinei nuobaudai paskirti.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūros vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius A. P., surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, teismui į teisėjos klausimą nurodė: „Taip, gyvūnas buvo ištemptas į kitą vietą ir buvo pradėtas doroti. Visas stirnos dorojimas prasideda nuo užpakalinių kojų, tai yra klasikinis dorojimo būdas. Šalutinis įrodymas yra tai, kad kai pranešę asmenys atėjo prie gyvūno, medžiotojo nebuvo, po to tie asme­nys pasislėpę palaukė ir pamatė kaip R. V. atsinešė baltą kibirą su mėlynos spalvos dangčiu. Galima daryti prielaidą, kad buvo planuojama stirną lupti ir dėti į atsineštą kibirą“. Į R. V. atstovo M. J. klausimą A. P. nurodė: „Manyčiau, kad stir­nos patinas būtų tilpęs į tą kibirą, kadangi stirnino patinas sveria nuo 30 iki 40 kg. Kai ku­rie medžiotojai išverčia žarnas, vidaus organus ir numetus kailį, supjausčius puikiausiai sutilp­tų“. Taip A. P. vadovaudamasis savo manymais ir prielaidomis 2014 m. birželio 12 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą apie 2014 m. birželio 2 d. medžioklę.

Nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi Medžioklės Lietuvos Respublikos teritori­joje taisyklių 22 punktu ir taip pat nurodė, kad sumedžiojimo vieta yra konkreti vieta, kurioje gy­vūnas buvo sumedžiotas, kurioje jis nukrito. Pasikartoja, kad sąvokos „gyvūno sumedžiojimo vieta“ nei Medžioklės įstatyme, nei Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nėra. Teismas nurodė, kad R. V. medžioklės vadovą R. J. R. iškvietė tik už­kluptas liudytojų O. S. ir J. G.. Teigia, kad jis buvo ne užkluptas liudytojų O. S. ir J. G., o už­pultas, iš jo buvo atimtas šautuvas, sutrikdyta sveikata. Tai ir sutrukdė ramiai išsikviesti medžioklės vadovą R. J. R.. Teismas taip pat nurodė, kad R. V. buvo susijaudinęs, mano, kad kiekvienas būtų susi­jaudinęs po užpuolimo, kai smaugiant buvo atimtas šautuvas.

Teismas konstatavo, kad nebuvo priežasčių, dėl kurių buvo būtina sumedžiotą gy­vūną gabenti gilyn į mišką, ir nebuvo galima konkrečioje sumedžiojimo vietoje iškvietus medžioklės vadovą R. J. R. pažymėti gyvūną medžioklės taisyklėse nustatyta tvarka. Tačiau jis parodė, kad žvėris krito miške, kur yra didelis bebrynas, ten šlapia, todėl radęs kritusį stirnos patiną patempė 100 m į sausesnę vietą, paruošti gabenti, ten buvo užpultas liudytojų O. S. ir J. G..

Teismui prideda 2014 m. liepos 27 d. televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ įrašą apie medžioklę. Jį prideda tam, kad teismas matytų, kur rodoma medžioklė visai Lietuvai, kurios metu taip pat sumedžiojamas stirnos patinas. Stirnos patinas pašaunamas lauko pakraštyje vienoje vietoje, krinta kitoje vietoje, būtent ant upės kranto, o specialiosios paskirties plomba, licencija yra įsegama stirnos patinui dar kitoje vietoje. Ir nėra jokių Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 22 punkto pažeidimo, nes stirnos patinas taip pat ruošiamas gabenti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūros vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Telšių rajono apylinkės teismo nutarimą nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu teisės pažeidimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK ypatingoje dalyje, sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei, priešingu atveju nėra pagrindo taikyti administracinės atsakomybės priemonių. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ATPK 256 straipsnyje numatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 257 straipsnyje numatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone.

ATPK 85 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad gyvūno, kurį sumedžioti asmuo, turintis teisę medžioti (medžiotojas), neturi teisės, sumedžiojimas arba neteisėtai sumedžioto licencijuojamo gyvūno gabenimas ar dorojimas, užtraukia baudą nuo trijų tūkstančių iki šešių tūkstančių litų su teisės medžioti atėmimu nuo vienų iki penkerių metų ir pažeidimo padarymo įrankių, transporto priemonių, kurios buvo panaudotos gyvūnams sumedžioti ir (ar) sumedžiotiems gyvūnams gabenti, ir kitų pažeidimo padarymo priemonių konfiskavimu.

Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pakeistų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. D1-582 Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 „Dėl medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo, 22 punkte nurodyta, kad licencija medžiojamajam gyvūnui sumedžioti galioja tik medžiojant joje nurodytame medžioklės plotų vienete arba tik tam tikroje medžioklės plotų vieneto dalyje (miške, seniūnijos teritorijoje ir pan.), jeigu tikslus medžioklės plotų vieneto dalies pavadinimas turi būti įrašomas vadovaujantis atitinkamu savivaldybės medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijos sprendimu, priimtu Medžioklės taisyklių 38 punkte nustatyta tvarka. Pavadinimą medžioklės plotų vieneto arba jo dalies, kurioje galioja licencija, prieš išduodamas licenciją įrašo atitinkamo Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento įgaliotas asmuo. Licencijos atkarpa turi būti užpildyta prieš pradedant sumedžioto gyvūno gabenimą transporto priemone, išskyrus atvejus, kai medžioja vienas medžiotojas. Individualiai medžiojantis medžiotojas licencijos atkarpą privalo nedelsdamas užpildyti gyvūno sumedžiojimo vietoje, o užpildytos licencijos numerį įrašyti į medžioklės lapą. Licencijų sumedžioti briedžio, stirnos ir tauriojo elnio patiną dalys, kuriose nurodomi duomenys apie ragų šakų skaičių, ilgį ir apimtis, turi būti užpildytos prieš išvežant sumedžiotą gyvūną iš licencijoje nurodyto medžioklės plotų vieneto arba prieš pradedant sumedžioto gyvūno apdorojimą priklausomai nuo to, kuris iš šių veiksmų pirmiau pradedamas. Transportuojant medžiojamuosius gyvūnus, kurių medžiojimui reikalingos licencijos, privaloma su savimi turėti užpildytą licenciją. Licencija medžiojamajam gyvūnui sumedžioti nesuteikia teisės medžioti neturint medžioklės lapo ir kitų būtinų medžioklės dokumentų. Jei apie sumedžiotus gyvūnus nepažymima medžioklės lape ir licencijų medžiojamiesiems gyvūnams sumedžioti atkarpose Medžioklės taisyklių 21 ir 22 punktuose nustatyta tvarka, tokie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai. 23 punkte nurodyta, kad už teisingą medžioklės lapo pirmosios pusės užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 19 punkto reikalavimus atsako medžioklės lapą išduodantis asmuo, už antrosios pusės užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 21 punkto reikalavimus – medžioklės vadovas arba individualiai medžiojantis medžiotojas. Už teisingą licencijos medžiojamajam gyvūnui sumedžioti užpildymą pagal Medžioklės taisyklių 22 punkto reikalavimus atsako medžioklės vadovas ir gyvūną sumedžiojęs medžiotojas. Medžiotojas privalo informuoti medžioklės vadovą apie sumedžiotą ar sužeistą medžiojamąjį gyvūną.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. J. R. parodė, kad 2014 m. birželio 2 d. kartu su R. V. vyko į medžioklę. Atvykę prie (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone esančio, jų medžiotojų būreliui priklausančio miško, jie ant kelio paliko automobilį ir išsiskyrė, nuėjo į skirtingas puses. Apie 22 val. pasigirdo du šūviai. Po šūvių praėjus 15–20 min jam paskambino R. V. ir susijaudinusiu balsu prašė kuo greičiau ateiti. Atėjęs pamatė, kad su R. V. stovi du nepažįstami vyrai ir ginčijasi dėl sumedžiotos stirnos. Jis nušautai stirnai į ausį įvėrė plombą, apie tai atžymėjo medžioklės lape. Medžioklės lapą išduoda ir medžioklės vadovą paskiria medžiotojų būrelio vadovas. Tvarka yra tokia, kad sumedžiojus gyvūną, medžioklės vadovas privalo ateiti prie jo ir pažymėti licenciją, įverti ją į ausį, pažymėti tai medžioklės lape ir tada žvėris gabenamas į lupimo vietą, t. y. į medžiotojų namelį. Prieš pradedant lupti licencijos dirželis išimamas iš gyvūno ausies, duomenys apie žvėrį įrašomi į medžioklės lapą ir licencijos lentelė su medžioklės lapu grąžinama