Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorei Rasai Urbienei, nuteistajam D. P. ir jo gynėjui advokatui Juliui Jasaičiui, nukentėjusiajam A. Š., viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės ir nuteistojo D. P. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo

D. P. išteisintas dėl nusikaltimo, nustatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. padarymo, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. ir nuteistas terminuotu laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 str., į paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės laiką D. P. įskaičiuotas laikas, jo atbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2014-08-12 iki 2014-012-11.

Nukentėjusiojo A. Š. civilinis ieškinys tenkintas dalinai 448 Lt (129,75 Eur) sumai, šią sumą išieškant iš D. P., ieškinio dalis dėl 2 Lt (0,58 Eur) atmesta.

Alytaus apskrities VPK finansų poskyryje saugomi D. P. pinigai –Didžiosios Britanijos 55 svarai sterlingai po nuosprendžio įsiteisėjimo konfiskuotini ir į juos nukreiptas išieškojimas, tenkinant A. Š. civilinį ieškinį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nuteistas už tai, kad jis 2006 m. birželio 17 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini), prie lopšelio-darželio “Ž” įėjimo vartų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su nenustatytu asmeniu, laikydamas rankoje peilį prieš nukentėjusįjį A. Š. ir taip grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pagrobė A. Š. priklausantį 548 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną “Nokia 3220”, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. Š. 548 Lt turtinę žalą.

D. P. skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas dėl to, kad jis 2006 m. spalio 17 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš nesaugomos automobilių stovėjimo aikštelės, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su nenustatytu asmeniu, pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam V. J. priklausantį 2500 litų vertės automobilį „Peugeot J-5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas nukentėjusiojo V. J..

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė Rasa Urbienė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-12-11 nuosprendį. Panaikinti nuosprendžio dalį dėl D. P. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. (dėl pasikėsinimo pagrobti V. J. priklausantį automobilį Peugeot J5) ir šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį: D. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir nuteisti terminuotu laisvės atėmimu 1 metams. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4 d. šią bausmę ir bausmę paskirtą skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 1 d. subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti galutinę bausmę – terminuotą laisvės atėmimą 2 m., bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Kitoje dalyje nuosprendžio prašo nekeisti.

Apeliaciniame skunde prokurorė nurodo, kad nuosprendis skundžiamas D. P. atžvilgiu dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms dėl veikos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. , kadangi teismas D. P. išteisino, padaręs išvadą, kad D. P. šios veikos nepadarė. Nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Teismas, išteisindamas D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., rėmėsi kaltinamojo D. P. parodymais, todėl padarė neteisingą išvadą, kad D. P. veikoje tyčios pavogti automobilį nebuvo, kadangi kaltinamasis D. P. sekančią dieną turėjo išvykti į užsienį, todėl vogto daikto realizacija, jam išvykus, taptų neįmanoma. Be to, pats nukentėjusysis nurodė, kad jo automobilis nebuvo naujas, jis buvo su užvedimo defektais, taigi tokio daikto pasisavinimas yra betikslis. Taip pat kaltinamasis neturi vairuotojo pažymėjimo, o tai užtvirtina kaltinamojo nurodytą faktą, kad automobilio pavogti jis neturėjo tikslo. Teismas vertino, kad D. P. veikoje galima įžvelgti viešosios tvarkos, kaip administracinio teisės pažeidimo požymių, nes kaltinamasis be jokios logiškai paaiškinamos dingsties, būdamas neblaivus, iš chuliganiškų paskatų nustūmė savo kaimyno automobilį iš automobilio pastatymo vietos. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi teismas neįvertino tai, kad kaltinamojo D. P. parodymai nėra nuoseklūs, taip pat nevertino nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, kitų ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų visumos dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. nagrinėjant bylą teisme, taip pat ir įtariamojo apklausos metu 2014-08-12 D. P. parodė, kad 2006-10-17 jis šventė išvykimą į užsienį. Išėjus pirkti rūkalų, jam užkliuvo stovintis kaimyno mikroautobusas, kadangi buvo girdėjęs, jog kiti kaimynai skundžiasi, kadangi jis statomas ne vietoje ir trukdo kitiems automobiliams. Todėl jis nusprendė automobilio savininką pamokyti, kad jis nerastų automobilio ten kur palikęs. Jis stūmė automobilį, tačiau automobilis, išvažiavęs į pagrindinę gatvę, užsiskersavo. Jis pateko į automobilį, kadangi buvo neuždarytas durų langas, paprašė pro šalį einančio pažįstamo asmens ir kito jam nepažįstamo asmens padėti pastumti automobilį į kelkraštį. Sėdint už automobilio vairo, jį sulaikė automobilio savininkas. Kaltinamojo parodymai nėra nuoseklūs, savo veiksmų motyvą nurodo skirtingą: pirmoje apklausoje 2006-10-19 nurodė, kad norėjo pakvailioti, nes buvo girtas, ir apie tai, kad automobilis kažkam trukdė, tokios aplinkybės tuo metu jis nenurodė. Bylą nagrinėjant teisme ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiant 2014-08-12 nurodė, kad nusprendė kaimyną pamokyti, kadangi jo automobilis trukdė kitiems ir jis girdėjo, kaip kaimynai dėl to skųsdavosi. Be to, apklausiant D. P. 2006-10-19, jis nenurodė tos aplinkybės, kad ketina išvykti į užsienį, kad būtent įvykio dieną jis šventė savo išvykimą į užsienį. Abejonių kelia ir ta aplinkybė, kad 2006-10-17 D. P. turėjo ketinimų vykti dirbti į užsienį, o teismas, kaip tik būtent tą aplinkybę nurodo kaip pagrindą manyti, kad vogto daikto realizacija, išvykus D. P. į užsienį, taptų neįmanoma. Be to, teismas neįvertino ir nukentėjusiojo V. J. nurodytos aplinkybės, kad toje vietoje, kur automobilis stovėjo, jis tikrai niekam netrukdė, niekada jam niekas pretenzijų nereiškė. Automobiliai toje vietoje, iš kurios buvo nuvarytas jam priklausantis automobilis, stovėjo ir 2006 metais, ir šiuo metu yra toje vietoje statomi, kadangi niekam netrukdo pravažiuoti. Šią aplinkybę patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas. Taip pat teismas neįvertino liudytojo G. G. parodymų. Liudytojas parodė, kad važiuojant (duomenys neskelbtini), kitoje (duomenys neskelbtini) turgavietės pusėje, prie įvažiavimo link (duomenys neskelbtini)namo, jis pamatė pažįstamo V. J. automobilį, prie kurio buvo trys jaunuoliai. Vienas jaunuolis buvo automobilyje ir kažką krapštė, o ką veikė kiti du, neprisimena. Taip pat teismas neįvertino 2006-10-19 nukentėjusiojo V. J. parodymų patikrinimo vietoje protokolo, iš kurio matyti, kad nuo tos vietos, kur stovėjo nukentėjusiojo paliktas automobilis Peugeot J5, iki tos vietos, kurioje buvo rastas automobilis Peugeot J5 ir sulaikytas D. P., yra 200 metrų. Kaltinamojo parodymai, kad jis ketino automobilį nustumti į kitą vietą, kadangi jis trukdė kitiems ar pakvailioti, kad nukentėjusysis savo automobilio nerastų, vertintini kaip jo gynybos pozicija, kaip siekimas išvengti atsakomybės, kadangi nustūmus automobilį 200 metrų nuo jo stovėjimo vietos, akivaizdu, kad D. P. tikėjosi, kad automobilis užves ir juo galės naudotis, tačiau buvo sulaikytas nukentėjusiojo V. J..

