Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ritos Kisielienės ir Alvydo Barkausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams A. V., J. G., Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 24-ojo notarų biuro notarui A. D., VĮ Registrų centras Vilniaus filialui, P. U. dėl negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), mainų sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, statinio priėmimo akto panaikinimo dalyje, negyvenamosios patalpos grąžinimo bei iškeldinimo iš negyvenamosios patalpos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kadangi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), toliau ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Apeliacinio proceso objektą sudaro atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statinių statybos inspekcijos 1997 m. vasario 17 d. akto „Dėl individualaus statinio priėmimo naudoti“ dalies panaikinimo bei ieškinio senaties taikymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl ko apelianto teigimu buvo netinkamai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atnaujintas ieškinio senaties terminas, nuo ginčijamo akto priėmimo 1997 m. iki ieškovo kreipimosi į teismą praėjus daugiau nei 15 metų, ir teismui atnaujinus ieškinio senaties terminą yra apelianto nuomone akivaizdžiai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumas.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, kai asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Teisės į ieškinį atsiradimas sietinas su momentu, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie pažeistas teises (CK 1.127 str. 1 d. bei pagal 1964 m. CK 86 str.). Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą momento nustatymą lemia konkrečios bylos aplinkybės, todėl skirtingose bylose šis momentas nustatomas skirtingai. Ieškinio senaties terminas skatina teisinių santykių subjektus veikti aktyviai, įgyvendinant jų tarpusavio teises ir pareigas, sutartinę drausmę bei abipusę prievolių vykdymo kontrolę. Tai civilinės teisės institutas, kurio tikslas užtikrinti civilinių-teisinių santykių stabilumą, jų teisių ir pareigų turinio teisinį apibrėžtumą bei teisingą faktinių aplinkybių nustatymą nagrinėjant civilines bylas. Pagal CK 1.126 straipsnio 1 dalį reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti, nepaisant to, kad objektyviąja prasme ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, nes reikia nustatyti tikslią jo pradžią, ištirti visas bylos aplinkybes.

Pažymėtina, kad asmenys, ginantys viešajį interesą nėra materialinių teisinių santykių subjektai, todėl jiems negali būti tiesiogiai taikomi ieškinio senaties terminai tokiomis pat sąlygomis, kaip asmenims, kurių teisės ir įstatymo saugomi interesai yra pažeidžiami. Ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo to momento, kai yra surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą. Tokios praktikos nuosekliai laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties pradžią, tinkamai vertino bylos aplinkybes ir teisingai taikė materialinės teisės normas. Nors atsakovo J. G. nuosavybės teisės į ginčo patalpą buvo įregistruotos 1997 m., ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2013-02-11. Būtent tik susipažinęs su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-20 nutartyje išdėstytais motyvais ieškovas sužinojo, kad jis turi teisę (pareigą) ginti teisėtus turtinius savivaldybės interesus.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Dėl administracinio pobūdžio reikalavimų nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Šiam ginčui yra aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, formuojama aiškinant ieškinio senaties terminą, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą. Teismų praktikoje vieningai laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą (tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinį) kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui (prašymui) paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A7-585/2005; 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-261-1502/2009). Jeigu būtų konstatuota, kad viešąjį interesą ginantis subjektas, turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tai terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A17-742/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010). Taigi, termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai asmuo, ginantis viešajį interesą, gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas ir yra, jo manymu, procesinės prielaidos bylai teisme pradėti. Nors apeliantas nurodo, kad ieškovas jau seniai žinojo apie pažeistas teises, kol buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-121-592/2010, teisėjų kolegija su tokia nuomone nesutinka ir laiko, kad tik nuo bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme, ieškovas įgijo teisę kreiptis į teismą ir tai jis atliko per protingą terminą. Pagal galiojančio CK 1.131 str. 2 d., 1964 m. CK 90 str. 2 d., jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-516/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškovui atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi jis buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių. Šioje byloje ginamas viešasis interesas, kuris yra pažeistas, tai nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-20 nutartimi, todėl pasibaigęs ieškinio senaties terminas negali būti laikomas pakankamai svariu ir teisingu argumentu ieškiniui atmesti.

