- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-31
- Bylos Nr.
- e2A-164-180/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00241-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Artūras Driukas, Antanas Rudzinskas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Turtausta“
- Atsakovas
- R. P.
- Kategorijos
- 2.5.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
- 2.5.10.2.4.1Turtinė žala
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Turtausta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4708-565/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Turtausta“ ieškinį atsakovui R. P. dėl žalos atlyginimo, ir,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB ,,Turtausta“ prašė priteisti iš atsakovo R. P. 188 274,40 Lt žalos, kilusios dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškiniui užtikrinti Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-523-510/2012 pagal R. P. ieškinį dėl 386 000 Lt žalos atlyginimo solidariai iš ieškovės UAB ,,Turtausta“ ir akcininko A. S., pagal R. P. prašymą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo UAB „Turtausta“ 386 000 Lt vertės turtą. Šios teismo nutarties pagrindu antstolė areštavo nekilnojamąjį turtą (tris žemės sklypus) ir pinigus – 66 991,46 Lt.
R. P. ieškinys Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimu buvo patenkintas iš dalies – 228 092,90 Lt skola priteista iš atsakovo A. S., o ieškinys dėl 134 400 Lt žalos priteisimo iš UAB ,,Turtausta“ ir A. S. atmestas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimą – panaikino tą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas reikalavimas priteisti 134 400 Lt žalos atlyginimo iš atsakovo A. S., ir šį reikalavimą patenkino. Ieškovo reikalavimai UAB ,,Turtausta“ buvo nepatenkinti.
Šalies argumentai
Ieškovė teigė, kad dėl nepagrįstai ir neteisėtai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, galiojusių nuo 2010 m. spalio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 23 d., ji patyrė 188 274,40 Lt žalą:
5 100 Lt negautų žemės sklypo, esančio Trakėnų k., unikalus Nr. 4400-1293-6090, nuomos pajamų, kurias būtų gavusi 2011, 2012 ir 2013 metais;14 400 Lt negautų reklaminio stendo, įrengto areštuotame žemės sklype, esančiame Kietaviškio k., pajamų, kurias būtų gavusi per trisdešimt šešis mėnesius; 2 600,70 Lt pabrangusios sandorių notarine forma sudarymo išlaidos;138 299,37 Lt nuostolių, netekus galimybės skolintis iš bankų lėšų, reikalingų ūkinei komercinei veiklai, pasiskolinus iš fizinių asmenų, mokant didesnes palūkanas nei būtų mokėjusi bankui;21 647,89 Lt mokėtinas gyventojų pajamų mokestis, nes kai kuriose su fiziniais asmenimis sudarytose paskolos sutartyse ji (ieškovė) įsipareigojo savo lėšomis sumokėti nuo palūkanų mokėtiną gyventojų pajamų mokestį;6 226,44 Lt išlaidos advokato pagalbai ir nuostoliai, kuriuos patyrė siekdama sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių daromą žalą (turto vertintojo išlaidos ir kt.).
Šalies argumentai
Ieškovė taip pat teigė, kad dėl taikyto turto arešto, negalėjo parduoti 0,42 ha ir 0,57 ha žemės sklypų, esančių Kvietiškio k., Š. B. pagal 2010 m. liepos 21 d. protokolo sąlygas.
II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, nes ieškovė neįrodė žalos atsiradimo fakto, dydžio ir priežastinio ryšio su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis: gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė (CPK 147 str. 3 d., CK 6.247 str., 6.249 str.).
Teismas nustatė, kad ieškovė ir P. M. 2008 m. gruodžio 4 d. sudarė privačios žemės nuomos sutartį Nr. 2008-12-04/01, kurioje ieškovė vienerių metų terminui išnuomojo žemės sklypą, esantį Trakėnų k., unikalus Nr. 4400-1293-6090. P. M. 2011 m. vasario 28 d. pateikė ieškovei prašymą išnuomoti šį žemės sklypą už 1 700 Lt nuomos mokestį per metus, tačiau ieškovė tik 2011 m. liepos 1 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su prašymu leisti areštuotą žemės sklypą išnuomoti ar suteikti panaudai kitiems asmenims. Prašymas teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi buvo atmestas dėl to, kad nebuvo pateikta išsamesnių duomenų apie nuomos ar panaudos santykius reguliuojančias šalių sulygtas nuostatas, iš kurių būtų galima spręsti, kad leidimas išnuomoti ar suteikti panaudai areštuotą žemės sklypą nepažeis atsakovo interesų ir laikinųjų apsaugos priemonių paskirties. Ieškovė pakartotinai neprašė leisti išnuomoti šį žemės sklypą, papildomų duomenų nepateikė, o tai, teismo įsitikinimu, sudaro pagrindą abejoti ieškovės ketinimų išnuomoti areštuotą žemės sklypą realumu.