Nuteistojo D. P. gynėjas advokatas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-12-11 nuosprendį, kuriuo D. P. nuteistas pagal BK 180 str. 2 d., priimant išteisinamąjį nuosprendį, konstatavus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas advokatas J. J. nurodė, kad D. P. nepadarė jam inkriminuojamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas nuteisė D. P. iš esmės remdamasis vien nukentėjusiojo A. Š. parodymais, kad jo mobilųjį telefoną pagrobęs nenustatytas asmuo ir D. P. buvo draugai ir veikė susitarę, o taip pat kad D. P. grasino peiliu, sukliudydamas jam vytis pagrobėją. Pažymėtina, kad A. Š. įvykio metu, taip pat kaip ir D. P., buvo neblaivus, esminių įvykio aplinkybių jis neprisiminė, proceso metu davė nenuoseklius parodymus, jo aiškinimo apie tai, kad D. P. jam grasino, nepatvirtina kiti bylos duomenys, tokį aiškinimą neigia ir D. P.. Teismo išvada apie D. P. ir nenustatyto asmens bendrininkavimą paremta tik subjektyviu nukentėjusiojo aiškinimu, kad D. P. ir kitas vyras buvo draugai, nes abu, gerdami alų darželio teritorijoje, tarpusavyje elgėsi draugiškai. Tokia išvada stokoja logikos ir nėra paremta jokiais faktais, nes D. P. ir nenustatytas asmuo draugiškai kalbėjosi ir elgėsi ne tik tarpusavyje, bet ir su nukentėjusiuoju, pakviesdami kartu jį išgerti alaus, o po to gerdami nukentėjusiojo atsineštą sidrą. Įvykio aplinkybės – du nepažįstami asmenys geria alų viešoje, bet tam neskirtoje vietoje, t.y. vaikų darželio teritorijoje, nukentėjusysis neįsimena geriančių asmenų vardų ir teisiamąjį D. apklausose kažkodėl vadina A., nukentėjusysis pirmą kartą matomam asmeniui duoda skambinti savo mobilųjį telefoną – liudija, kad minėtą dieną įvyko trijų nepažįstamų asmenų, mėgstančių be jokios progos išgerti, atsitiktinis susitikimas, kurio metu A. Š. elgėsi ne kaip rūpestingas ir atsakingas asmuo. Byloje nesurinkta jokių duomenų, kad D. P. ir nenustatytas asmuo iki minėtos dienos būtų buvę pažįstami bei tuo labiau susitarę pagrobti iš nukentėjusiojo telefoną bendrais veiksmais ar kada nors vėliau susitikę. Priešingai – iš D. P. ir nukentėjusiojo paaiškinimų matyti, kad A. Š. nepažįstamojo prašymu leido pastarajam naudotis telefonu, D. P. stovėjo nuošaliau, dėl prašymo nepareiškė jokios nuomonės ir neįkalbėjo duoti telefoną, o vėliau, nepažįstamajam negrąžinant pasiskolinto telefono ir nueinant iš darželio teritorijos, nesiėmė jokių veiksmų, neva sukliudydamas nukentėjusiajam vytis nepažįstamąjį, bet taip pat neprisiėmė jokios atsakomybės dėl telefono, sakydamas: kam padavei, tą ir vykis. D. P. proceso metu niekada neneigė, kad iš tikrųjų kalbėdamas su A. Š. rankose turėjo lenktinį peiliuką D. P. jam negrasino, buvo labai ramus, todėl jis neišsigando. Pažymėtina ir tai, kad savo pirminiame 2006-06-17 protokole – pareiškime policijai (paprastai pirminiuose dokumentuose fiksuojamos esminės ir labiausiai tikėtinos aplinkybė) A. Š. nurodė, kad nepažįstamas vaikinas A. pavogė iš jo mobiliojo ryšio telefoną, tačiau net neužsiminė, kad vagystėje dalyvavo, suvaidino kokį nors vaidmenį, grasino ar kliudė atsiimti telefoną dar ir kitas asmuo, t.y. galimai D. P.. Iš esmės nepaneigta teisiamojo išsakyta teismo posėdžio metu versija, kad A. Š. nepavijus nepažįstamojo, šis, nežinodamas ko griebtis, grįžo prie D. P. ir pareikalavo atlyginti už telefoną, o šiam nesutikus, vėliau apkaltino sulaikytą D. P. dėl telefono vagystės, tikėdamasis iš jo prisiteisti žalos atlyginimą, tačiau nėra įsitikinęs dėl jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme ir telefono pagrobime. Pažymėtina, kad D. P. ne tik neigia grasinęs peiliu nukentėjusiajam, bet apskritai neigia gąsdinęs A. Š. ir liepęs jam nesikreipti į policiją dėl telefono vagystės ar kokiu nors būdu kliudęs vytis telefoną pagrobusį asmenį. Teisiamojo kaltę turi įrodyti prokuroras, tačiau ikiteisminio tyrimo metu dėl nesuprantamų priežasčių nebuvo nustatyta ir apklausta moteris neva mačiusi, kaip D. P. grasino peiliu, taip pat įvykio vietoje nerastas ir pats peiliukas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, ir pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pirmiausia, nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas tais atvejais, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtasis ir teisingai įvertintais įrodymais. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijusi su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Teismų praktikoje nustatyta, kad įrodymais pripažįstami tik duomenys, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka, o vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Remiantis 2003-06-20 LAT senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 3.1.7 p. nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, turi būti išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymų įvertinimo (ir jų priimtinumo ar atmestinumo aspektu) motyvai. Taigi, nuosprendį priėmusio teismo teisėjo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turėjo remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimo, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Iš ko seka, kad byloje esantys įrodymai turėjo būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinamas jų visetas, o ne atskiri duomenys. Tik toks vertinimas galėjo sudaryti prielaidas konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Visi nurodyti prieštaravimai, bylos nagrinėjimo trūkumai ir abejonės nebuvo pašalinti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Nepašalintos abejonės vertintinos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, gynėjo prašymu apklaustas papildomai nukentėjusysis A. Š. (BPK 324 str. 6 d.).

