Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Aivos Survilienės, Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo T. M. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta trisdešimties parų arešto bausmė. BK 66 straipsnio 2 dalies pagrindu į paskirtą bausmę įskaitytas kardomojo kalinimo (laikino sulaikymo) laikas nuo 2018 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 25 d. (viena diena), vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai arešto parai. Iš T. M. nukentėjusiosios R. G. naudai priteista 200 eurų turtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Ši nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato imperatyvą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme.

7. BPK 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai, siejamas su nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais ar nuteistojo interesų neatitinkančių sprendimų priėmimu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti priimtas atlikus tiesioginį žodinį įrodymų tyrimą teisme, įvertinus visus iš įvairių šaltinių surinktus įrodymus kaip visumą, padarytos išvados turi būti logiškai susijusios su tiriant ir vertinant įrodymus gautais duomenimis. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, nustatė visus būtinuosius BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir T. M. pagrįstai pripažino kaltu pagrobus svetimą turtą. Sprendžiant dėl pastarojo kaltės, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, buvo vertinami ne nuteistojo teistumo duomenys, surinktų įrodymų visuma – kaltinamojo, nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, vaizdo įrašai, kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis ir tinkamai motyvavo daromas išvadas, todėl abejoti jo objektyvumu nėra teisinio pagrindo.

8. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo T. M. parodymus, pagrįstai laikė juos nenuosekliais. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, du kartus apklausiamas T. M. prisipažino, kad nuo lentynos parduotuvėje „Norfa“ kaltinime nurodytu laiku paėmė mobiliojo ryšio telefono dėklą, kuriame telefono nebuvo, ir įmetė į duonos lentyną. Teisiamajame posėdyje nuteistasis savo parodymus pakeitė ir tvirtino, kad nei mobiliojo ryšio telefono, nei jo dėklo jis neėmė, o nuo lentynos į kišenę įsidėjo šampūną. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad neprisimena, ką paėmė nuo lentynos, nes buvo girtas. Vis dėlto, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, baudžiamojoje byloje esantis vaizdo stebėjimo kamerų įrašas patvirtina, kad asmuo, kaip nustatyta byloje – T. M., asmens higienos skyriuje nuo lentynos, kuriose sudėti šampūnai, paima šviesios spalvos stačiakampės formos daiktą, panašų į mobiliojo ryšio telefoną. Liudytojas V. Z., dirbęs parduotuvės apsaugos darbuotoju, apklausos metu nurodė, kad atsukęs vaizdo stebėjimo kamerų įrašus matė, kur nukentėjusioji R. G. padėjo savo mobiliojo ryšio telefoną, todėl kategoriškai tvirtino, kad būtent jį ir paėmė nuteistasis. Pažymėtina, kad, skirtingai nei nurodo apeliantas, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad apsaugos darbuotojas būtų matęs mobiliojo ryšio telefono vagystės faktą. V. Z. nurodė, kad prie jo priėjo parduotuvės direktorė R. G. ir pasakė, kad dingo jos telefonas, po ko buvo peržiūrėti vaizdo įrašai ir pastebėtas vagystės faktas. Nukentėjusioji, peržiūrėjusi vaizdo įrašą teisiamojo posėdžio metu, patvirtino, kad jame užfiksuotas tikrai jai priklausantis telefonas, kurį ji atpažįsta pagal dėklą, jo formą, spalvą. Taip pat ji nurodė, kad tą dieną tvarkėsi parduotuvės salėje, kai atėjo parduotuvės vedėja ir atnešė jos telefoną, pakalbėjusi, ji pasidėjo telefoną ant lentynos ir tvarkėsi toliau, po kiek laiko ją pakvietė parduotuvės darbuotoja, nukentėjusioji pasišalino, o vėliau vėl grįžo, po kurio laiko pastebėjo, kad mobiliojo ryšio telefono nebėra. Visuma aptartų aplinkybių patvirtina, kad T. M. 2016 m. spalio 4 d., apie 16:30 val., būdamas parduotuvėje „Norfa“, esančioje Gvazdikų sodų 1-oji g. 1, Vilniuje, nuo lentynos paėmė paliktą R. G. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Samsung J5“, 200 Eur vertės. Esant įrodytai nuteistojo kaltei, nėra jokio teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį. Nukentėjusioji civilinio ieškinio dydį pagrindė mobiliojo ryšio telefono įsigijimo dokumentais, todėl turtinė žala pagrįstai priteista iš asmens, dėl kurio kaltų veiksmų ji atsirado – T. M..

9. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 3 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o T. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. M. apeliacinį skundą atmesti.