- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-1167-258/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-04053-2010-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė, Vidas Stankevičius, Rita Kisielienė (pran.)
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- UAB „Transtira“
- Trečiasis asmuo
- R. C., Through Transport Mutual Servcices Itd
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ritos Kisielienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui UAB „Transtira“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys R. C., Through Transport Mutual Servcices Itd, išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. B., patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo UAB „Transtira“ 18 041,98 Lt turtinės žalos atlyginimą, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. balandžio 14 d. su atsakovo atstovu V. K. telefonu sutarė dėl jachtos (duomenys neskelbtini), kurią buvo nutaręs pirkti, parvežimo iš Lenkijos į Lietuvą maršrutu Ruciane-Nida-Trakai. UAB „Transtira“ atstovui pateikė preliminarius jachtos gabaritus, kuriuos iš turimo sertifikato nustatė ir pasakė jachtos pardavėjas, nurodė pageidaujamą maršrutą, važiavimo laiką, aptarė paslaugų kainą. Atsakovui paprašius, elektroniniu paštu pateikė užsakymą, taip pat atsakovo nurodymu gavo Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos leidimą važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritei ir (ar) sunkiasvorei transporto priemonei. Atsakovo atstovas šį leidimą atsisakė paimti ir nurodė, jog kelionėje leidimą ieškovas, turi turėti su savimi. Atvažiavus jachta buvo vandenyje. Rėmas, ant kurio ji statoma buvo ant žemės. Tikslūs jachtos duomenys ieškovui nebuvo žinomi, jis neturėjo paso, o ir jame nenurodytas aukštis. Už tikslių duomenų nurodymą atsakingas vežėjas. Krovimo darbams vadovavo vairuotojas, kuris pats ir pritvirtino ant vilkiko užkrautą jachtą. Sienos kirtimui vairuotojas pasirinko kitą maršrutą, nei nurodyta leidime, ir sieną kirto per Kalvarijų pasienio kontrolės punktą. Kelyje Kalvarija – Kaunas važiuojant po viaduku buvo sugadintas jachtos stiebas, jo pakėlimo apkaustas ir kitos detalės. 2009 m. balandžio 16 d. šalys pasirašė vežimo sutartį bei krovinių transportavimo važtaraštį Nr.0051767. 2009 m. balandžio 17 d. atsakovui pateikė pretenziją. 2009 m. birželio 25 d. gavo UADBB „Jūsų spurtas“ raštą, kuriame buvo nurodyta, kad dėl 2009-04-15 įvykio nekyla UAB „Transtira“ civilinė atsakomybė. Ieškovo užsakymu UAB „Balstic cargo servise“ atlikta ekspertizė ir surašytas 2010 m. sausio 4 d. ir ekspertizės aktas. Bendru ieškovo ir atsakovo sutarimu nustatytas padarytos turtinės žalos dydis – 5225,32 Eur, kas atitinka 18041,98 Lt. Vežėjo atsakomybė kyla pagal Ženevoje pasirašytos konvencijos dėl krovinių tarptautinio vežimo sutarties (CMR) 17 str., sutarties 2.3 punktą, numatantį atsakovo pareigą priimti visus krovinį lydinčius dokumentus bei patikrinti jų teisingumą. Vežėjo kaltė preziumuojama Konvencijos 17 ir 18 str. Be to, pagal LR vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 5 p., ieškovui priteistina neturtinė žala. Išgyvenimų sukėlė tik ką įsigyto brangaus turto apgadinimas, išgyvenimas dėl išlaidų, kurias teks patirti siekiant sutvarkyti sugadintas jachtos dalis, negalėjimas naudotis įsigytu daiktu, bendravimas su atsakovu, kuris vengė atsakomybės.