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis A. Š. parodė, kad ėjo į šventę (duomenys neskelbtini). Prie darželio vyrai paprašė jo duoti parūkyti. Buvo D. P. ir kitas vyriškis, kurių jis nepažinojo, nežinojo jų vardų. Jis davė cigaretę, o jie pasiūlė išgerti alaus. Jis prisėdo prie jų ir visi išgėrė gal po butelį alaus. Tas kitas vyriškis paprašė telefono pasiskambinti, nes kai jis ėjo, matė, kad jis turi telefoną. Vyriškis paėmė telefoną ir pradėjo skambinėti. Jis pasakė, kad baigtų skambinėti, nes baigsis sąskaita, kurioje buvo mažai pinigų. Paskui vyriškis „muistėsi“, bet telefono vis negražino, ėmė trauktis arčiau vartų, jie buvo netoli darželio vartų. Jis pradėjo bėgti su tuo telefonu. Jis ėmė vytis ir moteris iš ketvirto aukšto balkono šūktelėjo, kad žiūrėk, kas darosi. Moters palieptas atsisuko ir pamatė D. P., kuris turėjo pusiau atlenktą peilį rankoje. D. P. pasakė, ar skųsiesi „mentams“, jei skųsiesi, bus blogai. Ta kalba baigėsi, jį paliko ramybėje. Tos akimirkos užteko ir jis vyriškio nubėgusio su telefonu nebesurado. Iškvietė policiją, atvažiavo policija. Ta moteris dar pasakė, kad jis (t.y. D. P.) čia kažkur yra. Jie apėjo su policininkais ir rado D. P., sėdintį su kitais vyrais ir geriantį. Policija pas jį peilio nerado. Paskui viskas vyko policijoje, buvo apklausa. D. P. jo nuomone, gal tuo momentu reikėjo sutrukdyti ir viskas. O smulkiau, tai jau praėjo 8 m., ne viską prisimena. Kas surašyta policijoje, tai tuo momentu, valandų bėgyje. Tą dieną buvo išgėręs nedaug. Prieš tą šventę buvo trise, butelis degtinės ant trijų, tai po 150 g. Akistatą su D. P. atsimena. Akistatos metu buvo blaivus. Jis savo parodymus tvirtina duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme.

D. P. ir jo gynėjas advokatas J. J. prašė skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė Rasa Urbienė prašė jos skundą tenkinti, o D. P. gynėjo skundą atmesti.

Nuteistojo D. P. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio skundas atmestinas, o Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės apeliacinis skundas tenkintinas.

Dėl D. P. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d.

Apeliaciniame D. P. gynėjo skunde yra ginčijama D. P. kaltė dėl pastarajam inkriminuojamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d.. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių nurodant, kad nukentėjusiajam A. Š. D. P. peiliuko nedemonstravo ir negrasino. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nuosprendis dėl minėto kaltinimo grindžiamas vien nukentėjusiojo A. Š. parodymais, kuris įvykio metu, taip pat kaip ir D. P., buvo neblaivus. Gynėjas bendrininkavimo faktą neigia aiškindamas, kad D. P. ir nenustatytas asmuo draugiškai kalbėjosi ir elgėsi ne tik tarpusavyje, bet ir su nukentėjusiuoju, pakviesdami jį išgerti alaus.

Nors nuteistojo D. P. gynėjas ginčija jo nuteisimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d., kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant D. P. kaltės klausimą, Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. D. P. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir Baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Išvadą dėl nuteistojo kaltės pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančių įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3, 5 dalys.