Dėl 1997 m. vasario 17 d. akto „Dėl individualaus statinio priėmimo naudoti“ dalies panaikinimo

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-121-592/2010 pagal ieškovo P. U. ieškinį atsakovams J. G., A. V., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybei dėl mainų sutarties, potvarkio ir statinio priėmimo akto panaikinimo ir pagal atsakovo A. V. priešieškinį ieškovui P. U. dėl iškeldinimo iš patalpų ir nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys: VĮ Registrų centras, notaras A. D.. Šioje byloje nustatytos aplinkybės yra laikytinos prejudiciniais faktais. Pagal CPK 182 str. 2 d. nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-185/2009; 2004 m. birželio 23 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-374/2004; 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis c.b. Nr.3K-3- 627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-191/2008). Minėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad Spalio rajono vykdomasis komitetas 1964 m. sausio 31 d. P. U. šeimai skyrė vieno kambario butą pusrūsyje (duomenys neskelbtini), (dabar ginčo patalpa 13.82 kv.m), kuriame ši šeima gyveno iki 1969 m., kol buvo skirtas 4 kambarių butas (duomenys neskelbtini). P. U. laikė, kad ginčo patalpa jam buvo palikta kaip pagalbinė kieto kuro laikymui. Jis 1992 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu privatizavo nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), su neidentifikuotu rūsiu, manydamas, kad privatizavo ir ginčo patalpą, tačiau kokių nors duomenų apie 13,82 kv.m ginčo patalpos įgijimą šioje sutartyje nėra nurodoma. Akcentuotina, kad šios ginčo patalpos planas buvo sudarytas ir į P. U. buto techninės apskaitos bylą įtrauktas tik 1993 m. gegužės 25 d. (patalpa pažymėta indeksu 16-1), t.y. praėjus beveik metams po buto privatizavimo. Taip pat minėtoje byloje buvo pateiktas Vilniaus miesto Spalio rajono vykdomojo komiteto 1982 m. balandžio 6 d. raštas, kuriame nurodyta, kad 13,82 kv.m patalpa buvo V. L. buto (duomenys neskelbtini) dalis (virtuvė) ir, kad ja leista naudotis kaip pagalbine patalpa F. ir V. L. šeimai. F. ir V. L. 1992 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi privatizavo nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), su neidentifikuotu rūsiu. Šį butą 1993 m. kovo 8 d. pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu iš F. ir V. L. įsigijo J. G.. Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos 1996 m. birželio 18 d. potvarkiu Nr. 117 „Dėl parduotuvės įrengimo“ buvo nuspręsta leisti atsakovui J. G. pagal nustatyta tvarka suderintą projektą rekonstruoti nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), įrengiant jame parduotuvę. J. G. atlikus minėto buto rekonstrukciją ir pakeitus patalpų paskirtį, 13,82 kv.m ginčo patalpa su butu tapo negyvenamąja patalpa - parduotuve. J. G. nuosavybės teisė į negyvenamąją patalpą - parduotuvę, kurios bendras plotas 73,55 kv.m (su 13,82 kv.m ginčo patalpa) buvo įregistruota Nekilnojamojo turto kadastre 1997 m. kovo 25 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statinių statybos inspekcijos 1997 m. vasario 17 akto Nr. 914 „Dėl individualaus statinio priėmimo“ pagrindu, o mainų sutarties pagrindu 2000 m. kovo 6 d. šią negyvenamąją patalpą įsigijo atsakovas A. V..

