- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-30
- Bylos Nr.
- 2S-1032-560/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Skolininkas
- I. Š.
- Kategorijos
- 32.5pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės I. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. spalio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) „Swedbank“, AB pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
A. O. ir I. Š., užtikrindami iki 2040-03-29 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070008306, 2007-04-04 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB bankas „Hansabankas“ (pavadinimas pakeistas į „Swedbank“, AB) A. O. ir I. Š. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus:
Šalies argumentai
Pareiškėjas (kreditorius) „Swedbank“, AB pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Nurodė, jog hipoteka užtikrinta prievolė - 2007 m. kovo 29 d. kredito sutartis Nr. 07-030124-FA su esamais ir būsimais jos pakeitimais bei papildymais, - yra nevykdoma.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2011-10-28 nutartimi Nr. 6097/2011 areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus, asmeninės nuosavybės teise priklausančius A. O. ir I. Š.:
- (duomenys neskelbtini), uždraudžiant įkeistų daiktų savininkams jais disponuoti.
Išaiškino daiktų savininkams, kad areštavus įkeistus daiktus, jie netenka teisės perleisti daiktus kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti, kitaip suvaržyti teises į daiktus arba mažinti jų vertę bei įspėjo skolininkus (įkeistų daiktų savininkus) A. O. ir I. Š., kad negrąžinus skolos, t.y. 198 891,16 EUR negrąžintos paskolos, 6 327,09 EUR nesumokėtų palūkanų, 569,35 EUR delspinigių už laiku negrąžintą paskolą 716,73 EUR delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas, iš viso 206 504,33 EUR, taip pat 528,75 Lt turto draudimo mokesčio, kuris numatytas 2007-03-29 kredito sutarties Nr. 07-030124-FA 6.2 punkte, 70,98 Lt delspinigių už negrąžintą turto draudimo mokestį, iš viso 599,73 Lt, bei 139 Lt žyminio mokesčio išlaidų, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti kreditoriui administruoti. Taip pat teismas išaiškino kreditoriui, jeigu skola per vieną mėnesį nuo įkeistų daiktų arešto nutarties nuorašo įteikimo skolininkams (įkeistų daiktų savininkams) dienos negrąžinta, kreditorius ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šios nutarties įteikimo skolininkui (įkeisto daikto savininkui) dienos turi pakartotinai kreiptis su pareiškimu į Hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo, kartu pateikdamas hipotekos lakšto originalą.
Teismas nurodė, kad kreditorius tinkamai įvykdė pareigą pranešti kitais sutarties šaliai apie vienašališką sutarties nutraukimą. Taigi skolininkas apie vienašališką kredito sutarties nutraukimą buvo informuotas tinkamai. Duomenų apie atliktus mokėjimus per papildomai skirtą laiką prievolei įvykdyti byloje nėra, kreditavimo sutartis nutraukta dėl esminio sutarties pažeidimo, laikantis kreditavimo sutarties nustatytos tvarkos. Esant tokioms aplinkybėms, teismas areštavo įkeistą turtą ir įspėjo skolininkus, kad jiems nesumokėjus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti administruoti kreditoriui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Skolininkė I. Š. pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011-10-28 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo atmesti. Nurodė, kad teismas priimdamas nutartį dėl įkeisto turto arešto pagal kreditoriaus pateiktą prašymą atliko tik nuodugnią analizę to, ar skolininkams buvo pranešta apie tai, kad bankas nutraukia su jais kreditavimo sutartį, nes jie nevykdo kredito sutarties sąlygų. Mano, kad teismo padarytos išvados dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo neatitinka faktinei tuo metu susidariusiai situacijai. Pažymėjo, kad buvo sudaryta ilgalaikio kredito sutartis, kredito grąžinimo terminas 2040 m.. Skolininkai pagrįstai tikėjosi ir planavo savo finansinius išteklius taip, kad paskolą gražintų nurodytu laiku, o ne 2011 metų pabaigoje. Pasak apeliantės, bankas turi pakankamai efektyvių finansinių instrumentų, kad neturėtų nuostolių (delspinigiai, padidintos palūkanos ir pan.). I. Š. manymu, paskolos sutartis turi būti tęsiama, o bankas galėtų pretenduoti tik į tas išmokas, kurių gražinimas yra pradelstas. Pažymėjo, kad skolininkai vedė su banku aktyvias derybas ir bankas žadėjo išspręsti kredito gražinimo atidėjimo klausimą, tačiau savo žodžio netesėjo. Skolininkai ieškojo ir ieško būdų kaip išspręsti skolos gražinimo klausimą bankui. Buvo ieškomi potencialūs žemės sklypo ir buto pirkėjai, tačiau šio nekilnojamojo turto daliai baudžiamojoje byloje buvo pritaikytas areštas, kurį panaikinti teismas atsisakė. Pažymėjo, kad areštuotame bute gyvena skolininkų vaikai G. Š. (pilnametis) ir S. O., kurių teisių apie galimai prarandamą gyvenamąją vietą niekas neužtikrino.