Plėšimui būdinga tai, kad turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant tuoj pat jį panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Turto pagrobimą apima: atviras svetimo turto atėmimas ir neatlygintinas turto pasisavinimas. Apgaulė vagystės ir plėšimo atvejais yra tik priemonė prieiti prie turto, kurį kaltininkas ketina užvaldyti. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nukentėjusysis turėjo telefoną ir, kad įvykio metu jo neteko. Ginčas yra dėl to, visgi kokius veiksmus atliko D. P., kuriuos būtų galima vertinti kaip plėšimą su kvalifikuojančiu požymiu, peilio panaudojimu.

Nuteistojo D. P. apeliacinio skundo argumentai, jog plėšimo metu peiliu negrasino, paneigiami byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma bei byloje surinktais įrodymais.

Visų pirma, nuteistojo versija paneigiama nukentėjusiojo A. Š. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos nukentėjusysis patvirtino teisiamajame posėdyje (T.3, b.l. 22,31). A. Š. iš karto po įvykio nurodė, kad susigrūmė su telefoną atėmusiu asmeniu, tačiau D. P. pastūmė A. Š.. Tuo metu jaunuolis, pavogęs telefoną, pasileido bėgti. A. Š. pradėjo vytis. Prabėgant pro Jazminų g. 18, išgirdo, kaip nepažįstama moteris pasakė „atsisuk“. A. Š. sustojo ir atsisukęs pamatė, kad tas vyriškis, kuris bėjo iš paskos, rankoje laikė peilį. Peilis lenktinis, juodomis rankenomis. Ant rankenos kažkoks gyvūno piešinys. Ašmenys apie 10 cm ilgio, apie 2-4 cm pločio. D. P., nukentėjusiajam sustojus ir atsisukus, pasišvaistė peiliu, vėlesnės apklausos metu patikslino, jog pora kartų prieš jį peiliu pravedė iš vienos pusės į kitą ir pasakė „skųsiesi mentams, bus blogai“. A. Š. išsigando (T.1, b.l. 25-27). 2014-08-26 apklausos metu A. Š. paaiškino, kad priėjęs bandė telefoną pasiimti, tas vyriškis (t.y. telefoną pavogęs nenustatytas asmuo) sakė, kad ko jis nori, leisk baigti kalbėti, ir atsitraukė nuo A. Š., o D. P. patraukė nukentėjusį už rankos sakydamas, ko jis čia nori. A. Š. pasakė, kad jo telefoną vagia. Tuo metu vyriškis su telefonu pradėjo bėgti tolyn. D. P. rankose buvo atlenkiamas peilis, kiek atsimena tai matė, kad ant rankenos buvo toks voverės siluetas. Geležtė galėjo būti kokia 10 cm ilgio. Kiek atsimena, tai jis lyg tą peilį vis taip gniaužė rankoje, suspausdavo ir atleisdavo pirštus. Nukentėjusysis 2014-08-26 apklausos metu neatsiminė, ar tas vyriškis (t.y. D. P.) A. Š. ką nors sakė. Parodė, kad to peilio neišsigando. Mano, kad tas vyriškis (t.y. D. P.) buvo išsitraukęs peilį dėl to, kad A. Š. nesivytų to asmens (T.1, b.l.29). Teisiamajame posėdyje A. Š. parodė, kad įvykis buvo prieš aštuonis metus, todėl jau nelabai pamena. A. Š. pasakė, kad D. P. jį sustabdė. Grasinimų tikrai nebuvo, nebuvo ir peilio (T.3, b.l. 21). Tačiau to paties posėdžio metu, A. Š., atsakinėdamas į klausimus, patikslino, kad moteris iš ketvirto aukšto pasakė „peiliukas“, o jis (t.y. D. P.) tą peilį turėjo tik vaizduodamas, jis tikrai nesikėsino. D. P. A. Š. pasakė, „jei pasiskųsi mentams, tai gausi į galvą“. Rankoje pas jį (t.y. D. P.) buvo peilis, vadinamas vovere, buvo normalus peilis (T.3, b.l. 22). Akistatos su D. P. metu A. Š. taip pat parodė, kad, besivejant asmenį, pagrobusį telefoną, ir jam sustojus, D. P. išsitraukė atlenkiamą peiliuką ir jį atlenkė. A. Š. mano, kad D. P. norėjo sustabdyti, kad nesivytų to vaikino, kuris pavogė telefoną (T.1, b.l. 44).

Netikėti nukentėjusiojo parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu 2006-06-17, papildomai apklausus 2006-06-22 ( t.1.b.l.27) nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi teisminio nagrinėjimo metu pagarsinus jo parodymus jis patvirtino, jog iškart po įvykių jis geriau prisiminė aplinkybes ir jas tiksliau nurodė. A. Š. ir teisiamajame posėdyje parodė, jog D. P. rankose buvo peilis ir kaltinamasis pasakė grasinančius žodžius. A. Š. vejantis telefoną pagrobusį jaunuolį ir išgirdus moters šūksnį bei sustojus, D. P. rankose buvo peilis ir A. Š. buvo pagrasinta, sakant „skųsiesi mentams, bus blogai“. Teisėjų nuomone, vėlesniuose A. Š. parodymuose atsiradę netikslumai ir kiek kitoks įvykio aplinkybių vertinimas yra įtakoti praėjusio ilgo laiko tarpo po įvykio (praėjo daugiau nei aštuoneri metai), todėl patirtieji emociniai išgyvenimai per kelerius metus nusilpo, ilgas laiko tarpas įtakojo ir kitokį paties įvykio aplinkybių vertinimą. Nukentėjusiojo parodymų akivaizdumą patvirtina ir kiti bylos duomenys. D. P., nors ir kategoriškai neigia savo kaltę, tačiau akistatos protokole užfiksuoti jo tokie parodymai, kad pamatęs policiją, išsigando ir numetė peilį į krūmus, net nepamena tiksliai kur. Peilį išmetė todėl, kad išgėręs galvojo, kad jei policininkai peilį ras, tai prisikabins ar dėl ko nors įtars (T.1, b.l. 45). D. P. kaltę dėl nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. padarymo, kadangi, neesant tam jokio faktinio pagrindo (t.y. neatlikus nusikalstamų veikos – negrasinus peiliu nukentėjusiajam), negali atsirasti nepagrįsta baimė policijos pareigūnams ir noras atsikratyti peilio jį išmetant. Tokie kaltinamojo veiksmai po įvykio pamačius pareigūnus, kolegijos vertinimu, tik patvirtina, nukentėjusio asmens parodymus dėl demonstruoto peilio ir išsakytų grasinimų.

