Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo T. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), atsakovams T. S., B. G. J., atstovaujamam Ž. J. ir V. J., V. C., N. R. C. dėl sprendimų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto priėmimo perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas T. S. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą civilinės bylos Nr. 2-550-115/2011 dalyje, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2011-11-28 sprendimas yra įsiteisėjęs, t.y. dalyje, kuria teismas nusprendė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. 2.7-79-16046 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S. dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4,43 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini).; Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 2.7-79-17368 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.; 3) Pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 17 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria T. S. pardavė 32,80 ha plotos žemės sklypą, V. C.; 4) Pripažinti negaliojančiu 2009 m. balandžio 17 d. turto perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo T. S. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą V. C.; 5) Pripažinti negaliojančia 2009 m. birželio 2 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria N. R. C. ir V. C. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą B. G. J.; 6) Pripažinti negaliojančiu 2009 m. birželio 2 d. turto perdavimo-priėmimo aktą, kuriuo N. R. C. ir V. C. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, B. G. J.; 7) Taikyti restituciją natūra, įpareigoti T. S. grąžinti valstybei 4,20 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).; 8) Taikyti restituciją natūra, įpareigoti T. S. grąžinti valstybei 5,75 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 8,94 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2017-08-22 nutartimi nustačius pareiškimo trūkumus, pareiškėjas pateikė 2017-08-31 prašymo papildymą ir nurodė, jog prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr.2A-450/2013, ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2014 , dalis, kuriomis buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimas. Nurodė, jog prašo panaikinti ir tą kasacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria panaikinta apeliacinio teismo nutarties ir apygardos teismo sprendimo dalis ir byla dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo perduota nagrinėti iš naujo. Atnaujinus procesą civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011, prašė atmesti ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinio reikalavimus.Nurodo, kad ieškovas kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-30 sprendimą Nr.2.7-79-16046 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.“ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 4,43 ha ploto, esančio (duomenys neskelbtini).; 2) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2008-06-09 sprendimą Nr.2.7-79-17368 Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui T. S.; 3) pripažinti negaliojančia 2009-04-17 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kuria T. S. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) V. C.; 4) pripažinti negaliojančiu 2009-04-17 turto perdavimo – priėmimo aktą, kuriuo T. S. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) V. C.; 5) pripažinti negaliojančia 2009-06-02 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kuria N. R. C. ir V. C. pardavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje B. G. V.; 6) pripažinti negaliojančiu 2009-06-02 turto perdavimo – priėmimo aktą, kuriuo N. R. C. ir V. C. perdavė 32,80 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) B. G. V. 7) taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, priteisti valstybei iš T. S. 50 000 Lt, kuriuos jis gavo pagal ginčijamą 2009-04-17 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį; 8) taikyti restituciją natūra, įpareigoti T. S. grąžinti valstybei 4,20 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 9) taikyti restituciją natūra, įpareigoti T. S. grąžinti valstybei 5,75 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 8,94 ha ploto žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). (IV t., b. l. 58-62)Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinys iš esmės buvo grindžiamas aplinkybėmis, jog atsakovui T. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 184,47 ha ploto žemę, kas neva prieštarauja LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 1 d. numatančiai, kad nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Vilniaus apygardos teismas 2011-11-28 sprendimu ieškinį patenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-06-18 nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo sprendimą nepakeistu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-04-07 nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo panaikino ir perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o kitas žemesnės instancijų teismų sprendimų dalis paliko nepakeistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi palikdamas žemesnės instancijos teismų sprendimų dalis, kuriomis buvo iš dalies panaikintas 2007-03-30 Vilniaus apskrities viršininko sprendimas ir panaikintas visas 2008-06-09 Vilniaus apskrities viršininko sprendimas nurodė, jog nuosavybės teisės atsakovui T. S. viršijant įstatyme nustatytą 150 ha normą buvo atkurtos dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos neteisėtų veiksmų ir nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija galėjo turėti atitinkamas informacijos rinkimo formas, kurias užpildęs pareiškėjas ar jo įgaliotinis patvirtintų visus reikalingus duomenis ne tik prašomas atkurti nuosavybės teises, bet ir jau atkurtas.Kasacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad imperatyvioji įstatymo norma buvo pažeista ir dėl T. S., jo atstovo nesąžiningų veiksmų, nes atstovas, dalyvaudamas nuosavybės teisių atkūrimo procese ir aktyviai atstovaudamas T. S. žinojo, į kokio dydžio žemės plotą nuosavybė gali būti atkuriama, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracijai neva nepateikė informacijos apie kitoje apskrityje jau priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo T. S. į D. M. turėtą žemę. Nuvykus į Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrių, kur yra saugomos nuosavybės teisių atkūrimo bylos, kuriose buvo priimti teismo sprendimu panaikinti sprendimai, susipažinti su šiomis bylomis, paaiškėjo, jog T. S. nuosavybės teisių atkūrimo bylose buvo įdėtos Derinimo kortelės, kurios buvo patvirtintos Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-04 įsakymu Nr. 2.3-17. Susipažinus su šiuo įsakymu paaiškėjo, jog juo buvo pakeisti ankstesnieji Vilniaus apskrities viršininko 2006-08-10 ir 2006-09-27 įsakymai. Iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo pateiktų dokumentų, t.y. Vilniaus apskrities viršininko 2006-08-10 įsakymo bei jį iš dalies pakeitusių 2006-09-27 ir 2007-01-04 įsakymų paaiškėjo, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijoje, kuri nuosavybės teisių atkūrimo T. S. metu vykdė nuosavybės teisių atkūrimą, paties viršininko įsakymu buvo nustatyta Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dėl piliečiams nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo projekto vizavimo ir derinimo tvarka, pagal kurios 2 punktą sprendimo projektas visų pirma privalėjo būti vizuojamas ir derinamas teritorinio žemės skyriaus darbuotojų, vėliau- Vilniaus apskrities viršininko žemės tvarkymo departamento skyrių vedėjų ir žemės reformos skyriaus vyr. specialistų bei galiausiai - Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento direktoriaus ar jo pavaduotojos. Vilniaus apskrities viršininko 2006-08-10 įsakymo 2.4 punktas numatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento direktorius ir jo pavaduotojas turi teisę atskirais atvejais prašyti kitų Vilniaus apskrities viršininko administracijos padalinių specialistų išvadų.Taigi, iš 2017-05-10 Vilniaus regioninio valstybės archyvo pateiktų dokumentų paaiškėjo, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija, kuri buvo atsakinga už nuosavybės teisių atkūrimą T. S., siekiant užtikrinti nepriekaištingos kokybės parengtų Vilniaus apskrities viršininkui pasirašyti teikiamų sprendimų, įsakymų žemės klausimais ir nuosavybės teisių į kaimo žemę atkūrimo dokumentacijos bei sugriežtinti šiuos dokumentų rengiančių ir vizuojančių valstybės tarnautojų ir specialistų atsakomybę, buvo patvirtinta visa dokumentacijos vizavimo ir derinimo tvarka, kuri privalėjo užtikrinti, kad nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai būtų teisėti ir būtų suderinti nuo žemiausios grandies specialisto iki aukščiausio grandies specialisto. Tačiau nepaisant to, iš Derinimo kortelių matyti, jog T. S. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentacija nebuvo derinama ir vizuojama nustatyta tvarka, kadangi nuosavybės teises atkuriant 2007-03-30 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu, dokumentacija nebuvo derinama su Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento žemės reformos skyriaus vyr. specialiste I. K.. Byloje taip pat yra pateikta LR Seimo kontrolieriaus 2001-05-29 pažyma Nr. 2001/04/409 adresuota Vilniaus apskrities viršininkui A. Kudziui, kuria Vilniaus apskrities viršininko administracija yra aiškiai ir nedviprasmiškai informuojama apie tai, kad Marijampolės apskrities viršininko 2000-10-16 sprendimais Nr. 39-9586-10580 ir Nr. 39-9587-10581 T. S. jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį išlikusio nekilnojamojo turto Vilkaviškio rajone.Nuo 2001 metų Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo žinoma, kad atsakovui jau yra atkurtos nuosavybės teisės kitoje apskrityje, tačiau, kaip paaiškėjo gavus dokumentus iš Vilniaus regioninio valstybės archyvo, atsakovui atkuriant nuosavybės teises patys administracijos darbuotojai nesilaikė nuosavybės atkūrimo procese nustatytos dokumentacijos derinimo ir vizavimo tvarkos, ko pasėkoje nebuvo patikrinta visa turima informacija ir jau priimant 2007-03-30 Vilniaus apskrities viršininko sprendimą buvo pažeista LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 1 d. Todėl, akivaizdu, jog būtent dėl nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos, kuri kaip paaiškėjo iš naujai gautų dokumentų, pati nesilaikė savo nusistatytos tvarkos, kaltės buvo pažeista įstatymo nuostata, o ne dėl atsakovo T. S. ar jo įgalioto asmens, kaip nurodė šią bylą nagrinėjęs kasacinės instancijos teismas, kaltės.Akivaizdu, kad šios naujai paaiškėjusios aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą. Atsakovas paaiškina, kad jam nieko nebuvo žinoma apie tai, jog Vilniaus apskrities viršininko įsakymu buvo patvirtinta nuosavybės teisių atkūrimo dokumentacijos vizavimo ir derinimo tvarka, kurios pati administracija nesilaikė. Šios naujai paaiškėjusios aplinkybės neabejotinai turi esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje ir būtent valstybė privalo prisiimti savo klaidų pasekmes ir tuo atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administravimo aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, nes tinkamas nuosavybės teisių atkūrimas yra valstybės pareiga. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju svarbiausia yra tai, kad pareiškėjo (ne) sąžiningumo klausimas turi reikšmės būtent tik tai bylos daliai, kuri kasacinio teismo nutartimi yra perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pastarojoje bylos dalyje sprendžiamas klausimas dėl restitucijos taikymo būdo, kuomet nuginčytais Vilniaus apskrities viršininko sprendimais pareiškėjui suteiktas valstybės turtas jo buvo perleistas kitiems asmenims. Likusioje bylos dalyje pareiškėjo sąžiningumo klausimas esminės reikšmės neturi, kadangi žemės sklypai, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo priteisti valstybei iš paties pareiškėjo, kuriam nuosavybės teises į šiuos sklypus (jų dalis) buvo atkurtos pažeidus imperatyvias įstatymo nuostatas, o ne iš galimai sąžiningų šio turto įgijėjų. Pareiškėjo nurodytos neva naujos aplinkybės neturi jokios įtakos šioje civilinėje byloje teismų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais padarytoms išvadoms, kad nuginčyti administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, t.y. viršijant įstatymo imperatyviai nustatytą maksimalią grąžinamos žemės ploto ribą - 150 ha, todėl šios civilinės bylos daliai dėl administracinių aktų ir jų pagrindu sudarytų sandorių panaikinimo, o taip pat restitucijos taikymo natūra, pareiškėjo nurodytos aplinkybės jokios įtakos neturi. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsakovas prašyme naujai paaiškėjusias aplinkybes grindžia nuostatomis neva 2007-03-30 Vilniaus apskrities viršininko sprendimas bei dokumentacija nebuvo derinama su Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos skyriaus vyr. specialiste I. K.. Pažymi, kad šis atsakovo teiginys neatitinka faktinės situacijos bei byloje esančios medžiagos, kadangi kaip matome iš Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. 2.7-79-16046 antrojo lapo, šis sprendimas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos skyriaus vyr. specialistės I. K. suderintas bei vizuotas 2007 m. kovo 19 d. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimas Nr. 2.7-79-17368 bei dokumentacija Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Žemės reformos skyriaus vyr. specialistės I. K. suderintas bei vizuotas 2008 m. gegužės 30 d. ir 2008 m. birželio 22 d. Atsakovo manymu, pareiškėjo išdėstytos išvados yra paneigtos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl neturėtų būti vertinamos kaip pagrįstos ar tuo labiau atitinkamais įrodymais įrodytos. Pažymi ir tai, jog apie LR Seimo kontrolieriaus pažymą atsakovas T. S. buvo informuotas 2001 metais, todėl atsakovo manymu, kad tai negali būti laikoma naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma atsakovui bylos nagrinėjimo metu, kadangi šią pažymą atsakovas galėjo (privalėjo) pateikti nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-550-115/2011. Trečiasis asmuo B. G. J. atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį patenkinti ir atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011 bei ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų bei sandorių dėl nuosavybės perleidimo panaikinimo, atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad sutinka, jog šiuo atveju yra LR CPK 366 str. 1 d. 2 p. nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas, t.y. kaip savo prašyme nurodo pareiškėjas, susipažinus su nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo byla, joje buvo pastebėtos Derinimo kortelės, kurios nebuvo visiškai užpildytos. Pareiškėjui pradėjus domėtis šių Derinimo kortelų paskirtimi bei Vilniaus regioniniame valstybės archyve susipažinus su Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-04 įsakymo Nr. 2.3.-17 bei 2006-08-10 įsakymu Nr. 2.3-7592 ir 2006-09-27 įsakymu Nr. 2.3-8998, išaiškėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pareiškėjui turėjo būti vykdoma pagal Vilniaus apskrities nustatytą tvarką. Tačiau įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančias Derinimo korteles, šios pačių valstybės institucijų nustatytos tvarkos laikytasi nebuvo.Šiuo atveju nagrinėjant naujai paaiškėjusios aplinkybės įtaką proceso atnaujinimui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos kontekste pažymėta, jog: 1) ši naujai išaiškėjusi aplinkybė egzistavo bylos nagrinėjimo visose instancijose metu, kadangi nuosavybės teisinių atkūrimo byloje specialistų veiksmai nebuvo derinami su kitais specialistais kaip tai numatė Vilniaus apskrities viršininko nustatyta tvarka; 2) ši aplinkybė nei pareiškėjui nei kitoms byloje dalyvavusioms šalims bylos nagrinėjimo visų instancijų teismuose metu žinoma nebuvo; 3) kaip pareiškėjas pažymi savo prašyme jam ši aplinkybė tapo žinoma tik susipažinus su Vilniaus regioniniame valstybiniame archyve saugomais Vilniaus apskrities viršininko priimtais įsakymais, t.y. tik 2017 m. gegužės 10 d. – jau po to kai įsiteisėjo civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011, priimtas sprendimas. Šioje vietoje pažymėtina, jog trečiajam asmeniui ši aplinkybė tapo žinoma tik gavus iš teismo pareiškėjo 2017 m. rugpjūčio 9 d. pareiškimą dėl proceso atnaujinimo; 4) naujai išaiškėjusi aplinkybė turi šiai bylai esminę reikšmę, kadangi jeigu bylos nagrinėjimo metu bylos šalims bei teismui būtų žinoma, jog byloje ginčijami sprendimai bei sandoriai buvo sudaryti nesilaikant pačių valstybės institucijų priimtų teisės aktų, galutinis teismo sprendimas būtų kitoks negu yra priimtas. Kaip savo prašyme nurodo pareiškėjas toks valstybės institucijų aplaidumas, t.y. valstybei atstovaujančių institucijų priimtų teisės aktų nesilaikymas ir kaip tokio aplaidumo pasekmes bandoma perkelti paprastam piliečiui, tarptautinėje teisėje yra netoleruotinas, bei prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtiems sprendimams.Tretieji asmenys B. V. C. ir N. R. C. atsiliepimų į prašymą dėl proceso atnaujinimo per teismo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.

16. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teisme jau buvo nagrinėjamas prašymas dėl proceso atnaujinimo šioje byloje pagal atsakovo B. G. J. pareiškimą. Prašymas buvo grindžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo, kurio 2011-04-26 nutartimi byla buvo perduota nagrinėjimui Vilniaus apygardos teismui, šališkumu. Prašymas atmestas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi, ši nutartis palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi.