Ieškovė ir UAB ,,Biznio vizija” 2010 m. spalio 22 d. sudarė sutartį Nr. 10/11/01, kuria ieškovė įsipareigojo UAB ,,Biznio vizija” eksponuoti reklaminį plakatą ant stendo, esančio kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 35 km, už 400 Lt per mėnesį mokestį. UAB ,,Biznio vizija” 2011 m. spalio 30 d. pranešė ieškovei, kad reklaminis stendas yra areštuotame žemės sklype, todėl siekdama išvengti galimų nuostolių ir nesusipratimų, paminėtos sutarties nepratęs. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad su UAB ,,Biznio vizija” siekė išspręsti klausimą dėl galimybės toliau tęsti sutartinius santykius, derėtis. Be to, ši sutartis galiojo iki 2011 m. lapkričio 30 d. ir galėjo būti pratęsta UAB ,,Biznio vizja” iniciatyva, todėl ieškovė neįrodo šios sutarties nutraukimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priežastinio ryšio, nes sutartis galėjo būti nutraukta ir dėl kitų priežasčių.
Teismas, remdamasis 2010 metų ieškovės balanso duomenimis, nustatė, kad nuosavas kapitalas (turto dalis, atėmus įsipareigojimus) buvo neigiamas (44 863 Lt). Trys ieškovei priklausantys žemės sklypai buvo aprašyti 2010 m. gruodžio 21 d. turto aprašu, o 66 991,46 Lt areštuota 2010 m. gruodžio 27 d. patvarkymu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad 2010 metų paskutinėmis dienomis taikytas toks turto areštas taip įtakojo turto vertės sumažėjimą, kad būtent dėl šio arešto susiformavimo neigiamas 44 863 Lt nuosavas kapitalas.
Ieškovė iš fizinių asmenų pasiskolino 1 124 999 Lt, tačiau nepateikė įrodymų, kad dėl paskolos kreipėsi į bankus ir kad bankai atsisakė ją suteikti dėl ieškovės turtui taikyto arešto. Iš kitų kreditus teikiančių įmonių atsisakymų suteikti paskolas teismas padarė išvadą, kad paskolas atsisakyta suteikti dėl ieškovės finansinės padėties. Nepateikta įrodymų, kad turto areštas sąlygojo poreikį skolintis pinigus iš fizinių asmenų. Be to, dalis paskolos sutarčių buvo sudaryta praėjus daugiau kaip pusei metų po lėšų arešto panaikinimo.
Teismas atmetė kaip neįrodytus ieškovės teiginius, kad ji patyrė 2 600,70 Lt nuostolių dėl pabrangusių sandorių, sudaromų notarine forma, nes nepateikta įrodymų, kad už jų sudarymą taikomi specialūs tarifai, nenurodyti konkretūs sandoriai, už kuriuos buvo mokėta.
Žemesnės instancijos teismas
Kitoje byloje Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu ieškovei iš atsakovo priteisė 7 744 Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovė nepateikė įrodymų, kad prašomi priteisti 6 226,44 Lt nuostoliai nebuvo atlyginti kitoje, paminėtoje byloje.
Teismas sprendė, kad ieškovės ir Š. B. 2010 m. liepos 21 d. ketinimų protokolas Nr. 2010-07-21/01 dėl ieškovei priklausančių 0,42 ha ir 0,57 ha žemės sklypų, esančių Kvietiškio k., Kazlų Rūdos sav., pardavimo už 350 000 Lt, neįrodo, kad šalys tikrai toliau derėjosi ir buvo pasiekusios konkrečius susitarimus dėl žemės sklypų pardavimo, kad susitarimai nebuvo įvykdyti būtent dėl sklypams taikyto arešto. Be to, šiems žemės sklypams nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2012 m. spalio 1 d. buvo vykdoma žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, todėl ieškovė neturėjo teisės šių žemės sklypų perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktinių teisių į juos, taip pat šių žemės sklypų pertvarkyti (Žemės įstatymo 46 str. 5 d.).
Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas vertino nukentėjusiojo asmens veiksmus, ar jie nesudaro pagrindo atleisti asmenį, kurio prašymu laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos, nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 str.). Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų apskundusi Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 4 d. nutartyje, išnagrinėjęs apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimo, padarė išvadą, kad A. S. (atsakovo R. P. įgaliotinis) veikė nesąžiningai, nes pardavė jam priklausančias paveldėjimo teises už beveik 1,5 karto mažesnę nei rinkos kainą ieškovei UAB ,,Turtausta“, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu buvo. Be to, A. S. priklauso 100 proc. ieškovės akcijų, todėl, vykdant sprendimą dėl žalos atlyginimo priteisimo iš A. S., į ieškovę, kaip į A. S. priklausantį turtą, gali būti nukreipiamas išieškojimas. Teismo vertinimu, paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, net ir tuo atveju, jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovė būtų patyrusi žalą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė UAB ,,Turtausta“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.
Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą. Pagrindinė ieškovės veikla yra nekilnojamojo turto vystymas (tarpininkavimas, nuoma, žemės sklypų paskirties keitimas ir kt.). Visuotinai žinoma, kad ši ūkinės-komercinės veiklos rūšis yra betarpiškai susijusi su disponavimu nekilnojamuoju turtu. Tai galima atlikti tik tuo atveju, jeigu nėra apribojimų tuo turtu disponuoti. Turto areštas neabejotinai turėjo neigiamos įtakos ūkinei-komercinei veiklai ir dėl to patirta didelių nuostolių.Įrodytas žalos atsiradimo faktas ir dydis bei priežastinis ryšys su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Pagal suformuotą teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių pasekmės turi būti vertinamos pagal netiesioginio priežastinio ryšio taisykles, todėl nebūtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį. Neteisėti veiksmai turi būti susiję su žala ir padėti jai atsirasti ar padidėti, asmens elgesys gali būti ne vienintelė priežastis žalai atsirasti, tačiau pakankama.Teismas nepagrįstai sprendė, kad ji (ieškovė) neturėjo ketinimų išnuomoti žemės sklypą Trakėnų k., Kalvarijų sav. Tai, kad dėl turto arešto nebuvo galima išnuomoti žemės sklypo ūkininkui P. M., įrodo buvę sutartiniai santykiai. Buvo siekiama pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, atsakovui prieštaraujant, Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi nepagrįstai prašymo netenkino, dėl to, kad areštuoto žemės sklypo nuoma negalėjo pažeisti atsakovo teisių. Įrodytas priežastinis ryšys tarp turto arešto ir negautų reklaminio stendo nuomos pajamų. UAB „Biznio vizija“ 2011 m. spalio 30 d. rašte nurodė, kad nebetęs nuomos teisinių santykių būtent dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Tikėtina, kad UAB „Biznio vizija“ buvo nepriimtina su tuo susijusi verslo rizika. Netaikius turto arešto, ji (ieškovė) būtų galėjusi nuomoti reklaminį stendą kitiems asmenims. Panaikinus turto areštą reklaminis stendas buvo išnuomotas kitiems asmenims už didesnę kainą.Teismas nepagrįstai sprendė, kad neįrodytas priežastinis ryšys tarp turto arešto ir skolinimosi iš fizinių asmenų. Buvo aktyviai ieškota papildomo kreditavimo. Tai įrodo ne tik rašytiniai įrodymai (elektroninis susirašinėjimas), bet ir teismo posėdžio metu ieškovės vadovo duoti parodymai, kurie teismo sprendime nevertinti. Kredito įstaigos atsisakė suteikti kreditus dėl įmonės blogos finansinės padėties, kurią lėmė turto areštas. Neturėdama laisvų apyvartinių lėšų, negalėjo įsigyti naujų žemės sklypų, vykdyti pagrindinės savo veiklos, nuolat patyrė sąnaudas, todėl buvo priversta reikalingas lėšas skolintis iš fizinių asmenų už didesnes palūkanas.Nepagrįsta teismo išvada, kad žemės sklypai, esantys Kvietiškio k., Kazlų Rūdos sav., negalėjo būti išvystyti ir parduoti dėl žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros, o ne dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ši procedūra buvo pradėta tik 2011 m. balandžio 27 d.. Taigi jau iki to momento galėjo būti atlikti būtini veiksmai, kad ji parduoti. Be to, būtų galimybė sudaryti sutartį dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams, gauti atlyginimą ir toliau vystyti likusią žemę. Net jei Š. B. būtų nesilaikęs savo įsipareigojimų pirkti naujai suformuoto pramoninės paskirties žemės sklypo, ieškovė būtų galėjusi jį parduoti kitiems asmenims. Tokie sklypai yra paklausūs, 3-5 kartus brangesni už žemės ūkio paskirties sklypus, todėl sėkmingai išplėtojus šias teritorijas, buvo galima gauti nuo 270 000 Lt iki 450 000 Lt pajamų.Įrodyta, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirta išlaidų teisininkams ir ekspertams. Siekdama panaikinti ar bent sumažinti pritaikyto turto arešto daromą žalą, ji (ieškovė) kreipėsi į advokatą parengti prašymus teismui/antstolei, UAB korporacija „Matininkai“ buvo pasamdyta antstolės areštuotam turtui įvertinti ir įrodyti, kad areštuoto turto vertė yra didesnė už laikinųjų apsaugos priemonių mastą. Ankstesnėje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos nebuvo priteistos. Teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo civilinės atsakomybės. CK 6.253 straipsnyje yra nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kai asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Teismo sprendime nenurodytas nei vienas iš jų.
Atsiliepimas
Atsakovas R. P. atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimo esminiai argumentai:
Teismas tinkamai nustatė reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir įvertino pateiktus įrodymus. Laikinosios apsaugos priemonės ieškovės veiklai jokios įtakos neturėjo, nes 2010 m. gruodžio 27 d. antstolio patvarkymas dėl ieškovės lėšų arešto buvo panaikintas 2011 m. kovo 21 d. Dėl visuotinai žinomos aplinkybės – finansinės ir ekonominės krizės, ieškovės galimybės parduoti žemės sklypus 2010 – 2013 metais apskritai laikytinos nerealiomis.Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė sąlygas, kurioms esant ieškovė būtų galėjusi išnuomoti žemės sklypą ūkininkui P. M., tačiau patikslinto prašymo nepateikė, nutarties neskundė. Vien tik ieškovės pateikta neaktuali/negaliojanti 2008 m. gruodžio 4 d. žemės nuomos sutartis Nr. 2008-12-04/01 su P. M. nėra pakankama, siekiant įrodyti realius ketinimus sklypą išnuomoti. Ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir reklaminio stendo nuomos negautų pajamų. UAB „Biznio vizija“ nurodyta sutarties nepratęsimo priežastis nevertintina kaip vienintelė ar pagrindinė. Ieškovė su UAB „Biznio vizija“ nesiekė spręsti klausimo dėl galimybės toliau tęsti sutartinius santykius. Sutartis ir raštas vertintini kritiškai, tikėtina, yra fiktyvūs, nes žemės sklypui, kuriame buvo reklaminis stendas, areštas nebuvo taikomas, o buvo vykdoma žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, reklamos stendas niekada nebuvo aprašytas ir areštuotas, nebuvo nustatyta jokių apribojimų juo disponuoti. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės neturėjo jokios įtakos ieškovės vykdomai veiklai, todėl reikalavimas dėl nuostolių, susijusių su paskolomis, yra nepagrįstas. Teismas išsamiai įvertino pateiktus įrodymus, A. S. paaiškinimus, kurie yra subjektyvūs, nepatikimi ir neatitinkantys tikrovės.Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo areštuota tik maža, nedidelę vertę turinti ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto dalis. Iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovė savo veiklą 2008-2010 metais vykdė nuostolingai ir iš esmės buvo nemoki. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jai kada nors buvo suteiktas bankų ar kitų kredito įstaigų kreditas. Ieškovė, 2012 m. rugpjūčio 2 d. iš įmonės akcininko pasiskolinusi 210 000 Lt, galėjo juos įnešti į teismo depozitinę sąskaitą, kad minėtos priemonės būtų panaikintos. Teismas teisingai nustatė, kad žemės sklypai, esantys Kvietiškio km., Kazlų Rūdos sav., negalėjo būti išvystyti ir parduoti dėl 2011 m. balandžio 27 d. pradėtos jų paėmimo visuomenės poreikiams procedūros. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ketinimai parduoti šį turtą Š. B. ar kitiems tretiesiems asmenims buvo realūs. Byloje nustatyta, kad šių žemės sklypų vertė – 37 000 Lt. Taigi apeliantė nepagrįstai teigia, kad, juos pardavusi, tikėjosi gauti ne mažiau kaip 270 000 Lt pajamų.Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad kitoje byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos nebuvo atlygintos. Iš esmės šios paslaugos buvo suteiktos ieškovo vadovui A. S., jos buvo atlygintos bendrai įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Atsakovo elgesį, prašant apginti jo interesus, dėl kurio buvo taikytos laikinosios priemonės, nulėmė paties ieškovo neteisėti (nesąžiningi) veiksmai, o tai sudaro pagrindą atleisti atsakovą nuo neteisėtų veiksmų. Įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovė kartu su A. S. nesąžiningai ir neteisėtai perėmė atsakovo turtą. Atsakovas, prašydamas taikyti paminėtas priemones, jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra susijęs su tam tikrų ribojimų nustatymu atsakovui ar jo turtui bei turtinėms ir neturtinėms teisėms (CPK 145 str.). CPK 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui atmesti ieškinį, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jis (atsakovas) patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškinio atmetimas yra būtina tokių atsakovo nuostolių atlyginimo sąlyga, nes ieškovas, reikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ginčo išsprendimo, veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti atsakovui atsiradusius nuostolius. Teismas, spręsdamas klausimą dėl civilinės atsakomybės taikymo už laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 str.). Civilinės atsakomybės sąlyga – kaltė, tokiu atveju nenustatinėjama, taikoma griežtoji civilinė atsakomybė, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2011 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2011 ir kt.).
Neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sąlyga pripažintinas asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str., 6.263 str. 2 d.), patvirtinamas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo jo reikalavimai pripažinti nepagrįstais ir atmesti.
Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismas 2012 m. birželio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-523-510/2012 atmetė ieškovo (šioje byloje – atsakovo) R. P. ieškinį dėl 134 400 Lt žalos priteisimo iš UAB ,,Turtausta“. Tai lemia ir su ieškinio pareiškimu susijusių laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą, taikytų Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi. Neteisėti atsakovo veiksmai byloje yra nustatyti (CPK 146 str. 2 d.). Vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, 2010 m. gruodžio 21 d. buvo areštuotas šis ieškovės turtas: žemės sklypai (Kietaviškio k., unikalus Nr. 4400-0909-9290, Kietaviškio k., unikalus Nr.5107-0005-0118, Trakėnų k., unikalus Nr.4400-1293-6090), 2010 m. gruodžio 27 d. buvo areštuotos ieškovės 66 991,46 Lt lėšos.
Naudodamasi CPK 146 straipsnio 2 dalyje įvirtinta teise ir reikšdama ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jos naudai, ieškovė turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su tokių priemonių taikymu, nes gali būti atlyginami tik tie realūs patirti nuostoliai, kurie atsirado būtent dėl tokių priemonių taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009 ir kt.).
Viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų yra žala, kuri nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovė. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-7-465/2008).
Dėl žemės sklypo, esančio Trakėnų k., Kalvarijų sav., nuomos negautų pajamų
Apeliantė byloje teigia, kad dėl atsakovo prašymu nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ji negalėjo ūkininkui P. M. išnuomoti žemės sklypo, esančio Trakėnų k., Klavarijos sav., unikalus Nr. 4400-1293-6090 ir dėl to patyrė nuotolių – negavo 5 100 Lt pajamų, kurias būtų gavusi per trejus metus, t. y. tuo laikotarpiu, kai galiojo pritaikytos paminėtos priemonės.
Negautos pajamos yra asmens negautos lėšos, kurias jis tikėjosi gauti ir kurios negautos dėl to, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti (CK 6.249 str. 1 d., 3 d.). Nuostolius negautų pajamų forma (t. y. pajamų, kurias ieškovas būtų gavęs, jei nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės) apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas. Taip pat vertintini ir asmens, kurio turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai – kaip jis, siekdamas tam tikro pelno, naudojosi savo turtinėmis teisėmis, kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikius, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).
Byloje nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 4 d. apeliantė ir ūkininkas P. M. sudarė sutartį Nr. 2008-12-04/01, kuria apeliantė vienerių metų terminui išnuomojo žemės sklypą, esantį Trakėnų k. Šis žemės sklypas buvo areštuotas 2010 m. gruodžio 21 d., uždraudžiant juo disponuoti. 2011 m. vasario 28 d. P. M. pateikė apeliantei prašymą išnuomoti šį žemės sklypą už 1 700 Lt nuomos mokestį per mėnesį. Apeliantė 2011 m. liepos 1 d. kreipėsi į teismas su prašymu leisti šį areštuotą žemės sklypą išnuomoti, tačiau Kauno apygardos teismas 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi šį prašymą atmetė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šias faktines bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantės ketinimai išnuomoti paminėtą žemės sklypą nebuvo realūs vien dėl to, kad ji neskundė paminėtos Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutarties (CPK 185 str.). Ši aplinkybė galėtų būti vertintina kaip pagrindas mažinti prašomus atlyginti nuostolius, bet neturi reikšmės sprendžiant dėl nuotolių padarymo fakto.
Byloje nustatyta, kad apeliantės vykdoma veikla – nekilnojamojo turto vystymas, t. y. tarpininkavimas, nuoma, pardavimas, žemės sklypų paskirties keitimas ir kt. Paminėtą žemės sklypą apeliantė tam pačiam asmeniui P. M. jau buvo išnuomojusi 2008 metais vienerių metų laikotarpiui. Byloje taip pat yra pateiktos ir kitos iš esmės analogiškos sutartys su kitais ūkininkais dėl kitų žemės sklypų nuomos. Tiek ankstesni sutartiniai santykiai, taip pat ir šios paminėtos bylos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad būtent dėl atsakovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – šio žemės sklypo arešto – apeliantė negalėjo išnuomoti žemės sklypo ir dėl to negavo pajamų. Nuostoliai pasireiškė kaip negautos pajamos, kurios būtų gautos tęsiant įprastinę įmonės veiklą. Uždraudus atlikti veiksmus su nekilnojamojo turto disponavimu, apeliantei buvo atimta galimybė gauti naudą, įgyvendinant turtines teises į areštuotą turtą (CK 6.247 str.).
Nustatant šių konkrečių negautų pajamų dydį, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad šias pajamas ji planavo gauti dar trejus metus, t. y. tiek, kiek galiojo laikinosios apsaugos priemonės. Byloje nėra įrodymų, kad P. M. būtų siekęs žemės sklypą išsinuomoti būtent tokiam laikotarpiui. Tokios išvados daryti negalima ir remiantis 2011 m. vasario 28 d. prašymo išnuomoti žemės sklypą duomenimis. Teisėjų kolegija, įvertinusi ankstesnių sutartinių santykių pobūdį ir trukmę, sprendžia, kad apeliantė galėjo pagrįstai tikėtis, kad sutartis bus sudaryta vienerių metų laikotarpiui ir gauti 1 700 Lt pajamų (CPK 185 str.).