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais, o nuteistojo parodymus atmetė kaip nepagrįstus. Nukentėjusysis A. Š. dėl jo užpuolimo nuoseklius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu atsakinėdamas į klausimus patvirtino esmines įvykio aplinkybes, atpažino užpuoliką, išsamiai apibūdino peilio skiriamuosius požymius, kuriuo jam grasino D. P.. Akivaizdu, jog nuteistasis D. P., pastumdamas A. Š., o vėliau prisivijęs A. Š. ir rankoje laikydamas peilį ir išsakydamas grasinančius žodžius, grasino panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą. Paprastai teismų praktikoje tokie atvejai kai vagystės būdu grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas.

Teismas sutinka su gynėjo argumentu, jog byloje nesurinkta jokių duomenų, kad D. P. ir nenustatytas asmuo iki minėtos dienos būtų buvę pažįstami bei tuo labiau susitarę pagrobti iš nukentėjusiojo telefoną bendrais veiksmais. Tačiau susitarti daryti nusikalstamą veiką ar prisidėti prie nusikaltimo darymo galima įvairiais būdais ir formomis, ir nepriklausomai nuo susiklosčiusių išankstinių ryšių. Noras daryti nusikaltimą ar prisidėti prie jo darymo gali kilti ir spontaniškai, jis gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais. Jis gali būti išankstinis, bet galima susitarti ir prieš pat nusikaltimo pradžią ar net darant nusikaltimą, prisidedant prie jo, kai vienas kaltininkas jį jau pradėjo daryti. Bylos faktiniai duomenys tvirtina, jog D. P. įvykio metu buvo šalia telefoną pagrobusio ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, o A. Š. pareikalavus grąžinti telefoną, D. P. stumtelėjo į šalį nukentėjusįjį, tuo pasinaudodamas nenustatytas asmuo su telefonu nubėgo, tokiu būdu D. P. sutrukdė nukentėjusiajam atsiimti telefoną. Pastarajam pradėjus vytis užpuoliką, D. P. bėgo paskui, o A. Š. išgirdus moters perspėjimą ir sustojus, grasino peiliu. Byloje vienareikšmiškai nustatyta, jog D. P. peilį prieš nukentėjusįjį panaudojo kaip psichinio smurto priemonę tam, kad palaužtų nukentėjusiojo valią, neutralizuotų jį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Tokie bylos duomenys liudija ir tai, jog D. P. puikiai suprato, kad nenustatytas asmuo pagrobė iš A. Š. telefoną ir vietoj to, kad būtų ėmęsis padėti A. Š. jį atgauti, priešingai - atliko veiksmus, kuriais A. Š. sutrukdė pavyti kaltininką ir atsiimti telefoną. D. P. pritarė nenustatytam asmeniui svetimo turto užvaldymo būdui ir betarpiškai pats būdamas nusikaltimo vietoje, aktyviais veiksmais padėjo nenustatytam asmeniui padaryti plėšimą: tai yra jis, A. Š. bandant atsiimti telefoną, jį fiziškai pastūmė, o tuo metu jo bendras (nenustatytas asmuo) ėmė bėgti. Nukentėjusiajam bandant pavyti ir atgauti telefoną, D. P. vijosi A. Š. grasindamas panaudoti fizinį smurtą, demonstravo peilį ir grasino susidorojimu jeigu skųsis policijai. Tokie D. P. veiksmai rodo buvus susitarimą su nenustatytu asmeniu, bendro tikslo siekimą, bendrų veiksmų atlikimą, todėl pirmos instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir D. P. veiką kvalifikavo kaip vykdytojo, plėšimo padaryme. Tai, kad dar prieš įvykį D. P. peilį naudojo buitiniais tikslais (lašiniams pjaustyti) teisiškai nėra reikšminga, nes vertinant baudžiamosios bylos aplinkybes nėra reikšminga kaip yra naudojami daiktai pagal įprastinę jų paskirtį, tačiau yra aktualu tai, ar buvo ir kaip buvo tas daiktas naudojamas kaip nusikalstamos veikos padarymo įrankis.

