Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas neatitinka ir VPĮ 34 str., t. y. nustatyta akcijos kaina yra neteisinga. Nurodė, kad VPĮ 34 str. 4 d. bei 2004-04-21 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo (toliau – ir Direktyva) 5 str. 4 d. nustato galimybę priežiūros institucijai didinti arba mažinti privalomo oficialaus siūlymo kainą, kad ji būtų teisinga (VPĮ 34 str. 1 d.). Lietuvos bankas kainą nepagrįstai sumažino, todėl skundžiamas sprendimas pažeidžia įmonių grupės „Alita“, AB, smulkiųjų akcininkų teises ir interesus. Skundžiamu sprendimu nuo 5,39 Lt iki 0,616 Eur (2,127 Lt) sumažinta akcijų kaina yra neteisinga ir neteisėta, nes neatitinka Direktyvos, VPĮ, pačios priežiūros institucijos ankstesnės praktikos AB „Dvarčionių keramikos“ cirkuliaro tvirtinimo sprendime (Nr. 2K-251), analogiškų Direktyvos nuostatų, kurios perkeltos į valstybių narių teisės aktus, Europos Komisijos nuomonės, „ištiestos rankos“ principo. Lietuvos bankas turėjo patvirtinti 3 kartus didesnę kainą nei patvirtino. Be to, tvirtindamas privalomo oficialaus siūlymo kainą, turėjo saugoti smulkiųjų akcininkų teises ir interesus.

Be to, Lietuvos bankas pažeidė ir „ištiestos rankos“ principą, nes turėjo būti patvirtinta teisinga, pačių sutarties šalių sutarta kaina. Lietuvos bankas neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes, VPĮ reikalavimus ir neteisėtai sumažino privalomo oficialaus siūlymo kainą. Pabrėžė, kad bankas „Swedbank“ kontroliavo įmonių grupės „Alita“, AB, ir FR&R. Bankas „Swedbank“, būdamas didžiausias įmonės kreditorius, galėjo savo nuožiūra spręsti esminius „Alitos“ veiklos klausimus. Be to, FR&R yra antrinė „Swedbanko“ bendrovė. Įmonių grupė „Alita“, AB, FR&R ir V. J. laikytini asocijuotais asmenimis. Pagal „ištiestosios rankos“ principą, sandoriai tarp asocijuotų asmenų turi būti sudaromi rinkos kainomis. Pasak pareiškėjos, Lietuvos bankas, tvirtindamas akcijų supirkimo kainą, privalėjo ne taikyti VPĮ 34 str. 3 d. nustatytą teisingos kainos išimtį, o atsižvelgti į egzistuojančias objektyvias aplinkybes, tačiau to nepadarė.

Panaikinto Lietuvos banko sprendimo pasekmės kilo 2012-02-13, t. y. oficialaus siūlymo įgyvendinimo pabaigos dieną. Nuo to momento iki atsiliepimo pateikimo dienos įmonių grupės „Alita“, AB, aukščiausia akcijų kaina reguliuojamoje rinkoje buvo 0,59 eurų, t. y. apie 2 litus, tad pareiškėjos argumentas, kad šios bendrovės tikroji akcijų rinkos kaina yra net 7 litai, yra nepagristas ir neatitinka elementarios logikos.

Teigė, kad naują savarankišką sprendimą priėmė, atsižvelgdamas į LVAT 2013-07-11 sprendimą ir pačios pareiškėjos 2013-07-22 raštą, pakartotinai išnagrinėjęs medžiagą, kuria remdamasis Lietuvos bankas 2012-01-18 sprendimu patvirtino 2011-11-02 privalomo nekonkurencinio oficialaus siūlymo cirkuliarą. Tai, kad Lietuvos bankas, pakartotinai išnagrinėjęs visą medžiagą, nusprendė, kad nėra objektyvių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti patvirtinta kitokia kaina, savaime nereiškia, kad nebuvo priimtas naujas sprendimas. O tai, kad, pareiškėjos manymu, oficialaus siūlymo kaina turėtų būti didesnė, nesukelia prievolės Lietuvos bankui tvirtinti didesnės kainos, jeigu nėra nustatytų objektyvių ir teisėtų aplinkybių. Be to, LVAT neįpareigojo Lietuvos banko didinti ar kitaip keisti oficialaus siūlymo kainos, buvo nustatyta tik Lietuvos banko pareiga iš naujo svarstyti minėtą klausimą.

Lietuvos bankui pakartotinai išnagrinėjus teisingos oficialaus siūlymo kainos klausimą ir nustačius, kad nebuvo priežasčių ją keisti, nebuvo ir poreikio skelbti naują oficialų siūlymą. Atsižvelgiant į tai, kad oficialaus siūlymo kaina liko ta pati, o oficialus siūlymas jau buvo seniai įgyvendintas ir visos teisinės pasekmės jau buvo kilusios, veiksmų grąžinimas į pradinę padėtį būtų beprasmis veiksmas, nes skelbiamas naujas oficialus siūlymas būtų vykdomas už tą pačią kainą, už kurią buvo įvykęs pirmasis. Pažymėjo, kad iš esmės neliko ginčo dalyko, nes oficialus siūlymas jau yra įgyvendintas ir visos teisinės pasekmės kilo 2012-02-13.

Kadangi įmonių grupei „Alita“, AB, bet kada galėjo būti skelbiamas bankrotas, vadinasi, Lietuvos bankas tinkamai ir pagal paskirtį taikė Direktyvos ir VPĮ nuostatas dėl oficialaus siūlymo kainos koregavimo. Pažymėjo, kad oficialaus siūlymo metu buvo supirkta 37 188 vnt. įmonių grupės „Alita“, AB, vertybinių popierių. Lietuvos bankui nebuvo teisėto pagrindo vadovautis VPĮ 34 str. 1 d. 1 p. ir 3 d. nustatytomis bendromis teisingos kainos nustatymo taisyklėmis. Be to, kai vadovaujamasi išimtimi dėl kainos koregavimo ir siekiama padėti finansinių nuostolių turinčiai įmonei, teisės aktai nenustato pareigos vadovautis bendromis teisingos kainos nustatymo taisyklėmis. Taigi, Lietuvos bankas neprivalėjo tvirtinti nei per 12 mėnesių mokėtos kainos, nei 6 mėnesių rinkos kainos.

Pažymėjo, kad Lietuvos banko patikslinta mažesnė oficialaus siūlymo kaina neprieštarauja Konstitucinio Teismo nuostatai apsaugoti smulkiųjų akcininkų teises, nes, atkūrus įmonių grupės „Alita“, AB, mokumą ir išvengus jos bankroto, smulkiųjų akcininkų teisės buvo tinkamai apsaugotos, mažesnė oficialaus siūlymo kaina buvo proporcinga ir adekvati priemonė šiam tikslui pasiekti.

Pareiškėjos skundo argumentas, kad byloje nėra įrodymų, kur buvo panaudotos neva sutaupytos lėšos, nepagrįstas, nes teisės aktai nenustato priežiūros institucijai pareigos kaupti ir pateikti tokių duomenų. Toks Lietuvos banko reikalavimas nebūtų teisėtas ir pažeistų VAĮ. Be to, pareiškėja skunde nemini esminio momento, t. y. kad dėl pasirašytų susitarimų buvo nurašyta didžiausia įmonių grupės „Alita“, AB, skola, todėl bendrovė galėjo tęsti veiklą.