Pagal kasacinio teismo praktiką viena iš aplinkybių, galinčių turėti reikšmės nustatant negautų pajamų faktą ir jų dydį, yra paties asmens, kurio turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai – kaip jis, siekdamas tam tikro pelno, naudojosi savo turtinėmis teisėmis, kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikius, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).
Byloje nustatyta, kad apeliantė, 2011 m. vasario 28 d. gavusi prašymą išnuomoti žemės sklypą, prašymą leisti išnuomoti areštuotą turtą teismui pateikė tik 2011 m. liepos 1 d. Šis delsimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negali būti laikomas kaip pagrįstas, atidus, rūpestingas naudojimasis teisėmis asmens, siekiančio kaip įmanoma operatyviau įgyvendinti savo teises ir sumažinti nuostolių dydį. Apeliantė taip pat neskundė Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutarties. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė teikė antstoliui įvairius prašymus, susijusius su areštuotu turtu, jo vertės nustatymu, t. y. aktyviai naudojosi savo proceso teisėmis, tačiau konkretaus prašymo, kuriuo būtų siekiama realizuoti teisę išnuomoti minėtą žemės sklypą, neteikė. Taigi pati apeliantė veikė nepakankamai aktyviai. Paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad apeliantė negavo 1 700 Lt pajamų ir dėl savo pačios neaktyvių veiksmų, todėl konstatuojama, kad dėl atsakovo prašymu taikytų laikinų apsaugos priemonių apeliantė patyrė 850 Lt (246,18 Eur) žalą (negautų pajamų), kuri priteistina iš atsakovo (CK 6.246, 6.247 ir 6.249 str.).
Dėl reklaminio stendo nuomos negautų pajamų
Apeliantė byloje teigia, kad dėl atsakovo prašymu nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ji negavo 14 400 Lt pajamų už reklaminio stendo, įrengto areštuotame žemės sklype, esančiame Kietaviškio k., nuomą, kurias būtų gavusi per trisdešimt šešis mėnesius, t. y. tuo laikotarpiu, kai galiojo šios priemonės. Padarytą žalą apeliantė grindė tuo, kad UAB „Biznio vizija“, siekdama išvengti galimų nuostolių ir nesusipratimų, 2011 m. spalio 30 d. raštu nusprendė nebepratęsti 2010 m. spalio 22 d. sudarytos reklaminio stendo nuomos sutarties, nes stendas yra areštuotame žemės sklype. 2010 m. spalio 22 d. sutartyje šalys buvo susitarusios, kad reklaminiai plakatai bus eksponuojami nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. už 400 Lt mokestį per mėnesį (sutarties 2.1, 3.1 p.).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime sprendė, kad UAB „Biznio vizija“ nurodyta 2010 m. spalio 22 d. sutarties nepratęsimo priežastis nevertintina kaip vienintelė ar pagrindinė jos nepratęsimo priežastimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Asmens elgesys gali būti ne vienintelė priežastis žalai atsirasti, tačiau pakankamai susijusi su žalingais padariniais – netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).
Apeliantės ir UAB „Biznio vizija“ stendo nuomos sutarties sudarymas patvirtina apeliantės ketinimo nuomoti šį turtą realumą. UAB „Biznio vizija“ rašė apeliantei aiškiai įvardijo priežastį, kodėl sutarties nebepratęs. Nors sutarties galiojimas iš esmės buvo terminuotas, vien tai nesudaro pagrindo spręsti, kad sutartis negalėjo būti pratęsta. Tokią teisę sutartis numatė (2.4 p.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais ir abejoti paminėtos sutarties ar rašto realumu. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ši sutartis ar UAB „Biznio vizija“ raštas dėl sutarties nepratęsimo yra fiktyvūs (CPK 178 str.). Priešingai, pirmosios instancijos teisme apeliantė, siekdama pagrįsti šios sutarties realumą, vykdymą, buvo pateikusi UAB „Biznio vizija“ mokėjimus, atliktus šios sutarties galiojimo laikotarpiu. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes, labiau tikėtina, kad jeigu ne atsakovo ieškinys teismui su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliantė būtų gavusi pajamų dar trylika mėnesių, t. y. sutartis būtų pratęsta. Tai reiškia, kad yra tarp atsakovės veiksmų ir apeliantei atsiradusios žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 str.).
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad sutartis būtų buvusi pratęsta būtent tiek, kiek galiojo laikinosios apsaugos priemonės, t. y. trejiems metams. Tokie įrodymai nepateikti, be to, byloje nėra duomenų, kad analogiškos paslaugos šiai ar kokiai nors kitai įmonei būtų teikiamos tokį ilgą laiką (CPK 178 str.), todėl apeliantei iš atsakovo priteistinos realios pajamos, kurias ji būtų galėjusi gauti trylika mėnesių, jei nebūtų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, - 5 200 Lt (1 506,02 Eur).
Nėra pagrindo sutikti su atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, kad jis galėtų būti atleistas nuo šių nuostolių atlyginimo, nes neįrodytos CK 6.253 straipsnyje nustatytos civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlygos (nenugalima jėga, valstybės veiksmai, nukentėjusiojo asmens veiksmai, būtinasis reikalingumas, būtinoji gintis, savigyna).
Dėl nuostolių, susijusių su skolinimusi iš fizinių asmenų
Apeliantė teigia, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėjo skolintis lėšų iš bankų, dėl to buvo priversta skolintis iš fizinių asmenų ir mokėti žymiai didesnes palūkanas, kurios sudaro jos nuostolius. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, kaip konkrečiai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas paveikė apeliantės, kaip verslininkės, galimybę plėtoti nekilnojamojo turto verslą, lėmė poreikį skolintis.
Byloje nustatyta, kad nuo 2011 m. lapkričio 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 28 d. apeliantė ir fiziniai asmenys sudarė paskolų sutartis dėl 1 124 999 Lt paskolos. Paminėta, kad vykdant teismo nutartį dėl laikinų apsaugos priemonių, 2010 m. gruodžio 21 d. buvo areštuoti trys žemės sklypai, o 2010 m. gruodžio 27 d. buvo areštuotos ieškovės lėšos – 66 991,46 Lt. Lėšų areštas buvo panaikintas 2011 m. kovo 21 d. antstolės patvarkymu. Apeliantė teigia, kad jos finansinė padėtis pablogėjo dėl nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, trūko apyvartinių lėšų, dėl to jai buvo būtina skolintis. Byloje esantys duomenys (balansai, pelno, nuostolių ataskaitos) paneigia šiuos teiginius, nes jau iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantės vykdoma veikla buvo nuostolinga: įmonė 2008 metais patyrė 151 530 Lt, 2009 metais – 12 450 Lt, o 2010 metais – 72 582 Lt nuostolių. Apeliantė neįrodė, kaip ir kokiu būdu iš esmės trumpalaikis lėšų ir trijų nedidelės vertės žemės sklypų areštas nulėmė būtinybę pasiskolinti 1 124 999 Lt. Teigti, kad būtent laikinųjų apsaugos priemonių taikymas lėmė paminėtų nuostolių atsiradimą, nėra pagrindo. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė kreipėsi į bankus ar kitas kredito įstaigas su prašymais suteikti paskolas (CPK 12, 178 str.). Byloje taip pat nėra duomenų apie įmonei suteiktas bankų, kredito įstaigų paskolas iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į jos vadovo paaiškinimus teisme, susijusius su suteiktomis paskolomis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014 ir kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas sprendžia, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas padarė apeliantės nurodomus proceso pažeidimus. Apeliantės argumentai dėl jos nurodytų nuostolių yra per daug nutolę nuo atsakovo neteisėtų veiksmų, iniciatyvos taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir jas pritaikius (CPK177, 178, 185 str.).
Dėl nuostolių, susijusių su žemės sklypais, esančiais Kvietiškio k., Kazlų Rūdos sav.
Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ji dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalėjo parduoti žemės sklypų, esančių Kvietiškio k., Kazlų Rūdos sav., ir dėl to patyrė nuostolių.
Byloje nustatyta, kad šie žemės sklypai buvo areštuoti 2010 m. gruodžio 21 d., tačiau Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 14 d. įsakymu buvo pradėta šių žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams procedūra. Apeliantė teigia, kad dar iki šios procedūros galėjo atlikti būtinus veiksmus, susijusius su šių žemės sklypų pardavimu, kaip buvo susitarta jos ir Š. B. 2010 m. liepos 21 d. ketinimų protokole Nr. 2010-07-21/01. Iš šio protokolo sprendžiama, kad šalys susitarė dėl pradėtų derybų pabaigos termino ir kitų sąlygų, t. y., kad pradėtos derybos pasibaigia po šešių mėnesių nuo jo (protokolo) pasirašymo; iki šio termino šalys turi susitarti dėl galutinio arba preliminaraus objekto pirkimo–pardavimo (protokolo 8 p.). Iš protokolo turinio aišku, kad šalys tik derėjosi dėl žemės sklypų pardavimo. Žemės sklypai areštuoti 2010 m. gruodžio 21 d., tačiau byloje nėra įrodymų, kad likus vienam mėnesiui iki protokolu sutarto derybų dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo galiojimo termino, buvo imtasi realių veiksmų šiems planams įgyvendinti. Byloje nėra duomenų apie tolesnius šalių veiksmus, įgyvendinant paminėtą protokolą, realius ketinimus realizuoti žemės sklypus. Apeliantės teiginiai, kad ji būtų šiuos žemės sklypus pardavusi ir kitiems asmenims, ne tik Š. B., atsižvelgiant į vykdomą jų (sklypų) paėmimo valstybės poreikiams procedūrą, iš esmės grindžiami prielaida. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė neįrodė šių nuostolių atsiradimo fakto ir priežastinio ryšio.
