- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-15
- Bylos Nr.
- I-622-281/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02524-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. P. 2016-06-20 teismui padavė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VST), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. 1. 1–2).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų konvojavimo sąlygų. Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2015 m. buvo konvojuotas 72 kartus. Teigia, kad konvojavimo mašinose nėra saugos diržų, buvo mažai vietos, mašinos buvo perpildytos. Mašinos neturi šildymo sistemos ir ventiliacijos, dėl ko šaltuoju metų laiku konvojuose buvo šalta, šiltuoju metų laiku – trūko oro. Pareiškėjo prašymai išleisti į tualetą buvo ignoruojami. Dėl šių sąlygų pareiškėjas patyrė didelius dvasinius skausmus ir fizinius nepatogumus, buvo pažemintas pareiškėjo orumas.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie posėdžio vietą ir laiką pareiškėjui pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VST, atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–9).
Šalies argumentai
Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad konvojavimas vykdomas specialiaisiais automobiliais, kuriuose kameros įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Atsakovas užtikrina, kad specialios paskirties transportu vyktu tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Konvojavimo automobiliuose teisės aktai nenumato saugos diržų įrengimo kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Konvojuojamieji vedami į tualetą jų pačių prašymu pasikeitimo punktuose, apie tai daromas įrašas konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pareiškėjas konvojaus viršininkui nereiškė skundų nei žodžiu, nei raštu, nors tokią teisę turėjo. Dėl šių priežasčių manytina, kad jokių neteisėtų atsakovės veiksmų nenustatyta ir žala nepriteistina.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už konvojavimą atskiromis dienomis nuo 2009 m. iki 2015 m., sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka ir pareiškėjo reikalavimams prašo taikyti 3 metų senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. birželio 16 d. (b. l. 3), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2013-06-19. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodomų teisės pažeidimų pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog buvo konvojuojamas atitinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2016-06-16. Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2009 m. iki 2013-06-15, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2013-06-15 atmestinas. Kadangi kitoje skundo dalyje pareiškėjas ieškinio senaties termino nepraleido, teismas pasisakys dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už aktualų laikotarpį nuo 2013-06-16 iki 2015 m.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).
Pareiškėjas nurodo, kad konvojaus automobiliai buvo perpildyti, neatitinka saugumo reikalavimų, automobiliuose neveikia šildymo ir ventiliacijos sistemos, neįrengti saugos diržai.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą laikotarpiu nuo 2013-09-10 iki 2014-12-10 buvo konvojuojamas šiomis transporto priemonėmis: VW Crafter bei Mercedes-benz Atego, Iveco Eurocargo, valstybiniai numeriai, FUV 254, EFS 559, EDL 152, VVV 096, GND 472, EFS 561, EFS 558, DOK 714, EDL 149, FUV 253, EFS 563 (b. l. 10, 14, 18, 22, 26, 30, 34, 38, 42, 46, 50, 54, 58, 62, 66, 70, 74, 78, 82, 86, 90, 94, 98, 102, 106).
Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės).
Konvojavimo taisyklių 146 p., nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2013-03-27 protokolo Nr. F-A-46, 2013-03-27 protokolo Nr. F-M-67, 2012-11-16 Nr. F-A-289, 2014-09-09 protokolo Nr. F-VE-275, 2012-11-30 protokolo Nr. F-A-290, 2012-11-30 protokolo Nr. F-M-277, 2015-05-08 protokolo Nr. F-VE-4, 2015-05-08 protokolo Nr. F-A-77, 2014-05-12 protokolo Nr. F-A-167, 2014-05-12 protokolo Nr. F-M-175 (b. l. 109, 113–116, 120–121, 128–136) matyti, kad konvojavimo automobiliuose įrengta pritekamoji ventiliacija ir apšvietimas atitinka nustatytus reikalavimus. Iš specialiųjų automobilių, skirtų konvojuojamiems pervežti, kėbulo kamerų schemų matyti, kad juose įrengti šildymo įrenginiai ir sistemos, ventiliacija, evakuaciniai liukai (b. l. 110, 117, 122, 137, 140, 143, 146, 149, 152, 155, 158, 161). Išduotos techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 112, 119, 124, 139, 142, 145, 148, 157, 160, 163), automobilių registracijos liudijimai (b. l. 111, 118, 123, 126, 138, 141, 144, 147, 150–154, 156, 159, 162) patvirtina, kad konvojavimo automobiliai atitinka techninius reikalavimus. Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2013-09-10 iki 2014-12-10, konvojuojant pareiškėją, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Pažymėtina, kad nurodytas taisyklių punktas nenustato reikalavimo įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 str. 5 d. nustatyta, kad, važiuodami motorine transporto priemone ir priekaba su įrengtais saugos diržais, keleiviai privalo būti užsisegę saugos diržus, t. y. saugos diržus užsisegti privaloma tuo atveju, jeigu transporto priemonėje jie yra įrengti. Taigi, šie duomenys patvirtina konvojavimo automobilių tinkamumą ir saugumą, todėl teismas daro išvadą, kad konvojavimas buvo vykdomas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, dėl ko neigiamos pasekmės pareiškėjui negalėjo kilti.
Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo suteikta galimybė naudotis tualetu.
Konvojavimo taisyklių 134 p. nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas. Iš teismui pateiktų kelionės žiniaraščių matyti, kad į tualetą konvojuojami asmenys buvo vedami pasikeitimo punktuose, tai atitinka Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Konvojavimo taisyklių 137 p. numatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad į jo prašymus išleisti į tualetą nebuvo atsižvelgiama. Priešingai, konvojaus žurnalų, kelionės žiniaraščių įrašai patvirtina, kad įvykiai, atsitikę konvojaus metu, buvo fiksuojami, pažymima, ar konvojuojami asmenys turi nusiskundimų. Esant galimiems pareiškėjo teisių pažeidimams, pareiškėjas turėjo teisę juos išreikšti, tačiau šiuo atveju jokių įrašų apie pareiškėjo skundus nenustatyta.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012-03-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu. Deklaratyvaus pobūdžio pareiškėjo argumentai nagrinėjamu atveju nepaneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktų įrodymų dėl automobilių atitikimo techniniams reikalavimams bei konvojaus pareigūnų veiklos atitikimo Konvojavimo taisyklėse nustatytoms nuostatoms.
Teismas, atsižvelgęs į anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareigūnų neteisėtų veiksmų konvojavimo metu nenustatyta. Nesant būtinųjų CK 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
pareiškėjo V. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.