Kadangi VPĮ 31 str. 1 d. nustatyta 1/3 balsų riba buvo peržengta 2011-10-06, būtent šis momentas tapo juridinę reikšmę turinčiu faktu, lėmusiu VPĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos atsiradimą teikti privalomą oficialų siūlymą. Lietuvos bankas, vykdydamas LVAT sprendimą ir pakartotinai svarstydamas klausimą dėl VPĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisės leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, kai siekiama padėti finansinių nuostolių turinčiai įmonei, įgyvendinimo, privalėjo vadovautis tais duomenimis, kurie rodė bendrovės, dėl kurios akcijų buvo teikiamas oficialus siūlymas, finansinę būklę VPĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatytos ribos peržengimo metu. Pabrėžė, kad būtina laikytis bendro teisės principo, kad teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, todėl vėlesnė bendrovės finansinė padėtis negali lemti 2011-10-06 atsiradusios pareigos.

Pažymėjo, kad VPĮ 34 straipsnis, kai siekiama padėti finansinių nuostolių patiriančiai įmonei, nenustato būtino reikalavimo, kad bendrovė turi turėti bankrutuojančios ar restruktūrizuojamos įmonės statusą. Nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad nebuvo duomenų, patvirtinančių sunkią įmonių grupės „Alita“, AB, finansinę padėtį. Pasak atsakovo, tai patvirtino 2011-08-31 viešai per AB NASDAQ OMX Vilnius paskelbta tarpinė 6 mėn. finansinė informacija. Nei priežiūros institucija, nei oficialaus siūlymo teikėjas neturėjo teisės įpareigoti bendrovę parengti, patvirtinti, audituoti ir viešai paskelbti papildomas atskiras 6 mėnesių finansines ataskaitas. Pripažįstama ne tik audituota, bet ir neaudituota informacija. Audituotos „KPMG Baltics“, UAB, atskiros bendrovės finansinės ataskaitos 2010-12-31 rodė, kad įmonių grupės „Alita“, AB, nuosavas kapitalas buvo neigiamas, trumpalaikiai įsipareigojimai gerokai didesni už trumpalaikį turtą, bendrovė iki 2011-04-10 turėjo grąžinti paskolų už 84 559 tūkst. litų ir pan., todėl audito išvadoje dėl bendrovės 2010 metų atskirų finansinių ataskaitų buvo išreikštos abejonės dėl bendrovės veiklos tęstinumo. Analogišką situaciją rodė ir 2010-12-31 konsoliduotosios finansinės ataskaitos. Be to, 2010–2011 m. Vertybinių popierių komisija (toliau – ir Komisija) vykdė bendrovės finansinės atskaitomybės patikrinimą dėl atitikties tarptautinių apskaitos standartų nuostatoms, taigi, priežiūros institucijai buvo žinoma, kokia yra tikroji bendrovės finansinė situacija.

Pareiškėja savo skunde klaidingai taiko „ištiestosios rankos“ principą oficialaus siūlymo kainos nustatymo institutui, nes tai yra pagalbinė mokesčių administratoriaus priemonė siekiant teisingai surinkti gyventojų pajamų ar pelno mokesčius, todėl negali būti nagrinėjamos bylos objektas.

Nurodė, kad Lietuvos bankas 2013-08-06 savo tinklalapyje paskelbė informacinį pranešimą apie įmonių grupės „Alita“, AB, oficialaus siūlymo cirkuliaro patvirtinimą, kuriame nurodė, kad oficialaus siūlymo kainos klausimas buvo svarstomas atsižvelgiant į LVAT sprendime išdėstytą įpareigojimą; minėtas klausimas buvo svarstomas pakartotinai; buvo pakartotinai išnagrinėta visa su byla susijusi medžiaga ir buvo patvirtinta 0,616 euro kaina už vieną akciją. Taigi, ginčijamas sprendimas buvo tinkamai paskelbtas Lietuvos banko interneto tinklalapyje ir visiems vienodai prieinamas. Pasak Lietuvos banko, ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, be to, šis 2013-08-06 sprendimas investuotojams nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Atmetė pareiškėjos argumentus dėl to, kad ji neva nebuvo išklausyta. Lietuvos bankas, pakartotinai svarstydamas oficialaus siūlymo kainos klausimą, atsižvelgė į pareiškėjos 2013-07-22 rašte išdėstytus argumentus. Jokie teisės aktai nenustato pareigos, svarstant oficialaus siūlymo kainos patvirtinimo klausimą, kviesti pareiškėją išdėstyti savo poziciją žodžiu. Be to, įmonių grupė „Alita“, AB, turi apie 600 akcininkų, kurie nuolat keičiasi, taigi, net ir fiziškai jų negalėtų pakviesti.

Pažymėjo, kad pareiškėja tik formaliai atitinka smulkiojo akcininko kriterijus, tai nėra fizinis asmuo, neturintis galimybių tinkamai ginti savo teisių. Ji yra juridinis asmuo, registruotas Kipre, kurio steigėjai nežinomi, savo skundu pareiškėja iš esmės siekia vienintelio tikslo – nepagrįsto praturtėjimo bendrovės mokumą atkūrusio subjekto sąskaita. Nė vienas kitas bendrovės akcininkas, suprasdamas sunkią bendrovės padėtį, skundų dėl Lietuvos banko patvirtintos kainos neteikė

Akcentavo, kad pareiškėja apskritai neturi teisinio suinteresuotumo šia byla, nes neatsiliepė į skelbiamą oficialų siūlymą ir savo akcijų nepardavė, todėl skundžiamas sprendimas jai nesukėlė jokių teisinių padarinių.

Sutiko su atsakovo vertinimu, kad įvykdyto oficialaus siūlymo pasekmės kilo dar 2012-02-13, t. y. oficialaus siūlymo įgyvendinimo pabaigos dieną. Visi įmonių grupės „Alita“, AB, akcininkai, pareiškę norą parduoti akcijas FR&R ir pasitraukti iš bendrovės kapitalo, tai ir padarė, todėl nė vienam iš buvusių jos akcininkų neskundžiant atsakovo sprendimų ir neginčijant oficialaus siūlymo kainos, užbaigus nuosavybės teisės į bendrovės akcijas perleidimo FR&R procesą, tolesnis ginčas dėl oficialaus siūlymo metu 2012-01-12 sprendimu nustatytos kainos yra beprasmis.