Nepagrįsti apelianto gynėjo argumentai, kad byloje liko nepaneigta aplinkybė, jog A. Š. nepavijus nepažįstamojo, šis nežinodamas ko griebtis, grįžo prie D. P. ir pareikalavo atlyginti už telefoną, o šiam nesutikus, vėliau apkaltino sulaikytą D. P. dėl telefono vagystės, tikėdamasis iš jo prisiteisti žalos atlyginimą, tačiau neįsitikinęs dėl jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme ir telefono pagrobime. Kaip jau minėta anksčiau, nukentėjusysis tiek pirminiuose paaiškinimuose, duotose ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu atsakinėdamas į klausimus aiškiai ir nuosekliai nurodė, jog pareikalavus grąžinti telefoną, D. P. stumtelėjo į šalį nukentėjusįjį, tuo pasinaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo su telefonu nubėgo. A. Š. pradėjus vytis užpuoliką, D. P. bėgo paskui, o A. Š. sustojus, grasino, todėl tokie apelianto argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme ir pats nukentėjusysis ir kaltinamasis nuosekliai tvirtino, kad prieš įvykį abu asmenys išgėrinėjo, todėl netikėti A. Š. parodymais vien tuo pagrindu, jog yra duoti A. Š. esant neblaiviam, teismas neturi pagrindo, A. Š. parodymai, yra įvertinti tiek atskirai, tiek kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Be to A. Š. buvo papildomai apklaustas praėjus kelioms dienoms po įvykio ir jis savo pirminius parodymus vėlgi patvirtino ir nurodė kokius konkrečius veiksmus atliko D. P.( t.1.b.l.27), todėl teigti jog A. Š. parodymų davimo metu buvo neblaivus ir jo parodymais tikėti negalima, yra tik gynybos siekis sumenkti nukentėjusiojo parodymų teisingumą, siekiant palankaus sprendimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka pagrindo manyti, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje surinkta tiek įrodymų, kurių pagrindu galima daryti išvadas dėl kaltės buvimo apelianto veikoje.

Įvertinęs išnagrinėtas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog neabejotinai yra įrodyta D. P. kaltė padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. nustatytą nusikaltimą. Teismas įvertinęs bylos aplinkybes sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog D. P. peilį naudojo tikslu įbauginti, sustabdyti nukentėjusįjį, kad šis prarastų norą susigrąžinti neteisėtai užvaldytą turtą - telefoną. Todėl, nors nuteistojo gynėjas ir prašo išteisinti D. P. nepadarius jam inkriminuojamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. nusikalstamos veikos, jo kaltė yra įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais. Vien tai, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindami, nėra pagrindas tenkinti D. P. gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų, todėl D. P. gynėjo skundas atmestinas.

Dėl D. P. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 2 d., 178 str.2 d.

Apylinkės teismas teisiamojo posėdžio metu atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs surinktus įrodymus skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad D. P. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 2 d., 178 str.2 d., turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apylinkės teismas išteisindamas D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. 178 str. 2 d., rėmėsi išimtinai kaltinamojo D. P. parodymais duotais teisme, nevertino jų visumos kitų įrodymų kontekste, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pastarąjį išteisino, todėl priimamas apkaltinamasis nuosprendis.

Kolegija nustatė, kad D. P. 2006 m. spalio 17 d. apie 22 val. (duomenys neskelbtini)namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, iš nesaugomos automobilių stovėjimo aikštelės, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su nenustatytu asmeniu, pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam V. J. priklausantį 2500 litų vertės automobilį „Peugeot J-5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas nukentėjusiojo V. J..

nukentėjusysis V. J. apklausiamas pirmos instancijos teisme parodė, kad vieną vakarą, jam paskambino pažįstamas ir pranešė jog gatvėje kažkas varo jo automobilį. Išėjęs į kiemą, automobilio “Peugeot J5“ , kurio vertė buvo 2500 litų, nerado. Automobilį buvo palikęs įjungta pavara ir užtrauktu rankiniu stabdžiu, automobilis stovėjo priekiu į pagrindinę gatvę. Nubėgęs prie gatvės, pamatė, kad jo automobilį stūmė du asmenys, trečias asmuo buvo prie vairo. Pastebėję jį vaikinai ėmė bėgti, o jis vytis, vieną pagavo ir iškvietė policiją. Pagavo kaltinamąjį, kuris buvo neblaivus. Jo nuomone, stūmė automobilį tam, kad pavogti. Nurodo, kad asmenys į automobilį pateko arba prasukę durų spynelę, arba per pravirą automobilio durų langą. Durų spynelė buvo išsidėvėjusi, todėl galėjo atrakinti bet kokiu raktu. Automobilis buvo nustumtas iš kiemo į pagrindinę gatvę apie 300 metrų. Dėl automobilio statymo, niekas iš kaimynų jam pretenzijų nėra reiškęs( t.2.b.l. 131).

Liudytojas G. G. teisme parodė, kad nukentėjusysis J.-jo pažįstamas. Jam dirbant taksi firmoje ir važiuojant Jazminų gatve pamatė, kad kažkas Jazminų gatvėje stovinčiame J.autobusiuke, kurio durelės buvo atidarytos ir šviesos nebuvo įjungtos, sėdi už vairo. Paskambino J. ir apie tai pranešė. Vėliau jam J.padėkojo ir pasakė, kad vaikinai bandė nuvaryti jo automobilį ( t.2.b.l. 132).

V. J. protokolu-pareiškimu nustatyta, jog jis tą patį vakarą kreipėsi į policiją nurodydamas, kad 2014-10-17 apie 22 val. paskambino draugas ir pranešė, kad trys jaunuoliai (duomenys neskelbtini) gatve stumia jo automobilį, jis vieną tų jaunuolių sulaikė bei perdavė policijos pareigūnams (t. 1, b. l. 104).

Įvykio vietos apžiūros protokolu ir jo priedais (fotolentelės, schema) nustatyta, kad apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini)namo bei mikroautobusas Peugeot J5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Laužimo pėdsakų durelių spynelėje bei užvedimo spynelėje nėra, įvykio vietoje paimtas peiliukas, kuris apžiūrėtas kaip daiktinis įrodymas ( t. 1, b. l. 105-111, 116-120).