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu dalyje dėl 1997 m. vasario 17 d. akto „Dėl individualaus statinio priėmimo naudoti“ dalies panaikinimo, nurodydamas, kad teismas priimdamas sprendimą visiškai jo nepagrindė. Atsižvelgiant į byloje esančias aplinkybes matyti, kad nei buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo sutartimi (1992-08-20, reg. Nr. 3-3796), nei šio buto pirkimo - pardavimo sutartimi (1993-03-08, reg. Nr. 10- 976) nebuvo parduota 13,82 kv.m. ginčo patalpa, kaip rūsys, kadangi šiose sutartyse rūsys neidentifikuotas. Minėtos butų pirkimo - pardavimo sutartys dalyje dėl neidentifikuoto rūsio pardavimo yra niekinės kaip prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms (LR butų privatizavimo įstatymo 4 str. 2 d., CK 1.80 str. 1 d.). Kadangi ginčo patalpa nebuvo įgyta minėtų pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu, nebuvo jokio teisinio pagrindo J. G. rekonstruojant jam priklausantį butą (duomenys neskelbtini), prijungti ir ginčo patalpą. Dėl to laikytina, kad ginčo patalpa buvo neteisėtai prijungta prie minėto buto, atliekant jo rekonstrukciją į parduotuvę ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statinių statybos inspekcijos 1997 m. vasario 17 aktu Nr. 914 „Dėl individualaus statinio priėmimo“ buvo neteisėtai priimtas naudoti statinys, negyvenamoji patalpa – parduotuvė (duomenys neskelbtini), kartu su ginčo patalpa. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės statinių statybos inspekcija priimdama naudoti statinį, negyvenamąją patalpą - parduotuvę privalėjo patikrinti ar ginčo patalpa nuosavybės teise priklauso J. G.. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą aktą dalyje dėl ginčo patalpos priėmimo naudoti, kadangi minėto akto pagrindu ginčo patalpa nepagrįstai buvo įregistruota kaip nuosavybės teise priklausanti atsakovui J. G.. Išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-121-592/2010 pagal esančius įrodymus neginčijamai patvirtinta, kad nei buto (duomenys neskelbtini), savininkui P. U., nei buto (duomenys neskelbtini), savininkams F. ir V. L. įstatymų nustatyta tvarka nebuvo suteiktos 13,82 kv.m. ginčo patalpos kaip pagalbinės patalpos (rūsys ar sandėliukas). Ginčo patalpa butų privatizavimo metu nebuvo jų priklausiniai, todėl ji nebuvo privatizuota. F. ir V. L. pardavus butą J. G., o pastarajam įgytas patalpas pertvarkant į parduotuvę, visiškai nepagrįstai į pertvarkomų objektų projektą buvo įtrauktos ir ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios patalpos. Įvertinęs šias aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-12-20 nutartyje konstatavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės teisėti turtiniai interesai šioje byloje yra pažeisti, todėl ji turi teisę (pareigą) imtis procesinių teisinių priemonių viešajam interesui apginti. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą. Taip pat nepagrįstas bei atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo patalpa negali būti grąžinta ieškovo nuosavybėn, nes jos tokios, kaip atskiros patalpos nebėra, nekilnojamojo turto registre ji įregistruota kaip bendra 73,55 kv.m. ploto patalpa. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas priimdamas sprendimą sprendžia dėl neteisėto akto panaikinimo ir pažeistų teisinių santykių atkūrimo. Tai, kad patalpos nebūtų galima atidalinti natūra, neturi jokios įtakos priimam teismo sprendimui, kadangi nesant galimybės ginčo patalpų atidalinti natūra, būtų galima spręsti piniginį kompensavimo klausimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 83 straipsnio, reglamentuojančio atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad savivaldybių institucijos, reikšdamos ieškinį ir taip siekdamos apginti viešąjį interesą, atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Nors savivaldybė reiškia ieškinį ir gina viešąjį interesą tokiomis pat procesinėmis teisėmis kaip ir ieškovas, tačiau tokioje procesinėje padėtyje savivaldybė neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Įstatyme nustatyto reikalavimo mokėti žyminį mokestį paskirtis – įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo, t. y. tam tikrų teisių pripažinimo, turto priteisimo ir pan., pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių). Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė atstovauja viešajam, o ne savo asmeniniam interesui, dėl to jis byloje ar jos dalyje dėl viešojo intereso neturėtų būti apmokestinamas žyminiu mokesčiu ar kitomis bylinėjimosi išlaidomis, taip pat iš jo teismo sprendimu neturėtų būti priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, jeigu ieškinys paduotas viešojo intereso gynimo tikslu. Iš esmės tokios praktikos atleidžiant valstybės ar savivaldybių institucijas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo laikosi teismai išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006; 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-438/2009).

Atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmos instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą iš esmės šioje dalyje teismo sprendimo nemotyvavo, nurodydamas tik procesines normas – CPK 93 str. Teisėjų kolegija šioje dalyje sutinka su apelianto skundo argumentu bei pažymi, kad nepriklausomai nuo to, kad ieškinį šioje byloje, gindama viešąjį interesą pareiškė Vilniaus miesto savivaldybė, o Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius yra atsakovas, bet ne savarankiškas atsakovas, kuriam galėtų būti reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš jos pačios atstovo tokiu atveju nepriteistinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Esant ginčo reikalavimui išvestiniam, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė valstybei 144 Lt žyminio mokesčio. Dėl šios priežasties patikslintina teismo sprendimo rezoliucinė dalis, susijusi su žyminio mokesčio priteisimu (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti teismo sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų išdėstyti taip: „Priteisti iš atsakovų A. V., J. G. po 144 Lt žyminio mokesčio valstybei“.