Nurodė, kad oficialaus siūlymo kainos nustatymo būdas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka VPĮ 34 str. 3 d. nustatytus kriterijus. Nustatant siūlymo kainą nebūtina atsižvelgti į bendrovės įstatinio kapitalo didinimo metu nustatytą naujų akcijų emisijos kainą, už kurią įmonių grupės „Alita“, AB, akcijas įgijo FR&R, kuri negali būti laikoma teisinga privalomo oficialaus siūlymo instituto prasme, kadangi ji buvo nustatyta išimtinai siekiant atstatyti bendrovės mokumą ir neatsižvelgiant į jokius objektyvius kriterijus, naudojamus nustatant realią bendrovės akcijų kainą. Dėl to FR&R, remdamasi VPĮ 34 str. 3 d. nustatyta išimtimi, nustatydama oficialaus siūlymo kainą, pagrįstai neatsižvelgė į didžiausią bendrovės akcijų, kurias FR&R yra įsigijusi per 12 mėnesių iki įstatymo nurodytos balsų ribos peržengimo dienos, kainą, o atsakovas taip nustatytą kainą pagrįstai patvirtino. Paaiškino, kad vien tai, jog vertybinių popierių rinkoje, dar iki FR&R įsigyjant naujai išleistą bendrovės akcijų emisiją, įmonių grupė „Alita“, AB, skelbdama būsimo akcininkų susirinkimo darbotvarkę ir sprendimų projektus, nurodė būsimą akcijų emisijos kainą, patvirtina, jog FR&R sumokėta už bendrovės akcijas kaina nėra teisinga, neatitinka rinkos kainos ir neturėtų būti laikoma pagrindu nustatant oficialaus siūlymo kainą. Tai pagrindžia ir aplinkybė, kad FR&R sumokėta už bendrovės akcijas kaina niekada nebuvo mokama rinkoje.

FR&R pagrįstai nustatant oficialaus siūlymo kainą rėmėsi vidutine svertine įmonių grupės „Alita“, AB, akcijų rinkos kaina AB NASDAQ OMX Vilnius per 6 mėnesius iki 2011-09-07. Toks oficialaus siūlymo kainos nustatymas nepažeidė įmonių grupės „Alita“, AB, smulkiųjų akcininkų interesų. Be to, FR&R pagrįstai parinko laikotarpį iki 2011-09-07 (šios dienos neįskaičiuojant), remdamasi argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, išsamiai aptartomis Lietuvos bankui skirtame prašyme.

Pabrėžė, kad, atsakovui leidus sumažinti oficialaus siūlymo kainą, sąžiningiems įmonių grupės „Alita“, AB, akcininkams ir investuotojams nebuvo padaryta žala, kadangi FR&R apie ketinimą teikti atitinkamą prašymą Komisijai buvo tinkamai iš anksto paskelbusi. Be to, iš anksto buvo žinoma ir bendrovės akcijų emisijos kaina, kurią FR&R ketino mokėti už jos akcijas.

Bendrovės naujai išleidžiamų akcijų emisijos kaina (5,3971841 Lt) nustatyta išimtinai atsižvelgus tik į FR&R kapitalizuotos bendrovės skolos sumos pagal kredito sutartį dalį. Bendrovė iki oficialaus siūlymo įgyvendinimo atitiko nemokumo kriterijų. Tai, kad dar 2010 m. įmonių grupė „Alita“, AB, susidūrė su finansinėmis problemomis, patvirtina byloje esantys bendrovės finansinių ataskaitų rinkiniai. Iki bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo pagal 2011-10-03 visuotiniame akcininkų susirinkime priimtus sprendimus jos finansinė situacija buvo sunki – įmonių grupė „Alita“, AB, buvo nemoki. Bendrovės finansinė situacija FR&R išsamiai aptarta 2011-11-02 kartu su oficialaus siūlymo cirkuliaru Komisijai pateiktu prašymu leisti pakeisti oficialaus siūlymo kainą.

Bendrovės įstatinio kapitalo padidinimu, taip pat ir kitais su tuo susijusiais sandoriais buvo siekiama atstatyti bendrovės mokumą, panaikinant jos didžiausią skolinį įsipareigojimą FR&R, šiuo būdu išgelbstint įmonių grupę „Alita“, AB, nuo bankroto. Atsižvelgiant į tai, kad dėl nurodytų veiksmų, skirtų įmonių grupės „Alita“, AB, finansinei padėčiai pagerinti, FR&R kilo pareiga teikti ir įgyvendinti siūlymą, šiuo atveju egzistavo akivaizdus teisinis pagrindas taikyti VPĮ 34 str. 3 d. nustatytą išimtį ir atsakovas turėjo teisę leisti savo sprendimu pakeisti (sumažinti) siūlymo kainą.

Remiantis byloje esančiais ir proceso šalių su skundu pateiktais duomenimis nustatyta, kad FR&R ir V. J. 2011-09-07 sudarė sutartį, kuria susitarta kapitalizuoti įmonių grupės „Alita“, AB, skolą FR&R. Apie šios sutarties sudarymą buvo pranešta viešu pranešimu apie esminį įvykį, kuriame įmonių grupės „Alita“, AB, akcininkai informuoti, kad „oficialaus siūlymo teikėjas, vadovaujantis VPĮ 34 str. 3 d. bei atsižvelgiant į tai, kad bendrovės finansinė padėtis sudėtinga, planuoja kreiptis į Komisiją su prašymu ir siekti, kad privalomo oficialaus siūlymo kaina būtų nustatoma pagal vidutinę svertinę rinkos kainą reguliuojamoje rinkoje ir daugiašalėje prekybos sistemoje per 6 mėnesius iki 2011-09-07, o ne pagal Sandorio ir tuo pačiu naujų Akcijų įsigijimo kainą“. Iš įmonių grupės „Alita“, AB, 2011-10-03 akcininkių susirinkimo protokolo Nr. 3 matyti, kad buvo nuspręsta mažinti įstatinį kapitalą nuo 27 153 793 Lt iki 3 126 000 Lt, sumažinant akcininkams nuosavybės teise priklausantį akcijų skaičių; padidinti įstatinį kapitalą, išleidžiant 16 874 000 paprastųjų vardinių akcijų; atšaukti visų akcininkų pirmumo teisę įsigyti naujai išleidžiamas akcijas; suteikti teisę FR&R įsigyti visas naujai išleidžiamas akcijas. FR&R 2011-10-06 akcijų pasirašymo sutartimi įsigijo 16 874 000 vnt. (84,37 proc.) įmonių grupės „Alita“, AB, akcijų. FR&R 2011-11-02 kreipėsi į Komisiją su prašymu patvirtinti privalomą nekonkurencinį oficialaus siūlymo supirkti balsavimo teisę suteikiančias įmonių grupės „Alita“, AB, akcijas bei, vadovaujantis VPĮ 34 str. 3 d., leisti pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą. Taip pat 2011-11-02 buvo surašytas privalomojo nekonkurencinio oficialaus siūlymo supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias įmonių grupės „Alita“, AB, akcijas cirkuliaras, kuriame FR&R pateikė oficialų siūlymą siekdama supirkti likusias 230 636 paprastąsias vardines akcijas, ketindama mokėti už vieną paprastąją vardinę akciją 0,616 Eur (2,127 Lt).

Lietuvos banko priežiūros tarnyba 2012-01-17 surašė pažymą dėl įmonių grupės „Alita“, AB, privalomojo oficialaus siūlymo cirkuliaro patvirtinimo, kuriame nurodyta, kad iš bendrovės 6 mėnesių laikotarpio, pasibaigusio 2011-06-30, konsoliduotų tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio matyti, jog bendrasis likvidumo rodiklis gerokai mažesnis už 1, bendrovės akcijų buhalterinė vertė neigiama, vienos akcijos kaina pagal P/E koeficientą lygi 0, bendrovės įsipareigojimai beveik dvigubai viršija turto dydį ir pan. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas tenkinti oficialaus siūlymo teikėjo prašymą leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, nustatant žemesnę oficialaus siūlymo kainą, nei aukščiausia oficialaus siūlymo teikėjo mokėta kaina už akcijas per 12 mėn. iki ribos peržengimo (5,3971841 Lt). Taip pat nurodoma, kad 2011-09-07 buvo atskleistas faktas apie numatomą teikti oficialų siūlymą supirkti likusias akcijas, todėl vėlesniems sandoriams reguliuojamoje rinkoje įtaką jau buvo padaręs būsimas įvykis – numatomas teikti privalomas oficialus siūlymas (kaina rinkoje pakilo apie 30 proc.). Siekiant užtikrinti objektyvią ir teisingą kainą, nustatoma 0,616 Eur privalomo oficialaus siūlymo kaina, apskaičiuota kaip vidutinė svertinė rinkos kaina AB NASDAQ OMX Vilnius per 6 mėnesius iki viešo ketinimų teikti oficialų siūlymą paskelbimo (2011-09-06 įskaitytinai).