17. Vilniaus apygardos teisme jau buvo nagrinėtas ir atsakovo T. S. prašymas dėl proceso atnaujinimo šioje byloje, kuris buvo grindžiamas tapačiomis aplinkybės. Palyginus atsakovo prašymą, kurio priėmimo klausimas buvo nagrinėjamas byloje Nr.e2A-4986-232/2017 su šioje byloje nagrinėjamu prašymu, skiriasi tik tai, kad šio pareiškimo 34 punkte nurodyta, jog prašoma atnaujinti procesą civilinės bylos Nr. 2-550-115/2011 dalyje, kurioje Vilniaus apygardos teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, o anksčiau pateiktame pareiškime buvo nurodyta, kad prašoma atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011 ir atmesti ieškovo prašymus. Pirmąjį atsakovo T. S. prašymą buvo atsisakyta priimti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi, motyvuojant tuo, kad bylos dalis, kurioje nagrinėjamas klausimas dėl restitucijos taikymo nėra pasibaigusi, ginčas tebenagrinėjamas byloje Nr. 2-521-232/2017, byla yra sustabdyta, o proceso atnaujinimas galimas tik užbaigtose bylose. Pareiškėjas nepateikė skundo dėl šios teismo nutarties, todėl yra įsiteisėjusi nutartis, kuria buvo išnagrinėtas atsakovo prašymas atnaujinti procesą ir toje dalyje, kurioje Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis yra įsiteisėjusi, Lietuvos Aukščiausiajam teismui palikus galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį. Tai, kad sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą teismas nenagrinėjo iš esmės prašymo pagrindų, atsisakė priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo visai bylai, yra pagrindas išnagrinėti pateiktą prašymą iš esmės. Nors CPK 374 straipsnis numato, kad pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas, tačiau pripažinus, kad prašymas yra priimtinas, be to, nustačius, kad prašymas nebuvo nagrinėjamas iš esmės, tikslinga svarstyti prašymo atnaujinti procesą pagrįstumą dalyje, kurioje teismo sprendimas ir nutartys yra įsiteisėję.

18. CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas. Pareiškėjo-atsakovo nurodyti argumentai, jog nuvykus į Nacionalinės žemės tarnybos Trakų skyrių paaiškėjo, jog T. S. nuosavybės teisių atkūrimo bylose buvo įdėtos Derinimo kortelės, kurios buvo patvirtintos Vilniaus apskrities viršininko 2007-01-04 įsakymu Nr. 2.3-17, kad iš Derinimo kortelių matyti, jog T. S. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentacija nebuvo derinama ir vizuojama nustatyta tvarka, reikšmingi išvadai dėl institucijų, nagrinėjusių prašymus atkurti nuosavybės teises, kaltės, priimant neteisėtus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus, tačiau tai negali įtakoti teismų išvadų dėl pripažinimo šių sprendimų neteisėtais, to pasekoje sudarytų pirkimo –pardavimo sutarčių, turto perdavimo aktų pripažinimo negaliojančiais. Kaltės formos ir laipsnio nustatymas, yra reikšmingas nagrinėjant klausimą dėl restitucijos taikymo, todėl teismas daro išvadą, kad dėl atsakovo pateiktų naujų esminių bylos aplinkybių nėra pagrindo atnaujinti proceso bylos dalyje, kurioje priimti teismo sprendimas ir nutartys yra įsiteisėję, nes šios aplinkybės nagrinėtinos ir vertintinos bylos dalyje, kuri buvo grąžinta naujam nagrinėjimui pirmosios instancijos teismui. Kasacinės instancijos teismo nutartyje nėra išskirta, kurie nutarties motyvuojamosios dalies argumentai skiriami daliai, kurioje teismų sprendimai paliekami nepakeisti, o kurie grąžinamai nagrinėti iš naujo bylos daliai, tačiau atsakovui nenurodžius argumentų, kuo naujai paaiškėjusios aplinkybės susijusios su teismo sprendimų ( nutarčių ) dalimis, kuria baigtas reikalavimų nagrinėjimas, teismas daro išvadą, kad nurodytos kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės nėra reikšmingos įsiteisėjusiai teismo sprendimo daliai. Padarius išvadą, kad dėl įsiteisėjusios teismo sprendimo dalies nebuvo pateikta naujų esminių bylos aplinkybių, kurios paaiškėjo po bylos išnagrinėjimo, nėra pagrindo atnaujinti procesą dalyje CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 370 straipsniu, teismas

nutarė:

Atsisakyti atnaujinti procesą dėl Vilniaus apygardos teismo sprendimo, priimto 2011 m. lapkričio 28 d. civilinėje byloje Nr. 2-550-115/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-450/2013, dalių ir dėl Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 7 d. nutarties dalies, kuria buvo paliktos nepakeistos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties ir Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalys.

Nutartis per septynias dienas gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.