Asmens parodymo atpažinti metu nukentėjęs V. J. atpažino D. P. kaip asmenį, kurį sulaikė 2006-10-17 stumiant jo automobilį „Peugeot J5“( t. 1, b. l. 130-133), parodymų patikrinimo vietoje protokole ir jo priede (fotolentelėje) fiksuota, kad nukentėjusysis V. J. parodė vietą, kurioje buvo pasistatęs savo automobilį „Peugeot J5“ ir vietą, kur jaunuoliai stūmė jo automobilį ( t.1, b. l. 134-139). Pristatyto asmens testo alkoholiui protokolu nustatyta, kad 2006-10-17 22.40 val. D. P. nustatytas neblaivumas – 2,75 promilės ( t.1.b.l. 163).

Kaltinamasis D. P. teisme kaltu neprisipažino ir paaiškino, jog tikslo pagrobti automobilį neturėjo, tiesiog būdamas neblaivus norėjo pajuokauti, paslėpti kaimyno automobilį, nes yra girdėjęs iš kaimynų, jog nukentėjusiojo automobilis trukdo pravažiuoti. Kadangi vienas pastumti nepajėgė, pasikvietė iš matymo pažįstamus vaikinus, su kuriais stūmė automobilį (duomenys neskelbtini) gatve, ir buvo sulaikytas.

D. P. parodymų patikrinimo vietoje protokole fiksuota, kad D. P. parodė vietą, kur stovėjo automobilis „Peugeot“, kryptį, kuria stūmė automobilį ir vietą, kurioje buvo sulaikytas (t. 2, b. l. 25-32).

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d. atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.

Teismų praktikoje laikoma, kad pagrobimas - tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., sudėtis - materialioji, todėl jos baigtumo momentas sietinas su turtinės žalos padarymu. Realiai turtinė žala atsiranda ne nuo turto paėmimo, bet nuo jo pasisavinimo momento, kai kaltininkas turi realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo nuožiūrą.

Neginčijamai nustatyta, kad automobilis kurį pasikėsino pagrobti kaltinamasis priklausė nukentėjusiajam V. J. ( liudytojo G. G. parodymai, nukentėjusiojo V. J. parodymai ir paties kaltinamojo teiginys, kad automobilis buvo kaimyno, o ne jo). Kaltinamasis pripažino, jog jis atsidarė automobilio dureles, pateko vidun, paskui kartu su pasitelktais vaikinais stūmė link pagrindinės gatvės, įstūmė į pagrindinę (duomenys neskelbtini) gatvę ir ja stūmė iki pamatė atbėgantį nukentėjusįjį. Palikęs automobilį bandė bėgti, bet nukentėjusysis pagavo. Liudytojas G. G., teisme patvirtino savo duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ( t.1.b.l. 145), kur nurodyta, kad pamatęs, jog vienas iš jaunuolių atsidaręs panašaus automobilio į V. J. dureles, krapšto kažką prie vairalazdės ir drasko automobilį, todėl paskambino kaimynui ir liepė pasižiūrėti ar tai ne pastarojo automobilis. V. J. perskambinęs pasakė, kad sulaikė vagį ir paprašė iškviesti policiją, ką jis ir padarė. V. J. teisme patvirtino, kad jam pribėgus prie automobilio, visi trys vaikinai pabėgo, tačiau jam pavyko sugauti ir sulaikė vieną iš jų, kuris buvo pristatytas į policiją. Taigi kaltinamasis objektyviai atliko veiksmus, kurie įeina į svetimo turto grobimo sąvoką, tai yra pateko į jam svetimą automobilį, pastarąjį stūmė nuo jo buvimo vietos iki pagrindinės gatvės, apie 200 metrų ( t.1.b.l.136). Nustatyta ir tai, kad turtinė žala nukentėjusiajam nebuvo padaryta tik dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, kadangi pastebėjus atbėgantį šeimininką, kaltinamasis palikęs automobilį pabėgo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. nurodyta, kad pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jei veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Tai reiškia, kad asmuo atsako už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką tik tada, jei, pirmiausia, tokią veiką jis jau buvo pradėjęs daryti ir, be to, veiką baigti sutrukdė visiškai kaltininko nekontroliuojamos aplinkybės, kurių nesant, nusikalstama veika būtų buvusi besąlygiškai baigta. Taigi šiuo konkrečiu atveju D. P. veikdamas su kitais, nenustatytais asmenimis veiką buvo pradėjęs daryti nusikalstamą veiką, be savininko žinios neteisėtai įsibrovė į automobilį, jį išstūmė iš kiemo, stūmė automobilį pagrindine gatve, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, pasekmės sukeltos nebuvo, ne dėl kaltinamojo valios, o dėl to, kad nusikaltimą užbaigti sutrukdė pats nukentėjusysis.