Lietuvos bankas 2012-01-18 sprendimu Nr. S20121(21.4-2100)-12-306, vadovaudamasis Finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir VPĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 34 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patvirtino FR&R pateiktą privalomo oficialaus siūlymo cirkuliarą, leisdamas pakeisti šio privalomojo oficialaus siūlymo kainą. 2012-02-20 FR&R Lietuvos bankui pateikė privalomojo nekonkurencinio oficialaus siūlymo įgyvendinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad oficialaus siūlymo įgyvendinimo pradžios data yra 2012-01-24, pabaigos data – 2012-02-13; FR&R supirko 37 188 vnt. įmonių grupės „Alita“, AB, akcijų.

Lietuvos banko 2012-01-18 sprendimas pareiškėjos, kuriai priklauso 30 680 vnt. (0,1534 proc.) įmonių grupės „Alita“, AB, akcijų, buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir teismas administracinėje byloje Nr. I-654-624/2013 2013-02-20 sprendimu jos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šį teismo sprendimą pareiškėja apskundė LVAT, kuris išnagrinėjęs apeliacinį skundą 2013-07-11 sprendime administracinėje byloje Nr. A556-1407/2013 konstatavo, kad pagal VAĮ, VPĮ, Direktyvos nuostatas bei teismų praktiką sprendimas dėl leidimo nukrypti nuo privalomojo oficialaus siūlymo kainos turėtų būti motyvuotas, o skundžiamame Lietuvos banko 2012-01-18 sprendime nenurodyta, kokie motyvai lėmė trečiojo suinteresuoto asmens prašymo tenkinimą ir leidimą atlikti vertybinių popierių įsigijimą pakoreguota privalomo oficialaus siūlymo kaina, nėra pateikiama jokios individualios nepriklausomos Lietuvos banko informacijos, iš kurios būtų pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) suprantama, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remiantis duotas leidimas pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą. LVAT taip pat nurodė, kad nesant faktinio pagrindimo ginčo nagrinėjimo ribos tapo neapibrėžtos ir teismui buvo atimta teisė bei pareiga patikrinti, ar tai padaryta pagrįstai. LVAT nusprendė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-02-20 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą; panaikinti Lietuvos banko 2012-01-18 priimtą sprendimą Nr. S2012/(21.4-2100)-12-306 patvirtinti FR&R pateiktą privalomo oficialaus siūlymo cirkuliarą, skirtą supirkti įmonių grupės „Alita“, AB, likusias paprastąsias vardines akcijas, mokant už vieną akciją 0,616 Eur.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad LVAT praktikoje yra numatyta, kad teismo teisė pavesti institucijai pakartotinai atlikti tyrimą iš esmės yra išimtinio pobūdžio. Ši teisė pripažintina tik tais atvejais, kai yra objektyvi būtinybė naujai atlikti tam tikrus viešojo administravimo subjekto kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo (LVAT 2011-08-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2448/2011; LVAT 2012-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012; LVAT 2011-12-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2277/2011).

Pareiškėja 2013-07-22 Lietuvos bankui pateikė paaiškinimus „Dėl pareigos atsižvelgti į administracinės bylos Nr. A556-1407/2013 medžiagą ir 2013-07-11 LVAT sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-1407/2013“, kuriuose nurodė, kad Lietuvos bankas, pakartotinai svarstydamas cirkuliaro patvirtinimą, privalo įvertinti administracinės bylos Nr. A556-1407/2013 medžiagą ir dokumentus, kad teisinga akcijų kaina turi būti 7 Lt už akciją, nes įmonių grupės „Alita“, AB, finansinė būklė šiuo metu nėra laikytina kaip patirianti finansinių nuostolių, nes 2012-12-31 gavo audituotą pelną, o kiti finansiniai rodikliai nelaikytini kaip atitinkantys VPĮ 34 str. 3 d. sąlygą (įmonės gelbėjimo poreikis). Taip pat nurodė, kad pagal 2012-12-31 metinę finansinę ataskaitą įmonių grupės „Alita“, AB, pelnas po apmokestinimo siekė 3,167 mln. litų. Pateiktos 2013 m. finansinės ataskaitos nėra audituotos, jomis neturi būti remiamasi, nes pateikti duomenys gali neatitikti tikrosios finansinės būklės. FR&R panaikinus įmonių grupės „Alita“, AB, skolą, nebelaikytina, kad nuo 2011-10-06 ir vėliau finansinė būklė buvo atitinkanti VPĮ 34 str. 3 d. sąlygą. FR&R, teikdama prašymą tvirtinti oficialaus siūlymo cirkuliarą, nuo Lietuvos banko nuslėpė tikrąją įmonių grupės „Alita“, AB, finansinę būklę. Tikroji finansinė būklė buvo žinoma tik FR&R ir V. J. ir ji apibrėžta 2011-09-07 sutarties 23 priede, kuris nuo Lietuvos banko buvo nuslėptas. Pažymėjo, kad smulkiesiems akcininkams pripažįstama teisė palikti įmonę gavus už akcija aukščiausią kainą. Pati FR&R su V. J. sutartyje nurodė, kad 7 Lt už akciją kaina privalomo oficialaus siūlymo metu FR&R yra būtent teisinga ir priimtina akcijos kaina. Taip pat prašė atsižvelgti į administracinėje byloje Nr. A556-1407/2013 nustatytas faktines aplinkybes apie akcijų kainos trumpalaikius pasikeitimus prieš tai ir po to, kai 2011-10-06 FR&R įsigijo įmonių grupės „Alita“, AB, akcijas. Prašė atsižvelgti į smulkiųjų akcininkų interesus.

Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamentas 2013-07-29 surašė pažymą Nr. 260-257 „Dėl Lietuvos banko 2012-01-18 sprendimo patvirtinimo FR&R Investiga S. A oficialaus siūlymo cirkuliaro supirkti įmonių grupės „Alita“, AB likusias parastąsias vardines akcijas peržiūrėjimo“, kurioje atsižvelgta į LVAT 2013-07-11 sprendime išdėstytą teismo poziciją dėl motyvų trūkumo Lietuvos banko 2012-01-18 sprendime ir nurodoma, kad klausimas leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą Lietuvos bankui turi būti perduotas nagrinėti iš naujo yra teikiamas svarstyti Priežiūros tarnybos komitetui su siūlymu priimti pridedamą sprendimo projektą. Nurodoma, kad taip pat yra atsižvelgiama į pareiškėjos 2013-07-22 paaiškinimus. Taip pat pažymėjo, kad oficialaus siūlymo teikėjas ir V. J. 2011-09-07 akcijų įsigijimo sutarties 5.1 punkte nurodė, jog „kaina iki 7 Lt už akciją arba kitokia kaina, kuri gali būti nustatyta pagal taikomus įstatymus“. Nei apie kainos teisingumą, nei apie jos priimtinumą nėra kalbama. Teisinga kaina nustatoma vadovaujantis ne šia sutartimi, bet VPĮ nustatytomis taisyklėmis.