Atsiliepimas
Pareiškėjas (kreditorius) „Swedbank“, AB pateikė teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad „Swedbank“, AB bendradarbiavo su kredito gavėjais, stengėsi ieškoti galimų skolininko mokumą padėsiančių atstatyti sprendimų, tačiau net ir pakeitus Kredito sutarties sąlygas kredito gavėjams priimtinu būdu, įsipareigojimai nebuvo vykdomi tinkamai, todėl tokioje situacijoje „Swedbank“, AB neturėjo kitos išeities kaip tik imtis kraštutinės priemonės - Kredito sutarties nutraukimo. Pažymėjo, jog „Swedbank“, AB, skolindamas lėšas, privalo elgtis atsakingai ir imtis reikiamų priemonių paskolintų lėšų susigrąžinimui. Tokios pareigos nesilaikymas ar jos neigimas gali pažeisti ne tik „Swedbank“, AB ir jo indėlininkų teises, bet ir visos valstybės bei visuomenės interesus, sukeliant grėsmę finansų rinkos stabilumui. Taigi, sutarties nutraukimo pagrindai yra išimtinai susiję su kredito rizika, t.y. siekiu šią kredito riziką valdyti laiku ir tinkamai reaguoti į sutarties nevykdymo faktus. Pažymėjo, kad tiek pagal norminių teisės aktų nuostatas, tiek ir pagal kredito sutartį eilinės paskolos sumos dalies negrąžinimas (kai yra numatyti daliniai kredito grąžinimai) laiku yra esminis sutarties pažeidimas, kuriam esant paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Nagrinėjamu atveju Kredito sutartis buvo nutraukta, kai skolininkai tinkamai nevykdė įsipareigojimų pagal Kredito sutartį nuo 2011 m. sausio mėn. Įsipareigojimų nėra įvykdęs iki šiol. Taip pat nurodė, kad ta aplinkybė, jog skolininkai turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo jiems nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių (LAT 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-07 nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo bei atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kreditoriaus prašymą, neįvertino kredito sutarties sąlygos, reglamentuojančios kredito sutarties nutraukimą neteismine tvarka, sąžiningumo skolininkų, kaip vartotojų, atžvilgiu, todėl nepagrįstai skundžiama nutartimi patenkino kreditoriaus prašymą ir areštavo hipoteka keistus nekilnojamuosius daiktus.
Išnagrinėjus atskirąjį skundą ir bylos medžiagą nustatyta, kad skolininkai A. O. ir I. Š. su kreditoriumi „Swedbank“, AB 2007-03-29 sudarė kredito sutartį Nr. 07-030124-FA, kurią vėliau papildė (pakeitė). A. O. ir I. Š., užtikrindami iki 2040-03-29 suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120070008306, 2007-04-04 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB bankas „Hansabankas“ (dabar „Swedbank“, AB) skolininkams nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus: 1. (duomenys neskelbtini). Pagal paskolos sutartį paskolos gavėjai privalėjo kiekvieno mėnesio 30 d. mokėti paskolas ir palūkanas. Pareiškime kreditorius nurodė, jog klientams nevykdant įsipareigojimų grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitus mokėjimus pagal kredito sutartį, 2011-05-05 skolininkams buvo išsiųsti registruoti pretenziniai laiškai Nr. SR-23857, SR-23858, kad šie sumokėtų 5 662,41 EUR įsiskolinimą iki 2011-05-25, priešingu atveju sutartis bus nutraukta 2011-05-26, tačiau skolininkai nurodyto įsiskolinimo nepadengė, todėl, vadovaujantis 2007-03-29 paskolos sutarties Nr. 07-030124-FA bendrosios dalies 11.2.1. punktu, kredito sutartis buvo nutraukta bei kreditorius kreipėsi į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo.
