Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-09 · Administracinė byla Nr. I-6505-764/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-09
Bylos Nr.
I-6505-764/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
D. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6505-764/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01127-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 9 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė,dalyvaujant pareiškėjui D. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, jo naudai priteisti 1 000 eurų neturtinę žalą.

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad 2016-02-26 atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – LAVL) jam nebuvo duoti pietūs, per ilgai, t. y. iki 16 val. buvo laikomas laikinojo paskirstymo kameroje. Vėliau pareiškėjas buvo apgyvendintas palatoje Nr. 26, kuri neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes ji buvo 4 kv. m ploto, joje stovėjo tik dvi lovos ir spintelė, tualetas nebuvo atitvertas nuo kameros durų. Atvykus į LAVL nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti dušu, nebuvo išduota pižama. Dėl tokių neteisėtų LAVL veiksmų pareiškėjas patyrė stresą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas.

Teismo posėdyje pareiškėjas dalyvavo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, todėl paaiškinimų dėl ginčo esmės nepateikė, taip pat nedalyvavo teisminiuose ginčuose.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į LAVL buvo gydomas iki 2016-03-02. Visą nurodytą laikotarpį pareiškėjas buvo apgyvendintas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 26, kurios plotas 8,92 kv. m, įrengtos 2 lovos. Duomenų, ar nurodytu laikotarpiu pareiškėjas palatoje Nr. 26 buvo vienas, LAVL neturi, nes galiojantys teisės aktai neįpareigoja jų rinkti ir sisteminti. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų skaičiui ir turi suteikti sveikatos priežiūros paslaugas visiems atvykstantiems asmenims. Be to, skirstydama nuteistuosius ir / ar suimtuosius į palatas, LAVL turi užtikrinti Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytų izoliavimo reikalavimų laikymąsi. Sanitariniam mazgui įrengti LAVL turi būti taikomos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 p. nuostatos. LAVL palatų sanitariniai mazgai nuo kameros atitverti 1,5 m aukščio sienelėmis ir atitinka anksčiau nurodytų taisyklių nuostatas. Pareiškėjo teiginiai dėl to, kad 2016-02-26 jam nebuvo išduoti pietūs, yra visiškai nepagrįsti. Juos paneigia LAVL Vilniaus apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos vyresniojo pareigūno 2016-02-26 tarnybinis pranešimas Nr. 38-115, kuriame nurodyta, kad visiems į LAVL 2016-02-26 atvykusiems asmenims buvo sudaryta galimybė papietauti valgykloje ir tuo jie pasinaudojo. Teisės aktai nenustatyto kiek į LAVL atvykę asmenys gali būti laikomi laikino sulaikymo patalpose. Pažymėtina, kad prieš paskiriant asmenį į gyvenamąją palatą, turi būti atlikta jo krata, daiktų patikrinimas, pirminė medicininė apžiūra, kurios metu nustatoma asmens sveikatos būklė bei jis nukreipiamas į reikiamą gydomąjį skyrių. Nagrinėjamu atveju negali būti nustatytos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nustatytos būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jam padarytos žalos faktą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje keliamas ginčas dėl to, ar pagrįstas pareiškėjo D. G. reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL.

Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Pagal šio straipsnio nuostatas, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisei pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. 2 ir 3 d. nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 str. 4 d. nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma, būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pareiga įrodyti valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas tenka asmeniui, reikalaujančiam atlyginti jam padarytą žalą.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad galimai padarytą žalą jis kildina iš to, kad nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis palatos plotas, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo durų, atvykus į LAVL nebuvo duoti pietūs, neišduota pižama.

Pagal teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11.¹4 p., iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. LAVL pateikti duomenys tvirtina, kad laikotarpiu nuo 2016-02-26 iki 2016-03-02 pareiškėjas buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 26, kurios plotas 8,92 kv. m, įrengtos 2 lovos. LAVL duomenų, kiek konkrečiai asmenų nurodytu laikotarpiu buvo laikoma kartu su pareiškėju, neturi ir teismui nepateikė. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, darytina išvada, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių, visos abejonės vertintinos jo naudai. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2016-02-26 iki 2016-03-02 (5 dienas) D. G. nebuvo užtikrintas minimalus 5,1 kv. m vienam asmeniui tenkantis palatos plotas.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. p., įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodyta nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nėra. Vadinasi, sanitarinio mazgo atskyrimas sienele nuo bendro kameros ploto, atitinka anksčiau nurodyta reguliavimą, todėl negali būti vertinamas kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