Lietuvos bankas 2013-08-06 priėmė skundžiamą šioje byloje sprendimą Nr. 241-170 „Dėl 2011-11-02 privalomo nekonkurencinio oficialaus siūlymo supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančių įmonių grupės „Alita“, AB akcijas, cirkuliaro patvirtinimo“, kuriame nurodė, kad atsižvelgė į LVAT 2013-07-11 sprendimą ir į pareiškėjos 2013-07-22 paaiškinimus ir pakartotinai išnagrinėjo medžiagą, kurios pagrindu 2012-01-18 sprendimu patvirtino 2011-11-02 privalomo nekonkurencinio oficialaus siūlymo cirkuliarą. Nurodė, kad LVAT sprendimas neturi įtakos oficialaus siūlymo teikėjui atsiradusiai pareigai Lietuvos bankui teikti tvirtinti oficialaus siūlymo cirkuliarą ir skelbti privalomą oficialų siūlymą supirkti likusius įmonių grupės „Alita“, AB, vertybinius popierius, kadangi 2011-10-06 oficialaus siūlymo teikėja FR&R įsigijo daugiau nei 1/3 įmonių grupės „Alita“, AB, akcijų ir jai atsirado pareigos, nustatytos VPĮ 31 straipsnio 1 dalyje. LVAT sprendimas neturi įtakos Lietuvos banko pareigai, kuri nustatyta VPĮ 42 straipsnio 1 dalies 4 punkte, tvirtinti pateiktą oficialaus siūlymo cirkuliarą. Taip pat nurodo, kad Panaikinto sprendimo pasekmės kilo 2012-02-13, t. y. oficialaus siūlymo įgyvendinimo pabaigos dieną, oficialaus siūlymo metu buvo supirkta 37 188 vnt. įmonių grupės „Alita“, AB, vertybinių popierių. Teismai netaikė reikalavimo užtikrinimo priemonės laikinai sustabdyti Lietuvos banko 2012-01-18 sprendimo galiojimą, kol bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje, todėl darytina išvada, kad iš esmės neliko ginčo dalyko, kadangi oficialus siūlymas jau yra įgyvendintas ir visos teisinės pasekmės kilo 2012 m. Skundžiamame sprendime atsakovas motyvuoja, kad įmonių grupės „Alita“, AB, nemokumą patvirtino šios bendrovės 6 mėnesių laikotarpio, kuris pasibaigė 2011-06-30, konsoliduotų tarpinių finansinių ataskaitų rinkinio finansiniai duomenys. Oficialaus siūlymo teikėjas 1/3 balsų ribą įmonių grupės „Alita“, AB, visuotiniame akcininkų susirinkime peržengė 2011-10-06 po jos įstatinio kapitalo padidinimo. Per 12 mėnesių laikotarpį iki ribos peržengimo dienos oficialaus siūlymo teikėjas buvo sudaręs tik pirmiau nurodytą sandorį dėl akcijų įsigijimo, pagal kurį už 1 paprastąją vardinę akciją buvo sumokėta 5,3971841 Lt. Ši kaina, už kurią oficialaus siūlymo teikėjas įsigijo akcijų įstatinio kapitalo didinimo metu, buvo nustatyta išimtinai siekiant atstatyti bendrovės mokumą. Kaina buvo nustatyta buvusio didžiausio akcininko V. J. ir oficialaus siūlymo teikėjo sutarimu, neatsižvelgiant į jokius objektyvius kriterijus, taikomus nustatant realią akcijų kainą (į jų rinkos vertę, EBITDA koeficientą ir kt.). Todėl ši kaina negalėjo būti naudojama kaip pagrindas nustatant oficialaus siūlymo kainą. Skundžiamame sprendime atsakovas taip pat nurodo, kad vidutinė svertinė akcijų rinkos kaina per 6 mėnesius iki 2011-09-07 buvo 0,616 Eur. Būtent laikotarpis iki minėtos datos, o ne iki VPĮ 31 straipsnio 1 dalyje nustatytos ribos peržengimo, turi būti vertinamas nustatant vidutinę svertinę akcijų rinkos kainą, kadangi 2011-09-07 per NASDAQ OMX Vilnius informacinę sistemą buvo paskelbta informacija apie bendrovės FR&R ketinimą teikti oficialų siūlymą supirkti likusias įmonių grupės „Alita“, AB, akcijas, jeigu bus sėkmingai užbaigtas numatomas sandoris dėl bendrovės skolų ir naujos akcijų emisijos. Po viešo informacijos paskelbimo bendrovės kaina rinkoje per dvi dienas pakilo apie 30 proc., nors standartinis dienos nuokrypis 6 mėnesių laikotarpiu iki informacijos paskelbimo buvo 19,56 proc. Laikotarpis, nustatant 6 mėnesių vidutinę svertinę akcijų rinkos kainą, turi subjektyvių veiksnių nepaveiktą akcijų rinkos kainą, šiuo atveju informacija apie teiktiną oficialų siūlymą buvo atskleista dar iki sandorio sudarymo ir nustatytos ribos peržengimo, investuotojų priimamus sprendimus lėmė subjektyvūs veiksniai ir spėliojimai dėl tikrosios būsimo oficialaus siūlymo kainos. Atsakovas nurodė, kad yra pagrindas taikyti VPĮ 34 str. 3 d. nustatytą išimtį – tikslinti oficialaus siūlymo akcijų kainą mažėjimo linkme, nes taip bendrovės gelbėjimo veiksmų ir privalomam oficialiam siūlymui teikti reikalingos balsų ribos peržengimo buvo tiesioginis priežastinis ryšis. FR&R atkūrė bendrovės mokumą, todėl neturėjo patirti neproporcingai didelių išlaidų, susijusių su oficialus siūlymo įgyvendinimu. VPĮ 31 str. 1 d. nustatyta balsų riba buvo peržengta 2011-10-06, šis momentas tapo juridinę reikšmę turinčiu faktu, lėmusiu VPĮ 31 str. 1 d. nustatytos pareigos teikti privalomą oficialų siūlymą atsiradimą. Vėlesni teisminiai ginčai ir Lietuvos banko sprendimo panaikinimas dėl motyvų trūkumo neturėjo įtakos momentui, kai FR&R peržengė VPĮ 31 str. 1 d. nustatytą ribą, ir atsiradusioms pareigoms. Taip pat atsakovas skundžiamajame sprendime nurodė, kad bendrovės finansinė padėtis šio sprendimo priėmimo metu skiriasi nuo padėties, buvusios peržengiant VPĮ 31 str. 1 d. nustatytą ribą, tačiau būtina laikytis bendrojo principo, kad teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, t. y. konkrečiam juridiniam faktui turi būti taikomas juridinio fakto atsiradimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas ir turi būti atsižvelgiama į tas reikšmingas aplinkybes, kurios egzistavo juridinio fakto atsiradimo momentu. Vėlesnė bendrovės finansinė padėtis negali lemti 2011-10-06 atsiradusios pareigos.

