Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovei I. R. dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo, tretieji asmenys – Lietuvos valstybė, atstovaujama valstybės įmonės Turto banko, uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė GF bankas, antstolė Audronė Muzikevičienė, antstolis Gintautas Puodžiukas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

9. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria nustatytas terminas primokėti žyminį mokestį už neturtinius reikalavimus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Žyminis mokestis – proceso įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ar kreditoriai privalo sumokėti už tam tikrus CPK nustatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus. Žyminio mokesčio paskirtis – perkelti dalį valstybės vykdomo teisingumo išlaidų byloje dalyvaujantiems asmenims, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Įstatymas suteikia apsaugą abiems proceso šalims – ieškovui ir atsakovui, todėl žyminis mokestis iš dalies apsaugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme. CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas ieškinys ar priešieškinis apmokamas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus. Taigi žyminio mokesčio sumokėjimas yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų.

12. CPK 80 straipsnis reglamentuoja žyminio mokesčio, mokėtino už tam tikrus procesinius veiksmus, dydį, įvertinus bylos ginčo pobūdį (turtinis, neturtinis ginčas ar ypatinga teisena), t. y. žyminio mokesčio kvalifikavimas pagal CPK nustatytinas atsižvelgiant į tai, koks mokestis – proporcinis ar paprastasis – yra taikomas (CPK 80 straipsnio 1 dalis).

13. Proporcinis žyminis mokestis taikomas turtiniams ginčams ir jo dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio ar kitokio reikalavimo kainos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Paprastasis žyminis mokestis išreiškiamas tikslia pinigų suma, nepriklausomai nuo ginčo dalyko vertės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks žyminis mokestis nustatomas bylose, kuriose pareiškiami neturtinio pobūdžio ieškiniai, taip pat ieškiniai, kurie negali būti įkainoti, arba kai reikalavimą įvertinti pinigais yra sudėtinga arba iš viso neįmanoma.

14. Teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip reiškianti ginčą dėl turto arba ginčą, tiesiogiai susijusį su turtu. Tuo tarpu neturtiniai ieškiniai suprantami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas tam tikra pinigų suma. Ginčo pripažinimą turtiniu lemia formuluojamo reikalavimo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus. Ginčas laikytinas turtiniu, kai atsiranda turtinio pobūdžio padariniai: priteisiamas turtas, pripažįstama teisė į turtą, nuosavybė, įpareigojama vykdyti turtinę prievolę, atleidžiama nuo turtinės prievolės vykdymo ar nustatoma, kad ji pasibaigusi. Taigi ginčas pripažintinas turtiniu tuo atveju, jei dėl priimto sprendimo keičiasi asmens turtinė padėtis, t. y. ji pagerėja ar pablogėja. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3k-3-190/2014).

15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnis nustato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės tokiu atveju reiškia bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimą. Reikalavimas dėl atidalijimo iš bendro turto yra reikalavimas, kuriuo įgyvendinama jau turima nuosavybės teisė į dalį bendrosios nuosavybės teise valdomo turto (turimą nuosavybę bendrojoje dalinėje nuosavybėje), pakeičiant bendrąją dalinę nuosavybę į asmeninę. Reikalavimu dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės neprašoma daugiau, nei priklauso bendraturčiui, t. y. šiuo reikalavimu siekiama vien transformuoti bendrąją dalinę į asmeninę nuosavybę. Kadangi šiuo atveju neprašoma ko nors priteisti, nereikalaujama kokios nors papildomos turtinės naudos, įkainoti tokio teisinio veiksmo CPK 85 straipsnio prasme negalima, todėl toks šalių ginčas, nors tam tikra prasme ir susijęs su turtu, tačiau pripažintinas neturtiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010; 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-248/2020).

16. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad ieškovės pareikštas reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės laikytinas neturtiniu, todėl ieškinys apmokestinamas vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriame už kitus ginčus nustatytas 100 Eur žyminis mokestis. Tačiau apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalauja sumokėti žyminį mokestį už kiekvieną prašomą atidalyti turtą atskirai, kadangi nėra nei įstatymo, nei teismų praktikos, kuri numatytų, jog tokio pobūdžio neturtiniuose ginčuose būtų reikalaujama mokėti žyminį mokestį už kiekvieną atidalijamą daiktą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu.

17. CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Įvertinus šią teisės normą sisteminiu, gramatiniu ir loginiu būdu, darytina išvada, kad žyminiu mokesčiu yra apmokestinamas kiekvienas savarankiškas reikalavimas, pareikštas iškeltoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-303-196/2017).

18. Kadangi paprastai byloje reiškiama keletas reikalavimų, dažnai kyla klausimas, kuris reikalavimas laikytinas savarankišku, o kuris – nesavarankišku. Esminiai savarankiško reikalavimo atskyrimo nuo nesavarankiško požymiai yra siejami su tuo, kad nesavarankiškas reikalavimas turi būti išvestinis iš pagrindinio (savarankiško) reikalavimo bei turi būti neatskiriamai su juo susijęs. Teismų praktikoje sąvoka „išvestinis reikalavimas“ yra vartojama apibūdinti reikalavimui, kurio nėra pagrindo tenkinti netenkinant pagrindinių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-695/2020). Išvestiniu reikalavimu gali būti pripažintas tiek reikalavimas, kuris negali būti savarankiško ieškinio dalyku, tiek reikalavimas, pagal savo pobūdį galintis būti savarankiško ieškinio dalyku, tačiau, vertinant jį konkrečioje byloje pareikštų reikalavimų visumos kontekste, neatsiejamai susietas su pagrindiniu reikalavimu, t. y. pagrindas jį tenkinti, atsižvelgiant į konkrečioje byloje pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą, atsiranda tik tada, jei yra tenkinamas pagrindinis ieškinio reikalavimas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-127-781/2020; 2021 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-130-464/2021). Taigi, pagrindas konkretaus ieškinio reikalavimus kvalifikuoti kaip „pagrindinį“ ir „išvestinį“ yra šių reikalavimų tarpusavio ryšys, pagal kurį „pagrindinio“ reikalavimo patenkinimas tampa „išvestinio“ reikalavimo tenkinimo faktiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021). Vadinasi, išvestinio reikalavimo tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo pagrindinio (savarankiško) reikalavimo tenkinimo; tokiu atveju nereikia nustatinėti naujų aplinkybių, susijusių su išvestinio reikalavimu pagrįstumu, bei tokio reikalavimo tenkinimas nesukelia naujų savarankiškų teisinių padarinių (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1456/2013; 2017 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-303-196/2017).

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė nors ir pateikė vieną ieškinį, tačiau įvertinus ieškinio reikalavimus dalyje dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, matyti, kad ieškovė siekia atidalyti penkis skirtingus nekilnojamus turtus: 1) ¼ atsakovei priklausančią dalį trijų kambarių bute, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) ¼ atsakovei priklausančią dalį 0,0600 ha žemės sklypo, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini); 3) ¼ atsakovei priklausančią dalį 0,0714 ha žemės sklypo, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) 0,2196 ha žemės sklypą, registro Nr. (duomenys neskelbtini); 5) 4145/23260 ieškovei priklausančių dalių 1,1630 ha žemės sklypą Vilniaus m. k. v., registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad prašomi atidalyti nekilnojamojo turto objektai yra skirtingi ir kiekvienam iš jų yra suteiktas skirtingas unikalus numeris, spręstina, kad vieno iš pareikštų reikalavimų tenkinimas tiesiogiai nepriklauso nuo kitų reikalavimų tenkinimo, todėl kiekvienas ieškovės reikalavimas gali būti visiškai savarankiškas, dėl kiekvieno nekilnojamojo turto atidalijimo ieškovė galėtų reikšti atskirus ieškinius.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovė ieškiniu reikalaudama atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tarp bendraturčių (ieškovės ir atsakovės) dėl penkių nekilnojamojo turto objektų (buto ir 4 žemės sklypų), kurie iš esmės kiekvienas gali būti savarankišku atskiros civilinės bylos dalyku, turi už kiekvieną iš jų sumokėti atskirą žyminį mokestį.

22. Nurodytų motyvų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias žyminio mokesčio apmokėjimą už pareikštą neturtinio pobūdžio reikalavimą. Remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

netenkinti apeliantės (ieškovės) J. V. atskirojo skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.