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Transtira“ prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vyko tarptautinis krovinio vežimas, todėl teisiniams santykiams turėtų būti taikoma CMR konvencija. Visuotinai žinoma, jog pasienio perėjimo punkte Lazdijai – Aradninkai yra leidžiamas eismas krovininėms transporto priemonėms, kurių bendroji masė iki 7,5 tonos. Tokia pati situacija iš Lenkijos pusės. Vien tuščios transporto priemonės ir puspriekabės masė yra 11 tonų, su kroviniu dar 3,5 tonos, todėl transporto priemonės vykimas per šį punktą dėl viešosios teisės nustatytų apribojimų buvo neįmanomas. Nei sutartyje, nei kitu būdu atsakovas su ieškovu nėra sutaręs dėl pakrovimo darbų atlikimo. Tai buvo ieškovo pareiga. Vairuotojas tik užtikrino krovinio stabilumą diržų pagalba. Netinkamo krovinio pakrovimo rizika tenka ieškovui. Teikdamas duomenis leidimui važiuoti didžiagabarite ar sunkiasvore transporto priemone ieškovas nurodė netikslius krovinio duomenis. Leidimo 6 p. buvo nurodyta, kad jachtos aukštis 2,3 metrai, kai tuo tarpu ji buvo žymiai aukštesnė. Leidimo 4 p. buvo nurodyti bendri pakrautos transporto priemonės duomenys, kur bendras aukštis 3,30 m., o šis aukštis nustatytas prie ieškovo deklaruoto aukščio pridedant puspriekabės aukštį. Ieškovo užsakyme ir pateiktame leidime įtvirtinta informacija buvo klaidinga, o faktiškai pakrovus jachtą 0,86 m buvo viršytas viešosios teisės normomis nustatytas 4 m. maksimalus transporto priemonės aukštis. Žala atsirado krovinio gabenimo metu užkabinus viaduko apačią, tačiau incidentas įvyko ne dėl atsakovo, nežinojusio tikrojo jachtos aukščio, kaltės, o dėl ieškovo kaltės, kuomet buvo pateikti neatitinkantys tikrovės jachtos išmatavimai. Siuntėjas privalėjo pridėti visus dokumentus ir vežėjui suteikti visą būtiną informaciją. Ieškovui pateikus klaidingus krovinio aukščio duomenis ir vežėjui nežinant šios aplinkybės, po tokio krovinio pakrovimo, atsakovui toliau vykdant krovinio vežimą, transporto priemonės su pakrautu kroviniu standartinio aukščio viršijimas 0,86 m ir buvo pagrindine žalos atsiradimo priežastimi. Šioje byloje nėra vartojimo, todėl vartotojo apsauga negali būti taikoma ir negali būti priteista neturtinė žala.
Trečiasis asmuo Through Transport Mutual Servcices prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sutinka su atsakovo pozicija remtis CMR konvencija ir spręsti ginčą išimtinai pagal jos nuostatas ir taikyti CMR konvecijos 17 str. 2 p., numatantį vežėjo atleidimą nuo atsakomybės dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui A. B. iš atsakovo UAB „Transtira“ 9020,99 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 9020,99 Lt sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos (2010 m. balandžio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė ieškovui A. B. iš atsakovo UAB „Transtira“ 612,94 Lt bylinėjimosi išlaidas, o atsakovui UAB „Transtira“ iš ieškovo A. B. 2877,90 Lt bylinėjimosi išlaidas. Įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovui 136,00 Lt dalį žyminio mokesčio.
Teismas nustatė, jog ieškovas tiek užsakyme, tiek leidime nurodė klaidingą informaciją apie jachtos aukštį (2,5 m ir 2,3 m), kai tuo tarpu jachtos aukštis nuo treilerio platformos iki nuleisto stiebo laikiklio – 3,80 m. Jachtą pakrovus į transporto priemonę bendras aukštis siekė 4,86 m. Tokiu būdu jis 0,86 m viršijo 1996 m. liepos 26 d. ES Tarybos direktyvos ir 2002-02-18 LR susisiekimo ministro įsakymu Nr.3-66 nustatytą 4 m maksimalų leidžiamą visų kelių transporto priemonių aukštį. Siuntėjo pareiga yra aprūpinti vežėją reikalingais dokumentais, informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, taip pat siuntėjas atsako už visus nuostolius, atsiradusius dėl tokių dokumentų ar duomenų nebuvimo ir netikslumų, išskyrus atvejus, kad dėl to kaltas pats vežėjas (CMR konvencijos 11 str. 1 ir 2 p.). Todėl ieškovas, būdamas atsakingas už vežėjui pateiktų duomenų apie krovinį teisingumą, ir nurodęs klaidingus krovinio aukščio duomenis, yra atsakingas dėl žalos kroviniui šiam neatitikus viešosios teisės normomis reglamentuojamo transporto priemonės aukščio. Kadangi viešosios teisės normomis nustatytas maksimalus transporto priemonės aukštis buvo viršytas ženkliai (0,86 m), vairuotojas, teismo vertinimu, privalėjo žinoti savo transporto priemonės su kroviniu aukštį. Tokį, t.y. beveik 1 m neatitikimą, pareigingas ir profesionalus, t.y. užsiimantis krovinių pervežimu už atlygį, vežėjas turėjo pastebėti, atsisakyti vežti krovinį ir taip užkirsti kelią žalingų pasekmių atsiradimui ir viešosios teisės normų pažeidimui. Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir aptartas aplinkybes, teismas sprendė, kad vežėjo atsakomybę ribotina, atsižvelgiant į krovinio siuntėjo kaltę, todėl taikė dalinės (mišrios) atsakomybės principą (CMR 17 str. 5 d.) Teismo vertinimu ieškovas ir atsakovas vienodai kalti dėl krovinio dalinio sugadinimo. Šalių sudarytos krovinio vežimo sutarties teismas nevertino kaip vartojimo sutarties, nes pervežimo paslauga skirta jachtos, naudojamos už atlygį, teikiamoms paslaugoms, pargabenimui, todėl pervežimo sandorio tikslas gali būti laikomas susijęs su ieškovo verslu ar profesija, o šalių sudaryta sutartis nėra vartojimo sutartis. Šalių sudarytai sutarčiai teismas netaikė vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančių teisės normų, o Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvados nevertino. Atsižvelgiant į tai, taip pat nesant įrodymų neturtinei žalai pagrįsti, jos atlyginimas ieškovui nepriteistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašė pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas neįvertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jog krovinio (jachtos) aukštis ir, ypač, faktinis pakrautos transporto priemonės aukštis ieškovui nebuvo ir negalėjo būti žinomas iki tol, kol jachta buvo pakrauta ant transporto priemonės. Atvažiavus į krovinio buvimo vietą jachta dar buvo vandenyje. Jachtos aukštis jos dokumentuose nėra nurodomas. Taigi ieškovas, nebūdamas profesionalus vežimo paslaugas teikiantis verslininkas ar transporto priemonės specialistas, negalėjo pateikti ieškovui tikslių duomenų apie pakraunamos transporto priemonės aukštį, ypač, nežinodamas, kokią transporto priemonę krovinio transportavimui pasirinks vežėjas. Teismas nevertino Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2010-01-19 rašto Nr.(13)15B-291 „Dėl didžiagabaričių krovinių gabenimo tvarkos“, kuriame nurodyta, kad už teisingą transporto priemonės faktiškų matmenų nurodymą dokumentuose atsako transporto priemonių savininkai ar valdytojai bei atsakomybė už važiavimą didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis viršijus leidime nurodytus dydžius tenka būtent transporto priemonės savininkui arba valdytojui. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir LR Kelių transporto kodekso 32 str. 1 d., kurioje teigiama, kad vežėjas privalo tikrinti, ar pakrauto krovinio išdėstymas ir tvirtinimas atitinka eismo saugumo reikalavimus ir krovinių vežimo sąlygas, bei Kelių eismo taisyklių 213 p. dėl leidimo gavimo. Teismas netinkamai vertino konvencijos 11 str., netaikė 29 str. Konvencija nereglamentuoja leidimų važiuoti didžiagabaritėmis transporto priemonėmis, todėl klausimas turėjo būti sprendžiamas vadovaujantis aprašu, Kelių transporto kodeksu, Kelių eismo taisyklėmis ir kitais teisės aktais, kurie numato būtent vežėjo pareigą tiek gauti leidimą, tiek nurodyti jo išdavimui reikiamus duomenis, tiek laikytis leidime nurodytų sąlygų. Taigi teismas negalėjo taikyti konvencijos nuostatų, kurios atleidžia atsakovą nuo atsakomybės ar ją riboja, t.y. konvencijos 17 str. 5 d. Teismas nepagrįstai šalių sudarytos sutarties nevertino kaip vartojimo sutarties. Jachtos pirkimo metu jokių mokamų jachtos nuomos paslaugų teikti ieškovas neketino, interneto svetainės adresas www.jachta-trakai.lt ieškovui nepriklauso, šalių sutartį vartojimo sutartimi pripažino Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Transtira“ prašė pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantas pats teismo posėdžiu metu teigė, jog apgadinta jachta skirta už atlygį teikiamoms paslaugoms – Trakuose vežioti žmonėms. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba teikė išvadą, nežinodama, kad jachta buvo skirta apelianto verslo tikslams. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai krovinio vežimo sutarties nevertino kaip vartojimo sutarties. CMR konvencijos 11 str. nustato imperatyvią pareigą krovinio siuntėjui nurodyti visapusišką informaciją ir pridėti visus reikiamus dokumentus. Vežėjas neprivalo tikrinti šios informacijos bei dokumentų teisingumo. Taigi, apeliantas, pateikdamas atsakovui tikrovės neatitinkančią informaciją, veikė savo rizika, todėl jo argumentai, kad atsakovas turi būti pripažintas kaltu dėl to, kad siuntėjas pažeidė imperatyvias konvencijos nuostatas, visiškai nepagrįsti. Jachtas apeliantas naudoja verslo tikslais, tai buvo jau septinta jachta, jo vežama į Lietuvą, todėl klaidingos informacijos nurodymas negali būti pateisinamas, o su klaidingos informacijos pateikimu susijusi rizika tenka tik ieškovui. Kelių transporto kodeksas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomos, nes jis taikytinas tik krovinių vežimams, vykdomiems Lietuvos Respublikoje. Aprašas nagrinėjamu atveju taip pat neturėtų būti taikomas, nes tarp šalių kilęs civilinis ginčas, o aprašas nereglamentuoja santykių, susijusių su tarptautiniu krovinių vežimu keliais. Atsakovas dėl objektyvių priežasčių nukrypo nuo leidime nurodyto maršruto. Šis nukrypimas buvo neišvengiamas, nes krovinio vežimas per Lazdijų – Aradninkų pasienio perėjimo punktą iš Lenkijos pusės ir pasienio perėjoje dėl viešosios teisės nustatytų apribojimų buvo neįmanomas. Atsakovas pažymėjo, kad jis negalėjo kreiptis dėl leidimo važiuoti didžiagabarite transporto priemone gavimo, nes nežinojo ir negalėjo žinoti, kad veš krovinį, aukštesnį, nei leidžia imperatyvūs reikalavimai. Be to, pagal CMR 11 str. 2 d., atsakovas neprivalėjo tikrinti apelianto pateiktos informacijos teisingumo ir visapusiškumo. Apeliantas yra kroviniu disponuojantis asmuo, kaip numatyta CMR 12 str. Jis betarpiškai organizavo ir vadovavo krovinio pakrovimui. Įvertinęs jo pateiktą informaciją, atsakovas vykdė sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino abipusę ieškovo ir atsakovo kaltę dėl krovinio apgadinimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2009-04-14 ieškovas A. B. kreipėsi į atsakovą UAB „Transtira“ su prašymu/užsakymu atlikti krovinio - jachtos, kurios išmatavimai - 9,5 m (ilgis) x 2,97 m (plotis) x 2,5 m (aukštis) - pervežimą iš Ruciane Nida, Lenkijoje į Vilnių, Lietuvą (b.l. t.1, 25, 27). 2009-04-14 ieškovas gavo leidimą važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritei ir (ar) sunkiasvorei transporto priemonei Nr.(duomenys neskelbtini), kuriame nurodomas važiavimo maršrutas (Lazdijų PKP – Trakai) bei pločio matmenų viršijimas (5.1 punktas), taip pat, be kitų duomenų, nurodomas bendras pakrautos transporto priemonės aukštis - 3,3 m (4 punktas) (t. 1, b.l.26). 2009-04-15 atsakovas pervežė ieškovui priklausantį krovinį (CMR važtaraščio Nr.0051767) (b.l.24), tačiau krovinys buvo apgadintas pervežimo metu kelyje Kalvarija – Kaunas kliudžius viaduko apačią smailiuoju stiebo galu (t. 1, b.l. 50). Nepriklausomų ekspertų UAB „Klaipėdos Netas“ išvadoje Nr.V054.09 nurodyta, kad krovinio apgadinimo priežastis – klaidingai nurodytas krovinio aukštis (t. 1, b.l. 50). Byloje kilęs ginčas, kas atsakingas už žalą, patirtą dėl krovinio pažeidimo.
Tarp šalių buvo sudaryta krovinio vežimo sutartis. Krovinio vežimas turi tarptautinių elementų (vežama iš vienos valstybės į kitą), todėl taikytinos materialinės teisės klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių normos turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju (CK 1.13 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „ Eksea“, bylos Nr. 3K-3-104/20006; 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „Klevas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2006). Taigi, kaip matyti iš šalių sudarytos sutarties, ji atitinka CMR konvencijos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius, todėl nagrinėjamoje byloje taikytina CMR konvencija.
CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis numato, jog vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Taigi vežėjo atsakomybė pagal CMR konvenciją yra preziumuojama. Tačiau ji gali būti paneigta. CMR konvencijos 17 str. 2 d. numato, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. Nagrinėjamu atveju vežėjas UAB „Transtira“ priėmė vežti krovinį, turėdamas duomenis, kad jachtos aukštis yra 2,3 metro. CMR konvencijos 11 str. 1 d. nustato, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti. Taigi tarptautinė sutartis įpareigoja ieškovą pasirūpinti teisinga informacija apie krovinį bei ją pateikti vežėjui. Neišsamios ar neteisingos informacijos nurodymas gali lemti visišką ar dalinį vežėjo atleidimą nuo atsakomybės dėl krovinio sugadinimo, jei tas sugadinimas tiesiogiai susijęs su nepateikta ar pateikta neišsamia (neteisinga) informacija. CMR 11 str. 2 d. numato, kad vežėjas neprivalo tikrinti jam siuntėjo patiektų dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo. Siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas vežėjas. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija savo atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių sugadinus jachtą, teigdamas, kad tikrojo jachtos aukščio jis nežinojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog ieškovas tikslių jachtos duomenų nežinojo, jo atsakomybės nepašalino, nors jis ir nėra profesionalus vežimo paslaugas teikiantis verslininkas ar transporto specialistas. Numatydama pareigą siuntėjui pateikti vežėjui visus reikiamus dokumentus ir suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti, CMR konvencija šios pareigos nesieja su siuntėjo specialybe ir profesionalumu. Tai imperatyvi pareiga, kurios nevykdymo (netinkamo ar nepakankamo įvykdymo) rizika tenka siuntėjui (CMR 11 str. 2d.). Siuntėjas, besirūpindamas krovinio pervežimu, privalo gauti apie krovinį visą reikalingą informaciją, pasirūpinti jos išsamumu ir atsako už jos tikslumą. Nesant pareigos vežėjui pateiktą informaciją tikrinti, jis netampa atsakingu už jos netikslumą bei dėl to atsiradusius nuostolius.
Taikyti visiškos civilinės atsakomybės atsakovui negalima dar ir dėl to, kad iš šalių paaiškinimų matyti, jog pakraunant bei vežant jachtą dalyvavo ir ieškovas (t. 2, b. l. 8). Todėl faktinis beveik metro aukščio neatitikimas, kuris turėtų būti matomas įprastinėmis aplinkybėmis, turėjo būti pagrindas persvarstyti jachtos vežimo galimybes. Pažymėtina, kad teismas vertino ir atsakovo nepakankamai rūpestingą elgesį, neįvertinus faktinio jachtos aukščio, taigi didelė dalis atsakomybės tenka ir jam, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, vadovaujantis CMR konvencijos 17 str. 2 d., 11 str., ji negali būti absoliuti.
Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl netinkamo maršruto pasirinkimo, nes tai, abiems šalims nežinojus tikro jachto aukščio, neturi reikšmės. Leidimas važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritei ir (ar) sunkiasvorei transporto priemonei transporto priemonei, kurį gavo ieškovas, buvo išduotas pagal neteisingus jachtos duomenis, todėl atsižvelgti į jį nėra pagrindo.
Ginčydamas teismo sprendimą, ieškovas nurodė, kad teismas nevertino Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2010-01-19 rašto Nr.(13)15B-291 „Dėl didžiagabaričių krovinių gabenimo tvarkos“, LR Kelių transporto kodekso 32 str. 1 d., Kelių eismo taisyklių 213 p. dėl leidimo gavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau nurodyta aukščiau, tarptautinių sutarčių normos turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju. Todėl CMR konvencijoje esant reglamentuotai siuntėjo ir vežėjo atsakomybei, teismas pagrįstai vadovavosi tarptautinės sutarties normomis, o ne nacionaliniais teisės aktais. Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2010-01-19 raštas „Dėl didžiagabaritinių krovinių gabenimo tvarkos“ (t. 1, b.l. 34) aiškina leidimų išdavimą važiuoti valstybinės reikšmės keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis bei aiškina atsakomybę už važiavimą be leidimo, aiškina teisės aktus, tačiau valstybinės institucijos teisės aktų aiškinimas teismui nėra privalomas. Šis raštas vertintinas visų įrodymų kontekste bei atsižvelgiant į tarptautinę CMR konvenciją, t.y. įpareigojimas transporto priemonių savininkams ar valdytojams nurodyti teisingus transporto priemonės faktiškus matmenis, ašies apkrovą, bendrąją masę, negali būti vertinamas atsietai nuo CMR konvencijoje numatytos pareigos siuntėjui pridėti visus reikiamus dokumentus ir suteikti vežėjui visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti.