2004-04-21 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/25/EB dėl įmonių perėmimo 5 str. 4 d. nustato, kad aukščiausia kaina, kurią už tuos pačius vertybinius popierius moka siūlytojas arba sutartinai su juo veikiantys asmenys per tam tikrą valstybių narių nustatytą ne trumpesnį kaip šešių mėnesių ir ne ilgesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį iki šio straipsnio 1 dalyje minėto pasiūlymo, laikoma teisinga kaina. Jei viešai paskelbus pasiūlymą, bet dar jo neuždarius priėmimui, siūlytojas arba sutartinai su juo veikiantys asmenys perka vertybinius popierius aukštesne nei pasiūlymo kaina, siūlytojas padidina savo pasiūlymą, kad jis būtų ne mažesnis už aukščiausią kainą, mokamą už taip įsigytus vertybinius popierius. Jei yra laikomasi 3 str. 1 d. nustatytų bendrųjų principų, valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas pakoreguoti šios dalies pirmojoje pastraipoje minėtą kainą aiškiai nustatytomis aplinkybėmis ir pagal aiškiai nustatytus kriterijus. Tam jos gali sudaryti sąrašą aplinkybių, kuriomis aukščiausia kaina gali būti koreguojama ją didinant arba mažinant, pavyzdžiui, kai aukščiausia kaina buvo nustatyta pirkėjo ir pardavėjo susitarimu, kai atitinkamų vertybinių popierių rinkos kaina yra manipuliuojama, kai apskritai rinkos kainoms arba tam tikroms rinkos kainoms įtakos turi išimtiniai įvykiai, arba siekiant išgelbėti sunkumus patiriančią įmonę. Jos taip pat gali nustatyti taikytinus tokiais atvejais kriterijus, pavyzdžiui, vidutinę rinkos vertę per tam tikrą laikotarpį, likviduojamos bendrovės vertę arba kitus objektyvius vertinimo kriterijus, kurie paprastai yra taikomi finansų analizėje. Bet koks priežiūros institucijos sprendimas koreguoti teisingą kainą turi būti pagrįstas ir viešai paskelbtas.

Vertybinių popierių įstatymo (Žin., 2007, Nr. 17-626; 2011, Nr. 145-6819) (redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu) 31 str. 1 d. nustato pareigą asmeniui, veikiančiam savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, įgijus akcijų, kurios kartu su jo turimu akcijų paketu arba kartu su kitų sutartinai veikiančių asmenų turimu akcijų paketu suteikia daugiau kaip 1/3 balsų bendrovės, dėl kurios akcijų teiktinas privalomas oficialus siūlymas, visuotiniame akcininkų susirinkime: 1) perleisti akcijas, viršijančias šią ribą, arba 2) teikti privalomą oficialų siūlymą supirkti likusias balsavimo teisę suteikiančias bendrovės, dėl kurios akcijų teiktinas oficialus siūlymas, akcijas ir vertybinius popierius, patvirtinančius teisę įsigyti balsavimo teisę suteikiančius vertybinius popierius. VPĮ 31 str. 3 d. nustato, kad asmuo, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, įgijęs akcijas, kurios kartu su jo turimu akcijų paketu arba kartu su kitų sutartinai veikiančių asmenų turimu akcijų paketu suteikia daugiau kaip 1/3 balsų bendrovės, dėl kurios akcijų teiktinas oficialus siūlymas, visuotiniame akcininkų susirinkime, privalo nedelsdamas, ne vėliau kaip per 4 prekybos dienas, viešai paskelbti bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, įstatuose nurodytame šaltinyje apie 1/3 balsų ribos peržengimą ir apie savo ketinimą teikti privalomą oficialų siūlymą ar ketinimą perleisti šią balsų ribą viršijančias akcijas, taip pat apie tai pranešti priežiūros institucijai, reguliuojamos rinkos operatoriui ir bendrovei, dėl kurios akcijų teiktinas oficialus siūlymas. Tokiu pačiu būdu turi būti skelbiama informacija apie nustatytą balsų ribą viršijančių akcijų perleidimo faktą, jeigu, vadovaujantis šio straipsnio 1 d. 1 p., privalomas oficialus siūlymas neteikiamas. VPĮ 31 str. 5 d. nurodyta, kad nusprendęs teikti privalomą oficialų siūlymą oficialaus siūlymo teikėjas parengia oficialaus siūlymo cirkuliarą ir pateikia jį tvirtinti priežiūros institucijai. Priežiūros institucija tvirtina cirkuliarus vadovaudamasi VPĮ 42 str. 1 d. 4 p. VPĮ 31 str. 5 d. nustato, kad oficialaus siūlymo teikėjas per 20 dienų po šio straipsnio 2 dalyje nustatyto viešo paskelbimo apie ketinimą teikti privalomą oficialų siūlymą privalo pateikti priežiūros institucijai cirkuliarą, kuriame nurodoma pagrindinė informacija apie oficialų siūlymą.

VPĮ 34 str. 1 d. nustatyta, kad privalomo oficialaus siūlymo kaina turi būti teisinga. Kaina nustatoma vadovaujantis šiais principais: 1) privalomo oficialaus siūlymo kaina turi būti ne mažesnė už didžiausią vertybinių popierių, kuriuos oficialaus siūlymo teikėjas įsigijo per 12 mėnesių iki šio įstatymo 31 str. 1 d. nurodytos balsų ribos peržengimo dienos, kainą ir ne mažesnė už vidutinę svertinę rinkos kainą reguliuojamoje rinkoje ir daugiašalėje prekybos sistemoje per 6 mėnesius iki nurodytos balsų ribos peržengimo dienos, kai vertybiniais popieriais yra prekiaujama reguliuojamoje rinkoje ir daugiašalėje prekybos sistemoje. Priežiūros institucija nustato detalią vidutinės svertinės rinkos kainos apskaičiavimo tvarką; 2) jeigu didžiausios vertybinių popierių, kuriuos oficialaus siūlymo teikėjas įsigijo per 12 mėnesių iki šio įstatymo 31 str. 1 d. nurodytos balsų ribos peržengimo dienos, kainos negalima nustatyti ir vertybiniais popieriais nebuvo prekiaujama nei reguliuojamoje rinkoje, nei daugiašalėje prekybos sistemoje, privalomo oficialaus siūlymo būdu superkamų vertybinių popierių kaina nustatoma atsižvelgiant į turto vertintojo ne mažiau kaip dviem požiūriais nustatytą vertybinių popierių vertę. Oficialaus siūlymo teikėjo pasirinktą turto vertintoją tvirtina priežiūros institucija. Priežiūros institucija turi teisę nepatvirtinti turto vertintojo, jeigu jis yra susijęs su oficialaus siūlymo teikėju ar kitais asmenimis, turinčiais turtinių interesų dėl bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, vertybinių popierių.

VPĮ 34 str. 2 d. nustato, kad priežiūros institucija turi teisę reikalauti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą šiais atvejais: 1) kai privalomo oficialaus siūlymo kaina buvo nustatyta pirkėjo ir pardavėjo susitarimu; 2) kai manipuliuojama vertybinių popierių, kurie yra privalomo oficialaus siūlymo objektas, rinkos kaina; 3) kai įtakos vertybinių popierių rinkos kainoms turėjo nenumatyti įvykiai; 4) kai privalomas oficialus siūlymas teikiamas praėjus reikšmingam laikotarpiui nuo šio įstatymo 31 str. 1 d. nurodytos balsų ribos peržengimo dienos; 5) kai dėl kitų svarbių aplinkybių kyla pagrįstų įtarimų, kad siūloma kaina yra neteisinga.

VPĮ 34 str. 3 d. nustatyta, kad priežiūros institucija turi teisę leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, kai siekiama padėti finansiniu nuostoliu patiriančiai įmonei.

VPĮ 34 str. 4 d. priežiūros institucijos sprendimas reikalauti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą turi būti motyvuotas ir paskelbiamas viešai. Reikalaudama pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą, priežiūros institucija gali atsižvelgti į šiuos kriterijus: 1) vidutinę svertinę 6 mėnesių laikotarpio iki šio įstatymo 31 str. 1 d. nurodytos balsų ribos peržengimo vertybinių popierių rinkos kainą reguliuojamoje rinkoje ir daugiašalėje prekybos sistemoje; 2) likvidacinę bendrovės vertę; 3) kitus objektyvius analizuojant finansus plačiai taikomus vertinimo kriterijus.

VPĮ 34 str. 7 d. numatyta, jog bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, akcininkas turi teisę kreiptis į teismą dėl šio straipsnio nustatyta tvarka nustatytos privalomo oficialaus siūlymo kainos atitikties teisingumo reikalavimams. Tokiu atveju mutatis mutandis taikomi Civilinio kodekso 2.118, 2.119 ir 2.127–2.130 straipsniai. Taigi nustatytos privalomo oficialaus siūlymo kainos atitikties teisingumo reikalavimams nagrinėjamas bendros kompetencijos teisme.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja nepardavė savo turimų akcijų FR&R, kuriai skundžiamas sprendimas šiuo atveju privalomas. Kaip jau minėta anksčiau, VPĮ nustato galimybę, nesutinkant su oficialaus siūlymo kaina, tai ginčyti bendrosios kompetencijos teisme pagal Civilinio kodekso normas. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėja oficialaus siūlymo metu parodė ketinimus parduoti savo turimas akcijas ar kad būtų ginčijusi akcijų kainą. Be to, oficialaus siūlymo kaina pažeistų jos, kaip smulkaus akcininko, teisėtus interesus, jeigu būtų suinteresuota pasitraukti iš akcininkų tarpo.

Kaip nustatyta iš byloje esančių duomenų, oficialus siūlymas buvo įgyvendintas 2012-02-13, kai FR&R atsiskaitė su kitais įmonių grupės „Alita“, AB, akcininkais, kurie išreiškė valią dėl oficialaus siūlymo parduoti savo akcijas už nustatyta kainą. Ši data laikytina oficialaus siūlymo įgyvendinimo pabaigos data, kai FR&R užbaigė VPĮ 31 str. 1 d. nustatytą pareigą.

Taip pat pažymėtina, kad ABTĮ 92 str. nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama.

Iš LVAT 2013-07-11 sprendimo matyti, kad Lietuvos banko 2012-01-18 sprendimas buvo panaikintas kaip nemotyvuotas ir buvo nurodyta, kad FR&R 2011-11-02 prašymas patvirtinti įmonių grupės „Alita“, AB, oficialaus siūlymo cirkuliarą ir leisti pakeisti privalomojo oficialaus siūlymo kainą Lietuvos bankui perduotinas nagrinėti iš naujo.

Nepanaikinus oficialaus siūlymo cirkuliaro, FR&R neturėjo vėl oficialaus siūlymo teikti Lietuvos bankui. Oficialus siūlymas laikytinas įvykusiu 2012-02-13, kurio metu kitų akcininkų, kurie sutiko parduoti savo akcijas, nuosavybės teisės į jas jau perleistos. Iš byloje esančių duomenų ir šalių paaiškinimų matyti, kad pareiškėja nedalyvavo oficialiame siūlyme, neišreiškė valios parduoti savo akcijas, neginčijo šių akcijų kainos.

Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, matyti, kad oficialus siūlymas buvo įgyvendintas, todėl nenumatyta teisinė situacija, kad atsirastų galimybė iš naujo atkurti padėtį, kai dar nebuvo įgyvendintas oficialus siūlymas ir akcijas pardavusiems akcininkams galėtų būti grąžintos jų parduotos akcijos ar pinigai už jas.

Konstitucinis Teismas 2006-01-17 nutarime byloje Nr. 25/04 pažymėjo, kad „Privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo institutas taip pat yra skirtas kitų akcininkų, ypač smulkiųjų, turtinėms teisėms apsaugoti. Konstitucinis Teismas 2005-12-12 nutarime yra konstatavęs: privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo instituto paskirtis – apsaugoti smulkiųjų akcininkų teises, visų pirma nuosavybės teises, tais atvejais, kai kuris nors subjektas (akcininkas) vienas arba kartu su kitais subjektais įgyja tiek akcinės bendrovės akcijų, kad gali (vienas arba kartu su kitais subjektais) kontroliuoti tos akcinės bendrovės veiklą ir dėl to smulkiųjų akcininkų galimybės daryti įtaką tos akcinės bendrovės veiklai sumažėja, tad gali sumažėti ir jiems priklausančių akcijų vertė; privalomo oficialaus pasiūlymo esmė yra ta, kad subjektas, įgijęs (vienas arba kartu su kitais subjektais) tiek akcinės bendrovės akcijų, kad gali kontroliuoti bendrovės veiklą, privalo pateikti oficialų pasiūlymą supirkti smulkiesiems akcininkams priklausančias akcijas - šie turi turėti galimybę savo akcijas parduoti ne už bet kokią, o už teisingą kainą; teisingos kainos taisyklė, kaip ir privalomo oficialaus pasiūlymo institutas apskritai, leidžia smulkiesiems akcininkams pasirinkti, ar kuriam nors subjektui (vienam arba kartu su kitais subjektais) įgijus tiek akcinės bendrovės akcijų, kad jis gali (vienas arba kartu su kitais subjektais) kontroliuoti tos akcinės bendrovės veiklą, savo akcijas parduoti ir pasitraukti iš bendrovės, ar ir toliau likti smulkiaisiais akcininkais. Taigi privalomo oficialaus pasiūlymo supirkti likusius vertybinius popierius pateikimo institutas savaime neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, o priešingai – turi padėti apsaugoti šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintą vertybę“.

Direktyvos 5 str. 4 p. 2 pastraipoje nurodyta, kad valstybės narės gali įgalioti savo priežiūros institucijas pakoreguoti oficialaus privalomojo siūlymo kainą, nesilaikant aukštesnės kainos, nustatytos pagal Direktyvos 5 str. 4 p. principus, taisyklės, o valstybių narių priežiūros institucijos gali numatyti šiais atvejais taikytinus kriterijus teisingos kainos nustatymui, pavyzdžiui, vidutinę rinkos vertę per tam tikrą laikotarpį, bendrovės likvidacinę vertę ar kitus objektyvius vertinimo kriterijus, kurie paprastai yra taikomi finansų analizėje.

Kaip jau minėta, VPĮ 34 str. 3 d. nustatyta išimtis, kai priežiūros institucija turi teisę leisti pakeisti privalomo oficialaus siūlymo kainą. Turi būti siekiama padėti finansinius nuostolius patiriančiai įmonei.

Iš skundžiamo sprendimo taip pat matyti, kad atsakovas jame nurodo, jog nustatant siūlymo kainą nebūtina atsižvelgti į įmonių grupės „Alita“, AB, įstatinio kapitalo didinimo metu numatytą naujų akcijų emisijos kainą, už kurią FR&R įgijo jos akcijas. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad FR&R įsigijo akcijas įmonių grupei „Alita“, AB, išleidus naują akcijų emisiją. Už šią emisiją buvo sumokėta FR&R sumažinant savo iš banko „Swedbank“ perleistą reikalavimą įmonių grupei „Alita“, AB, o pati kaina už naują akciją buvo 5,3971841 Lt. Tokia kaina buvo nustatyta tam, kad būtų atstatyta įmonių grupės „Alita“, AB, finansinė padėtis, atsižvelgiant ir į šios bendrovės skolos dydį. Lietuvos apeliacinis teismas jau minėtame 2014-03-14 sprendime priėjo prie išvados, kad įstatinio kapitalo mažinimas (akcijų anuliavimo būdu) atliktas teisėtai ir žalos įmonių grupei „Alita“, AB, nepadarė. Taigi kaina, už kurią FR&R įsigijo akcijas įstatinio kapitalo didinimo metu, buvo nustatyta siekiant atkurti įmonių grupės „Alita“, AB, mokumą, todėl nebuvo atsižvelgta į jų rinkos vertę ir EBITDA koeficientą nustatant realią bendrovės akcijų kainą. FR&R, nustatydama oficialaus siūlymo kainą, neatsižvelgė į didžiausią akcijų kainą per 12 mėnesių iki balsų ribos peržengimo dienos. Atsakovas, patvirtindamas šią kainą, rėmėsi VPĮ 34 str. 3 d. išimtimi. FR&R, teikdama oficialų siūlymą, akcijų kainą nustatė remdamasi vidutine svertine įmonių grupės „Alita“, AB, akcijų rinkos kaina AB NASDAQ OMX Vilnius per 6 mėnesius iki 2011-09-07. Nebuvo atsižvelgta į akcijų kainą rinkoje jau po šios datos, nes, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2011-09-07 buvo viešai paskelbta, kad FR&R skelbs oficialų siūlymą, kuriame taip pat bus nurodyta, kad bus atsižvelgta į sunkią įmonių grupės „Alita“, AB, finansinę padėtį ir kad oficialaus siūlymo kaina bus nustatoma pagal vidutinę svertinę rinkos kainą reguliuojamoje rinkoje per 6 mėnesius iki 2011-09-07, bet ne pagal naujų akcijų įsigijimo kainą. FR&R ir V. J. 2011-09-07 sudaryta akcijų įsigijimo sutartimi nėra nustatoma oficialaus siūlymo kaina, nes šios sutarties 5.1 p. nurodoma tik didžiausia oficialiojo siūlymo, kurį FR&R privalės vėliau pateikti, galima kaina. Iš byloje esančių duomenų ir atsakovo bei trečiųjų suinteresuotų asmenų paaiškinimų matyti, kad dėl akcijų emisijos kainos pirmiausia buvo sutarta 2011-09-07, o įmonių grupės „Alita“, AB, valdyba 2011-09-07 numatytiems įsipareigojimams ir numatytam nemokumo atstatymo būdui pritarė. Teismas pažymi, kad akcijų emisijos atveju, keičiantis įstatinio kapitalo dydžiui, gali keistis ir vienos akcijos rinkos vertė, todėl akcijų emisijos akcijos vertė gali neatitikti iki akcijų emisijos rinkoje buvusios įmonės akcijos vertės. Įmonių grupės „Alita“, AB, akcijų emisijos akcijos vertė buvo nustatyta atsižvelgiant į FR&R reikalavimo dydį įmonių grupei „Alita“, AB. Pati akcijų emisijos kaina neturėjo atitikti akcijų kainos rinkoje, nes šiuo atveju kainą nustatė įmonių grupės „Alita“, AB, visuotinis akcininkų susirinkimas.

VAĮ 8 str. 1 d. nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Šia norma iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Akto turinio reikalavimai yra susiję su teisinio santykio, kuriam taikomas šis aktas, esme ir asmens, kuriam adresuotas šis aktas, materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Įvertinus byloje esančius duomenis teismas daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas laikantis teisės aktuose numatytų procedūrų. Teismas nenustatė, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai taikė VPĮ 31 str. ir 33 str. nuostatas ar nesivadovavo ABTĮ 92 str. nuostatomis. Atsakovas neprivalėjo tvirtinti naujo oficialaus pasiūlymo su kita kaina, nei ji buvo numatyta 2011-11-02 cirkuliare, nes rėmėsi faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos šio cirkuliaro pateikimo atsakovui metu, o privalomas oficialus siūlymas neturėjo būti įgyvendinamas iš naujo. Atsakovui, pagal jam pateiktus duomenis, nebuvo pagrindo įtarti, kad buvo pažeisti VPĮ reikalavimai teikiant oficialų pasiūlymą, kurie galėtų įtakoti akcininkų apsisprendimą dėl savo akcijų pardavimo oficialaus siūlymo teikėjui, todėl nebuvo teisinio pagrindo atsakovui stabdyti oficialaus siūlymo įgyvendinimą ar cirkuliarą panaikinti. Atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą taip pat atsižvelgė į LVAT 2013-07-11 sprendimą, ir jį tinkamai motyvavo bei pagrindė. Atsakovas tinkamai įvertino tai, kad oficialaus siūlymo kaina paskaičiuota taikant ir VPĮ 34 str. 3 numatytą išimtį, atsakovas tinkamai atsižvelgė į oficialaus siūlymo cirkuliare nurodytą akcijų kainos pagrindimą, nes kaina buvo patvirtinta ne nustatant didžiausią įmonių grupės „Alita“, AB akcijų kainą, už kurią per 12 mėn. iki 2011-10-06 FR&R įsigijo bendrovės akcijas (nes 2011-09-07 sutarties metu už akcijas buvo mokama 5,3971441 Lt už vienetą siekiant atstatyti įmonių grupės „Alita“, AB mokumą ir neatsižvelgiant į objektyvius vertinimo kriterijus, naudojamus nustatant įmonės akcijų realią kainą). VPĮ 34 str. 1 d. 1 p. nustatyti principai, kai už akciją susitarimo metu buvo mokėta didesnė kaina nei rinkos, buvo taikyti siekiant padėti įmonei išbristi iš finansinių nuostolių. Atsakovas tinkamai skundžiamajame sprendime rėmėsi VPĮ 34 str. 3 d. nuostatomis, suteikiančiomis teisę leisti pakeisti oficialaus siūlymo kainą, ją nustatant kaip vidutinę svertinę akcijų rinkos kainą per 6 mėnesius iki 2011-09-07, nes atstačius įmonės mokumą (ar paskelbus apie šio mokumo galimą atstatymą ateityje) ir įmonei pradėjus nešti pelną jos kaina neišvengiamai keistųsi į teigiamą pusę, nei tuo atveju, kai įmonė būtų likus nemoki. Nenustatyta, kad skundžiamu sprendimu buvo pažeisti smulkiųjų akcininkų teisės ar teisėti interesai.