Kaip seka iš kreditoriaus prašymo dėl priverstinio skolos išieškojimo, skolininkų įsiskolinimas už einamuosius mokėjimus pagal sutartį sudarė 5 662,41 EUR, bendras negrąžintos skolos dydis – 206 504,33 EUR (198 891,16 EUR negrąžintos skolos, 6 327,09 EUR nesumokėtų palūkanų, 569,35 EUR – delspinigių už laiku negrąžintą skolą, 716,73 EUR – delspinigių už laiku nesumokėtas palūkanas). Kreditorius „Swedbank“, AB, nutraukdamas kredito sutartį rėmėsi sutarties bendrosios dalies 11.2.1. p., kur nurodoma, jog bankas turi teisę, ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjui kartu ar bet kuris iš jų atskirai padaro bent vieną iš šiame punkte nurodomų esminių sutarties pažeidimų, tarp kurių yra tai, jog kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų.
Hipotekos institutą sudarančios materialinės teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Tokiai specifinei hipotekos kreditoriaus padėčiai užtikrinti, hipotekos instituto esmei išlaikyti būtent ir tarnauja specialiosios proceso teisės normos, įtvirtintos CPK XXXVI skyriuje ir taikomos sprendžiant klausimus, kylančius iš hipotekos teisinių santykių. Kreditoriaus reikalavimų patenkinimas ne ginčo tvarka turi būti vykdomas griežtai ir tiksliai laikantis įstatyme nustatytų vykdymo procedūrų, todėl teismo pareiga yra patikrinti procedūrų vykdymo teisėtumą, kad kreditorius savo privilegijuota padėtimi naudotųsi tinkamai, nepiktnaudžiaudamas savo teisėmis, nesudarydamas papildomų sunkumų skolininkui ar turtą įkeitusiems asmenims.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, o priešingu atveju, jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009, 2010-01-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2010; 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2010).
CK 4.192 str. 1 d. įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. CPK 558 str. nustatyta hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.192 str. 1 d. gali būti taikoma hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, ją nutraukiant vienašališkai. Pagrindinę prievolę nustatanti sutartis turi būti nutraukta iki kreipiantis dėl skolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą. Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukiant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2003).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditavimo sutarties (paprastai kreditas grąžinamas per ilgą laiko tarpą periodinėmis įmokomis) bei hipotekos procedūros (išieškojimas vykdomas ne ginčo tvarka, teisėjas neatlieka aplinkybių tyrimo reikalavimo faktinio pagrįstumo aspektu) esmė nulemia tai, kad išieškojimas prieš terminą negali būti pradedamas kreditoriaus pareiškimą dėl nutraukimo vertinant kaip sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo (CK 6.217 str. 1 ir 2 d.). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis pažeidžiama praleidžiant įvykdymo terminą, ir tai nėra esminis sutarties pažeidimas, kreditorius gali sutartį nutraukti, jeigu kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą protingą terminą (CK 6.209 str., 6.217 str. 3 d.). Tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 str. ir 6.209 str. įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str.). Įstatyme nustatyta, jog tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.). Šios įstatymo nuostatos taikomos ir kreditavimo sutartims, todėl tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti į nurodytą teisinį reguliavimą, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Pažymėtina ir tai, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 išaiškinta, kad hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, turi pareigą identifikuoti vartojimo sutartis, t.y. pagal pateiktus dokumentus savo iniciatyva kvalifikuoti byloje dalyvaujančių asmenų santykius vartojimo sutarties požymių aspektu, ir atlikti šių sutarčių sąlygų, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, sąžiningumo kontrolę (CK 6.188 str.). Sutartis turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo nustačius šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas. Vartojimo sutartis – prekių ar paslaugų įsigijimo sutartis, su pardavėju ar paslaugų teikėju sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Vartojimo kredito sutartis – tai sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. Iš minėtų teisės aktų normų akivaizdu, kad vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) – tai ne tik fizinis asmuo, tačiau kartu ir asmuo, siekiantis sudaryti ar sudarantis vartojimo kredito sutartį jo asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms (Vartojimo kredito įstatymo 2 str. 13 d. –16 d.). Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose yra atkreipęs dėmesį į tai, jog vartojimo sąvoka yra nevienareikšmė. Bankų veikloje ši sąvoka (paskola vartojimo reikmėms) paprastai vartojama apibūdinti paskoloms, kurios suteikiamos nenurodant konkretaus jų naudojimo tikslo. Tuo tarpu vienas iš esminių vartojimo sutarties požymių yra prekių ir paslaugų įsigijimo tikslas – savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Nesant nurodyto konkretaus paskolos naudojimo tikslo, sutarties pobūdis vertintinas atsižvelgiant į įkeisto turto pobūdį bei naudojimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-67/2012; 2012-03-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-69/2012).
Taigi, priimant sprendimą dėl išieškojimo nukreipimo į hipotekos sandoriu įkeistą ir areštuotą turtą, turi būti nagrinėjama ir pagrindinė aplinkybė – ar buvo galimas kreditavimo sutarties nutraukimas ir ar išieškojimas atitinka įstatymo nustatytus pagrindus išieškojimui, ar sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, įvertinant ją pagal LR CK 6.188 str. įtvirtintus sąžiningumo kriterijus.
Iš byloje pateiktų duomenų seka, kad tarp šalių sudaryta kreditavimo sutartis yra tikslinė – buto su žemės sklypo dalimi pirkimui, ji sudaryta su fiziniais asmenimis, jų asmeniniams poreikiams tenkinti, buities sąlygoms pagerinti. Tą iš esmės patvirtina ir nekilnojamojo turto duomenų banke esantys duomenys. Nors skolininkai anksčiau turėjo ir kito nekilnojamojo turto, tačiau teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog skolininkai užsiima nekilnojamojo turto prekyba, ar kad paskola buvo paimta verslo tikslais. Kaip seka iš atskirojo skundo, bute, kurio įsigijimui buvo paimtas kreditas, gyvena skolininkai su vaikais. Taigi, sutartis laikytina vartojimo sutartimi. Kaip minėta, šalių buvo sudaryta ilgalaikė kreditavimo sutartis, galutinis kredito grąžinimo terminas numatytas 2040-03-29. Sutartis nutraukta ir pareiškimas dėl išieškojimo paduotas tuo pagrindu, kad skolininkai 2011-05-05 dienai buvo įsiskolinę 5 662,41 EUR dydžio periodinių mokėjimų, kurių nesumokėjo per papildomai nustatytą terminą, t.y. iki 2011-05-25. Taigi, atsižvelgiant į sutartinių santykių ilgalaikį terminą, sutartinių santykių pobūdį, konstatuotina, kad pagal sutartyje nustatytą grafiką nesumokėta kredito dalis tėra menka suma, palyginus su visa reikalaujama sumokėti kredito suma (198 891,16 EUR). Dėl šių aplinkybių kredito sutarties bendrosios dalies 11.2.1.1 punktas dėl jos nutraukimo prieš laiką neteismine tvarka ir gražinimo tokios didelės pinigų sumos iškart, jei per 20 kalendorinių dienų skolininkai nepadengia reikalaujamos skolos dalies, laikytinas skolininkų, kaip vartotojų, atžvilgiu nesąžiningu ir juo yra pažeista kreditoriaus ir skolininkų teisių ir pareigų pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-272/2011), todėl laikytinas negaliojančiu (CK 6.188 str. 7 d.). Pareiškėjo (kreditoriaus) teiginiai, kad sutarties vienašalis nutraukimas yra taikomas išskirtiniais atvejais, kad kreditorius siekė išspręsti ginčą su skolininkais ne teismo tvarka, tačiau bendro sutarimo nerado, nesudaro pagrindo daryti kitas, nei aukščiau nurodyta, išvadas. Nors kreditorius atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad iki atsiliepimo pateikimo skolininkai įsipareigojimų nevykdo (nėra įvykdę), tačiau jokių tą patvirtinančių įrodymų nepateikė, nepateikė jokių duomenų, kad skolininkų įsiskolinimas vis didėja.
Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas neįvertino kredito sutarties sąlygos, reglamentuojančios kredito sutarties nutraukimą neteismine tvarka, sąžiningumo skolininkų, kaip vartotojų, atžvilgiu, todėl nebuvo pagrindo tenkinti kreditoriaus prašymo ir areštuoti hipoteka keistus nekilnojamuosius daiktus. Nutartis naikintina, „Swedbank“, AB prašymas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš A. O. ir I. Š. atmestinas.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1d. 2p., 338 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį panaikinti.
Pareiškėjo (kreditoriaus) „Swedbank“, AB pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš A. O. ir I. Š. atmesti.