LR Kelių transporto kodeksas taikytinas tik krovinių vežimams, vykdomiems Lietuvos Respublikoje. Šio kodekso 12 str. nustatyta, kad tarptautinių vežimų kelių transportu tvarką bei sąlygas nustato tarptautinės konvencijos, todėl pagrindo remtis LR Kelių transporto kodeksu pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Taip pat ginčo nagrinėjimui neturi esminės reikšmės Mokesčio už važiavimą valstybinės reikšmės keliais Lietuvos Respublikoje ir užsienio šalyse, iš jų Europos Sąjungos valstybėse narėse įregistruotomis transporto priemonėmis (jų junginiais), kurių matmenys su kroviniu ar be jo viršija leidžiamus, ir (ar) kai viršijama leidžiama ašies (ašių) apkrova ir (ar) transporto priemonės (jų junginio) leidžiama bendroji masė, mokėjimo, administravimo, kontrolės ir leidimų važiuoti jomis valstybinės reikšmės keliais išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas LR Susisiekimo ministro 2006-04-20 įsakymu Nr. 3-150. Šis teisės aktas skirtas detalizuoti mokesčio už Lietuvos Respublikoje įregistruotas krovinines transporto priemones mokėjimo, administravimo ir kontrolės tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo“, tačiau nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi ne leidimo gabenti jachtą gavimas/negavimas, t.y. nagrinėjami ne administraciniai, o civiliniai santykiai, atsakomybė už krovinio sugadinimą. Kadangi iš šalių paaiškinimų matyti, kad nei vežėjas, nei siuntėjas apie jachtos aukštį, viršiantį 1996-07-26 ES Tarybos direktyvos ir 2002-02-18 LR susisiekimo ministro įsakymu Nr. 3-66 nustatytą 4 metrų maksimalų leidžiamą visų kelių transporto priemonių aukštį, nežinojo ir jachtos aukščio skirtumo, pateikto preliminariuose duomenyse ir faktiško, nepastebėjo, nėra pagrindo vežėjui besąlygiškai taikyti CMR konvencijos 14 str. įpareigojimus.
Apeliantas, ginčydamas teismo sprendimą, nesutinka su pirmos instancijos teismo vežimo sutarties vertinimu kaip sutarties, neatitinkančios vartojimo sutarties kriterijų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ieškovo argumentams. LR Vartotojų teisių apsaugos įstatymas vartojimo sutartį apibrėžia kaip prekių ar paslaugų įsigijimo sutartį, kusi sudaroma su pardavėju ar paslaugų teikėju su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t.y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš ieškovo paaiškinimų matyti, kad jis pirko jau septintą jachtą (t. 2, b.l. 8), ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad jachtą laisvalaikiu nuomoja (t. 2, b.l. 26), tai matyti ir iš interneto tinklalapių http://www.trakai-visit.lt, http://www.trakai.lt. Aplinkybė dėl interneto svetainės adreso www.jachta-trakai.lt priklausymo ieškovui nėra įrodyta, tačiau tai bylos išnagrinėjimui esminės reikšmės neturi, esant duomenų, kad ieškovas apie jachtos nuomą skelbia įvairiuose interneto tinklalapiuose. Taigi jachta nėra naudojama tik ieškovo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, o yra susijusi su ieškovo verslu. Vadinasi, nėra pagrindo ginčo jachtos vežimo sutartį vertinti kaip vartojimo sutartį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai išanalizavęs byloje esančius duomenis ir pasisakęs dėl jų įrodomosios reikšmės, priėmė pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti teisinių prielaidų nėra.
Atsakovas UAB „Transtira“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė įrodymus, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 1 800 Lt (t. 2, b.l. 38-39). Ši suma viršija LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.10 punkte numatytą maksimalų 1 200 Lt dydį, todėl iš ieškovo priteistinos atstovavimo išlaidos mažintinos iki rekomendacijose numatytos 1 200 Lt sumos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui UAB „Transtira“ (juridinio asmens kodas 122282884) 1 200 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.