medžiotojų būrelio vadovui. Nepanaudotos licencijos lieka kitam kartui, būrelio vadovui grąžinama pasibaigus medžioklės sezonui. Būrelis šiemet gavo 10 licencijų, o medžiotojų yra 4 grupelės. Kai turi 1 licenciją, tai gali sumedžioti tik 1 žvėrį. Reikalaujama prieš gabenant žvėrį atžymėti licenciją, tačiau šiuo atveju stirna nebuvo išgabenta iš miško. Gabenimas yra tuo atveju, kai sumedžiotas gyvūnas išgabenamas iš medžioklės plotų vieneto. Jis nematė, kur R. V. nušovė stirnos patiną, ir nežino, ar žvėris buvo tempiamas. Kai jis atėjo į įvykio vietą, stirna nebuvo pradėta lupti, tik paruošta nešti. Paprastai žvėris yra užmaunamas ant pagalio ir dviese užsidėję ant pečių jį išneša, veža į lupyklą, kuri yra už 10–15 km nuo medžiojimo vietos. Jie su R. V. medžiojo leidžiamu laiku, savo plotuose, medžioklė buvo legali.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas O. S. parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Dirba pas ūkininką J. G.. Įvykis buvo šią vasarą, tikslios datos nepamena. Vakare su ūkininku J. G. išgirdo du šūvius ir nutarė nueiti pažiūrėti, nes pamanė, kad yra brakonieriaujama. Paėję apie 1 km nuo J. G. namų, jie žolėje pamatė nutempto žvėries pėdsakus. Pasekę pėdsakais apie 100 metrų, rado stirną nuluptomis kojomis, žmonių šalia nebuvo. Išgirdę, jog kažkas ateina, jie pasislėpė už eglės ir laukė. Netrukus prie stirnos atėjo medžiotojas, lenkėsi kažką daryti, ant peties dėkle turėjo šautuvą, rankose peilio neturėjo. Tuo metu jie išlindo, medžiotojas sutriko, šoko per kanalą, tačiau jie medžiotoją pagavo, atėmė šautuvą. J. G. paskambino policijai. Pagautas medžiotojas išsikvietė kitą medžiotoją, kuris atsinešė kažkokius dokumentus bei „auskarą“. Policija pasakė, jog į įvykio vietą nevažiuos, todėl jie paliko medžiotojus ir išėjo. Stirnos lupimo momento nematė. „Auskarą“ įvėrė prie stirnos atėjęs kitas medžiotojas.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas J. G. parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, apie 1,5 km nuo miško. 2014 m. birželio 2 d., apie 22 val., jis išgirdo du šūvius. Jie su O. S. išėjo pažiūrėti, kas vyksta, ir jam priklausančioje žemėje pamatė gyvūno vilkimo žymes. Nuėję pagal pėdsakus, rado gulinčią stirną, prie peties matėsi šūvis. Išgirdę braškėjimą jie atsistojo už eglės. Pamatė, kaip prie stirnos atėjo žmogus su šautuvu įdėkle ant peties ir baltu apie 20 l talpos kibiru su mėlynu dangčiu. Rankose jis turėjo peilį, pradėjo mėsinėti stirną. Tuo metu jie su O. S. išlindo, žmogus pradėjo bėgti per kanalą. Jis žinojo, kad sumedžioto gyvūno miške mėsinėti negalima, todėl paskambino policijai, nors medžiotojas prašė neskambinti. Policija pasakė, jog jokio pažeidimo nėra. Medžiotojas telefonu išsikvietė kitą medžiotoją, šis atėjo už 10 minučių. Kitas medžiotojas atėjo su šautuvu rankose, atsinešė peilį, įsegė nušautai stirnai „auskarą“. Žvėris buvo nušautas jo pievoje, temptas pieva ir mišku apie 300 metrų.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje surinktus duomenis, patikrinęs juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, duomenis vertindamas atskirai ir siedamas į visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog R. V. padarė ATPK 85 straipsnio 6 dalyje nurodytą pažeidimą yra teisėta ir pagrįsta. Teismas ypatingai atsižvelgia į tai, kad R. V. sumedžiojęs licencijuojamą gyvūną, žinodamas, kad medžioklei yra išduota tik viena licencija sumedžioti licencijuojamą gyvūną, nepranešęs apie tai medžioklės vadovui, nutempė gyvūną iš jo kritimo vietos ir pradėjo ruošti tolimesniam gabenimui, ir daro išvadą, kad tokiais veiksmais pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 22 punkto, 58.2.3 punkto reikalavimus ir šių R. V. veiksmų visuma sudaro ATPK 85 straipsnio 6 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių visumą.

Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje 22 punkto nuostatos taikymo, kad gyvūno sumedžiojimo vieta yra vieta kurioje gyvūnas krito, ir tokią išvadą patvirtina Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje 2.2, 22, 58.2.3 punktų nuostatų sisteminis vertinimas. Teismo vertinimu, gyvūno pažymėjimas licencija ne gyvūno kritimo vietoje sudaro galimybes kitiems medžiotojams, medžioklės metu turint nustatytą skaičių licencijų, pažeisti licencijuojamų gyvūnų medžiojimo tvarką, taip pat sudaro prielaidas brakonieriavimo atvejams. Taigi šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad R. V. nustatyta tvarka nepažymėjo sumedžioto licencijuojamo gyvūno ir tempė, t. y. gabeno, jį iš gyvūno kritimo vietos, bei pradėjo ruoši tolimesniam gabenimui, toks gyvūnas laikomas sumedžiotu neteisėtai, padarant žalos gamtai, todėl R. V. teisėtai ir pagrįstai pripažintas padariusiu administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 85 straipsnio 6 dalyje.

Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patrauktas R. V. teigia, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas nepagrįstai, fotonuotraukos ir schemos nebuvo sudarytos tiriamo įvykio laiku ir jo vietoje. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka, kadangi iš bylos duomenų visumos matyti, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Telšių rajono agentūros vyriausiasis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius A. P. gavęs duomenų apie tai, kad galėjo būti padaryti Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių pažeidimai, pavedė neetatiniam aplinkos apsaugos inspektoriui K. V. ištirti įvykio aplinkybes. Gavęs papildomų duomenų ir nustatęs administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 85 straipsnio 6 dalyje, požymius surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą R. V.. Iš byloje esančių schemų ir fotonuotraukų matyti, kad jose nėra nurodyta schemų sudarymo ir fotonuotraukų fiksavimo data, tačiau iš liudytojų O. S. ir K. V. paaiškinimų ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad tris fotonuotraukas padarė O. S. mobiliuoju telefonu įvykio dieną t. y. 2014 m. birželio 2 d., kitas fotonuotraukas ir schemas sudarė K. V. 2014 m. birželio 3 d., todėl šie duomenys teisėtai ir pagrįstai pripažinti įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų O. S., J. G., K. V. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, kadangi juos patvirtina O. S., J. G. paaiškinimuose, policijos pareigūno V. P. tarnybiniame pranešime, fotonuotraukose, schemose užfiksuoti duomenys, pirmosios instancijos teisme liudytojų V. P., R. J. R., iš dalies paties R. V. duoti parodymai, kiti administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti duomenys. Teismas neturi pagrindo vertinti liudytojų J. G. ir O. S. parodymus kaip nenuoseklius, o jų parodymų neatitikimai gali skirti dėl skirtingos buvimo vietos administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atžvilgiu ir kitų aplinkybių. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad liudytojai O. S., J. G., K. V., administracinio teisės pažeidimo protokolą surašęs A. P. būtų suinteresuoti nepagrįstai administracinėn atsakomybėn patraukti R. V., tokių aplinkybių nenurodė ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas R. V.. Teismas nesiremia prie apeliacinio skundo pridedamu televizijos laidos „(duomenys neskelbtini)“ įrašu, kadangi šis įrašas nėra susijęs su nagrinėjamu įvykiu, nepatvirtina ir nepaneigia jokių bylos ištyrimui reikšmingų aplinkybių, todėl negali būti pripažįstamas įrodymu.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Telšių rajono apylinkės teismas priimdamas 2014 m. liepos 24 d. nutarimą R. V. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisėtai ir pagrįstai pripažino R. V. padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, paskyrė administracinę nuobaudą, kuri atitinka administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl skundžiamo nutarimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

netenkinti R. V. apeliacinio skundo ir Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.