Dėl nuostolių, susijusių su bylinėjimosi išlaidomis
Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jai bylinėjimosi išlaidų, patirtų atsakovo nepagrįstai inicijuotoje byloje, nes tokias išlaidas priteisė ir pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (Kauno apygardos teismo 2012 m. birželio 25 d. sprendimas, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis). Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs patenkintų ir atmestų reikalavimų apimtį, bei tai, kad atsakovus atstovavo tas pats advokatas, UAB ,,Turtausta“ (ieškovei ir apeliantei šioje nagrinėjamoje byloje) priteisė 387 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo – 5 proc. išlaidų.
Apeliantė teigia, kad ji taip pat patyrė išlaidų, sumokėjusi UAB ,,MVP sprendimai“ už ataskaitą apie pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių padarytą žalą, kuri turėjo būti pateikta paminėtoje byloje kaip įrodymas su prašymu dėl nuostolių, kilusių dėl taikyto turto arešto, atlyginimo užtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad toks prašymas buvo teikiamas; tokios informacijos taip pat nėra Lietuvos teismų informacinės sistemoje LITEKO duomenų bazėje. Nesant įrodymų, pagrindžiančių nurodytus nuostolius, apeliantės reikalavimas dėl tokių nuostolių atlyginimo, negali būti patenkintas (CPK 178, 185 str.).
Kadangi pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino ginčui reikšmingas materialinės ir proceso teisės normas, teismo sprendimas iš dalies pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu. Jis naikinamas; priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas iš dalies: ieškovei iš atsakovo priteisiama 1 752,20 Eur žalos atlyginimo (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).
Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Fizinis asmuo turi mokėti 5 proc. dydžio palūkanas (CK 6.210 str. 1 d.), esant dviem sąlygoms – bylos iškėlimo teisme faktas ir reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Byla buvo iškelta 2014 m. balandžio 10 d., todėl apeliantei prašant, nuo šios datos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovo priteisiamos 5 proc. dydžio palūkanos už priteistą sumą (CK 6.37 str. 2 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą iš dalies, remiantis CPK 93 straipsnio 1-5 dalimis, proporcingai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme pagal patenkintų ir atmestų ieškovės reikalavimų dalį. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės yra patenkinama 3,3 proc. ieškinio reikalavimų (iš 188 274,40 Lt), pirmosios instancijos teismo atsakovei iš ieškovės priteistos 1 529,19 Eur bylinėjimosi išlaidos mažintinos 3,3 proc. – iki 1 478,69 Eur. Nustatyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovės priteisiama 16,5 Eur šių išlaidų. Apeliantė sumokėjo 3 574 Lt žyminį mokestį už ieškinį, todėl pagal patenkintų reikalavimų dalį jai iš atsakovo priteistina 117,94 Lt žyminio mokesčio (iš viso bylinėjimosi išlaidų – 134,44 Eur).
Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies, priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į apeliaciniu skundu patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį. Apeliantė prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų (CPK 98 str.), todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Iš teismui pateiktų dokumentų (sąskaitos ir mokėjimo nurodymo) nustatyta, kad atsakovas už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo advokatui 400 Eur. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių, todėl ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos apeliantės patenkintų reikalavimų dalimi, t. y. 3,3 proc. ir iš apeliantės priteisiama 386 Eur (CPK 98 str.).
Valstybei iš apeliantės priteisiama 1 023 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, nes šios sumos sumokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismas priims procesinį sprendimą. Apeliantė neprašė nuo šio mokesčio atleisti. Pagal patenkintų apeliacinio skundo reikalavimų dalį, apeliantei iš atsakovo priteisiama žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, dalis – 33,76 Eur.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 5 d. sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Turtausta“ (j. a. k. 135932766) iš atsakovo R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 752,20 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt du eurus ir dvidešimt euro centų) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. balandžio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 134,44 Eur (vieną šimtą trisdešimt keturis eurus keturiasdešimt keturis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovui R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Turtausta“ (j. a. k. 135932766) pirmosios instancijos teismo priteistą 1 529,19 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą sumažinti iki 1 478,69 Eur (vieno tūkstančio keturių šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų devyniolikos euro centų).
Atsakovui R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Turtausta“ (j. a. k. 135932766) priteisti 386 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Turtausta“ (j. a. k. 135932766) iš atsakovo R. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 33,76 Eur (trisdešimt tris eurus septyniasdešimt šešis euro centus) žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Turtausta“ (j. a. k. 135932766) valstybei, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, 1 023 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt tris eurus) žyminio mokesčio.