Dėl subjektyviųjų požymių. Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis ypatingas tuo, kad pagrobimas yra tiktai tyčinis nusikaltimas – kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas, ir nori jį neatlygintinai užvaldyti, suprasdamas, kad savininkui ar kitam teisėtam valdytojui bus padaryta turtinė žala. D. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo pilnametis, veiksnus asmuo. Tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, baudžiamosios atsakomybės nešalina. Pirmos instancijos teismas vertindamas subjektyviuosius požymius, padarė neteisingą išvadą, kad D. P. veikoje tyčios pavogti automobilį nebuvo. Šias savo išvadas grindė tuo, kad: kaltinamasis D. P. sekančią dieną turėjo išvykti į užsienį, todėl vogto daikto realizacija, jam išvykus, taptų neįmanoma; be to automobilis nebuvo naujas, jis buvo su užvedimo defektais, taigi tokio daikto pasisavinimas yra betikslis; be to kaltinamasis neturi vairuotojo pažymėjimo, o tai pirmos instancijos teismo nuomone patvirtina kaltinamojo nurodytą faktą, kad automobilio pavogti jis neturėjo tikslo. Teismas vertino, kad D. P. veikoje galima įžvelgti viešosios tvarkos, kaip administracinio teisės pažeidimo požymių, nes kaltinamasis be jokios logiškai paaiškinamos dingsties, būdamas neblaivus, iš chuliganiškų paskatų nustūmė savo kaimyno automobilį iš automobilio pastatymo vietos. Su tokiomis išvadomis apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir mano jog šios kaltinamojo nurodytos ir niekieno nepatvirtintos aplinkybės išeina už nusikalstamos veikos kvalifikavimo ribų. Kaltinamojo subjektyviųjų požymių – tyčios buvimą patvirtina nukentėjusiojo V. J. parodymai, liudytojo G. G. parodymai, kurie visiškai paneigia kaltinamojo versiją, jog jis neturėjo tikslo pagrobti automobilį. Pirmiausia, jis veikdamas kartu su kitais asmenimis ne tik stūmė automobilį, bet nustūmę į pagrindinę gatvę, kažką G. G. teigimu krapštė prie vairalazdės, kas parodo, jog siekė automobilį užvesti ir juo nuvažiuoti. Be to niekas nepaneigė nukentėjusiojo tvirtinimo, kad jis jokių priekaištų apie trukdantį pravažiavimui automobilį, niekada nėra gavęs, o pagrindo netikėti nukentėjusiojo parodymais, nėra. Kaltinamasis pamatęs nukentėjusįjį, kartu su kitais asmenimis iškarto bandė pabėgti, tai taip pat pavirtina kaltinamojo tyčios buvimą, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Tai, kad automobilis buvo naudojamas ir žinomas kaip V. J. automobilis, patvirtino G. G., kuris nedvejodamas pamatęs automobilį gatvėje, suprato jog tai gali būti V. J. automobilis. V. J. taip pat tvirtino, jog jis automobilį naudojo, kuris buvo tinkamas naudojimui. Vien ta aplinkybė, kad sunkiai suko starteris, niekaip neįrodo, automobilio netinkamumo naudoti. Duomenų apie tai, kad D. P. ryte rengėsi išvykti į Angliją, taip pat nėra, tokių aplinkybių nebuvo nurodęs ir D. P. savo pirminėje apklausoje ( t.1.b.l.170). Kolegija pritaria prokuroro nurodytiems skundo argumentams, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, kadangi teismas neįvertino tai, kad kaltinamojo D. P. parodymai nėra nuoseklūs, jis tokia aplinkybes, kad šventė išvykimą į Angliją nurodė tik 2014-08-12 įtariamojo papildomos apklausos metu ir teisme. Be to apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šios nusikalstamos veikos darymo metu, jam buvo paskirta kardomoji priemonė, kuri draudė pasišalinti iš gyvenamosios vietos be teismo ar prokuroro leidimo( t.1.b.l. 162). Tokių duomenų, jog jam buvo leista išvykti iš gyvenamosios vietos byloje nėra. Taigi aukščiau įvertintų objektyviųjų požymių visuma patvirtina buvus kaltinamojo tyčią pasisavinti svetimą turtą, jis suvokė kad, elgiasi neteisėtai svetimo turto atžvilgiu ir jo elgesys, siekis pabėgti nuo nukentėjusiojo, kuris pastarąjį vis tik sulaikė, rodo buvus ne chuliganiškus tikslus, o savanaudiškus. Tolimesni kaltininko veiksmai su pasisavintu turtu veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl teigti, kad automobilio nebūtų buvę galima panaudoti ar jį parduoti ir tai, kad D. P. neturi vairuotojo pažymėjimo, yra visiškai nepagrįsti ir išeinantys už kvalifikavimo ribų. Kaltinamojo parodymai, kad jis ketino automobilį nustumti į kitą vietą, kadangi jis trukdė kitiems ar bandė pakvailioti, kad nukentėjusysis savo automobilio nerastų, vertintini kaip jo gynybos pozicija, kaip siekimas išvengti atsakomybės, kadangi nustūmus automobilį 200 metrų nuo jo stovėjimo vietos, akivaizdu, kad D. P. tikėjosi, kad automobilis užves ir juo galės naudotis, tačiau buvo sulaikytas nukentėjusiojo V. J.. Objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma leidžia kolegijai daryti išvadą, kad D. P. pasikėsino pagrobti svetimą turtą- V. J. automobilį ir už tai jis privalo atsakyti.

Bausmės skyrimo motyvai.

Teisėjų kolegija, skirdama D. P. bausmę už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą, atsižvelgia į visas aukščiau išdėstytas veikos padarymo aplinkybes, į tai, kad padaryta veika yra priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), padaryta veikiant tiesiogine tyčia, tačiau nebaigta, turtinė žala nepadaryta. Padarant šią nusikalstamą veiką nenustatyta D. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad jis nusikalstamos veikos darymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir ta aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui( BK 60 str.1d. 9p.). Atsižvelgia ir į byloje esančius kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Bylos duomenimis D. P. praeityje buvo teistas, teistumas neišnykęs už turtinio pobūdžio nusikalstamą veiką ( t.2.b.l. 76). Po nusikalstamos veikos padarymo, D. P. pasislėpė, už neteisėtų veikų darymą jis 2014 metais buvo deportuotas iš Didžiosios Britanijos ( b.l. 78-81, t.2).

Taigi, kolegija įvertinusi aukščiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog D. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje skirtina vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmę paskirtą skundžiamu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 str. 2 d. subendrinti iš dalies sudedant su šiuo nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirti galutinę bausmę – terminuotą laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1punktu ir 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo D. P. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Rasos Urbienės apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės 2014 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria D. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

D. P. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis bausmes subendrinti taikant dalinį bausmių sudėjimą, prie griežčiausios pridedant dalį švelnesnės bausmės ir paskirti D. P. galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.