Atsakovės atstovės pateikti duomenys paneigia pareiškėjo argumentus, kad atvykus į LAVL jam nebuvo duoti pietūs, neišduota pižama. LAVL Vilniaus apsaugos ir priežiūros skyriaus Budinčios pamainos vyresniojo 2016-02-26 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2016-02-26 į LAVL atvyko 5 asmenys iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir 5 asmenys iš Vilniaus pataisos namų. Visiems nurodytiems asmenims buvo sudarytos sąlygos papietauti valgykloje ir šia teise jie pasinaudojo (b. l. 16). D. G. išduotų asmeninio naudojimo daiktų armatūrinė kortelė patvirtina, kad pareiškėjas atsisakė jam priklausančios pižamos (b. l. 15).

Į bylą pateikta LAVL 2016-03-09 pažyma Nr. BD-406 taip pat patvirtina, kad palatoje Nr. 26 buvo įrengtos 2 lovos, 2 spintelės asmeniniams daiktams susidėti, 1 kėdė, 1 pakaba drabužiams (b. l. 21). Tai sudaro pagrindą kaip nepagrįstu atmesti pareiškėjo argumentus dėl netinkamo palatos aprūpinimo baldais.

Kaip teisingai pažymėjo atsakovės atstovė, teisės aktai nenustato maksimalaus termino, kiek asmuo, atvykęs į LAVL, gali būti laikomas laikinojo sulaikymo patalpoje. Pažymėtina, kad pagal LAVL direktoriaus 2014-09-26 įsakymu Nr. V-191 patvirtintų LAVL vidaus tvarkos taisyklių 7 p. nustatyta, kad budintysis padėjėjas priima į LAVL atvykusius pacientus, organizuoja jų asmens kratas, daiktų patikrinimą bei pristato į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių pirminei medicininei apžiūrai atlikti. Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus budintis gydytojas (toliau – budintis gydytojas) apžiūri pacientus, įvertina jų sveikatos būklę, suteikia skubią medicininę pagalbą (jei tokia būtina) ir nukreipia juos į atitinkamus gydomuosius skyrius. Pagal nurodytų taisyklių 9 p., Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja užpildo gydymo stacionare ligos istorijos titulinį lapą (forma 003-1/ap), apžiūri pacientą, atlieka antropometrinius matavimus, išmatuoja temperatūrą, arterinį kraujospūdį, įvertina higieninę būklę, pildo kitus reikiamus medicininius dokumentus ir užregistruoja pacientą Ligonių registravimo priėmimo kambaryje žurnale.

Nurodytos nuostatos patvirtina, kad prieš paskiriant asmenis į gyvenamąsias palatas turi būti atlikti privalomi asmens bei jo sveikatos patikrinimo veiksmai, užpildyti reikiami dokumentai. Vadinasi, asmens laikymo laikinojo sulaikymo patalpoje laikas priklauso tuo, to per kiek laiko gali būti atlikti taisyklėse nurodyti veiksmai.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 257 p. nustatyta, kad naujai atvykusiems į pataisos įstaigas nuteistiesiems atliekamas sanitarinis švarinimas, jie nusiprausia duše.

Pareiškėjas teigia, kad atvykus į LAVL, jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše. Šių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių LAVL nepaneigė, Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad nebuvo sudarytos sąlygos nusiprausti duše, pripažįsta pagrįstais.

Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Kaip ne kartą savo jurisprudencijoje išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismas, Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 str. pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).

CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Pateiktame skunde pareiškėjas patvirtino, kad dėl laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jis patyrė tam tikrus nepatogumus, stresą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, psichinė ar fizinė būklė ar būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Konvencijos 3 str. prasme, teismas nenustatė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, t. y. 5 dienos, tai, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, bei tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė, būnant LAVL, nepablogėjo ir jis buvo išleistas į pataisos namus (b. l. 14), konstatuoja, kad D. G. galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 60 eurų neturtinės žalos suma. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 60 eurų sumą vertina kaip adekvačią dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 88 str. 1 ir 5 p., 132 ir 134 str. teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 60 (šešiasdešimties) eurų neturtinę žalą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė